Pastaruoju metu vis labiau trūksta globoti ar įvaikinti norinčių šeimų, kaip rodo statistika.
Lietuvoje kasmet apie 2500 vaikų patenka į globą. Dalis jų, įvykus teigiamiems pokyčiams tėvų šeimoje, grįžta į savo namus, dalis apsigyvena giminaičių šeimose, tačiau apie pusė tėvų globos netekusių vaikų patenka į globos namus ir juose auga iki pilnametystės.
Šiuo metu Lietuvoje vaikų globos namuose auga apie 5000 vaikų.
Nerimą kelia kūdikių ir mažamečių iki 3 metų amžiaus situacija: į šeimas jų patenka dukart mažiau nei į institucijas, kur stokojant šeimos aplinkos jų vystymuisi ir raidai nėra pakankamų sąlygų.
Nors vaikų, gyvenančių institucijose, fiziologiniai poreikiai yra patenkinami, tačiau augdami be šeimos šilumos jie neturi galimybės jaustis saugūs emociškai.
Vaikas dėl šio saugumo trokšta turėti asmenį, prie kurio galėtų prisirišti, nes to reikia normaliai augimo raidai. To nesant, vėliau tokiam žmogui sunku užmegzti ir išlaikyti ilgalaikius ryšius pačiam kuriant darnią šeimą.
Daugelis Vakarų valstybių, suprasdamos, kokią neigiamą įtaką vaikui daro augimas ne šeimos aplinkoje, atsisako vaikų gyvenimo globos namuose.
Tam kuriamos vaikų globos šeimoje sistemos, kai laikinieji ar nuolatiniai globėjai priima vaiką į savo šeimą.
Laikinieji globėjai vaiką globoja vidutiniškai apie vienus metus, kol paaiškėja, ar jis gali grįžti į savo tėvų šeimą, ar jam reikia nuolatinės globos.
Nuolatiniai globėjai vaiką užaugina iki pilnametystės.
Laikinieji globėjai gali tapti ir nuolatiniais, jei paaiškėja, kad tai būtina.
Lietuvoje yra pradėta plėtoti vaikų globos šeimoje idėja. Štai nuo 1995 metų Kaune įsikūręs vaikų gerovės centras „Pastogė“ kaip tik ir rūpinasi parengti laikinuosius globėjus padėti globos reikalingiems vaikams.
Tačiau, kaip rodo šio centro darbuotojų patirtis, jei jo gyvavimo pradžioje vien Kauno mieste buvo parengiama apie 20-30 globėjų šeimų, kurios būtų pajėgios priimti vaiką, tai pastaruoju metu pastebimai sumažėjo besidominčiųjų laikinąja globa.
Paskutiniais metais „Pastogė“ per metus vidutiniškai parengia tik 10-15 šeimų ar asmenų.
Visuomenėje gajūs mitai dėl vaikų globos.
Kalbama, jog sunku įveikti biurokratines procedūras, kad globoti gali tik pasiturintys asmenys.
Kartais manoma, jog į savo namus tėvų globos netekusį vaiką priima tik tie, kurie pasiryžę pasiaukoti, atsisakyti savo poreikių. Tačiau mažai kalbama, kad šeimos, tapusios vaiko globėjomis, pačios daug gauna ir atranda.
Jokie turtai neprilygsta tam, kai matoma, jog vaikai atsitiesia, auga, gyja jų fiziniai ir emociniai sužeidimai, kai jie, kasdien darydamiesi vis saugesni, tampa vis dėkingesni globėjams, o jų elgesys - vis geresnis.
Šeima, susidurdama su sunkumais bei iššūkiais, kiekvieną dieną turi progą atrasti savyje vis daugiau galimybių dalytis meile.
Šiuo metu Lietuvoje - beveik 6 tūkst. globojamų vaikų. Per 4 tūkst. mažamečių auga šeimose, o kauniečių globoje - virš 400.
Specialistai teigia, kad gyventojai linkę domėtis galimybėmis tapti globėjais.
„Mano namai visada buvo pilni veiksmo ir žmonių: auginau dvi dukras, prižiūrėjau senyvus tėvus. Bėgant metams vaikai užaugo, mama su tėčiu iškeliavo. Vis dažniau pastebėdavau reklamas, kviečiančias tapti globėjais. Nuėjau į centrą, sužinojau nuo ko pradėti, sudalyvavau mokymuose. Kai priėmiau mergaites į savo šeimą - tai buvo laikina globa. Nemąsčiau apie tai, kaip nuolatinį dalyką. Tačiau bėgant laikui Vaikų teisių specialistai užsiminė, kad gali būti reikalinga nuolatinė priežiūra. Išgirdus tai, sesutės su mumis gyveno jau 2,5 metų. Priimti galutinį sprendimą nebuvo sunku, pakalbėjome su dukra ir nusprendėme - kaip galima savo šeimos narius kažkam atiduoti?
Pasak nuolatine globėja tapusios Rūtos, daugiausia apmąstymų pareikalavo savo pačios galimybių įvertinimas - ar sugebės, turės pagalbą šalia.
„Mes mokomės kasdien, gaudami iššūkius, kuriuos kažkaip reikia spręsti. Juos įveikę - tobulėjame.
Kiekvienam mąstančiam apie galimybę tapti globėjais patarčiau nebijoti ir susitarti su savimi priimant sprendimą.
Iš patirties galiu pasakyti, kad tai tikrai atsiperka - žinojimas, kad užauginsi žmogų, kuris paliks savo pėdsakus gyvenime yra nuostabu.
„Vaikai, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negali augti šeimose, tampa daug jautresni, intensyviau reaguoja į stresą, sutrinka jų prieraišumas. Mūsų tikslas, kad kiekvienas rastų mylinčią, laimingą ir saugią erdvę.
Kažkam elementarus dėmesys jų veiduose įžiebia nuoširdžiausias šypsenas, o jas matydami jaučiame paskatą dar aktyviau dirbti vaikų gerovės srityje.
Svarstantiems apie laikinos ar nuolatinės globos galimybes suteikiame visą būtiną ir aktualią informaciją, lydime kiekviename žingsnyje bei atsakome į kylančius klausimus.
Siekiant supažindinti kauniečius su globos galimybėmis, Kaune kiekvienais metais organizuojami į tai orientuoti renginiai.
„Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“ - tokią žinią siunčia nauja Kauno savivaldybės socialinės reklamos kampanija, skirta paskatinti žmones tapti globėjais.
Reklamų herojėmis tapo trys realios globėjos - kaunietės Violeta, Jūratė ir Kornelija.
Kampanijos metu prekybos centre „Akropolis“ veiks speciali konsultacijų erdvė, kurioje dirbantys specialistai konsultuos apie galimybę tapti globėjais svarstančius kauniečius.
Organizatorių teigimu, kampanijos herojėmis tapusios moterys neslepia, kad pasiryžti sprendimui į savo šeimą priimti likimo nuskriaustus vaikus nebuvo lengva.
„Tačiau visos trys globėjos tvirtina, - rašoma pranešime, - kad tai buvo geriausias sprendimas jų gyvenime.
Pasak jų, kaunietė Jūratė siekė įrodyti, kad vaikai iš rizikos šeimų gali pasiekti ne mažiau nei visi kiti.
Violeta sprendimą priėmė ieškodama gyvenimo prasmės, o Kornelija globai ryžosi sukrėsta Matuko istorijos.
„Norisi parodyti, kad esame paprasti žmonės, kuriems rūpi, kad esame jautrūs ir savo namais norime pasidalyti su tais, kuriems jų reikia labiausiai.
Kai pamatai akivaizdžius vaiko pokyčius, supranti, kad pastangos nenuėjo veltui, jog viskas kur kas prasmingiau ir tikriau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti“, - pasakojo socialinė globėja Violeta.
Šiemet Kauno savivaldybės „Gerumo kristalu“ apdovanotas buvęs globėjas Arvydas Linartas renginyje kalbėjo: „Esu gyvas pavyzdys, kad vaikus globoti gali ir vyrai.
Manęs paprašė atsakyti į klausimą - ar sprendimas globoti buvo geriausias sprendimas gyvenime?
Iš savo patirties galiu garantuoti, kad sprendimas globoti vaiką visada pasiteisina.“
Konsultacijų erdvės atidaryme dalyvavęs Kauno meras V.Matijošaitis ragino visus apie globą svarstančius kauniečius ryžtis galutiniam sprendimui: „Šiuo metu miestas rūpinasi 122 be artimųjų globos likusiais vaikais.
Uždarę vaikų namus, pasirūpinome jaukiais butais, kuriuose vaikai gyvena prižiūrimi specialistų.
Bet jiems visiems reikia šeimos.
Noriu pakviesti kauniečius - ypač tuos, kurie yra svarstę apie globą - ryžtis sprendimui pasirūpinti tais, kuriems reikia mūsų pagalbos.“
„Klausydamas mintimis pabėgau 1988 metus, kai Armėnijoje vyko didysis žemės drebėjimas.
Su žmona buvome nusprendę pasiimti armėnų vaikus, bet jų nė vieno neliko, nes armėnų šeimos pačios ėmėsi globos.
Norėčiau, kad ir Lietuvoje taip būtų - kad vaikai augtų ne vieni, o šeimose“, - prisiminė meras.
Vaikų globos idėją skatino ir atidaryme kalbėjęs prof. dr. Rimantas Kėvalas: „Visa ko pradžia yra ten toli vaikystėje, kai vaikas pirmą kartą supranta, kad jis auga ne vienas; kad jam reikalingos švelnios rankos, širdies šiluma; kad jį kažkas turi pridengti, priglausti, apsaugoti nuo skausmo, smurto, melo, netiesos; kad jis privalo tapti žmogumi, ir šeima yra ta vieta, kur mes turėtume išmokyti vaiką, kad gyvenimas tai nėra lenktynės dėl pelno, pinigų, garbės, valdžios... Išmokyti gerbti tiesą, paklusti dvasiai. Išmokyti būti oriu žmogumi.
Ta reforma, kai atsisakoma globos namų, manau, yra puiki.
Aš tikiu, kad Lietuvoje norinčių tapti globėjais bus žymiai daugiau ir mes atliksime savo kilnią misiją - padėsime tapti žmogumi.“
Pasak organizatorių, prieš keletą metų prasidėjus vaikų globos pertvarkai, Kaunas populiarino globos idėją, vykdydamas kampaniją „Geriausias darbas“.
Dabar išryškinama kiekvieno žmogaus sprendimo svarba. „Pirmiausia siekėme skatinti ateinančių globėjų profesionalumą, tarsi tai būtų darbas, kuris reikalauja pastangų, įgūdžių, tikslų suformulavimo ir įgyvendinimo.
Praėjo gana daug laiko, bendravome su globėjais, analizavome kiekvieną atvejį iš esmės ir beveik visada gaudavome bendrą vardiklį - sprendimą.
Sprendimą padėti, pasidalyti tuo, ką turi, sprendimą įprasminti savo būti čia ir dabar. Ne tik jautrumą situacijai, bet pasiryžimą imtis konkrečių veiksmų“, - sakė Kauno mero pavaduotoja Rasa Šnapštienė.
Todėl šį kartą Kaunas siekia padėti priimti tik iš pirmo žvilgsnio labai sudėtingą ir nebūtais mitais apaugusį sprendimą.
Viskas kur kas paprasčiau ir prasmingiau, nei gali pasirodyti. „Esame gana jautri ir socialiai atsakinga bendruomenė, bet neretai bijome ar vengiame žengti reikiamus žingsnius.
Todėl šį kartą Kaunas siekia padėti priimti tik iš pirmo žvilgsnio labai sudėtingą ir nebūtais mitais apaugusį sprendimą.
Viskas kur kas paprasčiau ir prasmingiau, nei gali pasirodyti“, - akcentavo vaikų gerovės centro „Pastogė“ direktorė Gražina Didžbalienė.
Vaikų Gerovės Centro „Pastogė“ Istorija ir Veikla
Vaikų gerovės centro „Pastogė“ savininkė yra Kauno miesto savivaldybė.
Istorija - 1994-1995 m. trys Vytauto Didžiojo universiteto profesinių studijų centro socialinio darbo magistrantai, Žaneta Šimkienė, Ričardas Kukauskas ir Dalia Kabašinskaitė, drauge su Lietuvos Caritu, kuriam vadovavo sesuo A. Pajarskaitė, pradėjo kurti naują Lietuvoje projektą, kurio idėja buvo apjungti vaiką, šeimą ir organizuotą socialinę rūpybą.
Projektas buvo kuriamas kaip alternatyva mūsų šalyje galiojančiai vaikų institucinės globos sistemai.
Konsultuojami VDU socialinės rūpybos profesinių studijų centro dėstytojų - socialinio darbo specialistų iš JAV bei Anglijos Kento grafystės socialinio darbo tarybos specialistų, projekto iniciatoriai numatė sukurti naują tarnybą, kurioje dirbtų specialistai ir kuri savo darbu paskatintų vaiko gerovės socialinėje politikoje ir filosofijoje naują suvokimą, kad vaikas turi augti šeimoje.
Kauno miesto savivaldybė ryžosi paremti šią idėją ir 1995 gruodžio mėnesį miesto taryba įsteigė Vaikų gerovės centrą “Pastogė”, o 1996 metų pradžioje, miesto savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos Caritu.
Netrukus, pagal tarptautinį projektą, 1996 - 1997 m. į „Pastogę“ atvyko ir metus laiko darbavosi savanoris iš Didžiosios Britanijos James Cox.
Jo pagalba buvo ypač vertinga personalo mokymo, metodikos rengimo įstaigos strategijos formavimo srityse.
„Pastogės“ teikiamų paslaugų aktualumą patvirtino įstaigos veiklos plėtra.
Per pirmus 8 įstaigos gyvavimo metus darbuotojų skaičius išaugo nuo 4 iki 30.
Per šį laikotarpį buvo intensyviai ieškoma papildoma parama, rengiami projektai ir programos siekiant plėsti paslaugas bei gerinti įstaigos materialinę bazę.
Seime ir toliau narstoma vaiko teisių apsaugos reforma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija klaidas pripažįsta ir žada keisti grėsmės lygių nustatymo tvarką, pagal kurią paimami arba ne vaikai iš tėvų.
Atrodo, kad įsiaudrinusi visuomenė blogiukais laiko visus, nė nesistengdama gilintis, kas, ką, kodėl ir kaip daro.
Galų gale viešai aptariami vaikų paėmimo iš šeimų atvejai taip pat nėra vien juodi ar balti.
Peno diskusijoms į valias, nes visą minimų šeimų paveikslą turinčias institucijas riboja įstatymas viešinti informaciją.
Į blogiukais vadinamą mėsmalę papuolė ir padėti vaikams, šeimoms ryžęsi paprasti žmonės.
Užgaulūs visuomenės pareiškimai esą kuriamas pseudoprofesinis sluoksnis - laikinieji globėjai lobstantys iš už vaiko priglaudimą į savo šeimą gaunamų pinigų.
Aršiausieji net spėjo laikinųjų globėjų darbą pakrikštyti "vaikų versliuku".
"Klausimas: kur dėsime vaikus, kai uždaryti visi vaikų, kūdikių namai?
Butai, kuriuose gyvena vaikai, perpildyti, labai sunku integruoti į šeimas paauglius, jei giminaičiai jų nepaima.
Ką darys valstybė? Ką darys Kauno miestas?
Net ir vaikų darželyje tėvų atvesto mažylio negalima paimti.
Tačiau daug metų su atstumtais, paliktais, probleminiai vaikais dirbantis vyras ragina nemauti visko ant vieno kurpalio.
Situacijų būna įvairių.
Pasitaiko, kad patys tėvai atveda vaikus palikti. Tokiems taip pat ieškoma globėjų.
"Žmonės nesuvokia ir staiga tampa visų galų specialistais, stojančiais ginti to, ko nesupranta.
Jei bent kiek pasidomėtų, kaip yra kitose valstybėse, suprastų, kad panašiai yra visur.
Visur yra globėjų profesionalų sistema ir globos namų seniai atsisakyta.
Vaikų gerovės centras "Pastogė" gerokai anksčiau nei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo rengėjai ėmėsi kurti kuo palankesnę vaikui ir šeimai paslaugą.
"Ši programa Kauno savivaldybės taryboje buvo tvirtinama 2016 m.
Tada politikai nuogąstavo, kad globėjai sėdės be vaikų ir pelnysis gaunamais atlyginimais.
Daugybę metų vaikams atidavęs vyras neslėpė apmaudo, kad visuomenei užkliuvo globėjų veikla.
"O kodėl visuomenei neužkliuvo vaikų namų auklėtojų veikla?
Kodėl nevadino to verslu, nors jie gavo didesnius atlyginimus nei globėjai?
Grūdus nuo pelų atskirti gana sudėtinga, su šia banga eina populizmas ir kas tik nori - ir tie atvejai, kai vaikus reikėjo paimti iš tėvų, ir tie atvejai, kai nereikėjo.
"Tai neturi nieko bendro su rėksnių įsivaizdavimu, kad pasiėmiau vaiką, uždariau savo namų duris ir į sąskaitą įkrito numatyti pinigai.
Vakarų šalys į globėjų veiklą žiūri kaip į profesiją ir taip pat moka tam tikrą atlygį.
Atsiranda pasiaukojančių žmonių daryti šitą šventą darbą, tačiau atsiranda ir priekaištaujančiųjų.
Dar svarbi detalė, kad net ir mokant globėjams atlyginimą, kuris esą kitose savivaldybėse dar didesnis nei Kaune, jų nuolat trūksta.
Ką tai rodo?
Globėjai rengiami pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš JAV pagal licenciją nupirktą programą "Pride" ("Pasididžiavimas" - liet.k.).
Pasak R.Kukausko, ši amerikiečių programa populiari visoje Europoje, pagal ją globėjai rengiami ir Skandinavijoje.
Kiekviena programą įsigijusi šalis ją adaptuoja. Pagal šią programą yra pagrindiniai mokymai: septynios dalys po tris valandas ir šešios specializuotos dalys.
Globėjams ir įtėviams pakanka pagrindinių mokymų.
"Ten labai daug tikrinama, todėl bet kas negalės tapti globėju.
Svarbiausias skiriamas uždavinys globėjams - gebėjimas rasti ryšį su vaiku.
Rasti su juo artimą, saugų emocinį ryšį, kad vaikas saugiai pasijustų naujuose namuose.
Ne aplinka turi būti išblizginta.
Tačiau specialistas sutiko, kad 100 proc. negalima garantuoti, jog praėję parengiamuosius kursus globėjai tampa neklystantys ir tobuli.
Atlygis globėjams susideda iš dviejų dalių.
Laikiniesiems globėjams Kaune mokama nepilnai 600 eurų atskaičius mokesčius.
Toks atlyginimas yra už darbą visą parą septynias dienas per savaitę.
Taip pat savivaldybės vaiko poreikiams tenkinti gali mokėti pagalbos pinigus, kurių minimalius dydžius nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. gruodžio 20 d.
Vaikų namuose esančiam vaikui išleidžiama gerokai didesnė suma, kurią valstybė pasiima iš mokesčių mokėtojų. Institucinėje globoje vieno vaiko išlaikymas siekia gerokai per tūkstantį eurų.
R.Kukauskas priminė, kad dar šeštajame dešimtmetyje, kai įsivyravo prieraišumo teorija, suvokta, kad vaikų namai nėra gerai.
Vakarų šalys pasuko į globėjų šeimas, kad vaikas, esant reikalui, būtų perkeliamas iš šeimos į šeimą.
Visai kitu keliu pasuko Rusijos lagerio šalys, o su jomis ir Lietuva.
"Ėjome visiškai priešinga linkme.
Net ir atkūrus nepriklausomybę, 20 metų valstybė nieko nedarė, tik deklaravo rūpestį vaikais.
Vos keli metai, kai pradėta reforma, skirtos lėšos ir lipame iš duobės.
Iki šiol globėjas buvo visiškas savanoris, tik vaikui buvo skiriama kiek per 100 eurų.
Supraskite, jei močiutė ar senelis negalėdavo paimti vaiko, jis keliaudavo į globos namus.
Vakarų šalyse esą net nekyla klausimas, kam reikia globėjų. Mes kol kas esą tik pirmykštėje stadijoje, kai vakarų šalys, JAV jau skaičiuoja šimtametes tradicijas.
"Tėvams suteikiamas laikotarpis, per kurį jie atliktų savo namų darbus, kad galėtų pasikelti.
Tėvų reabilitacija taip pat yra limituota.
Lietuvoje šiam procesui tėvams skirti metai.
Net pačioje geriausioje globos sistemoje, globėjų šeimoje ar institucijoje, vaikas kiekvieną diena patiria antrinę traumą.
Vaikas yra ne savo namuose, jis yra laikinoje būsenoje, nesvarbu kad skaniai valgo ir gražiai miega, bet jį traumuoja nežinia.
Nežinia stipriai traumuoja net ir suaugusįjį, o ką kalbėti apie vaiką.
"Vieną kartą suklupai ir viskas - amžiams praradai vaiką.
Pasipiktinusieji nesuvokia sistemos esmės.
Tai būtų visiškas nonsensas biologinių tėvų atžvilgiu.
Laikas, kuris duodamas tėvams pasitaisyti ir yra ta laikinoji globa, kai reikalingi profesionalai, jie neužaugina vaiko taip kaip savo, tačiau jie tampa komandos dalimi, kurie dirba bendrą darbą su socialiniais darbuotojais, psichologais, dabar esančiais atvejo vadybininkais padėti tėvams atsitiesti ir susigrąžinti vaiką.
Tokia yra sistema, jos esmė, algoritmas ir logika.
Remiantis statistika, 10 proc. iš visų svarstytų atvejų iš šeimų buvo paimti vaikai. Ir jei nors keli iš jų buvo paimti be realaus pagrindo, visuomenės pasipiktinimas pagrįstas.
"Įstatymo pertvarkai, švelniai tariant, trūko viešumo, informavimo, grėsmių lygių sistemos išaiškinimo.
Pavyzdžiui, baudžiamasis kodeksas yra viešas, o įstatymas, ginantis vaikus, buvo įslaptintas ir staiga visuomenė susidūrė su tuo, kam nebuvo pasirengusi.
Ilgametis "Pastogės" darbuotojas pripažino, kad įstaigos darbuotojai taip pat neramiai laukė pokyčių.
R.Kukauskas nesirengia atsipalaiduoti - vaikus saugoti tikrai reikia.
Lietuvos visuomenė dar nepakankamai suvokia vaiko poreikius, vaiko auklėjimą be smurto.
"Negalime per vieną dieną pasikeisti ir tapti tobuli, o tiems, kurie tokie netapo, taikyti kraštutines priemones.
Man tai nesuvokiama, tai iš karto pasmerkta susipriešinti ir patirti didžiules traumas. Taikant šį įstatymą labiausiai kenčia vaikas ir šeima.
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Neįtikėtina Lietuvos istorija: Sužinok, kas iš tiesų reiškia būti lietuviu!
- VšĮ "Lesė" – Pagrindinė Gyvūnų Globos Organizacija Lietuvoje, Kuriai Galite Pasitikėti!