Pasakų knygos vaidina svarbų vaidmenį vaikų gyvenime, padėdamos jiems įveikti psichologinius sunkumus ir integruoti savo asmenybę. Dr. Jonas Balys, sudarydamas „Lietuviškų Pasakų“ knygą, turėjo aiškų tikslą - parodyti stiliaus tobulybes, randamas mūsų žmonių pasakose.
Literatai dažnai praskiedžia žmonių pasakas, o tikri talentai, kaip Wilhelmas Grimmas ar danų Andersenas, yra reti. Geriausi kritikai šiuo atveju yra mūsų vaikai. Tai tikri deimančiukai, atrinkti iš daugelio tūkstančių variantų.
Pasakų Atranka ir Užrašymas
Aišku, ne visos iš žmonių užrašytos pasakos yra taip tobulai išvystytos, kaip daugelis tų, sudėtų į mano rinkinį. Negaliu dabar tikrai pasakyti, kiek pasakų perskaičiau, darydamas tą atranką. Spėju, kad perverčiau taip tarp trijų ir penkių tūkstančių, kol atrinkau penkiasdešimt. Pirma atrinkau apie šimtą, o paskum tą skaičių sumažinau perpus, žinoma, kas kitas gal būtų radęs vieną kitą dar įdomesnę pasaką mano "atmestųjų" tarpe. Čia jau skonio dalykas. Visa tai dar visiškai nereiškia, kad žmonių pasakų tarpe labai maža tėra tobulų variantų. Čia kaltas ne tik pasakorius, bet dar daugiau užrašytojas ir užrašymo technika.
Reikia pripažinti, kad gerų pasakorių yra daugiau, negu blogų. Paprastai kas neturi talento pasakoms sekti, tas ir nebando šio meno, jis tik klausosi kitiems pasakojant. Užtat yra du pasakorių tipai: aktyvusis, kuris mėgsta ir sugeba pats pasakoti, ir pasyvusis, kuris tiktai mėgsta klausytis, o pats nenoromis pasakoja tik aplinkybių priverstas.
Dar svarbesnis dalykas yra užrašytojas: kuo jis mokytesnis, tuo blogiau savo darbą atlieka. Jei užrašydamas pasakorių dažnai stabdysi, vėl bus blogai, jis bus išmuštas iš vagos. Užtat geriausi pasakų užrašytojai, pasirodo, yra daug mokslo neragavę asmenys, kurie nedaug teskaito knygų ir laikraščių, kuriems žmonių pasakojimo būdas yra prie širdies ir kurie jokių mandrysčių nesivaiko, kad pasaka būtų "panaši, kaip knygose".
Idealus dalykas yra mechaniškos užrašymo priemonės, jei tik pasakoriaus perdaug neišblaško mikrofonas (paprastai jie apsipranta gana greit ir jaudinasi mažiau, negu profesionalai artistai). Tačiau anai knygai tepanaudojau ves vieną paraką, užrašytą į fonografo plokšteles, tai "žalčio žmona", kurią pasakė 80 metų amžiaus senutė Ona Mažeikienė iš Smilgių km., Kupiškio vis. (užrašyta 1936 m.), ši pasaka žodis žodin išspausdinta taip, kaip ji buvo atpasakota. Dabar JAV užrašiau dar modernesnėmis priemonėmis į fonografo kaspinus apie 70 pasakų ir sakmių. Jų tarpe yra ir tokios aukštos kokybės, kaip "Lietuviškų Pasakų" rinkiny, tačiau nevisos, nes nevisi pasakoriai buvo pirmarūšiai.
Pasakų Redagavimas ir Kilmė
Atsakysiu irgi atvirai: nei vienas pasakos epizodas arba bruožas ten nėra mano sauvališkai įdėtas ar išgalvotas. Tiesa, išmečiau barbarizmus, šen ten pridėjau ar išbraukiau vieną kitą žodi, manydamas, kad užrašytojas sušlubavo, ir tik labai retais atsitikimais įdėjau kokį sakinį, priduodamas pasakojimui vientisumo, jei man atrodė, kad dėl kokių nors priežasčių atsirado "skylė", žodžiu, ten apie 95% yra tikra mūsų žmonių kūryba ir mano redagavimas sudaro nedaugiau kaip 5%.
Per dešimtį pasakų paėmiau iš-Motiejaus Slančausko - Slančiaus. (1850-1924) rinkinių, užrašytų Trumpaičių kaime, Gruzdžių vis., Šiaulių aps., apie 1895-1900 m. Tikrai Slančiaus užrašytos pasakos yra: "Užburta mergaitė ir slibinas", "Tarnybos sutartis su Radvilu", "Potec-kis ir Šlėktas". Pasaką "Jovadas" užrašė Paulius Golcvnia (Galaunė) Sobuvos km., Jiezno vis., apie 1910-metus. Mano paties užrašytos pasakos iš Kupiškio apylinkės yra šios: jau minėta "Žalčio žmona", "Devy-niagalvių dvaras", "Sulaukinėjęs karalaitis", "Rėtelių pynėjas", "Gailestingas sūnus". Apie tuziną ilgesnių ir trumpesnių pasakų paėmiau iš Vinco-Basanavičiaus (daktaro brolio) rinkinio, surašyto Bartininkuose, Vilkaviškio aps., 1905 m. Visos kitos pasakos paimtos iš visokių rankraščių, senų ir naujų, buvusių Lietuvių Tautosakos Archyve ir Lietuvių Mokslo Draugijoje Vilniuje. Atrankos darbą atlikau 1940-1942 metais Vilniuje.
Tarptautiniai Motyvai Pasakose
Daugelis labai nusivils, kai pradėsiu kalbėti apie tų mūsų pasakų susiejimus su kitų tautų pasakų motyvais. Visų jų forma ir stilius yra lietuviški, tačiau ir pats nežinau, kiek pasakų šioje knygoje būtų galima laikyti lietuviškos kilmės ir turinio atžvilgiu. Reikia žinoti, kad visų Europos tautų pasakų didžioji dalis yra perdėm tarptautiniai tipai. Sakmės arba padavimai, priešingai, turi daug daugiau tautinių siužetų, nors ir ten tarptautinių arba keliaujančių motyvų netrūksta.
Daugelis pasakų tipų ar atskirų jų motyvų siekia labai tolimus laikus. Pavyzdžiui, pasaka panaši į mūsų "Du broliai" jau buvo žinoma senovės Egipte apie 1500 metų prieš Kr. Panašią pasaką į "Nuostabųjį sakalą" randame babiloniečių epe apie karalių Etaną. "Raginis Jonas" yra savotiška Niebelungų Sieg-friedo versija. "Baltoji lelija", kuri taip patiko Aug. Raginiui, turi ryškią paralelę rusuose.
Baigdamas sužymėsiu tik tas pasakas, kurioms tuo tarpu nežinau paralelių kitose tautose (taip yra šiandie, rytoj gal jau bus kitaip): "Šuo kailiadirbys" (tik pirmoji dalis, antra dalis apie žvėrių karą yra tarptautinis motyvas); "Užburta mergaitė ir slibinas" (irgi tik pirmoji dalis, antroji dalis apie slibino mirtį kiaušinyje yra tarptautinis motyvas); "Geležinis vilkas"; "žmona deivė"; "Devynių brolių sesuo ir de-vyniagalvis"; "Kumelaitė Šluika" (plačiai žinomo tipo labai savotiška versija); "Pragaro katilo kurstytojas" (pradedant tik nuo 103 psl., pirmoji dalis tarptautinė); "Turtuolis ir grytelninkas"; "Medyje pakabinta virvė"; "Jovadas"; "Sulaukinėjęs karalaitis"; "Rėtelių pynėjas"; "Tarnybos sutartis su Radvilu"; "Poteckis ir šlėktas".
Žinoma, kiekviena tauta tam pačiam pasakos tipui dažnai sukuria gana skirtingą versiją, šioje srityje ir lietuviai pasižymi dideliu išradingumu. Be to, jei kuri pasaka randama ir kitose tautose, tai dar neaišku, kas ir kur ją sukūrė, kaip ji keliavo, kas iš ko skolino. Sakysim, vis dar esu linkęs manyti, kad mūsų pasakos "Žalčio žmona" ir "Statytojas, Perkūnėlis ir Bukutis" gali būti lietuviškos kilmės, nors panašių variantų turi ir rusai.
Bruno Bettelheimo Įžvalgos apie Pasakas
Bruno Bettelheimas, pasauliniu mastu žinomas vaikų psichologas ir psichiatras, savo knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba“ nagrinėja pasakų svarbą vaikų psichologinei raidai. Knygos tikslas - parodyti, kodėl pasakos vaikams yra tokios reikšmingos ir padeda jiems įveikti kylančius psichologinius sunkumus bei integruoti savo asmenybę. Akcentuojamas taikomasis jos pobūdis: „Šia knyga siekiama padėti suaugusiems, o ypač tiems, kurie rūpinasi vaikais, geriau suprasti pasakų svarbą“.
Bettelheimas teigia, kad pasakos teikia daugiau pasitenkinimo nei visa kita vaikų literatūra. Negatyvus požiūris į rašytojų sukurtą vaikų literatūrą ir jos supriešinimas su tradicinėmis pasakomis pastebimas visoje Bettelheimo knygoje: vis kas nors prikišama vaikų literatūrai apskritai, be to, užsipuolami ir konkretūs rašytojų kūriniai, pavyzdžiui, Hanso Christiano Anderseno pasaka „Bjaurusis ančiukas“, mat įvykiai ten klostosi ne pagal tradicinės pasakos schemą.
Neakademinei auditorijai vertingiausi šioje knygoje greičiausiai pasirodys teoriniai teiginiai apie pasakų svarbą vaiko gyvenime. Daugelis jų nekelia abejonių ir yra aktualūs vaikus ugdantiems suaugusiesiems - nesvarbu, kad moksliniu požiūriu tie teiginiai ne nauji. Atskiros knygos mintys palieka egzistencinių įžvalgų įspūdį, pavyzdžiui: „(…) mus, kaip žmones, išgelbsti ir mums žmoniškumą grąžina rūpinimasis tais, kuriuos mylime“, „Pasakų personažų likimas vaiką įtikina, kad net jei jis, kaip ir jie, pasaulyje jaustųsi atstumtas ir apleistas, (…) jam, kaip ir jiems, gyvenime žingsnis po žingsnio bus parodytas kelias, o kai reikės, - suteikta pagalba“.
Bettelheimas teigia, kad nedera sekti pasakų, norint pamokyti, pasakos sekėjo tikslas turi būti suteikti vaikui malonumą, jį pradžiuginti. Nurodo, kad suaugusysis turėtų būti atidus vaikui ir parinkti tokias pasakas, kurios tinkamiausios atitinkamam raidos tarpsniui ir psichologinėms problemoms, su kuriomis vaikas susiduria. Tačiau nereikėtų tėvams nuspręsti, kuri pasaka vaikui turi būti svarbiausia, neprimesti jos. Jei pasaka vaiko nepatraukia, geriau kitą vakarą sekti kitą. O jei pasaka vaikui bus svarbi, jis prašys ją sekti vis iš naujo.
Pasakų Knygų Apžvalgos
Bernardinai.lt jau daugiau kaip dvejus metus kas mėnesį siūlo naujausių vaikų knygų apžvalgas, siūlome jų autorės J. L. Žutautė. Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją. - Vilnius: Alma littera, 2013. Katiną Ferdinandą ir šunelį Pū jau pažįstame - pirmoji L. Žutautės knyga apie juos sulaukė didelio susidomėjimo, tapo metų knyga vaikams ir paaugliams. Taigi, čia lyg ir tęsinys. Tik nuotykių gerokai daugiau, o ir herojų užmojis juk rimtesnis - nukeliauti į Australiją ir padėti vištai Petunijai susitikti su jos svajone - stručiais. Man patinka, kaip L. Jei pirmosios knygos leitmotyvu laikytume namų temą, tai sakytume, jog šioje dalyje ji pratęsiama, tik išskleidžiama žymiai plačiau, išplečiant subtiliausius draugystės bei nesavanaudiškumo atspalvius.
K. Zylė. Milžinas Mažylis. - Vilnius: Aukso žuvys, 2014. Svarbiausiu šios knygos bruožu laikyčiau jos gyvybingumą, tikrą (nesuvaidintą, nemistifikuotą ir nepasaldintą) kalbėjimą apie tai, kas svarbu mums kiekvienam - mūsų praeitį ir paveldą, kurie turėtų būti svarbūs kasdien, o ne tik per atostogas ar šventes. Kotrynai sekasi atgaivinti tautosaką, ji nedaugžodžiauja, bet taikliai apibūdina herojaus ir jo sutiktų būtybių jausmus, veiksmus, pasakoja atsakingai, toks jausmas, kad kiekvienas žodis pasvertas. Knygoje stiprus svarbiausių vertybių generavimas, bet jis perduodamas neprimestinai, o natūraliai, įtraukiant, įdomiai, nesentimentaliai. Tarsi kviečiama įsiklausyti į pasaulio tvarką.
D. Kandrotienė ir J. Rancevienė. Spintos istorijos. - Kaunas: Terra publica, 2013. 96 p. Tai ne pirmoji Danguolės Kandrotienės knyga vaikams (ankstesnioji autorės knyga „Mano kelionių dienoraštis“ įvertinta kaip vienas stipriausių pažintinių leidinių vaikams), bet man - tai pirma pažintis su šia autore kaip su pasakotoja. Ir turiu prisipažinti, kad vykusi - rašytoja pasakoja sklandžiai, įdomiai, gyvai, šiuolaikiškai. Pagrindinė knygos veikėja - smalsi, lakios fantazijos septynerių metų mergaitė, vardu Emilija. Medinės spintos gyventojai - nebenaudojami daiktai, drabužiai, aksesuarai - su ja pasidalija savo istorijomis, jaunų dienų prisiminimais, paslaptimis ar net meilės atodūsiais. O vieną dieną pasaulis ima ir apsiverčia. Kaip?
J. Baltrukonytė. Torčiukas ant debesėlio. - Vilnius: Alma littera, 2013. J. Baltrukonytė savo jautrioje, subtiliu humoru dvelkiančioje knygelėje bando vaikams rašyti apie meilę gyvenimui. Knyga pasižymi smagiais, vaikams taip būdingais, fantazijos pliūpsniais bei vaikiška gyvenimo išmintimi. Tai pasakojimas apie mergaitę vardu Paula bei jai iškilusius didžius gyvenimo klausimus: kur vieną dieną pradingo močiutė? Gal ją suėdė dinozauras Mėsėdis? Ir kur kartais dingsta princesiškos suknelės? Kodėl negalima guma pasidalinti su kūdikiu? Nors knygai gal kiek stinga vientisumo, tačiau žavi užmojis parodyti gyvenimą vaiko akimis. Kada gyvenama, kaip sakoma, su visa jėga ir kada gyvenimas skanus, kaip vyšnių uogienė.
G. Adomaitytė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. - Vilnius: Edukologija, 2013. Ciklo apie paežerės vaikus Rytį ir Vakarę antrojoje dalyje tebelieka dėmesinga gamtos pasauliui - augalija švenčia vidurvasarį, į savo iškilmes įtraukdama žmones. Šventė tampa ir palydomis: Vakarė su mama traukiniu iškeliauja į Vilnių. Sostinė, pamatyta vaiko akimis; šeimos santykiai; miesto ir gamtos dermė - tai pagrindinės ašys, apie kurias sukasi pasakojimas. Vaikams, tikiu, labai patiks tai, kad knygoje vienodai svarbūs du pasauliai: realistinis ir pasakos.
Bendros Tendencijos Pasakų Knygose
Pernai pasirodė per 30 įvairios apimties, pobūdžio ir meninio lygio lietuvių autorių literatūrinių pasakų knygų (turime galvoje prozines pasakas). Jų - dažnai ir ne po vieną - išleido tiek jau pripažinti, turintys savo skaitytojų ratą kūrėjai, tiek ir grupelė debiutuojančių autorių. Iškart noriu pasakyti, kad skaitydama pasakų žanrui priskirtinas knygas vis kuo nors džiaugiausi: kūrybiniais ieškojimais, įdomiomis idėjomis, geru humoro jausmu, mėginimais žaisti kalba, išradingomis iliustracijomis ar dar kuo nors. Deja, tokių knygų, kuriose derėtų viskas - gera idėja, puikus tekstas, tinkamos iliustracijos ir aiškus adresato pojūtis, - pernai pasirodė ne taip jau daug.
Šiai grupei galima priskirti knygas, kurias rašydami autoriai beveik savaime atsiduria tarsi specifinėje pavojaus zonoje. Jos esmė - autorių iš anksto žinomos idėjos, dalykai, kurių jie nori pamokyti, kuriuos siekia perteikti vaikams. Šis geras ir gražus autorių noras neretai nulemia įspūdį, kad kūrinėliai yra tarytum iškart užtempti ant iš anksto žinomų idėjų ar moralų kurpalio. Gal stipriausią krikščionišką antstatą turi Eglės Venslovaitės-Šiliūnienės debiutinė knygelė Gyveno kartą mamytė… Ji sulaukė ne vieno skaitytojo džiugesio dėl savo kitoniškumo, dėl gražiai besiskleidžiančios mamyčių tiesos.
Viršelio dail. Apie peles šiemet rašė ir Vytautas V. Landsbergis. Jo knyga Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo - apie skaitytojams jau gerai pažįstamą veikėją. Pelytė Zita šįkart tampa kirstukėlio aukle ir drauge su juo patiria įdomiausių nuotykių - net keliauja pas Pasaulio Valdovą! Čia konstruojama komiška situacija, kai žmonės, kopdami pas tą patį Pasaulio Valdovą, t. y. turėdami tokį pat tikslą, vienas kitą stumdo, net nutrenkia žemyn, nes kiekvienas manosi geriausiai žinąs tikrąjį kelią. Į pačią viršūnę draugiškai kopia tik saujelė. Knygoje daug žaismingų situacijų, humoro.
Krikščioniška tematika remiasi ir Birutės Mar knygos Marija ir Pūkelis siužetas. Mažoji Marija, šiuolaikinė mergaitė, kuri labiausiai mėgsta žaisti su barbėmis, „įsigyja nuostabų daiktą“ - angelėlį, kurį pavadina Pūkučiu. Tik Marija geba su juo kalbėtis (suprasti jo kalbą), tik ji jam gali užduoti kamuojančių klausimų ir gauti iš jo patikimus atsakymus. Pūkutis mergaitei papasakoja apie tai, kas buvo prieš jai gimstant, apie mergaitės tėtį ir mamą: kaip jie susipažino, kaip ji pati atsirado mamos pilvelyje. Knygoje keliama daugybė krikščioniškų klausimų. Ar yra žemėje rojus? O kur tada rojus? Ar snaigės gyvos, ar joms skauda, kai sutirpsta? Šie klausimai kai kada išplėtojami taip, kad įgyja poetinę formą, virsta eilėmis.
Su Rasos Aškinytės knygele Beveik varlės siejau daug lūkesčių. Mat esama gražių pavyzdžių, kai vaikų literatūrą labai praturtina rimti filosofai, netikėtai užaugę literatūrai, vaikams. Viena vertus, knygos idėja visai įdomi - parodyti vaikui, kaip svarbu būti tuo, kas ir esi, būti savimi teisingai, kad ir kiti tave atpažintų kaip varlę ar kaip žmogų, kaip svarbu išskleisti savo prigimtį. Bėda ta, kad tekstas… neįdomus ir neįtaigus.
Viršelio dail. Daug geriau į klausimą, kas aš esu ir kuo turiu būti, pavyko atsakyti Virginai Šukytei rinkinyje Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde. To paties pavadinimo pasakoje ežiukas nebenori turėti to, kas jį išskiria iš kitų, t. y. spygliukų, nes jie trukdo jam tapti žvaigžde. O prisitaikęs prie žvaigždei keliamų reikalavimų ir ja tapęs, jis netikėtai supranta esąs nelaimingiausias ežiukas pasaulyje. Tik atgavęs savo prigimtinį pavidalą, tik ėmęs ir vėl būti tuo, kas yra, jis pasijunta tikrai laimingas. Būti savimi - peliuku - nelengva ir Landsbergio knygos herojui, pelytės Zitos auklėtiniui peliukui Aloyzui, kuris užsisvajojęs pažvelgia į dangų ir pamatęs gulbes užsinori būti toks kaip jos. Paskui įsigeidžia tapti muse… Sapno realybė padeda suprasti, kaip tai gražiajai musei nelengva gyventi, kaip sunku jai išsikrapštyti įkritus į butelį. Dar daugiau: Aloyzui, tarsi kokiai Anderseno eglutei, vis labiau aiškėja, kad svajonės būti ne tuo, kas esi, ir daryti ne tai, kas būdinga tavo prigimčiai, pabaiga gali būti dramatiška.
Panaši situacija ir Mariaus Jonučio knygoje Kirminas paukštis. Iš žemės išlindęs, su didžiausiu pavydu į dangų žvelgiantis ir paukščiu tapti svajojantis kirminas netikėtai sulaukia paukščio draugijos. Tik tas paukštis ne praryja kirminą, o tampa jo mokytoju. Ypač įdomu, kaip pasakoje kirminui skleidžiasi išsvajotoji paukščių gyvenimo patirtis. Moralas aiškus: puikiai suvokus kitų gyvenimo logiką, daug lengviau priimti savo paties, o kaimyno žolė tada jau nebeatrodo žalesnė. Apskritai ši išradinga dailininko ir rašytojo Jonučio knyga - viena originaliausių. Pasaką nuolat pertraukiantys nespalvoti puslapiai su klausimais, užduotimis, svarstymais gali tapti savotišku jaunųjų skaitytojų gyvenimo vadovėliu.
Daugelio pasakų, kuriose vienaip ar kitaip veikia gyvūnai, situacijos yra akivaizdžiai alegorinės, jose atpažįstamas žmonių gyvenimas ir jo modeliai. Populiariausi praeitų metų personažai - pelės, varlės ir kiti maži gyvūnėliai. Rašytojas Vytautas Kandrotas įvairių žmogiškų situacijų pateikia savo Meškų pasakose. Knyga man pasirodė vientisa, joje gausu pačių keisčiausių siužetų apie lokius, meškas ir jų giminaičius. Gerai pajaustas adresatas. Skaitant susidarė dvejopas įspūdis: viena vertus, gražiai aktualizuojamos klasikinės pasakos apie lokius, primenamas net Mikės Pūkuotuko šiobeitas, išradingai pasinaudojama folklorinių pasakų, mįslių logika.
Apie keistą vabzdį blusą spalvingoje knygelėje Blusa Izabelė pasakoja Danguolė Kandrotienė. Galima pasidžiaugti autorės kūrybingumu - personažas gana naujas ir mūsų vaikų literatūros kontekste originalus. Blusa keliautoja vis nori rasti sau tinkamą draugą, kurio kailyje jaustųsi savimi, jaustųsi geriausiai. Keisdama gyvenamąją vietą, ji vis kuo nors nepatenkinta: tai kailis nelabai geras, tai jo šeimininkas nedraugiškas…. Tačiau daug abejonių kyla dėl šios knygos adresato. Mat vaizduojamame pasaulyje vyrauja kaimo aplinka, aprašomi gyvūnai, į kurių gaurus be galo trokšta įsikibti, juose apsigyventi blusa: juk ji tik taip - parazituodama, įsitaisydama tinkamoje vietelėje - ir gali būti savimi. Ar būtų tai įdomu miesto vaikui?
Ne tokie egzotiški Selemono Paltanavičiaus rinkinio Kur išskrido pasakėlė veikėjai. Knygoje rasime dešimt pasakų, kurių siužetuose galime atpažinti ir Anderseną, ir lietuvių folklorą. Paltanavičiaus pasakų veikėju gali tapti vėjas, jo pasakoms ne visada būdinga laiminga pabaiga, tačiau būtinai kuriama intriga ir paslaptis. Knygoje daug muzikos, skamba vėjo smuikai ir dūdos, o žmonės susirūpinę… netikėtai ant karaliaus nosies atsiradusiu spuogeliu. Paltanavičiaus pasakomis neretai grįžta tradiciniai pasakų veikėjai - kipšai ir Perkūnas.
Tarsi paskatinti įdomių lenkų rašytojos Marios Molickos Terapinių pasakų, kuriomis siekiama įveikti, sušvelninti vaikus kamuojančias baimes, jau ir kai kurie lietuvių autoriai eina panašiu keliu: sukelia baimės jausmą, pavaizduoja baimę, o tada ją įveikia. Čia pirmiausia turiu omeny Rimanto Černiausko Vaikus ir vaiduoklius, kur bandoma prisijaukinti tai, kas neapčiuopiama: danguje sklindantį aidą, su kuriuo draugauja liūdnoji mergaitė Ievutė, baubuką, su kuriuo bičiuliaujasi Petriukas, arba net ir paprasčiausią nukritusį ir išgąsdinusį obuolį… Černiausko knygoje sužavėjo personažų ir situacijų kaitaliojimasis, kai kalbama apie ne to paties laiko veikėjų - tėčio ir vaiko - baimes.
Tai pačiai terapinių pasakų paradigmai turėtų priklausyti ir Teodoro Četrausko knyga ilgu ir įmantriu pavadinimu Maumukas, kaukas Kaukaitis, Gamsachurdija, arba Vilniaus Mergelės išgelbėjimas. Jau pavadinimas privertė sunerimti, ar tik nebus čia visko per daug. Iš dalies šiai teminei grupei galima būtų priskirti ir vieną gražiausių pernai pasirodžiusių knygų - Gintaro Beresnevičiaus Kaukų šeimynėlę, kurios kaukučiai be galo žavūs savo paprastumu, savo keliamais netikėtais filosofiniais klausimais.
Debiutuojanti rašytoja Agnė Gintalaitė knygelėje Pirštų pasakos iškart pasisako kalbėsianti apie baisius dalykus, kad vaikai, tarytum kokių šiurpių, prisiklausę jos pirštų pasakų, jau nieko nebebijotų. Tiesa, knyga nepasirodė tokia jau labai baisi, bet tikrai džiugino ir menine koncepcija, ir įdomiais pasakojimais. Joje kalbama apie paprasčiausią berniuką Justiną (bet ar būna paprastų berniukų?), o į visai realistinį pasakojimą įkomponuojamos labai šiuolaikiškos pasakos. Į žmogų, kaip ir Renatos Šerelytės knygelėse, pažvelgiama tarsi iš kitos perspektyvos. Antai berniukui kikimara sako, kad visi žmonės baisūs, nes neturi nei didelių nasrų, nei žalių žvynų.
Daugelis rašytojų, kurdami savo pasakų pasaulį, stipriai remiasi folkloru. Ir ne tik...
Apibendrinimas
Pasakų knygos yra neatsiejama vaikų literatūros dalis, turinti didelę įtaką vaiko psichologinei, emocinei ir moralinei raidai. Jos padeda vaikams suprasti pasaulį, įveikti baimes ir susidoroti su sunkumais. Renkantis pasakų knygas, svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, interesus ir poreikius, taip pat į knygos turinį, stilių ir iliustracijas.
Lietuviškų pasakų knygų pavyzdžiai ir jų autoriai
| Knygos pavadinimas | Autorius |
|---|---|
| Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją | J. L. Žutautė |
| Milžinas Mažylis | K. Zylė |
| Spintos istorijos | D. Kandrotienė ir J. Rancevienė |
| Torčiukas ant debesėlio | J. Baltrukonytė |
| Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai | G. Adomaitytė |
Panašus:
- Pasakų reikšmė vaikams: kodėl svarbu jas skaityti?
- Neįtikėtinos Vaikiškos Pasakos, Kurios Užburs Kiekvieną Mažylį!
- Neįtikėtinos Populiariausios Vaikiškos Pasakos Anglų Kalba, Kurios Pavergs Kiekvieno Vaiko Širdį!
- Neįtikėtina Pavasario Galia: Kaip Vasara Nerimsta ir Rudenį Palieka Tėvą Pasakų Kampelyje!
- Kaip Išsirinkti Geriausią Indų Rinkinį Vaikams – Nepakeičiami Patarimai Tėvams!
- Atskleistos Nėštumo Rizikos Vertinimo Paslaptys: Svarbiausi Tyrimai ir Ekspertų Rekomendacijos