Tarpukario medinukai - svarbi Kauno architektūros dalis, kuriuose virte virė modernėjančios visuomenės gyvenimas. Vienas geriausių pavyzdžių - Aukštosios Panemunės kurortas. Tarpukariu mediniuose pastatuose linksminosi vasarotojai, reabilitavosi ir mokėsi vaikai, gyveno ryškiausi to meto žmonės. Kurorto dvasią Panemunė išlaikiusi lig šių dienų.
Panemunės Kurorto Formavimasis Tarpukariu
A. Kaunui tapus laikinąja sostine, A. Panemunės miestelis 1931 metais buvo prijungtas prie Kauno ir iš savarankiško valsčiaus centro virto priemiesčiu. Nauja infrastruktūra atskleidė visuomenės modernėjimo etapą tarpukariu, čia netrukus prasidėjo gydyklų, sanatorijų ir vilų statybos. 1937 m. A. Panemunės kurorte jau veikė du pliažai, du pensionai, 15 vilų poilsiautojams, 7 kariškos vilos, valgykla, svetainės. Kambarių nuoma kurorte buvo aukštesnė nei Palangoje, o gyventi čia buvo taip pat brangu kaip ir Kaune.
Anot tarpukario Lietuvos kurortų tyrinėtojos, architektūros istorikės Viltės Migonytės-Petrulienės, A. Panemunės šilas / R. Senoji Panemunės dalis 1923 m. buvo apstatyta vienaaukščiais mediniais trobesiais, jos bendras vaizdas labiau buvo būdingas ne miesteliui, o dideliam kaimui. Visgi, kaip knygoje „Aukštosios Panemunės istorija“ pažymi autorė Daiva Nevardauskienė, nuo 1924 m. įvairiose vietose buvo statomi ir kitokio pobūdžio vieno - dviejų aukštų namai. Iki 1935 metų beveik visi A. Panemunės vasarvietės sklypai buvo apstatyti.
Čia įsikūrė nemažai aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų, o iki 1940 m. greta paprastų namų iškilo žinomų Lietuvos architektų suprojektuotų vilų. Kaip pažymi architektūros istorikė V. Migonytė-Petrulienė, savo vizualine raiška A. Panemunės tarpukario architektūra yra artima to meto Europos moderniosios architektūros tradicijai ir turi daug ryšių su bendraeuropinėmis poilsio kultūros tendencijomis. Vilų architektūrai buvo būdingi istoristiniai bruožai, ornamentika.
Medinių Kurorto Vilų Vingiai
1938 m. „Svaigsta galva ne nuo pavasario saulės, bet nuo gudriųjų, margaspalvių, linksmųjų vilų. (…). Laiptų laipteliai, kuriais kažin kas ar laipioja. Bokštų bokšteliai, kuriuose tikrai niekas negyvena. Sulankstyti, sukarpyti stogai. Stoguose visokiausių pavidalų angos, pro kurias kažin kas žiūri. Štai, rodos, jau suprantamas namas. Bet apsukęs kampą, staiga pastebi kažkokį iškyšulį. Vila Klevų gatvėje / R.
Štai A. Smetonos alėjoje 75 dar ir dabar stovintis dailus, medinis, rožinės spalvos pastatas - viena seniausių A. Pagrindinis namo akcentas - priekinio fasado dešinėje pusėje esanti dengta terasa, kuri kartu atlieka ir prieangio funkciją. Kairėje priekinio fasado pusėje sukomponuotas trisienis rizalitas su langais. Tai gyvenamosios paskirties vila. Vila A. Smetonos alėjoje / R.
Vienas geriausiai išlikęs ir įspūdingiausias tarpukario A. Panemunės medinis vasarnamis, vadinamas pedagogo, visuomenės veikėjo Liutauro Kairiūnaičio namu, stovi Gailutės g. Įstabių formų vasarnamis su mansarda, pastatytas 1926 m., sovietmečiu pertvarkytas į 12 butų daugiabutį. Pastato architektūrai savitumo bei monumentalumo suteikia priekinio fasado bokštiniai rizalitai dengti skardiniais kupoliniais šalmais - tai originalus sprendimas A. Deja, nepaisant savo išskirtinumo, vasarnamis ne kartą nukentėjo nuo gaisro ir ilgą laiką stovėjo stipriai apniokotas. Vasarnamis Gailutės gatvėje / R.
Praeivių akį dar ir šiandien traukia Vaidoto gatvės 26-uoju numeriu pažymėtas medinukas. Pamokos vykdavo pirmame pastato aukšte. Antrame veikė vaikų darželis, buvo įrengtas žaidimų kambarys. Tarpukario medinuke veikia nekomercines bendruomenės dirbtuvėlės, kur visi norintieji gali pasinaudoti įrankiais, medžiagomis ir prikelti savo daiktus antram gyvenimui. Šalia dirbtuvėlių esanti erdvė skirta moterų veikloms, senojoje kino salėje vyksta įvairūs renginiai. „Seselių mokykla“ Vaidoto gatvėje / R.
Vandos Tumėnienės Vaikų Sanatorija
Medinė architektūra kurorte buvo pritaikyta ne tik poilsiui, bet ir gydymui bei reabilitacijai. Kadangi A. Tiesa, kurorte didelis dėmesys skirtas ir vaikams. 1933 m. pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė ir profesorė Vanda Tumėnėnė Kiaunių g. Reabilitacijos namas buvo medinis, 2-jų aukštų, su balkonais ir atvira veranda.
Sanatorijoje vienu metu galėjo reabilituotis 50-60 vaikų, 5 lovelės buvo skirtos kūdikiams. Sanatorija veikė ištisus metus, joje buvo vonios, dušai, rentgeno kabinetas, laboratorija, kvarco lempos ir kt. reabilitacijai svarbi įranga. Sanatorijos kompleksas / AUTC / V. Buvusi V. Tumėnienės sanatorija vaikams atvira ir dabar. Šiandien čia veikia vaikų ankstyvosios raidos centras, kuriame teikiama įvairi pagalba vaikams, turintiems ankstyvosios raidos sutrikimų.
Vandos Tumėnienės Indėlis į Sanatorijos Įkūrimą
„Man kilo mintis, kad Lietuvoje nėra poilsio namų, kur silpni vaikai ar nusilpę nuo ligos, galėtų sustiprėti, atgauti jėgas“, - taip savo svajonę rūpintis vaikais, kurių, deja, jai pačiai neteko susilaukti, aprašo V. Tumėnienė, Lietuvos pediatrijos pradininkė. Įtikinusi tuometį žemės ūkio ministrą J. P. Aleksą vaikų sanatorijai skirti sklypą, ji netrukus ėmėsi dviejų aukštų mūrinio namo su atskiru nameliu virtuvei, skalbyklai ir kambariais personalui statybų. 60 lovų sanatorijoje buvo įrengti rentgeno kabinetas, nedidelė laboratorija vaikams ištirti, didžiulis valgomasis ir veranda buvo skirti vaikų žaidimams.
Kiekvienas į sanatoriją atvykęs vaikas būdavo izoliuojamas, tiriamas, ypač būdavo rūpinamasi apsauga nuo infekcijų. Ligoninės vadovybė laikėsi nuostatos, kad grynas oras, tinkamai subalansuota dienotvarkė ir geras maistas geriausiai sustiprina vaikų atsparumą. Sanatorijoje vaikai gaudavo mišraus maisto, daug daržovių, kurių valgyti buvo nepratę. Pasak V. Tumėnienės, nepasiturinčių tėvų vaikai valgydavo daug bulvių, duonos, o pasiturinčiųjų - per daug mėsos. Daržovės tuo metu nebuvo madingos.
V. Tumėnienė kiekvieną sekmadienį pati atvykdavo iš Kauno lankyti vaikų, skirti jiems gydymą, maitinimą, bendrauti su tėvais. Kaip pati rašo: „Nors susisiekimas su miestu buvo patogus, bet tekdavo eiti mišku apie 10-15 min., kas vasarą buvo maloni pramoga, bet ne rudenį ar žiemą…“ Susitaupiusi pinigų sanatorijai, ji nupirko chevroletą ir išmoko juo vairuoti. Per metus sanatorijoje gydydavosi 300-400 vaikų, visi norintieji patekti negalėjo, tad V. Tumėnienė nusprendė padidinti lovų skaičių ir pastatyti dviejų aukštų priestatą.
Iš visos Lietuvos į sanatoriją vyko ligoniai, lankėsi konsultantai, chirurgai, studentai. Deja, Lietuvą užėmę sovietai jau pirmosiomis okupacijos dienomis nacionalizavo sanatoriją ir visą banke laikomą kapitalą. Atvykę komunistai surašė inventorių, ieškodami sidabrinių indų, šnipinėjo visus kampus. Buvo sudarytas tarnautojų komitetas, įkurtas „raudonasis kampelis“ su didžiuliu Stalino portretu.
Komitetui vadovavo sanatorijos vairuotojas, sanatoriją valdė tarnautojai, sekę kiekvieną buvusios savininkės žodį ir judesį. V. Tumėnienė netrukus buvo paskirta nacionalizuotos sanatorijos direktore. Savo atsiminimuose ji rašo: „Rusų okupacija man buvo sunki ne tiek materialiai, kiek moraliai, nors rusai atėmė visą mano nuosavybę, įgytą sunkiu ir ilgu darbu. Jų žiauri priespauda gulėjo kaip sunkiausias akmuo, nei dieną, nei naktį nebuvo ramumo. Ankstyvieji V.
1994 m. Panemunės vaikų sanatorijai „Ramunė“ sugrąžintas įkūrėjos V. Tumėnienės vardas, turėtas 1934-1940 m.. Šiuo metu ji veikia kaip viešoji įstaiga Kauno V. „Žmogus nežino ir nenumano, kad jo dvasios gilumoje yra slaptos jėgos, kurios atgimsta, nors ir pamažu, ir verčia jį atbusti iš sunkaus pesimizmo, jos gelbsti nuo dvasinio puolimo. Pasiryžus parašyti atsiminimus, pamažu įsigilinau, įsitraukiau į tą nemažą darbą, kuris man pasidarė įdomus, malonus, atrodė užtektinai svarbus ir naudingas Tėvynei.“ ( prof. V.
Poilsio Kultūra ir Sanatorijos Tarpukario Lietuvoje
Poilsio kultūros fenomenas visuomeninio ir kasdienio gyvenimo sferose Lietuvoje suintensyvėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Tuo metu šalies teritorijoje aktyviau pradėtas formuoti kurortų tinklas. Prie svarbesnių vietovių priskiriami Palangos, Birštono, Likėnų, Aukštosios Panemunės, Kačerginės ir Kulautuvos kurortai. Kalbant apie kurortų kaip atskiro funkcinio tipo reiškinį tarpukario Lietuvoje, reikėtų išskirti socialinės ir sveikatos apsaugos klausimus.
Po Pirmojo pasaulinio karo nualintoje šalyje vienas iš prioritetinių tikslų buvo atstatyti miestus, atkurti visą būtiną infrastruktūrą gyvenimui, gydymui, mokslui ir administravimui. 1932 metai žymi lūžio momentą Lietuvos kurortų istorijoje. Vidaus reikalų ministerijos inicijuotu ir priimtu įstatymu buvo išplėsta ir teisiškai įtvirtinta kurorto sąvoka.
Žvelgiant į tarpukario laikinosios sostinės pavyzdį, raginimai gausinti ir tvarkyti rekreacines miestų erdves Kaune glaudžiai siejosi su modernistine retorika, pasitelkiant tokius raktažodžius kaip higiena, švara, natūrali saulės šviesa, gryno oro gausa ir atviros erdvės. 1923 m. Peterio Mariuso Frandseno ir Antano Jokimo parengtame Kauno plane žaliosioms erdvėms ir rekreacinio pobūdžio miesto sąveikai su upe taip pat skirta gana daug dėmesio.
Aukštosios Panemunės pušynų masyvai ir du pagrindiniai pliažai tapo pagrindu formuotis naujam kurortui. 1933 m. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje čia pradėta sparčiai plėtoti laisvalaikio infrastruktūra, kurios didžioji dalis susitelkta prie upės - pirmajame pliaže įrengtos persirengimo kabinos, restoranas, prie kranto stovėjo jachtklubo jachta, du tramplinai, keliolika baidarių. Miesto savivaldybė šiame pliaže pastatė aptvertas saulės vonias vyrams ir moterims, kuriose buvo galima degintis visiškai nuogiems. Kiek atokiau nuo upės, pušyne, 1935 m. pastatytas bene svarbiausias kurorto pastatas - kurhauzas. Jame buvo įrengta vasaros (šokių) salė.
Sveikatingumo Infrastruktūros Plėtra
Kovojant su visoje šalyje plintančia tuberkulioze, miškingame Aukštosios Panemunės areale lygiagrečiai buvo plėtojama ambulatorinio sveikatingumo infrastruktūra. 1930 m. Jono Basanavičiaus parko pakraštyje įsteigta Draugijos kovai su tuberkulioze dr. Kazio Griniaus sanatorija, žydų vaikų vasaros kolonija, dr. Jurgio Venskūno mineralinių vonių gydykla, privati prof. Vandos Tumėnienės vaikų sanatorija, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos tuberkuliozės sanatorija ir kitos.
Per šiek tiek mažiau nei dešimtmetį Aukštoji Panemunė iš smulkaus priemiesčio virto judriu rekreaciniu sostinės rajonu - sodu mieste, masiškai traukiančiu kauniečius ne tik pasilinksminti restoranuose, atgauti jėgas mineralinėse voniose ir J. Basanavičiaus parke, bet ir perkelti savo buitį (neretai visam sezonui) atokiau nuo didmiesčio. Nemaža dalis labiau pasiturinčių kauniečių triukšmingą gyvenimą mieste iškeitė įsigydami nuolatinį būstą atokesniuose rajonuose, tarp jų ir šiame kurorte.
Profesorės Vandos Tumėnienės Gyvenimo Apžvalga
Veikli ir išsilavinusi moteris didelę dalį gyvenimo paskyrė Lietuvos medicinai, o ypač Lietuvos vaikams. Geriausiai V.Tumėnienės ir drauge su ja dirbusių gydytojų Lietuvai atneštą naudą parodo kūdikių mirtingumo rodiklio kaita.
Kūdikių mirtingumo rodikliai Lietuvoje:
| Metai | Mirčių skaičius (iš 1000 gimusių) |
|---|---|
| 1905 | 292 |
| 1922 | 160 |
| 1940 | 90 |
V.Tumėnienė gimė 1880 m. Anykščių rajone, Šlavėnų kaime. Tėvai buvo bajorai ir sėkmingi ūkininkai. Iš pradžių V.Mingailaitė mokėsi namuose privačiai, o vėliau tęsė mokslą gimnazijoje Sankt Peterburge, bet susirgusi jos nebaigė. Grįžusi namo ir pasveikusi, ji pradėjo mokytis Lietuvoje ir 1898 m.
Visgi galiausiai V.Mingailaitei pavyko mokslo aukštumų siekti toliau. 1902-1905 m. ji Sankt Peterburge studijavo matematiką ir tuo pat metu, padedama būsimojo Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio, tuomet dar studento, mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos. Ten lankydama anatomijos paskaitas, V.Mingailaitė pirmąkart susidūrė su medicina.
1906 m. gavusi stipendiją, V.Mingailaitė pradėjo studijuoti Šveicarijoje, Berno universiteto Medicinos fakultete. Čia ji susipažino su būsimuoju vyru Justinu Tumėnu, kuris buvo pedagogas, poetas ir filosofas. 1911 m. ji šiame universitete įgijo medicinos daktarės laipsnį, o 1912 m., baigusi trijų mėnesių kursą Sankt Peterburgo aukštajame moterų medicinos institute - ir gydytojos išsilavinimą.
Kadangi vyrui buvo draudžiama grįžti į Lietuvą, šeima jau buvo susiruošusi pakelti sparnus į JAV. V.Tumėnienė ėmė verstis medicinine praktika. 1919-1920 m. Visgi Vilnių galutinai prijungus lenkams, V.Tumėnienė persikėlė į Kauną, kur netrukus jos išsilavinimas buvo įvertintas.
Visgi V.Tumėnienė jautė, kad jos pašaukimas - gydyti vaikus, ir šioje srityje ji nuveikė daugiau negu bet kas kitas. 1924 m. Kaune V.Tumėnienė įsteigė valstybinę vaikų ligoninę-kliniką su laboratorija tyrimams vykdyti ir iki 1944 m. dirbo jos direktore. Kadangi tai buvo vienintelė ligoninė vaikams Lietuvoje, į ją patekdavo sunkiausi ligoniai. Čia buvo pasitelkiami moderniausi tuometiniai tyrimai ir pritaikomos naujausios medicinos žinios, taip pat gaminamas specialus, dietinis maistas.
Tapusi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Vaikų ligų katedros vedėja, ji dėstė paskaitas studentams, ruošė juos kovai su vaikų mirtingumo rodikliais. Šias pareigas ji ėjo iki pat 1944 m. Taip pat VDU ji tapo pirmąja vaikų ligų gydymo kurso dėstytoja lietuvių kalba.
Be to, V.Tumėnienė vykdė aktyvią publicistinę ir mokslinę veiklą, spausdino darbus su medicina susijusiais klausimais. Tai, kad buvo poliglotė - mokėjo vokiečių, anglų, lenkų, rusų ir prancūzų kalbas - leido jai nuolat tobulinti įgūdžius ir pačiai mokyti kitus.
V.Tumėnienė aktyviai pasisakė prieš alkoholio vartojimą. 1921 m. įsteigus Lietuvos abolicionistų draugiją, ji buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke ir šias pareigas ėjo 1921-1924 m.
Gydytoja stengėsi vienyti išsilavinusias visuomenės moteris, suprasdama, kad daug jų susiduria su tais pačiais iššūkiais. 1927 m. jai kartu su Ona Mašiotiene, Liudvika Purėniene ir dar keliomis moterimis įkūrus Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungą, ji 1929 m. buvo išrinkta pirmąja jos pirmininke, keletą metų vadovavo organizacijai.
Būtent dėka V.Tumėnienės ir iš dalies jos lėšomis Panemunės šile šalia Kauno 1934 m. Sanatorija buvo statoma galvojant ją skirti vaikų reabilitacijai. Jau sanatorijai atvėrus duris, V.Tumėnienė sulaukė pasiūlymo panaudoti pastatą konkrečiam tikslui - jame gydyti būtent tuberkulioze sergančius vaikus. Šia liga, ypač kaulų tuberkuliozės forma, sergantieji dažnai gydymo įstaigose turėjo praleisti mėnesius. V.Tumėnienė sutiko.
Vaikams gyti čia padėjo ne tik vaistai ir procedūros, bet ir grynas oras, tinkama dienotvarkė ir geras maistas. Vaikai čia praleisdavo ir 6-8 mėnesius. Įdomu tai, kad būtent V.Tumėnienė viena pirmųjų Lietuvoje atkreipė dėmesį į tinkamos mitybos svarbą, skyrė didelį dėmesį meniu paruošti.
1944 m. V.Tumėnienė su vyru ir augintine Zose Vaišvilaite pasitraukė į Vakarus, žinodama, kad grįžus sovietams greičiausiai pateks į tremiamųjų sąrašus. Su liūdesiu ji savo atsiminimuose aprašo, kaip turėjo apleisti savo namus Kaune, sutvarkytą sodybą gimtuosiuose Šlavėnuose. Šeimai teko kurį laiką blaškytis po Europą. Rasti darbą jai padėjo tai, kad buvo Europoje žinoma gydytoja. 1946 m., po sunkios ligos mirus vyrui, liko našle.
Nuo medikės darbo ji nesitraukė ir toliau - 1946-1949 m. dirbo vaikų sanatorijų vedėja Austrijoje ir Vokietijoje. 1949 m. V.Tumėnienė emigravo į JAV - nors ėjo neblogas pareigas, į JAV emigruojant sesers šeimai, pabijojo likti viena.
Naujieji namai gydytojos nesutiko svetingai. Iš V.Tumėnienės, kaip ir kitų iš Europos atvykusių gydytojų, buvo reikalaujama bent metus dirbti sunkų pagalbinį darbą - nepakeliamą 70-metei profesorei. 1950-1954 m. ji pagaliau įsidarbino Diksono (Ilinojaus valstija) ligoninėje vaikų ligų gydytoja. Tačiau ir čia jai teko dirbti darbus, kuriuos įprastai dirbdavo studentai, į jos kvalifikaciją nebuvo atsižvelgiama.
Čikagoje ji 1976 m. ir mirė, sulaukusi garbingo 96 metų amžiaus. Visą gyvenimą besirūpinusi vaikais, pati V.Tumėnienė vaikų taip niekada ir nesusilaukė - to priežastis istorija nutyli.
Aukštosios Panemunės Kurorto Statusas
Aukštajai Panemunei su jos šilu, 1928 m. pavadintu dr. Jono Basanavičiaus parku, 1933-iaisiais oficialiai suteikus kurorto statusą, ši teritorija ir jos sklypai pradėti tvarkyti dėmesingiau, imta statyti dar daugiau naujų poilsio, reabilitacijos objektų[1]. „Kurortų įstatymu, prie kurortų yra priskirta ir Kauno miesto dalis - A. Panemunė, ir todėl ji dabar bus tvarkoma pagal kurortų taisykles”[2]. „Šiuo metu ypatingai rūpinamasi šios puikios vasarvietės ir sveikatyklos tvarkymu.
Verta pažymėti, kad daktarės pastangomis dar 1924 m. Kaune (Maironio g. 11) buvo atidaryta pirmoji 40 lovų vaikų ligoninė, kuri 1932 m. taip pat jos pačios iniciatyva perkelta į geresnes patalpas - ištaigingą popiežiaus nuncijaus vilą (V. Putvinskio g. Prof. V. Tumėnienės vaikų sanatorijoje J. Sanatorijos pastatas buvo medinis, dviejų aukštų, su balkonais ir atvira veranda. 1937 m. gydykla praplėsta dar 30 lovų. Vasarą vaikai, sergantys kaulų TBC, buvo guldomi ir balkonuose, todėl šio sezono metu sanatorija galėjo priimti net 100 vaikų.
1940 m. pastatytas mūrinis priestatas (inž. K. Sinkevičius). Pirmame jo aukšte buvo įrengta virtuvė, garažas, skalbykla, morgas, o antrame - du kambariai slaugytojai („gailestingajai seseriai“) ir virėjai su tarnaitėmis. Sanatorijoje veikė rentgeno kabinetas, nedidelė laboratorija. Beje, 1940 m. konfiskuotoje dr. Matulevičiaus viloje gretimame sklype buvo įkurdintas dar vienas vaikų tuberkuliozės sanatorijos skyrius su 20 lovų ir prijungtas prie prof. V.
1933 m. „Lietuvos Aide“ buvo rašoma, kad „laikinoji sostinė, sulyginus su kitais vakarų Europos miestais, turi didelę pirmenybę poilsio reikalais. Čia pat prie miesto turi A. Panemunės miške puikią sveikyklą”[1] su 130 hektarų plote išsidėsčiusiomis vilomis bei gydymo ir reabilitacijos sanatorijomis. Bene didžiausia iš jų - 1932 metais pietinėje Vičiūnų gyvenvietės dalyje, tarp Raudonojo Kryžiaus ir Kišių g., įsteigta mūrinė keturių aukštų Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sanatorija, kuriai priskirtas 1,75 ha žemės sklypas.
Kauno miesto socialinės apsaugos skyrius Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ūkyje atidarė vasaros koloniją džiova sergantiems vaikams gydyti. Į tokias kolonijas būdavo siunčiami neturtingi, silpnos sveikatos ir džiovininkų tėvų vaikai. Vasarą jų čia sugužėdavo apie 200, tačiau netrukus kolonija buvo uždaryta ir vietoje jos Aukštojoje Panemunėje įsteigta privati prof. dr. V.
Tarpukario laikotarpiu ir kitose Europos šalyse (Olandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kt.) tuberkuliozės susirgimai buvo viena iš opiausių problemų, kurias lėmė pramonės sektorių (fabrikų, deimantų kasyklų ir kt) suklestėjimas. Tokioms specifinėms ligoms gydyti skirtų sanatorijų statybos ir planavimo ypatumai atspindėjo to laikotarpio estetiką: „Švaros, sveikatos, higienos, saulės šviesos, tyro oro ir atvirų erdvių poreikis charakterizavo modernią architektūrą tarpukariu”[4].
Sanatorijos buvo statomos kalnuotose vietovėse arba miškingose teritorijose, kaip ir Aukštosios Panemunės gydykla, kad pacientai reabilitacijos laiką praleistų kuo sterilesnėje aplinkoje. Kaip ir kitų sanatorijų (Bugeci Rumunijoje, Nordrach on Dee ir Nordrach on Mendip Badene, Karalienės Aleksandros Davose ir kt.), Raudonojo Kryžiaus pastato (pietų, rytų ir vakarų) fasaduose gausu balkonų (kitur - atvirų terasų), kuriuose pacientai galėjo mėgautis saule - efektyviausiu antiseptiku.
Aukštosios Panemunės sanatorijos vidaus planavimas - koridorinis. Toks patalpų išdėstymas paplito XIX a. pab.-XX a. pr. sanatorijose ir ligoninėse. Lovos ilguose koridoriuose būdavo atskiriamos užuolaidomis ir tokiu būdu tarsi suformuojama privati paciento erdvė - palata. Tik XX a. pr. Įdomu pastebėti, kad pastačius tuberkuliozės sanatorijas neretai šalia jų apsigyvendavo ir pacientų artimieji; taip formavosi naujos gyvenvietės bei naujakurių poreikius tenkinanti infrastruktūra, verslo sektoriai[7].
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Panemunės globos namai: pagalba ir rūpestis kiekvienam vaikui
- Panemunės socialinės globos namai: informacija, paslaugos ir kontaktai
- Kauno Panemunės Socialinės Globos Namai – Veiklos Apžvalga, Teikiamos Paslaugos ir Naujausios Naujienos
- Prienų Globos Namai – Tikros Atsiliepimų Apžvalgos ir Detalios Paslaugų Aprašymai
- Surogatinė Motinystė Latvijoje: Naujausi Įstatymai ir Ateities Galimybės
- Vaiko Piešimo Raida: Sužinokite Svarbiausius Etapus ir Kaip Tai Įtakoja Vaiko Ugdymą!