Sveikatos Apsaugos Darbuotojų Veikla Ir Jos Moralinis Aspektas

Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija išleidžiama Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos iniciatyva po ilgo, atidaus ir daugiadisciplininio pasirengimo. Žmogiškoje realybėje nieko neįvyksta atsitiktinai, ir net chronologiniai sutapimai gali turėti simbolinę reikšmę.

Šis ilgai lauktas dokumentas yra išleidžiamas tik keletui mėnesių praėjus po to, kai 1994 m. vasario 11 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II įsteigė Popiežiškąją Gyvybės Akademiją; savo idėjomis, veikla ir tikslais ši Akademija glaudžiai susijusi su Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos veiklos tikslais. Šio deontologinio sveikatos apsaugos darbuotojų kodekso nurodymų studijavimas ir taikymas yra svarbus dėl daugelio priežasčių.

Jo paskelbimas užpildo tą tuštumą, kuri buvo jaučiama tiek pačios Bažnyčios, tiek ir visų tų, kurie solidarizuojasi su jos kilnia gyvybės gynimo misija. Nepaprastai didelė mokslo ir technologijos pažanga plačioje sveikatos ir medicinos srityje pagimdė atskirą bioetikos, arba gyvybės etikos, discipliną. Būtent todėl, ypač nuo Pijaus XII laikų, Bažnyčios Magisteriumas įsitraukė į sprendimą tų sudėtingų problemų, kurios yra sąlygojamos nepertraukiamo medicinos ir moralės ryšio. Šioje srityje nėra tokios problemos, kurią būtų galima spręsti atsietai nuo Hipokrato etikos ir krikščioniškosios moralės.

Objektyvią dokumento vertę saugo ir tiesioginis popiežių bei Romos Kurijos dokumentų citavimas. Chartijos pirmuosiuose puslapiuose sveikatos apsaugos darbuotojo veikla yra prilyginama „krikščioniškojo liudijimo“ išraiškai.

Sveikatos Apsaugos Darbuotojų Veiklos Esminiai Aspektai

1. Sveikatos apsaugos darbuotojų veikla - tai neįkainojamos vertės tarnystė gyvybei. Ji išreiškia gilų žmogišką ir krikščionišką atsidavimą, kuris pasireiškia ne vien tik kaip techninė veikla, bet ir kaip pasiaukojimas ir meilė savo artimui. Tai „krikščioniškojo liudijimo išraiška“ [1]. Sveikatos apsaugos darbuotojo profesija kviečia „tapti žmogaus gyvybės tarnais ir sargais“ [2]. Gyvybė yra pirminis ir fundamentalus asmens gėris. Todėl rūpinimasis fizine žmogaus gyvybe - tai giliai humaniška veikla. Būtent šiam tikslui savo veiklą paskiria profesionalūs arba savanoriai sveikatos apsaugos darbuotojai. Pagrindinė ir simbolinė medicininės globos išraiška - tai švelnus ir dėmesingas budėjimas prie ligonio lovos.

2. Sveikatos apsaugos darbuotojo veikla yra pagrįsta ypatingais žmonių tarpusavio santykiais. Tai yra „pasitikėjimo ir sąžinės susitikimas“ [3]. „Pasitikėjimas“ tų, kurie kenčia ir serga - kurie stokoja; jie patiki save sąžinei tų, kurie gali padėti ligoje, pasirūpinti jais ir gydyti. Tai reikalauja meilės: buvimo šalia, dėmesio, supratimo, mokėjimo dalytis, dosnumo, geranoriškumo, kantrybės, dialogo. „Mokslinio ir profesinio išmanymo“ nepakanka.

3. Saugoti ir gerinti sveikatą, vadinasi, tarnauti gyvybei aprėpiant jos visumą. Iš tikrųjų „liga ir kentėjimas - tai reiškiniai, kuriuos giliau patyrinėjus visada iškyla klausimų, pranokstančių medicinos ribas ir siekiančių žmogaus būklės šiame pasaulyje esmę. Krikščioniškos dvasios gaivinamas sveikatos apsaugos darbuotojas daug lengviau suvokia misionierišką savo profesijos reikšmę: „Čia visapusiškai pasireiškia jo asmeninis žmogiškumas, čia iš jo reikalaujama visiško atsidavimo“ [8]. Kalbėti apie sveikatos apsaugos darbuotojo pasiuntinybę, vadinasi, kalbėti apie pašaukimą [9]: apie atsiliepimą į transcendentinį šaukimąsi, kurį išsako kenčianti ir maldaujanti ligonio veido išraiška. „Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą,- kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Kaip tik šiame 'gyvenime' visi žmogaus gyvenimo atžvilgiai bei tarpsniai pasiekia tikrąją reikšmę“ [11]. Sveikatos apsaugos darbuotojas - tai gerasis samarietis, kuris sustoja prie sužeistojo ir meile tampa jo 'artimu' (plg.

4. Tai reiškia, kad sveikatos apsauga - tai gausios Dievo meilės kenčiančiam žmogui įrankis, o kartu meilės Dievui parodymas, išreikštas per rūpestį žmogumi. Krikščioniui tai Kristaus, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus“ (Apd 10, 38), gydančios meilės tęsinys [13]. Profesija, pašaukimas ir misija susijungia krikščioniškoje gyvenimo ir sveikatos vizijoje. Šioje šviesoje mediko darbas įgauna kitą, aukštesnę prasmę, kurią galima apibūdinti kaip „tarnavimą gyvybei“ ir „gydymo tarnystę“ [15]. „Gyvybės pasiuntinys“ [16] - medikas yra „pasiuntinys to Dievo, kuris Šventajame Rašte atsiskleidžia kaip 'gyvybės mylėtojas' (Išm 11, 26)“ [17] .Tarnauti gyvybei - tai tarnauti Dievui kiekviename žmoguje: tai reiškia „tapti Dievo padėjėju grąžinant sveikatą sergančiam kūnui“ [18] ir garbinti Dievą, su meile besirūpinant gyvybe, ypač silpna ir sergančia.

5. Bažnyčia, kuri „tarnavimą silpnam ir sergančiam laiko integralia savo pasiuntinybės dalimi“ [20], imasi jo kaip savo tarnystės uždavinio [21]. „Mediciną Bažnyčia visada laikė svarbia parama savo misijai, skirtai žmonijai atpirkti“. Iš tikrųjų „tarnavimas žmogaus dvasiai negali būti iki galo veiksmingas, jei netarnaujama jo psichofizinei visumai. Iš to aiškėja, kad gydomoji sveikatos apsaugos darbuotojų tarnystė yra susijusi su Bažnyčios sielovada [23] ir evangelizavimo [24] darbu. Tarnavimas gyvybei tampa išganymo tarnyste, skelbiančia atpirkėjo Jėzaus meilę. „Gydytojai, medicinos seserys, sanitarai, visas personalas ir savanoriai pagalbininkai yra pašaukti meile sergantiems ir kenčiantiems būti gyvu Kristaus ir jo Bažnyčios paveikslu“ [25]: „gyvybės evangelijos“ [26] liudytojais.

6. Tarnavimas gyvybei yra tikras tik būdamas ištikimas moraliniam įstatymui, kuris griežtais reikalavimais nusako jo vertę ir užduotis. Be techninio profesinio pasiruošimo, sveikatos apsaugos darbuotojas turi paisyti etinių normų. „Etinės normos, besiremiančios pagarba asmeniui ir ligonių teisėms, turi šviesti ir vadovauti tiek moksliniams tyrimams, tiek jų rezultatų taikymui“ [27]. Jis veikia vadovaudamasis direktyvomis, kurias nubrėžia šiuolaikinės etikos sritis, vadinama bioetika. Čia Bažnyčios magisteriumas * atsargiai ir atidžiai stengiasi atsakyti į klausimus, iškylančius plėtojantis biologijos ir medicinos mokslams ir keičiantis kultūros etosui.

7. Nuolatinė medicinos mokslo plėtra reikalauja iš sveikatos apsaugos darbuotojų gero profesinio pasiruošimo ir tolesnio tobulėjimo savo srityje. Jiems taip pat turėtų būti suteikti rimti „religiniai etiniai pagrindai“ [28], kurie „paskatintų juos gerbti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes ir grynintų jų moralinę sąmonę“. „Visi sveikatos apsaugos darbuotojai turėtų būti mokomi moralės ir bioetikos“ [30].

8. Siekiant palengvinti sprendimus ir juos prižiūrėti, pagrindiniuose gydymo centruose turėtų būti įkurti etikos komitetai.

9. Sveikatos apsaugos darbuotojų veiklos sritis apibrėžiama ne tik terminu sveikatos apsauga, bet ir terminu sveikatos priežiūra. Sveikatos apsaugos terminas ir samprata apima visa, kas siejasi su profilaktika, diagnostika, gydymu ir reabilitacija, su fizinės, psichinės ir dvasinės asmens gerovės siekimu. Pilnutinė sveikatos apsaugos samprata atsispindi ir sveikatos priežiūroje. Praktinis reikalavimų ir pareigų, kylančių iš sveikatos apsaugos ir jos priežiūros sampratų, sujungimas ir vienovė yra pagrindinis medicinos humanizavimo būdas. Tai turi vykti asmeniniu ir profesiniu lygiu, t. y. „mediko ir ligonio santykiuose“, bei socialiniu politiniu lygiu, apimant įstatymines ir technologines struktūras, išsaugant žmogiškuosius ir krikščioniškuosius poreikius visuomenėje bei institucinėse ir technologinėse infrastruktūrose. Ir vienas, ir kitas lygis yra būtini, kadangi medicinos humanizavimas nėra vien tik meilės bei gailestingumo reikalas, bet ir „teisingumo pareiga“ [34]. Aptarsime, kaip ši ištikimybė turi apimti visas žmogaus gyvenimo fazes: prokreaciją (gyvybės perdavimą), gyvenimą ir mirtį.

Žmogaus Gyvybės Pradžia Ir Moralinis Aspektas

1. „Biblijos pasakojime žmogaus skirtingumą nuo visų kitų tvarinių aiškiausiai rodo tai, kad tik žmogaus sukūrimas vaizduojamas kaip atskiro Dievo sprendimo rezultatas, kaip apmąstytas siekimas žmogų su Kūrėju sujungti ypatingu ryšiu: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). „Pats Dievas, taręs, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas juos padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28).

2. Moralės požiūriu visiškai skiriasi grynai gydomosios manipuliacijos, kurių tikslas išgydyti ligą, sukeltą genetinių ar chromosominių anomalijų (genų terapija), nuo manipuliacijų, keičiančių žmogaus genetinį paveldą.

3. Kita vertus, įsikišimas, kuris nėra tiesiogiai gydomasis, bet kurio tikslas yra „sukurti žmonių, atrinktų pagal lytinius požymius ar kitokias nustatytas savybes“, kuris keičia individo ir žmonių rūšies genotipą, „pažeidžia žmogaus asmens orumą, jo neliečiamumą ir identitetą. Argumentai, kad tai gali duoti naudą žmonijai ateityje, minėtų veiksmų anaiptol nepateisina“ [39]: „nei socialinė, nei mokslinė nauda, nei ideologinės priežastys negali įsikišimo į žmogaus genomą padaryti teisėto, ir tik gydomoji nauda jį įteisina.

4. Reikia neigiamai vertinti visas genetines manipuliacijas su žmogaus embrionu. Kita vertus, intervencija į žmogaus kūno ląsteles gydomaisiais tikslais ar manipuliacijos su gyvūnų ir augalų ląstelėmis, skirtos farmacijai plėtoti, moralinių prieštaravimų nekelia.

5. „Nemėginant nuvertinti kitų santuokos tikslų, reikia pasakyti, kad tikra santuokinė meilė ir iš jos išplaukianti šeimos sandara kreipia sutuoktinius į bendradarbiavimą su Kūrėjo ir Išganytojo meile taip, kad per juos Dievas šią šeimą pagausintų ir praturtintų“ [42]. „Kai dviejų žmonių santuokinei sąjungai gimsta naujas žmogus, į pasaulį su savimi jis atsineša ypatingą paties Dievo paveikslą ir panašumą: asmens genealogija įrašyta pačioje jo gimdymo biologijoje. Teigdami, kad sutuoktiniai, tapdami gimdytojais ir bendradarbiaudami su Dievu, pradeda naują žmogų ir jį pagimdo, vadovaujamės ne vien biologijos dėsniais. ... „Atsakingais tėvais gali būti laikomi tie sutuoktiniai, kurie apgalvotai ir kilniaširdiškai nusprendžia turėti gausią šeimą arba kurie dėl svarbių priežasčių ir laikydamiesi moralinių nuostatų nusprendžia tam tikrą ar neribotą laiką neturėti daugiau vaikų“ [44].

6. Veikloje, susijusioje su gimstamumo reguliavimu, moralinis įvertinimas „priklauso ne tik nuo gerų ketinimų ir motyvų įvertinimo; jį nulemia objektyvūs kriterijai, išplaukiantys iš paties žmogaus asmens ir jo poelgių orumo“ [45]. Šis klausimas liečia vyro ir moters bei jų intymiausių santykių orumą. Pats santuokos aktas išreiškia „neatsiejamą ryšį tarp dviejų santuokinės sueities reikšmių: susijungimo ir gyvybės pratęsimo“ [46]. Meilė, sau išreikšti pasinaudojanti „kūno kalba“, yra tuo pačiu metu ir sujungianti, ir pradedanti gyvybę: „Santuokinė ir tėvystės prasmė joje reiškiasi kartu“ [48].

7. Natūralūs gimstamumo planavimo metodai pripažįsta santuokinę sueitį, kuri, nors ir nėra vainikuojama naujos gyvybės pradėjimu, tačiau savo esme išlieka gyvybei atvira [51]. „Būtent šis atvirumas gyvybei daro leistinus atsakingos tėvystės atveju taikomus natūralius gimstamumo reguliavimo metodus. Moksliniu požiūriu šie metodai tampa kaskart tikslesni ir praktiškai leidžia žmonėms rinktis sprendimus, suderinamus su moralinėmis vertybėmis“ [52]. Dirbtiniai metodai prieštarauja „vyro ir moters bei jų intymiausiųjų santykių prigimčiai“ [53]. Šiuo atveju lytinė jungtis tampa visiškai nesusijusi su prokreacija: pats intymus aktas nebetenka savo natūralaus atvirumo gyvybei.

8. „Tai nėra paprastas skirtumas tarp technikų ir metodų, kur lemtų natūralus ar dirbtinis procedūros pobūdis“ [57]. Veikiau tai skirtumas „tarp dviejų nesuderinamų žmogaus asmens ir žmogiškojo lytiškumo sampratų“ [58]. Reikia tad pripažinti ir motyvuoti šį skirtumą: „Giliausią kiekvieno natūralaus metodo prasmę sudaro ne jo efektyvumas ar biologinis patikimumas, bet suderinamumas su krikščioniškąja lytiškumo, kaip santuokinės meilės išraiškos, vizija“ [59]. „Dažnai teigiama, jog saugi ir visiems prieinama kontracepcija yra efektyviausia priemonė prieš abortus...Pažvelgus atidžiau aišku, kad šis kaltinimas nepagrįstas...Ir tikrai, abortus remianti kultūra yra ypač stipri kaip tik ten, kur atmetamas Bažnyčios mokymas apie kontracepciją“ [60].

9. Dar labiau negu praktiškais nurodymais, kaip elgtis, natūralieji metodai rūpinasi santuokinės meilės prasme, kuri rodo kryptis poros gyvenimui ir jį sąlygoja: „Pasirenkant natūralų ritmą, derinamasi prie asmens - moters ciklų, mezgasi dialogas tarp sutuoktinių, atsiranda tarpusavio pagarba, dalijamasi atsakomybe, skatinama savikontrolė... Tiek apskritai santuoka, tiek jos kūniškoji išraiška praturtėja tokiomis vertybėmis kaip švelnumas ir prisirišimas, kurie sudaro žmogaus lytiškumo vidinę dvasią“ [61].

10. Pasitaikant galimybėms, sveikatos apsaugos darbuotojai gali puoselėti šią humanišką ir krikščionišką lytiškumo sampratą, pateikdami sutuoktiniams, o dar pirmiau jaunimui, reikiamą informaciją, kad jie elgtųsi atsakingai, gerbtų ypatingą žmogaus lytiškumo orumą“ [62]. Todėl Bažnyčia skatina sveikatos apsaugos darbuotojų atsakomybę „padedant sutuoktiniams mylėti vienas kitą taip, kad būtų išlaikoma pagarba jų meilę išreiškiančio santuokos akto vidiniam turiniui ir tikslams“ [63].

11. Kai biotechnologijos, ištobulintos apvaisinant gyvūnus, buvo pradėtos taikyti žmonėms, tapo įmanoma kištis į žmogiškosios prokreacijos vyksmą. Todėl iškilo klausimas dėl moralinio tokių intervencijų leistinumo „Įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija taikomos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams“ [64]. Etinis įvairių procedūrų vertinimo kriterijus turėtų remtis žmogiškosios prokreacijos originalumu, „kylančiu iš paties žmogaus asmens ypatingumo“ [65]. „Pati gamta įsakmiai ragina, kad žmogiškoji gyvybė būtų perduodama asmenišku bei sąmoningu veiksmu, kuris privalo paklusti švenčiausiems dieviškiems dėsniams: nekintamiems ir nekeičiamiems įstatymams, kuriuos reikia pripažinti ir vykdyti“ [66]. Toks asmeniškas veiksmas yra intymus sutuoktinių meilės susivienijimas, kai jie pilnutinai dovanodamiesi vienas kitam pradeda naują gyvybę. Tai vientisas, neišskaidomas veiksmas, tuo pat metu sujungiantis ir perduodantis gyvybę, santuokinis ir paverčiantis sutuoktinius gimdytojais [67].

12. Žmogus neturi teisės nepripažinti ir negerbti tų prasmių ir vertybių, kurios priklauso žmogiškosios gyvybės esmei nuo paties jos pradėjimo momento. „Todėl neleistina naudotis tokiomis priemonėmis ir vadovautis taisyklėmis, kurios gali būti leistinos reguliuojant gyvūnų ir augalų dauginimąsi“ [69]. Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje įmanomos tik kaip pagalba, bet ne kaip santuokinio akto pakaitalas. Iš tikrųjų „gydytojas turi tarnauti žmonėms ir žmogiškajai prokreacijai: jis neturi teisės elgtis su jais pagal savo norą arba primetinėti savo valią. Medicininė interven...

Gimimo Liudijimo Atstatymas

Gimimo liudijimas yra oficialus dokumentas patvirtinantis giminystes rysi tarp vaiko ir tevu, kurie yra irasyti siame dokumente.

Jeigu pasikeite kieno nors is asmenu pavardes (pvz. motina istekejo n-aji karta ir pasikeite pavarde ir kt.), pridedamas dar santuokos liudijimas ar kitas dokumentas (pvz. - pavardes pakeitimo liudijimas), kuris nurodo is kokios i kokia pavardes (ar net vardai) buvo pakeistos. Taip sudaroma dokumentu seka, kuri viska ir isprendzia.

Jeigu problema kyla del to, kad gimimo liudijime isivele klaida - reikia kreiptis i civilines metrikacijos organa, isdavusi gimimo liudijima, prasant sia klaida istaisyti (istaisyti civ. metrikacijos irasa ar pati gimimo liudijima, jei irasas - tvarkoj).

Jeigu pareigunai atsisako tai padaryti, kreipiamasi i teisma (pazymetina, kad siose bylose galimi ir liudytoju parodymai).

Galimi atvejai, kai gimimo liudijime tevo vardas, pavarde ar kiti duomenys buvo irasyti pagal pirmini klaidinga dokumenta (taip daznai nutikdavo grizusiems is tramties asmenims, kai sumaisydavo asmeninius duomenis del to, kad tremties dokumentuose isiveldavo klaidos, o zmones sugrizdavo tik su pazymomis is tremties vietos, kuriose sie klaidingi duomenis budavo uzfiksuoti).

Tokiu atveju, priklausomai nuo giminystes nustatymo tikslo, gali tekti kreiptis i teisma del dokumento priklausymo (pvz.

žymės: #Vaiko #Gimimo

Panašus:

• Gimimo liudijimo praradimas: greitos ir efektyvios atstatymo instrukcijos!
• Pametėte gimimo liudijimą? Sužinokite, kaip jį atkurti greitai ir be rūpesčių!
• Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
• Atvirukai vaikams su muzika internetu – kūrybingos idėjos ir nepamirštamos dovanos!
• Šokiruojantys Gimstamumo Duomenys Pagal Lytį Lietuvoje: Statistikos Departamento Ataskaita