Istoriškai ir tradiciškai vaiko globa visada buvo jautri ir aktuali visuomenės problema, kuri neatsiejama nuo gailestingumo ir altruistinės pagalbos artimui. Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių, ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kitus tarptautinius teisės aktus, kuriuose akcentuojama, kad geriausia aplinka vaikui augti yra šeima, o globos atveju - globa šeimos aplinkoje.
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje susidarė nepalanki vaikų priežiūros situacija. Šalies regionuose įvykus socialinėms deformacijoms, išryškėjus ekonominiam šeimų gyvenimo netolygumui, didėjant emigracijai, deformavosi šeimos institucija, pakriko dorovė. Daugėjant vaikų, praradusių tėvų globą, skiriama daug dėmesio, kuriamos įvairios programos siekiant pagerinti tokį vaikų psichosocialinį prisitaikymą.
Vaiko globa yra viena iš prevencinių priemonių siekiant apsaugoti socialiai nuskriaustus vaikus. Tačiau net ir patys geriausi globos namai neatstoja vaikui šeimos. Vaiko apgyvendinimas globos institucijose dažniausiai yra būtinas, norint suteikti vaikui kuo normalesnes ir saugesnes gyvenimo sąlygas, kad būtų profesionaliai sprendžiamos jo sveikatos problemos.
Šiuo metu Lietuvoje be tėvų globos yra likę apie 14 tūkst. vaikų, iš jų apie 6 tūkst. vis dar globojami įvairiose tipo vaikų globos įstaigose. Dažniausiai pasirenkama stacionari vaiko globa vaikų globos namuose.
Palikti ir apleisti vaikai gali būti vadinami ir skriaudžiamais vaikais, nes jie, beveik visuomet, patiria psichoemocinį smurtą. Statistiniai duomenys rodo, kad pagrindinė vaikų apgyvendinimo globos namuose priežastis yra netinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas, t. y. nepriežiūra. Tai yra šeimos, kurios savo jėgomis negali įveikti susidariusių sunkumų.
Atliktų tyrimų duomenimis, nuo 1995 m. savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų įskaitoje nedarnių šeimų padaugėjo 1,9 karto, o vaikų jose - 57 proc. (2001 m. duomenys). Įvairūs tyrimų rezultatai rodo, kad didelė vaikų dalis tampa nepriežiūros (58 proc.), fizinės (21 proc.), ir seksualinės (11 proc.) prievartos aukomis.
Palikti, pamesti, apleisti, skriaudžiami vaikai Lietuvoje dažniausiai globojami didelėse institucijose, kur jų kognityvinis vystymasis ir psichosocialinė sveikata yra sąlygota dvigubu rizikos faktoriumi: blogos ekonominės sąlygos šeimoje, tėvų psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimai, kai tėvai vartoja narkotikus ar alkoholį, ar yra įkalinimo įstaigoje, kai apribojamos tėvų teisės dėl vaiko nepriežiūros ar smurto.
Šios išskirtinės reikšmės jauno žmogaus socialinės raidos procesui: teisė gyventi, teisė mokytis ir teisė būti saugiam. Šiuo atveju, tai yra varomoji jėga suvokti, pažinti kitų individų požiūrį, vystyti socialinius įgūdžius. Svarbu rūpintis vaiko globos sistemos optimizavimu, siekiant suteikti reikiamą socialinę, pedagoginę pagalbą vaikui, likusiam be tėvų globos.
Vaiko raida ir jos ypatumai
Raida - nenutrūkstamas procesas, prasidedantis apvaisinimu ir besitęsiantis visą individo gyvenimą. Kiekvieno vaiko raida yra nepaprastai individuali, bet telpa ir į tam tikrus dėsningumus rėmus. Požiūris į šios dienos dėsningumų išsidėstymą yra trejopas. Remiantis "išilginės raidos" koncepcija, naujų įgūdžių įgijimas siejamas su vaiko chronologiniu amžiumi. Taigi vaikui augant ir bręstant, atsižvelgiant į jo amžių, galima tikėtis tam tikrų įgūdžių atsiradimo.
Kita koncepcija teigia, jog sudėtingesni įgūdžiai įgyjami tik tada, kai kiti, paprastesni, įgūdžiai jau įgyti. Ši koncepcija vienos raidos sritys veikia kitas raidos sritis. Kognityvinė raida yra vidinis žmogaus žinių apie save ir aplinką įgijimo, išlaikymo ir panaudojimo procesas. Tai sugebėjimas suprasti kalbą, bendrauti, sutelkti dėmesį veiklai. Percepcija (suvokimas, supratimas), mąstymas ir kalba yra pagrindinės pažinimo kategorijos.
Anot J. Piaget, egocentrizmas mažina vaiko galimybes mokytis iš aplinkinių ir dažnai būna jo konfliktų su vaikais ir suaugusiais priežastis. Literatūroje teigiama, jog harmoninga sensomotorinis bei pažinimo funkcijų raida priklauso nuo normalaus vaiko nervų sistemos vystymosi, kurį lemia tiek genetiniai, tiek ir aplinkos veiksniai. Tai spartus neuronų sinapsių formavimasis smegenyse. Augimas ir vystymasis - tai du vienas su kitu susiję ir vienas kitą sąlygojantys procesai.
Augimo sąvoka suprantama kaip organizmo kiekybiniai pakitimai, kurių metu didėja viso kūno ir atskirų organų masė bei matmenys. Vystymasis suprantamas kaip organizmo kokybiniai pakitimai, kurių metu diferencijuojasi audiniai, organai bei sistemos, tobulėja ir atsiranda naujos jų funkcijos. Vaiko augimo bei vystymosi pagrindas yra medžiagų apykaita - du priešingi ir taip pat vienas kitą sąlygojantys procesai - asimiliacija.
Tyrimas apie ergoterapijos poreikį kūdikių globos namuose
V. Repšaitės magistro baigiamasis darbas "Ergoterapijos poreikio kūdikių globos namuose tyrimas" (2010 m.) nagrinėjo šią problemą. Tyrimas buvo atliktas 2009 m. gruodžio - 2010 m. kovo mėnesiais Kauno vaiko raidos klinikoje "Lopšelis" kūdikių namų skyriaus trijose grupėse.
Pirmoje dalyje dalyvavo 38 vaikai: 21 berniukas (55,3 proc.) ir 17 mergaičių (44,7 proc.). Tiriamųjų amžius buvo nuo 6 iki 45 mėnesių. Antroje dalyje, atlikus gautų duomenų analizę, buvo atrinkta 10 vaikų: 6 berniukai (60 proc.) ir 4 mergaitės (40 proc.), kurių smulkiosios motorikos raida buvo sulėtėjusi arba atsilikusi labiau negu savarankiškumo raida. Šiems vaikams kūdikių globos namuose buvo taikyta ergoterapija. Tiriamųjų amžius buvo nuo 11 iki 29 mėnesių. Vaikų, kuriems buvo taikyta ergoterapija, amžiaus vidurkis buvo 17,1 mėnesio.
Tyrimo rezultatai
Įvertinus smulkiosios motorikos įgūdžius, nustatyta, kad 22 vaikai (57,9 proc.) buvo normalios raidos, 13 vaikų (34,2 proc.) nustatėme raidos sulėtėjimą, o 3 vaikams (7,9 proc.) - raidos atsilikimą. Įvertinus kūdikių, augančių globos namuose, savarankiškumą, nustatėme, jog 25 vaikai (65,8 proc.) buvo normalios raidos, 12 vaikų (31,6 proc.) nustatėme raidos sulėtėjimą, o 1 vaikui (2,6 proc.) - raidos atsilikimą. Tiek vaiko savarankiškumas, tiek smulkioji motorika priklauso nuo vaiko amžiaus (kinta vaikui augant).
Norint įvertinti pasikeitusių gyvenimo sąlygų įtaką vaiko vystimuisi nepriklausomai nuo amžiaus, sukūrėme naują požymį - kurią dalį savo gyvenimo (procentais) vaikai gyvena kūdikių globos namuose. Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo ilgiau vaikas gyvena kūdikių globos namuose, tuo jo savarankiškumas ir smulkioji motorika silpnėja. Taip pat buvo analizuojami sensorinės integracijos sutrikimai. Jis kito nuo 55 iki 95 balų, suminio balo vidurkis 76,2 balai. Sensorinės integracijos sutrikimo įvertinimo (suminio balo) ir laiko, kurį vaikai praleido kūdikių globos namuose koreliacijos koeficientas r=0,35, p=0,08. Taigi su 90 proc. patikimumu galima tvirtinti, kuo ilgiau vaikas gyveno kūdikių globos namuose, tuo sensorinės integracijos sutrikimai yra ryškesni.
Buvo skaičiuojamas ergoterapijos efektyvumas vaikams, augantiems kūdikių globos namuose, kuriems buvo taikyta ergoterapija. Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo ilgiau vaikas gyveno kūdikių globos namuose, tuo ergoterpijos poveikis buvo mažesnis: koreliacijos koeficientas r=-0,46, p=0,19 (statistiškai reikšmingo rezultato negavome matomai dėl mažos tyrimo imties). Kontroliuojant pagal amžių, dalinis koreliacijos koeficientas r=-0,59, p=0,097. Taigi su 90 proc. patikimumu galima teigti, kad kuo ilgiau gyvenama kūdikių globos namuose, tuo ergoterapijos poveikis mažėja tos pačios amžiaus grupės vaikams.
Išvados
- Dideliai daliai kūdikių (20 (42,1 proc.)), augančių kūdikių globos namuose, sutrinka smulkiosios motorikos funkcijos raida: 13 vaikų (34,2 proc.) nustatytas smulkiosios motorikos raidos sulėtėjimas, 3 vaikams (7,9 proc.) - raidos atsilikimas.
- Kūdikiams, augantiems globos namuose, sutrinka savarankiškumo įgūdžių raida. Nustatyta, jog 12 vaikų (31,6 proc.) būdingas savarankiškumo įgūdžių raidos sulėtėjimas, o 1 vaikui (2,6 proc.) - raidos atsilikimas.
- Kūdikiai, augantys kūdikių globos namuose, turi sensorinės integracijos sutrikimų. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad 9 (35 proc.) respondentai turi nežymius sensorinės integracijos sutrikimus, 10 (38 proc.) tiriamųjų pasižymi vidutinio lygio sensorinės integracijos sutrikimais, o 1 (4 proc.) respondentui sensorinės integracijos sutrikimai yra žymūs.