Švedai saugo savo kultūrą, literatūrą, tradicijas, jas visaip populiarina.
Kelionė į Astridos Lindgren pasaulį
„Astridos Lindgren pasaulis“ („Astrid Lindgrens Värld“) Vimmerby miestelyje nepaliks abejingų nei suaugusių, nei vaikų.
Čia nuolat vyksta spektakliai vaikams, susitikimai su A. Lindgren knygų personažais.
Didžiuliame parke patenkame į Ronjos plėšikų valdas su didžiule pilimi, o vadinimo metu plėšikai joja ant gyvų žirgų.
Kas nenorės užsiropšti ant Pepės Ilgakojinės arklio ar pasisveikinti su Karlsonu?
O kiek džiaugsmo mažiesiems švedukams dėl aktorių „supainioto“ teksto, veikėjų vardų.
Sevedstorpas - A. Lindgren tėvelio tėviškė.
Čia buvo filmuojami filmai ir kaimo vaizdus galima atpažinti pagal knygą „Padaužų kaimo vaikai“.
Nenustebkite, jei pamatysite „tikrą“ Emilį beklaidžiojantį po pievas.
Kad kelionės įspūdžiai būtų šimtąkart stipresni tiesiog privalu būt perskaičius bent kelias A.
Bet ką čia pasakoti, gal geriau vieną kartą nuvažiuoti ir pamatyti!
Prisiminimai apie vaikystę
- Gerbiama Elena, papasakokite, kokioje šeimoje užaugote.
- Mano tėvai - Antanas ir Monika Mieldažiai. Mūsų šeimos šaknys Suvalkijoje.
Galėčiau pakartoti filosofo Antano Maceinos mintį, kad apylinkė, kurioje jis gimė ir augo, turbūt buvo lietuviškiausias Lietuvos kampelis, nes, būdamas toli nuo didesnių miestų ir svetimų sienų, nebuvo paveiktas nei lenkų, nei rusų, nei vokiečių kalbos ar kultūros.
Filosofas pamini būtent tas vietas, iš kurių buvo kilę mano seneliai ir proseneliai, kur ir mūsų šeimos eita į bažnyčią, į mokyklą, važiuota į atlaidus, į turgų: Prienai, Šilavotas, Veiveriai, Plutiškės, Skriaudžiai…
Kai paklausėte apie senelius, susimąsčiau.
Mamos tėtis, mano senelis Jonas Naginionis, buvo Prano Mašioto „gadynės“ žmogus.
Prisimenu šimtametę trobą, atvežtą iš gatvinio kaimo ir pastatytą po Stolypino žemės reformos XX a. pradžioje.
Po trobos „balkiais“ buvo slepiami lietuviški elementoriai, iš kurių daraktorius mokė vyriausią mamos seserį ir brolį.
Vienas iš elementorių buvo daug kartų leistas ir naudotas spaudos draudimo laikotarpiu kunigo Motiejaus Brunzos Lamentorius lietuviškas dėl mažų vaikų.
Šio elementoriaus autorius senelio vaikystės metais kunigavo Plutiškių bažnyčioje ir palaidotas bažnytkaimio kapinėse.
Mama ypač didžiuodavosi tėviškės sodu: senelis bendraudavo su Plutiškių kunigais ir iš jų gaudavo rečiausių veislių obelų, kriaušių.
Tačiau atėjo kolchozų laikai (mano tėvai niekada nevartojo žodžio „kolūkis“), senelių tvarte padarė kiaulides, o kiaules paleido į sodą…
Senelė Elena Zieniūtė, kilusi iš Šilavoto, buvo dainininkė, pasakų sekėja, puiki audėja, tuos gebėjimus paveldėjusi iš savo močiutės ar promočiutės.
Nuo Plutiškių kilę ir tėčio tėvai.
Tėčio tėtis Kazys Mieldažys, būdamas dar visai jaunas, išvyko į JAV, dirbo Klivlande metalo fabrike.
Klivlande gimė ir mano tėtis Antanas.
Senelis, užsidirbęs pinigų, grįžo į Lietuvą ir netoli gimtųjų vietų Pentupių kaime nusipirko žemės, pasistatė gražius namus.
Tėtis, dar būdamas paauglys, pasodino didelį sodą, kurį, kai grįžome iš Sibiro, dar radome, tik labai apleistą.
Močiutė, tėčio mama Joana Dabulevičiūtė, buvo eigulio dukra, šviesi moteris, tačiau ji mirė jauna.
Baigiantis karui ir grįžus sovietams, namuose įsteigė mokyklą, o senelį ir tėtį išvežė į lagerius.
O 1951 m. Kai pagalvoju apie savo tėvus, suprantu, kokia brangi jiems buvo žemė, kiek daug jie dėl jos paaukojo, kentėjo.
Ypač tėtis. Žemė jam buvo viskas.
O kaip mokėjo ją dirbti!
Ir dabar matau jo nepaprastai tvirtas rankas, laikančias plūgo rankenas…
Mūsų žemėje neaugo piktžolės, nes tėtis mokėjo ją įdirbti.
Sibirinė Vaikystė
- „Vaikystė prabėgo Sibiro tremtyje“, - esate rašiusi. Bet tas trumpas sakinys neabejotinai slepia didelę patirtį ir daug prisiminimų. Kokia buvo sibirinė vaikystė? Kokia tenykštė erdvės, laiko ribų ir pan. patirtis?
- Vaikystė, prabėgusi Sibire, buvo tokia pati kaip ir daugelio tą pačią lemtį patyrusių lietuviukų.
Iš Tomsko baržomis Obe plukdė į šiaurę iki Narymo (jame kažkada tremtyje gyveno Stalinas), paskui perkėlė į kitą baržą, su kuria vos visų nepaskandino girti upeiviai, ir atplukdė iki Karanako, paskui jaučiais per taigą nuvežė į Ust-jamo kaimą, kuris po revoliucijos buvo įkurtas rusų tremtinių tarp baisių neišbrendamų pelkių ir bekraščių miškų.
Vasarą per uodus už kelių žingsnių negalėdavai pažinti žmogaus.
Į vieną baraką sugrūdo daugybę tremtinių šeimų, su mažais vaikais (aš buvau pati mažiausia), su ligoniais.
Šeimai davė po vieną gultą - „narus“.
Gale mūsų „narų“ gulėjo jaunas vaikinas, visiškai paralyžiuotas, senutė motina jau nepajėgė jo prižiūrėti.
Per mus visus lipo utėlės, moterys nešdavo drabužius į šaltį, jos sušaldavo ir tada tuos gyvius iškratydavo.
Kažkokiu būdu mama gaudavo iš vietinių rusų stiklinę pieno.
Tėtis kažkur nupirko ir pėsčias per sniegus ir šaltį parsivedė telyčią, o ją išmainė į karvutę, kuri duodavo du litrus pieno!
Dar geriau pasijutome, kai tėtis iš komendanto pavasarį gavo leidimą statytis namą.
Ir pastatė jį savo rankomis grįžęs po sunkaus darbo taigoje.
Mūsų šeima pirmoji paliko baraką ir persikėlė gyventi į namelį, kuriame buvo vienas kambarėlis ir virtuvė, o vietoj langų - dar tik paklodės.
Valdžia prie namelio atmatavo penkiolika arų miško kirtavietės.
Mama išrovė kelmus, eglaites ir sukasė.
Tikrai ten mes gyvenome, kasėme žemę, auginome bulves.
Dar nėjau į mokyklą, o jau padėdavau jas sodinti ir kasti.
Mudu su broliu pasidarydavome meškeres ir žuvaudavome upėje.
Tėtis buvo labai stiprus, įvykdydavo miško kirtimo ir vežimo normas, todėl duonai užteko.
Prisimenu tuščias lentynas ir pardavėjas, sukančias rudą vyniojamąjį popierių į gražią tūtą.
Geriausiai prisimenu saldainius „bombonkes“, kurių mama nupirkdavo, ir mes saldindavome arbatą, nes cukraus nedažnai būdavo.
Žaislai ir Knygos Sibire
Prisimenu, turėjau nedidelę guminę lėlytę ir du lokius, baltąjį ir rudąjį.
Nepaguldžiusi lėlytės negalėdavau užmigti, o lokius slėpdavau, kad nematyčiau, nes naktį jų bijodavau.
Bijodavau ir lokių iš paveikslo, kuriuo mama buvo papuošusi mūsų bakūžėlę.
Tik po daugelio metų sužinojau, kad tai buvo rusų dailininko Ivano Šiškino paveikslo „Rytas miške“ reprodukcija.
Žaislų pasidarydavome ir patys su broliu: iš degtukų dėžučių viršutinės dalies darydavome karvutes - plona fanera gerai skildavo, pirštais iš jos išlaužydavome kojas ir net ragus.
Iš pušinės pliauskos skaldydavome balanas ir meistraudavome lėktuvus, panašius į aitvarus.
Labai patikdavo žaisti su mamos siuvamosios mašinos dangčiu - vyniodavau siūlą ant dangčio kabliukų ir vaizduodavausi, kad siuvu.
Ta iš Lietuvos atsivežta siuvamoji mašina mus visus gelbėjo - mama pasiūdavo drabužių ir mums, vaikams, ir tėčiui, ir sau.
Servizą turėjau labai trumpai: persikėlėm į Tomską, nebuvo kur padėti daiktų, todėl sudėjome juos į sandėliuką, kuriame kažkas iš lietuvių laikė kiaulę, o ši vieną kartą ištrūko iš gardo ir sutrypė visus mūsų maišus su daiktais.
Žuvo ir mano gražusis servizas.
Nei mokykloje, nei kaime bibliotekos nebuvo.
Knygų nebuvo iš kur gauti.
Bet lietuviškos knygos, dar prieškarinių lietuviškų žurnalų „Žiburėlis“ ir „Žvaigždutė“ komplektai keliaudavo per kaimą.
Gerai prisimenu brolių Grimmų pasakų knygą, kurią mums skaitė mama.
Žiemos vakarais susėsdavome visi trys prie krosnies (tėtis dirbdavo toli taigoje ir grįždavo retai), nuo šalčio poškėdavo namelio sienos, o mes klausydavomės mamos pasakų.
Pasakodavo ir pačios jaunystėje skaitytas istorijas apie laukinius žmones, svetimus kraštus, apie kitus dalykus, apie Lietuvą.
Deklamuodavo Maironio, Antano Baranausko, Mato Grigonio, Vinco Vitkausko, Vytės Nemunėlio ir kitų prieškario poetų eilėraščius, mokydavo vaikiškų maldų.
Dalį tų kūrinių po daugelio metų radau rinktinėje Lietuvių vaikų poezija.
Kai kuriuos tada išmoktus eilėraščius, maldas prisimenu ir dabar.
Grįžimas į Lietuvą ir Mokykla
- Rašote ir taip: „Kiek kartų jie [tėvai. - Dž. M.] kūrėsi iš naujo, tiek mokyklų ir man teko pakeisti.“ Kur jau grįžę į Lietuvą gyvenote, kur mokėtės?
- Mokyklą lankyti pradėjau dar Ust-jame, ten mokiausi pirmoje klasėje.
Antrą klasę jau lankiau Tomske.
Tomske buvo pažįstamų lietuvių, ten ir nuplaukėme Obe laivu.
Pas Nadią pirmą kartą pamačiau įdomių pažintinių žaidimų, nemažai knygų.
Mudu su broliu tėvai jau galėjo nuvesti į Botanikos sodą, Zoologijos muziejų.
Kaip ten buvo gražu!
Pagaliau mus „paleido“, bet į Lietuvą neturėjome teisės grįžti.
Tačiau tėvai grįžo ir penketą metų gyveno nelegaliai.
Lankiau trečią ir ketvirtą klasę iš tėvų atimtuose namuose, o mes gyvenome bulvinėje, kurią tėtis išpirko iš kolchozo ir suremontavo.
Tik daug vėliau toje pačioje sodyboje pasistatė namelį.
Iš pradžių sunku buvo mokytis lietuvių kalbos rašybos, bet greitai perpratau.
Kiti dalykai sekėsi puikiai.
Baigusi pradžios mokyklą, pradėjau lankyti Plutiškių vidurinę.
Klampodavau ir per purvą, ir per sniegą keturis kilometrus, bet vis tiek labai laukdavau mokslo metų - dienas skaičiuodavau.
Labai šviesiai atsimenu šią kaimo mokyklą.
Tikrai buvo puikių mokytojų, mokiusių vaikus ne blogiau kaip miesto mokyklose.
Prasidėjo melioracijos vajus.
Mačiau, kaip melioratoriai iškirto mūsų žydintį vyšnyną ir sudegino.
Tėvai, matyt, nenorėjo matyti visų tų griovimų, todėl paliko kaimą ir persikėlė gyventi į Marijampolę (tuomet dar Kapsuką).
Marijampolės Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje (dabar Rygiškių Jono gimnazija) mokiausi dešimtoje ir vienuoliktoje klasėje.
Mokytis sekėsi labai gerai, nors buvau atėjusi iš kaimo mokyklos.
Labai patiko fizika, chemija, matematika ir rašyti lietuvių literatūros temas.
Man gyvenimas palengvėjo, nes nereikėjo dirbti sunkių kaimo darbų, ypač ravėti runkelių, kas buvo privaloma.
Šventės ir Tradicijos
- Mintimis nusikelkite į vieną iš savo vaikystės švenčių - gimtadienį arba Velykas, Kalėdas.
- Gimtadienių mes niekada nešvęsdavome.
Suvalkijoje buvo tradicija švęsti vardadienius.
Mūsų šeimoje visada švęsdavome Antanines - tėčio vardadienį, bet tik grįžę į Lietuvą.
Visada paslapčia nupindavome jam ąžuolo lapų vainiką, papuošdavome bijūnais, erškėtrožių žiedais ir pakabindavome ant durų.
Rytą tėtis mus pavaišindavo saldainiais.
Kalėdos ir Velykos mūsų šeimoje buvo švenčiamos visada.
Jeigu turėdavo miltų, mama iškepdavo...
Kaimo tradicijos
- O kokių tradicijų laikėsi šeima?
- Iš kaimo tradicijų man labiausiai įstrigęs vardadienių šventimas, kai kaimynai, giminės ir artimieji pindavo iš gėlių vainikus ir jais puošdavo varduvininkų duris arba kabindavo ant sienos prie varduvininko lovos.
Dažnai būdavo, kad jau įmigęs užgirsti, kaip pokši plaktuku kalamos vinys, ant durų staktos kabinamas ilgas vainikas.
Kartais ir nežinodavai, kas užkabino vainikus, o kartais suuosdavai kas ir kitą dieną pakviesdavai į svečius pasivaišinti.
Šeimoje visų vardadieniai buvo gerai žinomi, vardai populiarūs - Petras, Janina, Algis, Vladas, Genovaitė, Bronė ir pan.
Kita nunykusi tradicija - gegužinės pamaldos, arba „mojavos“.
Kas nors kaime įrengdavo altorėlį ir šiokiadieniais, po namų ruošos darbų, „eidavome ant mojavos“.
Nusiprausdavome, apsirengdavome švarius drabužius ir susirinkę klausydavomės skaitinių, giedojome giesmes.
Iš kasdienių darbų negaliu nepaminėti plunksnų plėšymo.
Kadangi mūsų šeima buvo gausi, talkos kaip ir nereikėjo.
Bet vis tiek kas nors iš kaimynų užklysdavo padėti.
Plunksnos buvo plėšomos rudenį, kai baigdavosi lauko darbai.
Pradėdavome sutemus ir plėšydavome iki vidurnakčio.
Plėšant plunksnas buvo pasakojamos įvairios istorijos, šiurpės, anekdotai, juokaudavome.
Dar viena tradicija (apie ją kitose šeimose negirdėjau) buvo garsiai skaityti ilgais rudens ir žiemos vakarais ar savaitgaliais.
Čia iniciatyvą rodė tėtė.
Jis prašydavo parnešti pasakų - ir vien tik pasakų, - tik įspėdavo, kad nebūtų gyvulinės, nes jos yra „nesąmonė“.
Sakydavo, kad kuo pasaka ilgesnė, tuo gražesnė.
Skaitydavome prie žibalinės lempos pasikeisdami kas vakarą, dažniausiai prieš vakarienę ir eidami gulti.
Panašus:
- Neįtikėtina Astridos Lindgren "Padaužų kaimo vaikai" paslaptis – atraskite magišką vaikystės pasaulį!
- Neįtikėtini Judrėnų kaimo gimimo metrikų įrašai, kurių negalite praleisti!
- Neįtikėtini Šakių Rajono Projektai ir Įsimintinos Miesto Šventės, Kurių Negalite Praleisti!
- Sužinokite, Kada Lietuvoje Formuojamos Darželio Grupės Pagal Amžių – Visas Vadovas Tėvams!
- Ar Trikalingas Lopšiukas Kūdikiui? Sužinokite Privalumus ir Trūkumus!