Vaikai sudaro didelę gyventojų dalį. Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. vaikai iki 18 m. amžiaus sudarė penktadalį visų Lietuvos gyventojų. Kas ketvirtas šalies gyventojas yra vaikas, tad būtina garantuoti tinkamą ir visapusišką vaikų lavinimą, ugdymą, apsaugą bei gyvenimo sąlygas, nes vaikai - tai visų mūsų ateitis. Vaikams reikalinga suaugusiųjų - tėvų ir artimiausių - meilė ir apsauga bei priežiūra. Vaiko teises ir apsaugą reglamentuojantys pagrindiniai įstatymai yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, aprobuota LR Seime 1994 m., LR Konstitucija (1992), LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996), LR Socialinių paslaugų įstatymas (2006), LR Civilinis kodeksas (2000), LR Vaiko globos įstatymas (1998) ir kiti dokumentai.
Temos Aktualumas
Šiandieniniame gyvenime teko susidurti su daugybe problemų, o būtent: tai skurdas, plintanti narkomanija, pornografija, seksualinis vaikų išnaudojimas ir kt. 2004 m. pradžioje buvo 14081 vaikas, likęs be tėvų globos. Tokie vaikai globojami šeimose (47,2 proc.), šeimynose (2,3 proc.), įvairiose valstybinėse ir nevalstybinėse globos įstaigose (42,3 proc.). Šiose globoti ir auklėti vaikus. ,,Socializacija - sudėtingas asmenybės brendimo procesas, apimantis visus žmogaus brendimo etapus. Šio proceso metu perduodama visuomenės kultūra, formuojasi individualybė, paklūstanti tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms.“ Pirmiausia šeimos netekę vaikai atsiduria valstybinėse vaikų globos ir auklėjimo įstaigose. Šiose institucijose sunku ar tiesiog neįmanoma paruošti vaikus realiam gyvenimui. Vaikų globos namuose maža galimybių lavinti globotinių buitinius, higieninius įgūdžius, mokyti juos disponuoti pinigais, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, įsiugdyti teigiamą požiūrį į darbą, materialines ir dvasines vertybes. Sulaukę pilnametystės vaikai tiesiog bijo išeiti iš globos namų ir pradėti savarankišką gyvenimą. Dažnai jie net nesugeba pasinaudoti valstybės skirtomis pašalpomis būstui įsigyti.
A. Šis vaikų valstybines globos įstaigas. 2004 m. šis ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005 - 2007 m. programa. Šios programos tikslas - sudaryti tinkamas tėvų globos netekusių asmenų socialinio integravimo(si) į visuomenę sąlygas, ugdyti šių asmenų savarankiško gyvenimo įgūdžius, prioritetą teikiant vaikų globos namuose gyvenantiems asmenims. Ar tuo keliu suka Lietuvos valstybė?
Šiose negausiose globos institucijose - rimta atsvara vaikų priežiūrai ir ugdymui valstybiniuose globos namuose. Tik gyvendamas darnioje ir geroje šeimoje ar tokiai šeimai artimoje aplinkoje, vaikas įsiugdys įgūdžius, reikalingus realiam gyvenimui visuomenėje. Šiuo metu vaikų globa NVO, parapijose, šeimynose dar sudėtingesnė nei valstybinėse institucijose. 2005 m. Lietuvoje veikė 21 NVO vaikų globos namai, kuriuose buvo globojama 560 vaikų. Šiam vaikui išlaikyti skiria 500 Lt. Vaiko globa ekonominiu aspektu reglamentuota nuo 1998 m., kai įsigaliojo Vaiko globos įstatymas. Tikriausiai niekam nekyla klausimų dėl 500 Lt vertės dabar ir prieš 10 metų - dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis vaikų poreikius patenkintų dukart ar triskart didesnė suma.
Vakarų Europoje nuo XX a. Šio gerokai sumažėjo vaikų globos įstaigos ir padaugėjo vaikų, globojams šeimose. Ši programa sėkmingai vykdoma daugelyje šalių. Pagrindinis dėmesys skiriamas gebėjimams, kuriuos privalo turėti asmenys, ketinantys globoti vaiką. PRIDE siekis - išaiškinti, kas bus jūsų šeimose, kai joje apsigyvens vaikas. Mokymų metu būsimi įtėviai ir globėjai turės galimybę geriau pažinti vaiką, jo raidos etapus, mokysis valdyti konfliktus. Pagal šią programą socialiniai darbuotojai įsipareigoja nuolat globoti šias šeimas.
Šeimą įvairiais požiūriais yra tyrinėję ir aprašę daugybė Lietuvos mokslininkų, pedagogų, psichologų, sociologų, gydytojų ir kt. specialistų. Tai Z. Bajorikėno, J. Šiaus, P. Kalniaus, J. V. Uzdilos, K. Milaškinio, M. Gaigalienės, L. Rupšienės, J. Šiaus darbai. Šeimą socialinėmis sąlygomis tyrė demografai A. Mitrikas (1999; 2000), V. Šiupšinskas aprašė A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė (1995). Vaikų socializacijos klausimais yra rašę J. Šiaučius (1995), V. Šiupšinskienė (1998; 2003), I. Leliūgienė (2002), G. Vaikų globos klausimai Lietuvoje yra mažai tyrinėti, nors tai - tik gera pradžia. Vaikų globa šeimoje yra nagrinėta D. Sniečkienės daktaro disertacijoje (2001), I. Šias šeimas analizavo N. Bankauskienė, V. Šienienė (2006), beašeimių vaikų ugdymo ypatumus globos institucijose daktaro disertacijoje aptarė R. Braslauskienė (2000), vaiko globos teorinius metmenis nagrinėjo R. Pabedinskienė (2003). Paskutiniu metu vaikų globos klausimais nemažai rašo socialiniai mokslų magistrantai, bakalaurai. Šiuo metu atlikti darbai nepateikia išsamios informacijos apie globojamų vaikų auklėjimo problemas.
Aptarta situacija liudija nagrinėjamos temos svarbą, aktualumą ir mastą šiandieniniame visuomeniniame Lietuvos gyvenime bei skatina ieškoti efektyvių būdų pozityviai spręsti vaikų globos (beglobiškumo ar per menkos globos) problemas.
Tyrimo Problema
Globa - laikina ir nuolatinė - socialinė pedagoginė intervencija į žmogaus socializacijos procesą. Tai savanoriškas socialinis darbas, kurio tikslas - pilnavertės asmenybės socializacija, branda, tapimas savarankišku, atsakingu visuomenės nariu. Vaiko globa šeimoje neatsiejamai susijusi su jo auklėjimu. L. Šios aukščiausias vertybes. Auklėjimas - tai pagalba ir vadovavimas asmeniui, siekiant sudaryti sąlygas tapti darnia asmenybe. Tai esminis socializacijos sandas ir asmenybę formuojantis veiksnys. Globojant ir auklėjant vaikus, kyla daug problemų, kurių išvengti neįmanoma nė vienam globėjui.
Globos Istorija
Šiai motinai savavališkai atsisakius nesantuokinio vaiko. Pavainikiai vaikai senovės lietuvių buvo vadinami benkartais, bistrukais, barstukais. Nuo pat mažų dienų jie buvo išskiriami iš kitų vaikų, visą gyvenimą juos lydėjo užgauliojimai bei pravardžiavimai. Lietuvių šeimoje pavainikiai vaikai nebuvo toleruojmi. Pavainikius motinos palikdavo laukuose, gatvėse, užakusiuose šuliniuose ar palikdavo svetimiems. Nemaža dalis pavainikių vaikų dėl nepriežiūros ir aplinkinių abejingumo neišgyvendavo arba mirdavo nesava mirtimi. Ypatingai nepakanti pažiūra į pavainikius ir jų motinas skatino žiaurų elgesį su naujagimiais. Šis atsispindėjo dainose, raudose, pasakose. Tai pirminiai šaltiniai, iš kurių galime pasisemti autentiškų žinių apie sunkų ir vargingą gyvenimą, laukusio vaiko, netekusio tėvų, aplinkinių požiūrį - reiškiamą užuojautą, gailestį, o kartais priešingai - nepakantumą, skriaudimą. Dažnai liaudies dainose našlaitės skundžiasi sunkia savo dalia, artimiausių abejingumu. Šioms našlaitėms Saulė motulė kraitelį krauna. Mėnuo tėvelis dalelę skiria, žvaigždė seselė vainiką pina. Sietynas brolelis lauku palydi, - rašo P. Šis tik gerumu, darbštumu, nuolankumu gali sau rasti vietą pasaulyje. Tai rodo sunkų našlaitės gyvenimą šeimoje, apsuptą nepabaigiamų ir neįmanomų įveikti darbų, aplinkinių nejautrumu ir blogio linkėjimu. Našlaitei dažniausiai padeda ne žmogus, o koks nors gyvūnas, prašnekęs žmogaus balsu - karvutė, paukštis, pelytė. Tai tarsi motina, atėjusi iš kito pasaulio pagelbėti savo paliktam vaikui. Už ilgą ir kantrų darbą, mandagumą, nuolankumą pasakoje atlyginama.
Likusį be tėvų vaiką priglausdavo, visų pirma, giminės: motinos ar tėvo seserys, broliai, jei būdavo gyvi seneliai, našlaitis dažniausiai gyvendavo pas juos. Kartais globoti tokį vaiką paimdavo kaimynai ar net visai nepažįstami, geros širdies žmonės. Šis globos tradicijos bendruomenėje gyvos ir dabar. Šis tėvų Lietuvoje palikti vaikai ir jų priežiūra. Ši skaudi ir labai aktuali problema. Masinė lietuvių emigracija prasidėjo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Palikti vaikai, kad ir gyvendami artimų žmonių priežiūroje, dažnai blogiau mokosi, turi elgesio problemų, išgyvena ilgesį, nerimą ir kitas neigiamas emocijas. Tėvai, dažnai sukūrę emigracijoje naujas šeimas, visai pamiršta savo vaikus, net atiduoda juos į globos namus.
Masinę lietuvių emigraciją. Emigrantų vaikai praranda geriausias mokyklas, prarandamas natūralus santykis su gimtąja kalba, istorija. Grįžusių į Lietuvą emigrantų vaikų likimas dar neišspręstas valstybiniu lygiu, norėdami stoti į aukštąsias mokyklas, jie turi laikyti tokius pat egzaminus kaip ir Lietuvos moksleiviai, o tai jiems praktiškai nepasiekiama. Jei bus tokie reikalavimai, Lietuvos valstybė praras ir šiuos vaikus. Globos istorija glaudžiai susijusi socialinio darbo raidos istorija.
Socialinio darbo Lietuvoje raidos etapai (pagal A. Šionybe)
| Etapai | Laikotarpis | Apibūdinimas |
| Pirmasis etapas | Iki XX a. pradžios | Labdara ir parama, remiantis religiniais principais. |
| Antrasis etapas | XX a. pradžia - 1940 m. | Profesinio socialinio darbo pradžia, socialinių darbuotojų rengimas. |
| Trečiasis etapas | 1940 - 1990 m. | Socialinio darbo institucionalizacija, centralizuotas valdymas. |
| Ketvirtasis etapas | Nuo 1990 m. | Socialinio darbo depolitizacija, naujų formų paieška. |
Šionybe įsigalėjo požiūris, kad vaikai negali būti apleisti, kad tėvų pareiga rūpintis savo vaikais, juos tinkamai išlaikyti, mokyti, lavinti. Globos ir labdaros veiklą vystė vienuoliai, gailestingosios seserys, taip pat dvasininkai, prie parapijų steigė prieglaudas. Pirmoji prieglauda Lietuvoje įsteigta 1518 m. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, kūrėsi valstybinės globos organizacijos: viešosios globos valdyba, nakvynės namai, Imperatorienės Marijos įstaigos. Šis globos reikalus. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje pradėjo kurtis ir labdaros organizacijos. Pirmoji 1808m. įsikūrė Vilniaus labdarybės draugija. Lenkų okupacijos metais atskirai būtų galima išskirti veikusias Vilniaus krašto lietuvių globos ir rūpybos draugijas bei organizacijas.
Svarbiausios jų: Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti, Vilniaus lietuvių labdarybės draugija, Lietuvių katalikų vaikams globoti draugija. Nepriklausomos Lietuvos metais globos reikalais rūpinosi valstybė bei nevyriausybinės organizacijos. Pirmieji vaikų globos skatinimo pavyzdžiai susiję su Atgimimo pradžia. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, be senų - alkoholizmo, negalumo - atsirado naujų socialinių problemų: bedarbystė, benamystė, skurdas, vaikų socialinis apleistumas, narkomanija ir kt. 1998 m. įsigaliojus naujam Vaikų globos įstatymui, pradėjo kurtis NVO vaikų globos organizacijos, šeimyniniai, savivaldybių globos namai. 1994m. imta kurti vaiko teisių apsaugos sistema. Šis socialinės pagalbos ir prevencijos centras. Šis reikalingiems socialinės ir psichologinės pagalbos. Siekiant koordinuoti įvairių institucijų veiklą vaikų teisių apsaugos srityje bei spręsti opias vaikų problemas, 1996 m. įsteigta Konsultacinė vaiko reikalų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Prezidento.
Pagrindinės Sąvokos
Motyvacija - tai tam tikro elgesio, veiklos paskatos, motyvų veikti turėjimas. Motyvas - skatinamoji priežastis, veiksnys, veikimo pagrindas, įrodymas, argumentas (Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas, 2000). Laikinoji globa (rūpyba) - tai laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje (Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, 2008). Nuolatinė globa (rūpyba) - nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai (Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, 2008). Vidinė motyvacija - tai veikla, atliekama pasitenkinimui, kurį suteikia pats atlikimas, kai žmogus deda visas pastangas iš smalsumo, malonumo ar susidomėjimo ta veikla ir joks išorinis postūmis nereikalingas (V. Legkauskas, 2001, I. Šius yra vienas iš didžiausių ne tik tarp Europos Sąjungos, bet ir tarp buvusių pokomunistinių valstybių. A. Šis vaikų valstybines globos įstaigas. L. dalis iš jų - ikimokyklinio amžiaus. Šiuo metu valstybė yra prisiėmusi atsakomybę už 13000 vaikų. Kai vaikas negali augti savo šeimoje, geriausia išeitis jam - augti globėjų šeimoje.
Šis tapti vaiko globėjais yra nepakankamai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2008 metais Lietuvoje 2691 vaikas neteko tėvų globos, iš jų 1216 vaikams nustatyta globa (rūpyba) šeimose (640 vaikų- senelių globoje, 240 - dėdės, tetos šeimoje, 132 - sesers, brolio šeimoje, 204 - kitų asmenų šeimoje). Šiai. Šis šeimoje yra nedidelė tikimybė, kad atsiras šeima, ar asmuo, kurioje jie galėtų užaugti. Asmenys (šeimos), galvojantys apie globą, kreipiasi į savo miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius arba jų socialinį partnerį ir įsitraukia į globėjų vertinimo procesą. Šis globoti tėvų globos netekusius vaikus, vidinės bei išorinės motyvacijos charakteristikas, kurios leistų pateikti prielaidas, susijusias su tai, kokiais motyvais vedami žmonės ryžtasi globoti vaikus. Remiantis gautomis tyrimo išvadomis, numatyti būdus ar priemones, kuriomis būtų galima pritraukti naujų globėjų, tuo būdu suteikiant tėvų globos netekusiems vaikams galimybę augti šeimoje.
Temos ištirtumas: A. Šienienė (1997) pateikė visuomenės nuomonę, apie institucinę vaikų globą. L. Grigonytė (1999) nagrinėjo neformalių globėjų Kauno mieste problemas ir ateities planus. A. Živickytė (2006) magistro tezėse tyrė laikinųjų globėjų patirtis bendraujant su globojamo vaiko tėvais. K. Šis šeims patirtį. D. Šis globos motyvus bei juos palygino. Šiai nagrinėta. Šius tapti globėjais ruošia Vaikų gerovės centras „Pastogė“ ir VšĮ „Šeimos santykių institutas“. Pastarasis metams paruošiams Kauno mieste globėjams statistika atskleidžia, kad 2007 m. buvo paruošti 5 globėjai, 2008 m. - 12 globėjų, 2009 m. - 12 globėjų.
Šiau Kauno mieste 2007 m. 275 vaikai neteko tėvų globos, 2008 m. - 265 vaikai. Vertinant statistinius duomenis, tikslinga atsigręžti į tuos žmones, kurie vis tik ryžtasi globoti tėvų globos netekusius vaikus ir paklausti, kokiais motyvais vedini jie imasi atsakomybės. Žinodami tai, galime imtis reikiamų priemonių, kad asmenis (šeimas) motyvuoti tapti globėju. Išryškinti vaiko globos ir vaiko globėjo (teisinius, mokslinius, psichologinius, socialinius) aspektus. Apibūdinti globėjo motyvacijos veiksnius. Šis tapti vaiko globėju (-a) motyvacijos charakteristikas. Mokslinės literatūros duomenų analizė.
Tyrimo Metodai
- Kokybinio fenomenologinio tyrimo analizė; interviu metodas.
- Tyrime dalyvavo Kauno miesto Vaikų gerovės centre „Pastogė“ bei VšĮ „Šeimos santykių institute“ užsiregistravę asmenys, norintys tapti vaikų globėjais.
- Dokumentų (bylų) analizė.
Šis įrašų turinį, taip pat remiantis bylų duomenimis nustatytos globėjų demografinės charakteristikos. Darbo naujumas ir reikšmingumas: Lietuvoje stokojama tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama būsimų globėjų motyvacija, taip pat nėra išskiriami būsimųjų globėjų motyvacijos vidiniai ir išoriniai veiksniai. Tyrimas yra aktualus, nes išsiaiškinus globėjų motyvacijos vidinius bei išorinius veiksnius, galima sužinoti, kokios priežastys ar aplinkybės paskatina asmenis (šeimas) ryžtis globoti tėvų globos netekusį vaiką. Magistro darbe pateikiamos vaiko globos ir vaiko globėjo sampratos, kurios iliustruojamos teisiniu, moksliniu, psichologinius bei socialiniais aspektais. Taip pat darbe atskleidžiamas tapimo vaiko globėju procesas, jo eiga. Motyvacijos samprata bei globėjų motyvacijos veiksniai apibrėžiami remiantis įvairių autorių traktuotėmis. Tyrimas reikšmingas tuo, kad atskleidžiamos globėjų demografinės charakteristikos Kauno mieste, globėjų motyvacijos veiksniai bei būsimasis vaiko globėjų motyvacijos veiksniai.
Magistro darbo tyrimas atskleidžia, kad asmenys (šeimos) ryžtasi vaikų globai dažniausiai vedini vidinis motyvacijos veiksnis.Darbo struktūra: Darbą sudaro turinys, įvadas, sąvokos, teorinė dalis, kurioje išskirti trys pagrindiniai skyriai (vaiko globos ir vaiko globėjo sampratos, tapsmo vaiko globėju procesas, tapsmo vaiko globėju motyvacijos veiksniai), tyrimo metodologija, duomenų analizė ir apibendrinimas, tyrėjos refleksijos apie tyrimo procesą bei tyrimo duomenis, išvados, rekomendacijos bei naudotos literatūros sąrašas.
Magistro darbe naudota 52 mokslinės literatūros šaltinis, 13 dokumentinis šaltinis, 9 užsienio literatūros šaltiniai bei 10 internetinis šaltinis (iš jų 3 užsienio internetiniai šaltiniai). Iš viso magistro darbe buvo naudota 83 literatūros šaltiniai.
Vaiko Globa
Vaikui turi būti suteikta tokia apsauga ir globa, kad būtų užtikrinta jo gerovė. Vaikas turi turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokios reikia jo fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei ir socialinei raidai. Užtikrinti vaikų poreikius, visapusiškai rūpintis jais, sudaryti palankias visapusiškos raidos sąlygas, kad jie būtų paruošti savarankiškai gyventi visuomenėje, visų pirma, yra tėvų pareiga. Vaikas šias teises turi neatsižvelgiant į tai, ar jo tėvai gali šias pareigas atlikti, ar ne, todėl jam turi būti sudarytos sąlygos tinkamai augti, vystytis ir tais atvejais, kai jo tėvų nėra, kai tėvai savo pareigas atlikti negali arba kai tėvų valdžia ribota (Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, 1995). Vaikas ir globa - tai dvi sąvokos.
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (2000) sąvoka „vaikas“ yra apibrėžiama kaip tėvams sūnus ar duktė; berniukas ar mergaitė; jauniklis. Svarbus vaiko teisinis apibūdinimo aspektas - amžius. Lietuvoje vaiku yra laikomas asmuo iki 18 metų. Įvairiuose informacijos šaltiniuose sąvoka „globa“ apibūdinama nevienodai, akcentuojami skirtingi globos aspektai. Šis asmeninis, ir turtinis teisių, ir interesų apsaugos forma. Šis teisių ir interesų apsauga. Socialinės apsaugos terminų žodyne (1999), globotiniu yra apibūdinamas asmuo, dažniausiai našlaitis arba tėvų paliktas vaikas, kuriam teisiškai yra paskirta globa. Globa bendriausia prasme yra valstybinė tėvų globos netekusių vaikų teisių apsaugos ir auklėjimo forma: giminės, draugai ar kaimynai teikiama pagalba asmenims, kurie patys negali atlikti kai kurios kasdienės veiklos. Globa gali rūpintis bendruomenės, savivaldybės, valstybė. Pasak I. Leliūgienės (2002), globa nustatoma: vaikams, neturintiems 18 metų, likusiems be tėvų, siekiant jiems suteikti tinkamus materialinius išteklius, deramą auklėjimą, išsimokslinimą, taip pat asmenims, kuriems medikų ir teisėtvarkos institucijų teigimu pripažintas nedarbingumas dėl psichinių sutrikimų. Vaiko globa - tai valstybės teikiama kompleksinė paslauga vaikui ir jo šeimai, kuri dėl moralinių, socialinių, ekonominių, sveikatos ar teisinių sunkumų negali užtikrinti jam tėvų globos. Teisiniuose dokumentuose sąvoka „globa“ įgyja naujus aspektus, susijusius su tam tikra netektimi, aplinkos pakeitimu, visuomenės institucijų ir valstybinių struktūrų įsikišimu į natūralų vaiko gyvenimo savo tėvų aplinkoje procesą.
Vaiko globos organizavimo nuostatuose (2002), vaiko globa (rūpyba) apibrėžiama kaip likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems. Pastebėtina, kad šalia „globos“ sąvokos atsiranda „rūpybos“ terminas. Pasak V. Montrimienės, R. Kukausko, D. Šikšniūtės (2005) vaiko globos sąvoka kartais yra apibūdinama kaip rūpyba. Šios sąvokos skiriasi tik tuo, kad globa nustatoma vaikams, kurie neturi 14 metų, o rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems 14 metų. Tarptautiniuose dokumentuose, kaip antai Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje (1995), globos ir rūpybos sąvokos neskiriamos. Vaiko globą apibūdina kaip socialinį - istorinį reiškinį, žmogaus kuriamą istorijos procese ir žmonių kūrybos procesą, kurį istorijos eigoje kiekviena žmonių bendruomenė formavo individualiai. Taip pat ta pati autorė mano, kad vaiko globa yra viena iš prevencinių priemonių siekiant apsaugoti socialiai nuskriaustus vaikus. Vaiko globa ir rūpyba padeda įgyvendinti vaiko teises, kai šito negali arba nenori daryti jo tėvai. Istoriškai ir tradiciškai vaiko globa visada buvo jautri ir aktuali visuomenės problema, kuri neatsiejama nuo gailestingumo ir altruistinės pagalbos artimui.
Vaiko Globos Tikslai
- Užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis, tobulėti.
- Paskirti vaikui globėją, kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus.
- Rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.
Pirmu uždaviniu norima pasakyti, kad globėjas turi ginti vaiko teises ir teisėtus interesus, nes jis yra vaiko atstovas pagal įstatymą. Jis privalo rūpintis globotiniu, jį auklėti ir užtikrinti jo saugumą. Pagal įstatymą vaiko globėju gali būti institucija, šeimyna arba šeima. Šios jo amžius, sveikata, psichinę ir fizinę raidą. Šias uždavinys labiausiai susijęs su vaiko teise į mokslą, kuris ugdo išprusimą, intelektą, pažiūras, atsakomybę, sudaro sąlygas asmenybei augti. Globėjas turi padėti ir sudaryti sąlygas vaikui pasirengti savarankiškai gyventi, dirbti, pritapti visuomenėje.
Vaiko globa nustatoma remiantis principais, kurie yra apibrėžiami Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse (2008). Visų pirma, nustatant globą vadovaujamasi vaiko interesų pirmumo principu, tai yra parenkant globos formą ir skiriant asmenį globėju būtina vadovautis tik vaiko interesais, atsižvelgti, kokia aplinka jam priimtinesnė, labiau atitinka jo sveikatą, amžių, raidą, nuomonę, kitas vaikui svarbias aplinkybes. Šiai. Šiais kelia pavojų vaikui ir pan. Ypač aktualu parinkti tinkamus globėjus. Tokiu būdu yra išsaugomas vaiko identiškumas bei nenutrūksta giminystės ryšiai. Šiais laikomi seneliai, broliai, seserys. Šiai. (Vaiko globos organizavimo nuostatai, 2002). Šis principas - pirmenybė teikiama vaiko globai šeimoje. Taip siekiama sukurti kuo artimesnę aplinką, kuri atstotų vaikui tikrąją šeimą. Be to, natūralioje šeimos aplinkoje yra palankiausios sąlygos vaiko psichinei, moralinei ir dorovinei raidai. Šius jos narys santykius ir šeimos bendravimo modelį pritaikys, kai kurs savo šeimą.
Panašus:
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko kedute automobilyje taisykles: ką svarbu žinoti?
- Šokiruojantys Santykių Pokyčiai Po Vaiko Gimimo, Kuriuos Turite Žinoti!
- Kaip Išsirinkti Tobulą Automobilinę Kėdutę Vaikui: Profesionalių Ekspertų Patarimai ir Svarbiausios Rekomendacijos