Panevėžio miestas kūrėsi keliais etapais: Nevėžio dešiniajame krante - Senasis Panevėžys, Nevėžio kairiajame krante - Naujojo Panevėžio gyvenvietė. Panevėžiečiams per miestą ir jo apylinkes tekanti Nevėžio upė yra ypatinga - nuo jos pavadinimo kilo ir miesto vardas.
Miesto įkūrimo istorija
Būsimojo Panevėžio teritorijoje žmonės gyveno nuo XV a. vidurio. XV a. antrojoje pusėje - XVI a. pradžioje įsikūrė dauguma dabar Šiaurės rytų Lietuvoje esančių miestų. XVI a. pradžioje įkurtas ir Panevėžys.
Panevėžys pirmą kartą paminėtas 1503 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Nevėžio ir Lėvens tarpupyje dovanojo žemės Ramygalos klebonui ir įpareigojo jį pastatyti bažnyčią. Seniausias iš dabar žinomų dokumentų, kuriame neabejotinai kalbama apie Panevėžį, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos raštas. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia, kuri kovotų su krašte dar labai gaja pagonybe.
Dovanotoje žemėje dešiniajame Nevėžio krante (netoli dabartinių Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžos) buvo pastatyta nedidelė medinė bažnyčia ir klebonija. Pirmiausia Nevėžio dešiniajame krante kūrėsi Senasis Panevėžys (Ramygalos klebono bažnytinė valda). 1507 m. čia pastatyta pirmoji bažnyčia, greta leista įkurti smuklę. Priešais bažnyčią buvo turgaus aikštė, joje stovėjo karčema ir aludė (bravoras) su pirtimi. Šiai gyvenvietei vėliau prigijo Senojo Panevėžio vardas.
1519-21 m. Nevėžio kairiajame krante susiformavo Naujojo Panevėžio gyvenvietė. XVI a. pradžioje kairiajame Nevėžio krante, valstybinio dvaro teritorijoje, įsikūrė gyvenvietė, kuri pradėta vadinti Naujuoju Panevėžiu. Per Naująjį Panevėžį ėjo prekybos kelias į Rygą, dėl to jis plėtėsi sparčiau nei Senasis Panevėžys. Ji greitai augo ir netrukus pralenkė bažnyčios žemėje įsikūrusį miestelį. Aplink Naujojo Panevėžio centre buvusią trikampę Turgaus aikštę (dabar Laisvės aikštė) buvo išsidėstę miestiečių sklypai.
Miesto augimas ir plėtra
1529 m. jis įrašytas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neprivilegijuotųjų miestelių sąrašą, XVI a. viduryje istorijos šaltiniuose Naujasis Panevėžys vadinamas miestu, buvo turgaus aikštė ir trys gatvės. Manoma, kad XVI a. viduryje galėjo būti apie 350 gyventojų. Daugelis jų vertėsi žemdirbyste, kiti - amatais. Ir pagal dydį, ir pagal socialines ekonomines charakteristikas Panevėžys atitiko to meto Lietuvos vidutinio miestelio lygį.
1565-1566 metais Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžys tapo apskrities (pavieto) centru. Tai miesteliui suteikė tolesnio augimo perspektyvą. 1573 m. Panevėžys pirmą kartą paminėtas Antverpeno mokslininko Johanno Portancijaus sudarytame Livonijos žemėlapyje.
XVII-XVIII a. Lietuvoje buvo nepalankūs augti miestams. Vyko nuolatiniai karai, siautėjo epidemijos, grėsė badas. Panevėžys tuo metu nesiplėtė. 1614 m. Naujajame Panevėžyje pastatytas teismo archyvo pastatas - seniausias išlikęs Panevėžyje. 1661 m. Senajam Panevėžiui suteikta turgaus ir prekymečių privilegija, bet ji menkai skatino gyvenvietės plėtrą. XVII a. Panevėžyje daugėjo kitų tautybių gyventojų (ypač žydų, 1671 m. Senasis Panevėžys buvo išnuomotas žydui Samueliui Juzefovičiui).
1727 m. į Panevėžio vakarinę dalį atsikėlę pijorai pastatė bažnyčią, įsteigė vienuolyną ir kolegiją, teritorija buvo taisyklingo plano su kvadrato formos aikšte centre. Pijorų apgyventa teritorija netrukus susijungė su Naujuoju Panevėžiu. 1727 metais Panevėžyje įsikūrė vienuoliai pijorai, kurie netrukus atidarė kolegiją - pirmąją vidurinę mokyklą mieste. Ji neprilygo garsėjusioms Kražių ar Vilniaus mokykloms, bet vis tiek Panevėžys tapo nemažo regiono švietimo centru.
1781-82 m. prie Panevėžio Smėlynėje pastatyta bažnyčia, nuo 1789 m. čia minima Mikolajevo gyvenvietė. XVIII a. antrojoje pusėje miestas, išlikęs privačių savininkų rankose, gavo keletą privilegijų. Sprendžiant iš netiesioginių šaltinių, nuo 1791-1792 metų Panevėžys turėjo savivaldą. XVIII a. antrojoje pusėje Panevėžio statusas balansavo tarp miestelio ir miesto.
Panevėžys XIX-XX amžiuje
1796 m. po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Panevėžys priskirtas Vilniaus gubernijai. 1800 m. leista steigti rotušę. XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus - 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai bei per 1831 ir 1863 metų sukilimus - miestas patyrė žymesnių sukrėtimų, kurių padariniai buvo greitai likviduoti. 1811 metais Panevėžys rusų valdžios buvo išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį.
Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas - nuolatinis ir greitas augimas, pasireiškęs gyventojų daugėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. 1825 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1841 m. įkurta stačiatikių parapija. Manoma, kad XIX a. Maždaug nuo 1825 metų netolygiai, bet nuolat panevėžiečių ėmė daugėti. 1897 metais mieste jau buvo 13 000 gyventojų , taigi per šimtmetį padaugėjo daugiau kaip 16 kartų!
1832 m. pijorų kolegija uždaryta, nuo 1840 m. veikė iš Troškūnų atkelta Panevėžio apskrities bajorų mokykla (uždaryta 1865 m.). 1843 m. Panevėžys buvo priskirtas Kauno gubernijai, Upytės apskritis pavadinta Panevėžio apskritimi. 1849 m. Panevėžiui priskirta Mikolajevo gyvenvietė (20 a. galutinai iš atskirų gyvenviečių susiformavo dabartinis Panevėžys). Per 1830-1831 sukilimą 1831 03 Panevėžį užėmė Kazimiero Truskausko (lenk. Truszkowski) ir Antano Pšeciševskio (lenk. Przeciszewski) sukilėlių būriai, 07 - H. Dembińskio dalinys. Per 1863-1864 sukilimą Panevėžio apskrityje veikė Eliziejaus Liutkevičiaus sukilėlių būrys. 1866 m. vietoj rotušės įsteigta miesto dūma.
XIX amžiaus pabaigoje mieste vyko pramonės perversmas - atsirado pirmosios modernios įmonės, pradėti naudoti mechaniniai varikliai, gamyba buvo orientuota į platesnes rinkas. Stiprėjo kredito sistema, plėtėsi prekybos apimtys ir atstumai. Vyko luomų niveliacija, mieste buvo aktyvus lietuvių, lenkų ir žydų tautinis judėjimas. Plėtėsi švietimo sistema ir didėjo raštingumas.
19 a. po valstiečių reformos spartėjo pramonės raida. Svarbiausia pramonės šaka buvo žemės ūkio produktų perdirbimas. Panevėžys tapo regiono pramonės centru. 1873 m. pro jį nutiesus Radviliškio-Daugpilio plačiojo geležinkelio atkarpą, o 1898 m. - Panevėžio-Pastovių siaurąjį geležinkelį miesto plėtra paspartėjo. 1881 m. gaisras sunaikino apie 1∕4 miesto.
1885 m. Panevėžio įmonės gamino 14 000, 1890 - 144 000, 1895 - 945 000 rublių vertės produkcijos. Didžiausia įmonė buvo 1891 m. įkurta Stanislovo Montvilos spirito ir mielių gamykla. 1897 gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno 7286 miestiečiai, 1210 bajorų, 36 dvarininkai, 239 pirkliai, 4019 valstiečių, 40 užsienio valdinių, pagal konfesijas - 6565 judėjai, 4173 katalikai, 1569 stačiatikiai, 265 sentikiai, 265 protestantai, 68 musulmonai, 63 karaitai.
XX amžiaus pradžioje Panevėžyje išryškėjo pirmieji pilietinės visuomenės bruožai. Iš esmės XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje Panevėžys tapo tas, kas yra ir dabar - dideliu regioniniu ekonomikos ir kultūros centru, jau tuomet pagal svarbą užėmusiu maždaug ketvirtą vietą Lietuvoje (be Klaipėdos).
Kultūrinis gyvenimas ir švietimas
1905 atidarytas Juozo Masiulio lietuviškas knygynas. 20 a. pradžioje aktyvėjo miesto kultūrinis gyvenimas. Nuo 1906 veikė Aido draugija. 1914 pradėjo eiti pirmasis miesto laikraštis Naš kraj. Prasidėjus I pasauliniam karui iš miesto pasitraukė apie 1∕4 gyventojų. Vokietijos kariuomenei užėmus Panevėžį 1915 10 atidaryta pirmoji lietuviška gimnazija, kuri labai prisidėjo prie Panevėžio kultūrinio gyvenimo.
Nuo 1920 Panevėžys turėjo savo biudžetą, ūkis buvo tvarkomas pagal planą. 1921 Panevėžyje pradėjo veikti Miškų technikos, 1922 - berniukų, 1927 - mergaičių amatų mokyklos, 1932 įkurta mergaičių gimnazija. 1923 atidaryta apskrities ligoninė. 1923 pradėjo veikti elektros stotis, veikė ir spirito ir mielių gamykla, Kalnapilio įmonė, Valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla. 1930 suorganizuotas autobusų susisiekimas.
1931 pradėjo veikti didžiausia Panevėžio įmonė - akcinė bendrovė Maistas. Nuo 1933 mieste veikė muilo fabrikas, garsus buvo linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas. 4 dešimtmečio pabaigoje pradėta cukraus fabriko statyba. 1918-40 Panevėžys buvo didžiausias grūdų malimo centras Lietuvoje: veikė stambiausias Lietūkio malūnas ir kiti.
Tarpukario laikotarpis
Tarpukariu (1918-1939 m.) Panevėžys dar labiau išaugo. Toliau plėtojosi ekonomika, švietimo ir kultūros sferos, plėtėsi teritorija, daugėjo gyventojų. 1923-1939 metais gyventojų skaičius mieste padidėjo nuo 19 200 iki 26 600. Svarbiausias šios epochos bruožas - miesto lietuvėjimas. Nors kitataučių mieste tarpukario metais liko daug (1923 metais lietuviai sudarė 53% miestiečių), vis daugėjo lietuvių. Šiam procesui didžiulės įtakos turėjo valstybės politika, valdymo institucijų ir svarbiausia - švietimo sistemos lietuvinimas. Kūrėsi lietuvių miestiečių tradicijos, gyvenimo būdas. Miesto visuomeniniam gyvenimui savitumo teikė aktyvi lenkų ir žydų tautinių bendrijų veikla.
1919 atkurta Aido draugija. 1924 pradėtas leisti laikraštis Panevėžio balsas. 1925 įkurta Dainos draugija ir Panevėžio muziejus. 1922 pradėjo veikti viešoji biblioteka. Buvo daug chorų, aktyviai veikė ateitininkai, skautai, šauliai. Panevėžyje dirbo skulptoriai B. Bučas, J. Zikaras, dailininkai V. Kairiūkštis, P. Puzinas, J. Kaminskas, rašytojai J. Lindė-Dobilas, G. Petkevičaitė-Bitė, M. Grigonis, K. Jasiukaitis, J. Čerkesas-Besparnis, B. Buivydaitė. 1926 įkurta Panevėžio vyskupija. 1927 mieste įsikūrė marijonai. 1930 pašventinta Kristaus Karaliaus katedra.
Panevėžys Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu
Skausmingi Panevėžiui buvo Antrojo pasaulinio karo metai.1940 m. birželio 15 d. miestą užėmė rusų kariuomenė. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą jau liepos mėnesį prasidėjo pirmieji areštai - suimti mokytojai P. Būtėnas, J. Elisonas, B. Antanaitis, buvęs vidaus reikalų ministras J. Čaplikas ir kiti. Per 1941 06 masinius gyventojų trėmimus iš Panevėžio apskrities išvežta apie 600 asmenų.
1941 06 prasidėjus SSRS-Vokietijos karui traukdamasi SSRS kariuomenė ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB) nužudė tris gydytojus ir gailestingąją seserį (kartu - dar tris panevėžiečius), prie cukraus fabriko sušaudė 19 politinių kalinių. Nemažo atgarsio susilaukė sovietų teroro aktai: 1941 m. birželio 25 d. žvėriškai nukankinti gydytojai S.Mačiulis, J.Žemgulis, A.Gudonis bei medicinos sesuo Z. Kanevičienė, politinių kalinių žudynės prie cukraus fabriko.
Mieste prasidėjo sukilimas prieš sovietų valdžią, 1941 06 27 į Panevėžį įžengė Vokietijos kariuomenė. Vokiečių okupacijos metais nužudyta per 8000 miesto ir jo apylinkių gyventojų, kurių daugumą sudarė žydai. 1941 07 11 mieste įsteigtas žydų getas, vyko žydų ir sovietinių kolaborantų žudynės (daugiausia nužudyta 1941 08 23 - 7523 žmonės). 1941 11 iš 6 apskričių sudaryta Panevėžio apygarda.
Neramus panevėžiečiams buvo ir pokaris. Daug jų nukentėjo nuo represijų, patyrė tremtinių dalią. Sovietų okupacijos metais Panevėžys buvo rajono centras (nuo 1950). Po Antrojo pasaulinio karo natūrali Panevėžio raida buvo sutrikdyta. Miesto gyvenimui stipriai įtakos turėjo komunistų partijos ir sovietinių valdžios įstaigų direktyvinis vadovavimas. Miestas formuotas kaip didelis pramonės centras.
1944 atidaryta suaugusiųjų gimnazija, muzikos ir geležinkelininkų mokyklos. 20 a. 5 dešimtmetyje mieste kūrėsi amatininkų artelės (Oriol, Raudonasis spalis ir kitos), 6-7 dešimtmetyje - ir didelės pramonės įmonės (Lietkabelis, Gelžbetonio dirbinių, Tiksliosios mechanikos, Autokompresorių, Ekrano gamyklos, Stiklo fabrikas). Panevėžyje per šeštąjį-aštuntąjį dešimtmečius pastatyta daug didelių pramonės įmonių, todėl vėl labai sparčiai daugėjo gyventojų. 1959-1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 000 iki 101 500. 1979-1990 metais gyventojų užfiksuota jau 130 000. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo gyvenamųjų namų kvartalai.
1961 Panevėžio politechnikumo bazėje įkurtas Kauno politechnikos instituto Panevėžio vakarinis skyrius, 1965 - vienintelė Lietuvoje internatinė sporto mokykla, 1966 - jaunųjų gamtininkų ir jaunųjų technikų stotys, 1967 - Vaikų dailės mokykla. Buvo tiesiami kanalizacijos tinklai, 1963 miestas dujofikuotas, pradėti statyti nauji daugiabučių namų rajonai. 1972 pradėta rekonstruoti panevėžiečių poilsio vieta - Senvagė. Septintajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė.
Nepriklausomybės laikotarpis
1988 07 įkurta Panevėžio Sąjūdžio rėmimo grupė, 1988 08 pradėtas leisti laikraštis Sąjūdžio žodis. 1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose - mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių - sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie poindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę bankrutavo dalis Panevėžio įmonių, jų vietoje kūrėsi naujos. 1993 patvirtintas miesto herbas. 1995 vėl atkurta Panevėžio apskritis. 2001 įkurta viešoji įstaiga Panevėžio siaurukas. 2001 įkurtas vienintelis šalyje Norvegijos pramonės parkas.
Sakmės ir legendos apie Panevėžio pavadinimą
Visoje lietuvių kalboje lituanistai pribarstė priešdėlių „pa-“, juos pritvirtinę miestelių, įsikūrusių upių pakrantėse, priešakiuose. Tokiu būdu prie Kruojos atsirado Pakruojis, prie Svalios - Pasvalys ir taip toliau. Tačiau Panevėžys - išimtis.
Visi esame girdėja šia trumpą legendą kaip atsirado Panevėžio pavadinimas. Keliavo du ponai palei Nevėžio upe ir vienas iš jų pamatė vėžį išlindusį iš vandens ir sušuko „Pane vežys“ (Pane nes seniau taip buvo sakoma Pone).
Sakoma, kad Nevėžio pavadinimas buvo sugalvotas gana paprastai. Jis nešniokščia, neužia ir nėra vėžiu tai ir kilo Nevėžis.
Atminimo ženklai ir gatvių pavadinimai
Kai kitą kartą išeisite tiesiog pasivaikščioti po miestą, apsidairykite: dažnas pastatas, skersgatvis ar skveras Panevėžyje yra pažymėtas kokios nors atminimo lentos. Vienos jų skirtos tam tikriems įvykiams, sukaktims, kitos - ypatingoms asmenybėms įamžinti. Turbūt nustebsite, kiek tarp tų atminimo ženklų rasite susijusiųjų su Panevėžio žydų bendruomenės istorija ir ryškiausiais jos atstovais.
Gydytojo Šachnelio Abraomo Mero atminimui gatvė Panevėžyje pirmąkart buvo pavadinta 1933 metais. Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, tarpukariu mieste buvo net šešios gatvės, pavadinimais susietos su žydų tauta: Rabino Hercelio, Rabino Icelio, Š. Mero, A.
Senvagės istorija
Panevėžiečiams per miestą ir jo apylinkes tekanti Nevėžio upė yra ypatinga - nuo jos pavadinimo kilo ir miesto vardas. Turbūt ne kiekvienas žino, kad pačiame miesto centre tam tikrą atkarpą nuo vieno iki kito tilto Nevėžis teka ne savo natūralia vaga, bet dirbtinai iškastu kanalu - Senvagė nėra gamtos dovana. Tarpukariu miestiečiai čia supylė pylimą, kad patvinęs Nevėžis nebeardytų kairiojo kranto. Mat šioje vietoje Nevėžis, darydamas staigų posūkį, kėlė pavojų miesto gyventojams.
Gatvių istorija
1788 m. Naujajame Panevėžyje jau buvo Ramygalos, Šeduvos, Krekenavos, Pumpėnų, Lauko, Skersgatvio, Dvaro ir Išgenos gatvės, o 1807 m. šios 9 gatvės: Dvaro, Ramygalos, Šeduvos, Malūno, Krekenavos, Išgenos, Skersgatvio ir Tilto. Iki XIX a. pradžios Panevėžio gatvės buvo negrįstos. 1820 m. išleistas Panevėžio apskrities valdybos įsakymas grįsti gatves. Nurodyta, kad valstiečiai, vykdami į turgų, turi atgabenti po kelis akmenis, kurie bus naudojami gatvėms grįsti. 1826 m.
Šiuo metu Panevėžyje yra 465 gatvės. Jų bendras ilgis siekia daugiau nei 295 km. Nuo 2015-ųjų Panevėžyje atnaujintos net 65 gatvės. Pagal Tarybos patvirtintą gatvių tvarkymo prioritetinį sąrašą 2023-2025 m.
Šiaulių dovana Panevėžiui
Simboliška ir tai, kad pats meninio akcento autorius yra kilęs iš Panevėžio. Įgyvendinti dovanos Panevėžiui idėją padėjo Šiaulių miesto pramonininkų asociacijos nariai.
„Tikimės, kad Šiaulių miesto dovanos - meninio akcento „Panevėžio vėžys“ gyvybę Panevėžio mieste garantuos ne tik praeivių ar turistų žvilgsniai, bet ir besilankantys vaikučiai su tėveliais, jaunavedžių kortežai ar šalia vyksiantys miesto renginiai. „Panevėžio vėžio“ stilizuoti trijų vyrų siluetai: paltai, laikysena, kepurių formos, primena pokario Panevėžio senamiestiečius. Pasak dailininko, tai dalis vaikystės įspūdžių gyvenant Panevėžyje. Tiek trys metaliniai panevėžiečiai, tiek vėžys-milžinas turi originalią stilistiką, laviruojančią tarp technologijos galimybių ir autoriaus braižo. Reikia pažymėti, kad tokio metalo lankstinių technologijos panaudojimo skulptūroms pasaulinėje praktikoje sunkoka užtikti. Dizaineris V. Puronas tapo pradininku šiame žanre, praplėtęs pramoninės dailės sampratos ribas.
žymės: #Gime
Panašus:
- Vaikiškos Automobilinės Kėdutės: Išsamus Tipų Apžvalga ir Ekspertų Pasirinkimo Patarimai
- Geriausios Mobilios Auklės Apžvalgos – Išsirinkite Tobulą Kūdikio Stebėjimo Įrenginį
- Atraskite Dienos Socialinės Globos Įstaigų Paskirtį Lietuvoje: Kaip Jos Keičia Gyvenimus
- Žaislai 4 metų vaikams: lavinantys ir smagūs žaidimai
- Kaip Teisingai Valyti Naujagimio Akutes: Išsamus Žingsnis po Žingsnio Vadovas