Pereinamieji laikotarpiai būna itin sudėtingi. Jie tampa tikra kankyne. Rėkimas tapo mūsų rytine kasdienybe. Kartais - ir naktine. Jos pykčio priepuoliai mums tapo kasdiene kančia namuose.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) ir pykčio protrūkiai
Mūsų dukters pykčio priepuoliai varginantys, skausmingi ir ilgalaikiai. Ilgą laiką jautėmės vieniši savo kasdienėse kovose. Tada sužinojome, kad tarp aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADS) bei staigių pykčio protrūkių yra ryšys. Ji vėl nubudo rėkdama. Šią savaitę tai - jau penktasis ar šeštasis kartas. Nebesuskaičiuoju. Jauniausioji dukra garsiai prieštarauja daugumai pereinamųjų darbų, tačiau labiausiai ji šaukia, kai reikia lipti iš lovos. Guldymas miegoti gali baigtis panašiais audringo pykčio protrūkiais su garsiais reikalavimais: „Užsičiaupk!“ arba „Man tas pats“.
Išbandėme daugybę skirtingų taktikų: ramiai kalbėti, šnabždėti, ignoruoti, riboti, išjungti internetą, tačiau vis tiek viskas dažnai baigiasi ir prasideda rėkimu. Ištisus metus galvojome, kad toks jos charakteris ir tiesiog reakcija į pereinamuosius laikotarpius. Bet tada perskaičiau, kad negatyvus nenuspėjamas elgesys ir ADS kartais pasireiškia kartu. Būtent dėl to mums pasidarė įdomu, ar kiti tėvai, turintys vaikų su ADS, susiduria su tuo pačiu.
„Iš tiesų, tai yra nesugebėjimas įveikti frustraciją ir kontroliuoti savo emocijas. Pasak Sarangos, pasiruošimas dienai mokykloje yra susijęs su daug atskirų veiksmų. „Turi išsirinkti drabužius, papusryčiauti, apsirengti, susidėti į kuprinę mokyklos reikmenis, galbūt net ir pietus. Ir viską pasiruošus stovėti prie durų.
„Ne visiems vaikams, turintiems ADS, yra būdingas neprognozuojamas elgesys, nors daugumai būtent taip ir yra. Vaikams su ADS kyla didesnė rizika negu jų bendraamžiams pasireikšti arba išsivystyti prieštaraujančiam ir detrukciniam elgesiui,“ sako Emily C. Dėl kelių bendrų savybių vaikams su ADS atsiranda didesnė neprognozuojamo elgesio rizika.
Kaip elgtis su vaikais, turinčiais ADS?
Karen Dawkins, gyvenančios Rolyje, Šiaurės Karolinoje, sūnui diagnozuotas bendravimo sutrikimas ir ADS. Kai buvo jaunesnis, jis dažnai pratrūkdavo pykčiu. Mokydamiesi namuose Karen su sūnumi, kuriam dabar yra 22 metai ir kuris šiuo metu studijuoja kolegijoje, daug dirbo, kad išmoktų perskaityti žmones ir suprastų socialines užuominas, padedančias kovoti su jo frustracija. Kol jis stengėsi susidoroti su socialiniais ir akademiniais lūkesčiais vidurinėje mokykloje, nuolat patirdavo pykčio priepuolius. Kolegijoje jaunuolis suprato, kad fizinis aktyvumas ir griežtas grafikas padeda jam įveikti stresą.
„Svarbu dirbti su gydytojais ir psichinės sveikatos specialistais, turinčiais patirties vertinant ir gydant ADS. Jennifer Van Huss - 9-erių Hayden, kuriam diagnozuotas ADS, mama. Saranga pataria tėvams daryti viską, kad panašiose situacijose išliktų ramūs. Jei pratrūksite arba priimsite situaciją asmeniškai, konfliktas tik paaštrės, o vaiką tai dažnai tik dar labiau sudirgins. „Išlikti ramiam gali tik iš pirmo žvilgsnio pasirodyti lengva, tačiau būtent tai iš tiesų gali būti vienas iš sunkiausių užduočių vaikų auklėjime,“ aiškina Haranin. „Jei tėvai į pykčio priepuolius reaguoja su frustracija, šaukimu arba pykčiu, jie nesąmoningai sustiprina ir palaiko tokį elgesį, su kuriuo susidurs ir ateityje.
Van Huss tvirtina, kad jos šeimai padeda švelnus kalbėjimas arba kartais tiesiog tokio elgesio ignoravimas. Derėjimas gali taip pat būti veiksmingas. Neprognozuojamo elgesio vaikams kasdien naudinga su tėvais ar globėjais praleisti šiek tiek laiko darant kažką malonaus (tarkime, dainuoti mašinoje, skaityti pasakas prieš miegą, žaisti parke). Kitos strategijos, pavyzdžiui, aiškus ir nuspėjamas tvarkaraštis sunkiu laiku, gali būti veiksmingos mažinant pykčio protrūkius. Nebrangūs ar visiškai nieko nekainuojantys apdovanojimai ir prizai (t. y.
„Dauguma vaikų išauga tokį elgesį, ypač kai tėvai į tai reaguoja deramai ir su šiluma. Visgi, net jei vaikai išauga neprognozuojamą elgesį, tiems, kurie turi ADS ir negauna pažangiosios praktikos gydymo, kyla didesnė rizika vėliau patirti daugybę psichikos sveikatos problemų, įskaitant depresiją, nerimą ar medžiagų vartojimo sutrikimus. Kai dukra rėkia, nuolat tenka kovoti su savimi, kad neįsitrauktum į jos pykčio priepuolius. Žinau, kad būtina išlikti ramiai, ir bandau taip daryti, tačiau ne visada man pavyksta. Specialistų konsultacijos ir kitų tėvų, auginančių vaikus su ADS, patarimai padeda tokiais sunkiais laikotarpiais.
Kai dukra buvo labai maža, nuolat švelniai su savimi kalbėdavausi, kad nusiraminčiau. „Būtent aš esu suaugusi čia,“ sakydavau sau. „Aš suprantu tai.“ Susivokiau, kad tai ėmiau daryti daug dažniau, kai pradėjau ieškoti pagalbos. Pastaruoju metu bandau būti kantresne net su pačia savimi. Vis sau primenu, kad prieš imdamasi spręsti neigiamus emocinius protrūkius pirmiausia turiu nusiraminti pati. Neprognozuojamo elgesio vaikams kasdien naudinga su tėvais ar globėjais praleisti šiek tiek laiko darant kažką malonaus (tarkime, dainuoti mašinoje, skaityti pasakas prieš miegą, žaisti parke). Malonu pranešti, kad tokie veiksmai pakeitė ir mano dukters požiūrį.
Kaip Haranin ir Saranga pataria, itin stengiuosi pastebėti teigiamą elgesį ir kokiu nors būdu jį paskatinti. Draugė Jennifer padėjo man pripažinti (švelniu ir palaikančiu būdu), kad aš dažnai skubu išspręsti situaciją, nes stengiuosi laiku suspėti į darbą. Toks požiūris kartais gali sukelti pykčio priepuolius ar juos pasunkinti. Taigi, dabar aš skiriu laiko tiek, kiek reikia, kad neskubėdama ir be streso susidoročiau su užduotimi. Praeitą vasarą, kai iškilo grėsmė, kad toks elgesys mus tiesiog sunaikins, kreipiausi į dukters psichiatrą, kuris dar kartą peržiūrėjo jos gydymą. Šiandien - pirmadienis, ir šis rytas buvo ramus. Iš tikrųjų, niekas nepažadeno rėkdamas ar reaguodamas į pykčio protrūkį. Turėjome 3 ar 4 nuostabias dienas iš eilės be priepuolių.
Nematoma našta: tėvų emocinio spaudimo įtaka vaikui
Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Nors pats skyrybų procesas jau tampa vis labiau priimtinu visuomenei reiškiniu, jo psichologinės pasekmės vaikams išlieka reikšmingos ir neretai sunkiai atpažįstamos. Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą - darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą.
Tėvų elgesio modeliai, darantys įtaką vaikui
Po skyrybų vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje psichologinėje padėtyje, kai du artimiausi žmonės - tėvai - tampa vienas kito oponentais. Neretai šis konfliktas persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti. Šis elgesys gali būti vadinamas emociniu spaudimu - tai veiksmai, kuriais tėvai stengiasi paveikti vaiko santykį su kitu tėvu, iškreipti realybę arba paveikti vaiko prisirišimą, ištikimybės jausmą.
Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais. Vienas jų - kaltės jausto kurstymas, kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Pavyzdžiui: „Tu visada labiau nori būti su mama, o aš lieku vienas“ arba „Po visko, ką tau padariau, tu vis tiek renkiesi jį?“. Kitas dažnas būdas - informacijos iškraipymas arba slėpimas, kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį: „Tėtis mus paliko, nes jam neberūpėjo šeima“. Dar vienas būdas - kontakto ribojimas, kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu: pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti. Taip pat pasitaiko emocinio spaudimo pasirinkti „pusę“, kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“
Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku, ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte. Kitais atvejais vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti sąmoninga strategija - siekis atkeršyti buvusiam partneriui, paveikti teismo sprendimą dėl vaiko globos arba sustiprinti emocinį ryšį su vaiku jo lojalumo sąskaita.
Vaiko patirtys ir psichologinė įtaka
Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktą sukelia sudėtingas emocines patirtis, kurios dažnai nėra lengvai atpažįstamos nei tėvams, nei aplinkiniams. Tokie vaikai dažnai patiria vidinį konfliktą dėl prisirišimo prie abiejų tėvų - jie jaučiasi priversti pasirinkti vieną, bijodami įskaudinti kitą. Tai sukelia kaltės, gėdos ir baimės jausmus, kurie vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti kaip nuolatinė vidinė įtampa. Tyrimai rodo, kad vaikams, įtrauktiems į tokią emocinę dilemą, dažniau pasireiškia nerimo sutrikimų ir depresijos simptomai, miego sutrikimai bei padidėjęs psichosomatinis jautrumas.
Šio tipo konfliktai gali paveikti ir vaiko tapatybės raidą - ypač jei vaikas yra verčiamas atsiriboti nuo vieno iš tėvų, kurio asmenybė, vertybės ar net išvaizda yra dalis jo paties besiformuojančios asmenybės. Tokiu atveju gali kilti tapatumo krizė, savęs atmetimas arba vidinis susipriešinimas. Be to, vaikams, kurie patiria tokį nuolatinį vidinį konfliktą, dažniau pasireiškia pasitikėjimo aplinkiniais sunkumai, ryšių vengimas, problemos kuriant ilgalaikius santykius paauglystėje ir suaugus.
Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad tokioje situacijoje augę vaikai dažniau susiduria su padidėjusiu psichologiniu distresu, žemu savęs vertinimu, emocijų reguliavimo sunkumais. Kai kuriais atvejais pastebimas netgi trauminio pobūdžio poveikis, ypač kai vaikui buvo sistemingai formuojama neigiama nuomonė apie vieną iš tėvų, o jo pačio emociniai išgyvenimai buvo ignoruojami ar menkinami.
Ką daryti?
Vaikų ir paauglių psichiatrai, psichologai, šeimos psichoterapeutai ar skyrybų mediatoriai gali pastebėti reikšmingus signalus: padidėjusį nerimą, lojalumo konfliktą išduodančius teiginius (vieno iš tėvų idealizavimą arba kito demonizavimą), regresinius elgesio požymius, miego ar valgymo sutrikimus. Tokie ženklai turėtų paskatinti kryptingą intervenciją - pradedant nuo individualios psichologinės pagalbos vaikui, tęsiant darbu su tėvais, kurie kartais nesąmoningai, o kartais - sąmoningai, įtraukia vaiką į tarpusavio konfliktą.
Psichoedukacija tėvams yra viena iš efektyvių strategijų: ji padeda suprasti savo elgesio poveikį vaikui, keisti bendravimo modelius ir mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus, neįtraukiant vaiko kaip „įrankio“. Kreipimasis į psichologą asmeniškai gali būti vertingas žingsnis kiekvienam iš tėvų - tai galimybė saugiai reflektuoti išgyvenimus, atpažinti už jų slypinčius poreikius ir išmokti veiksmingesnių bendravimo su vaiku ir buvusiu partneriu būdų. Kai kuriais atvejais, ypač kai emocinis spaudimas tampa sąmoningas ir sunkiai koreguojamas, svarbus vaidmuo tenka ir institucinėms struktūroms - teismams, vaiko teisių apsaugos tarnyboms, mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai bei klasės vadovai gali pastebėti pirmuosius vaiko emocinio nestabilumo požymius: užsisklendimą, dėmesio koncentracijos problemas, staigius nuotaikų svyravimus ar agresiją. Svarbu, kad tokie specialistai turėtų aiškius bendradarbiavimo su šeima ir institucijomis algoritmus bei galėtų inicijuoti tarpdisciplininius veiksmus, padedančius užtikrinti vaiko emocinį saugumą. Nors kartais emocinis poveikis vaikui vyksta „nematomoje“ emocinėje plotmėje, jų padariniai - labai konkretūs, todėl būtinas sistemingas ir informuotas profesionalų įsitraukimas.
Taisyklės ar laisvė?
Pasak specialiosios pedagogės Vitalijos Avgulienės, dažnai tėvai patys kalti, kad nesusitvarko su vaiko pykčio priepuoliais, kurie kyla būtent dėl to, kad jam leidžiama viskas. Moksliškai įrodyta, kad vaiko charakteris ir asmenybė formuojasi iki 3-5 metų. Jeigu tuo momentu mes viską leidžiame, tuomet vaiko charakteris pasidaro egocentriškas - viskas tik jam ir dėl jo, ir kai ateina metas, kai tėvai nori įvesti taisykles, nes jiems yra per sunku, vaikas turi „susilaužyti“, nes jis jau yra susidėliojęs taip, kaip jam patogu gyventi ir kaip jis nori. Gerai, jeigu vaikui tos taisyklės priimtinos, o jeigu ne? Jeigu jis buvo pripratęs gauti viską vos spragtelėjęs pirštais, tuomet prasideda konfliktai. Visa tai gali ilgainiui virsti ir psichiniais sutrikimais, nerimu, ligomis. Mano nuomone, ribos prasideda jau nuo gimimo, prie kurių reikėtų pradėti pratinti vaiką. Pirmiausia atskiriame dieną ir naktį, valgymo dažnumą ir kita, kas tinka tame amžiuje. O augant vaikui, auga ir taisyklės, gebėjimas socializuotis.
Jeigu auklėjant vaiką tų ribų nėra, vaikas tikrai nesijaučia gerai. Pažiūrėkime į gamtą, joje visada yra tam tikras ciklas ir taisyklės, iki kur tu gali nueiti. Ribų nebuvimas vaikui apsunkina gyvenimą, jam yra labai nelengva - jeigu jis gali lipti per tvoras, viską versti ir daryti, ką nori, tai reiškia, kad jis negauna dėmesio. Aš pastebėjau, kad vaikai, kuriems leidžiama viskas, pradeda daryti tai, kas jiems patiems nepatinka, kas erzina tėvus, nes tada gauna daugiau jų dėmesio. Jie bando tuo neigiamu elgesiu prisišaukti tėvus, nes tai padaryti yra lengviau. Jeigu vaikas elgiasi taip, kaip tėvams patogu, yra patogus vaikas, dėmesio gauna kur kas mažiau. O štai jeigu pradeda elgtis kitaip, žiūrėk, ateina mama į mokyklą, pradeda bendrauti, kalbėtis, vakarinės diskusijos irgi yra tik apie jį. Ir nesvarbus kontekstas - tai yra apie jį, jam ir su juo. Nes vaikas tam tikru momentu neturėjo tų ribų ir taisyklių, kad, pavyzdžiui, jeigu tu elgiesi gerai, tuomet mes žaidžiame stalo žaidimus, o jeigu tu elgiesi blogai, ne taip, kaip aš tavęs prašau, tuomet bus padariniai. Tėvai tai būtinai turi suvokti, o paskui įteigti vaikui, kas yra priežastis ir kas yra padarinys.
Daugelis tėvų, vaikams leisdami viską, mano, kad taip lavina jų kūrybiškumą. Tačiau kūrybiškumas savaime neužaugs. Jeigu mes vaikui leisime teplioti ant sienų, jis nebūtinai taps dailininku. Bet jeigu šalia mama jam parodys, kaip tą rutuliuką piešti, kaip sukurti žmogeliuką, taip šalia tos demokratijos atsiranda ir kūrybiškumas. Jeigu viską paleisime ir bet kokio amžiaus žmogui duosime visišką laisvę, tai iš tos demokratijos gausime visišką anarchiją ir chaosą. O chaose vaikas pasimeta, jo nebėra kaip asmenybės.
Jeigu namuose viskas yra tik vaiko - nuo skutimosi peiliukų iki žaislų, jis nuėjęs į kitą terpę viską pradės imti kaip savo. Vaikas nėra įpratęs, kad daiktai priklauso kam nors kitam. Nėra jokių ribų, draudimų, režimo - tai sukuria chaosą, ypač kai darai viską, ką tik nori. Pasakyti tėvams, kad jiems nepatinka vaiko elgesys, yra labai sunku, nes mūsų visuomenėje sakyti nepriimtina, baiminamasi įsižeidimų ir pan. Tačiau dažnai tėvai paprasčiausiai užmerkia akis, kad tik nereikėtų spręsti problemos. Vadinasi, toks elgesys yra tiesiog patogus patiems tėvams, tačiau jokiu būdu ne vaikui. Pasakyti vis dėlto reikėtų, tačiau ar kas nors nuo to pasikeis? Šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina tėvų atsakomybė, nes daugelis jų tiesiog tingi spręsti problemas, todėl kalbėti apie tai reikia garsiai.
Geriausia yra taisyklių ir laisvės derinys. Vaikas turi turėti vietą, kurioje jaustųsi laisvai, turėtų galimybę apsispręsti, priimti sprendimą, pagalvoti, sukurti savo tvarką, tačiau nenutolti nuo to, ko iš jo reikalauja tėvai. Pavyzdžiui, vaiko kambaryje gali būti jo tvarka, tačiau bendrose erdvėse reikia laikytis taisyklių. Todėl auklėjant vaiką labai svarbu pajausti, kad taisyklės turi derėti su tam tikromis laisvėmis, ir tai turi atspindėti vaiko amžių, gebėjimus, norus, pomėgius. Tėvų darbas yra labai sunkus, bet jie turi matyti savo vaiką, jį jausti, žinoti, kuo domisi, nes tada taisyklių laikytis jam gali būti labai lengva, o tėvams - lengva išvengti konfliktų. Pavyzdžiui, jeigu vaikas kelia isterijas parduotuvėje, siūlyčiau tiesiog neiti į tokias vietas, kurios sukelia tokias reakcijas. Nereikia daryti eksperimentų su vaikais. O jeigu taisyklės yra taikomos nuo pat pradžių, tokių atvejų išvis galime išvengti.
Vaikai yra labai gudrūs sutvėrimai ir kartais vis tikrina tėvus, ar jie patys prisimena taisykles, kurias jiems taiko. Gal viskas pasikeitė? Todėl jeigu vieną kartą vaikas nukrito, o jūs sureagavote, tikrai bus antras, trečias ir kitas atvejis. Geriau yra stovėti ir laukti, o ne imtis griežtų veiksmų, nešti, barti... Reikia palaukti, kol vaikas kiek nurims, ir pasikalbėti. Nusileiskite iki jo akių lygio ir pasakykite, kaip jaučiatės, kad jums skaudu, ir dar kartą pakartokite savo taisykles. Akių kontaktas šiuo atveju labai svarbus, išskyrus tada, kai vaikas turi tam tikrų sutrikimų, ir akių kontaktas jį gali dar labiau sudirginti. O jeigu tokiose situacijoje atsiranda komentuojančių, kaip nesusitvarkoma su vaiku, siūlyčiau pasikaustyti kantrybę ir juos ignoruoti. Suprantantis žmogus tikrai padės.
Kodėl vaikas namuose piktas ir dirglus?
Dažna situacija ir yra susijusi su dienos režimu. Mokykloje yra režimas, ritmas, aišku, kiek laiko bus sėdima pamokose ir kada bus pertrauka. O jeigu namie ritmo nėra, vaikas nebesupranta, ko iš jo nori, kodėl visko reikalauja ir, apskritai, kas vyksta - tai dar viena chaoso forma. Vaikams reikia taisyklių, nes jeigu vieną kartą leidžiate, o kitą kartą nebeleidžiate, visiškai natūralu, kad tai sukelia vaikui pyktį. Be to, į dienos režimą būtinai turi įeiti ir poilsis - tai viena pagrindinių dalių. Vaikas turi žinoti, kad grįžęs jis gaus tylos, ramybės ir laiko pabūti su savimi.
Specialistai pataria įvertinti, kiek laiko vaikas yra piktas ir agresyvus. Pavyzdžiui, imkite kelis mėnesius. Stebėkite vaiką - jeigu jis nuolat dirglus, be nuotaikos, nelaimingas, mieguistas, negali susikaupti, reikėtų būti atidiems. Besikartojantys ir nuolatiniai pykčio priepuoliai, reguliarūs pedagogų pastebėjimai jau išduoda, kad reikia ieškoti pagalbos ir kreiptis į psichologus, vaikų raidos specialistus, kurie gali padėti. Mama ir tėtis turėtų būti kaip „sugertukai“ - pajaučiantys visas vaiko emocijas, žinantys, kas juos džiugina, o kas dirgina, kas daro įtaką, kaip juos paveikia draugai. Visa tai padeda susidaryti „vaiko žemėlapį“ ir jį geriau pažinti. Bet šioje situacijoje turi dirbti abu tėvai. Labai blogai, kai tarpusavyje jie nesutaria, kai vienas leidžia, o kitas neleidžia, kai taikomos skirtingos taisyklės. Vaiko galvoje viskas gali taip susimaišyti, kad gresia ir psichiniai susirgimai.
Dar turiu pastebėti, kad Lietuvoje pataikavimas tėvams yra labai didelis. Nepatenkinti tėvai labai greitai raštais užverčia visas įmanomas įstaigas pamiršdami, kad labiausiai dėmesio reikia jų vaikams. Patarčiau įsiklausyti į pedagogus ir jų nuomonę - juk viskas yra daroma tik dėl to, kad jūsų vaikai būtų laimingi. Labai blogai, kai tarpusavyje tėvai nesutaria, kai vienas leidžia, o kitas neleidžia, kai taikomos skirtingos taisyklės. Vaiko galvoje viskas gali taip susimaišyti, kad gresia ir psichiniai susirgimai.
Tai yra nuolatinis darbas - nuo šeimos sukūrimo. Pagalvokite, kaip reaguojate į savo šeimą, aplinką, vaikus. Vaikai viską kopijuoja, ypač jūsų elgesį. Jeigu demonstruosite meilę, gausite meilę atgalios ir atvirkščiai. Su tokia nuostata ir jūsų vaikas mokosi iš jūsų ir vėliau viską ištransliuoja į aplinką. Kai rodai dėmesį, pagarbą, tai ją ir gauni atgal, o jeigu vaikui tik komanduojate, iš jo visko reikalaujate, tai rezultatas nuliūdins. Vaikui reikia parodyti, ką reiškia mylėti, ką reiškia gerbti.
Siūlyčiau remtis šiais žodžiais pagal Dorothy Law Nolte:
- Jeigu vaikas apsuptas kritikos, jis išmoksta smerkti.
- Jeigu vaikas gyvena apsuptas priešiškumo, jis išmoksta kovoti.
- Jeigu vaikas gyvena apsuptas pajuokos, jis išmoksta būti drovus.
- Jeigu vaikas gyvena apsuptas gėdos, jis išmoksta jausti kaltę.
- Jeigu vaikas gyvena apsuptas tolerancijos, jis išmoksta būti kantrus.
- Jeigu vaikas gyvena drąsinamas, jis išmoksta pasitikėjimo.
- Jeigu vaikas gyvena giriamas, jis išmoksta vertinti.
- Jeigu vaikas gyvena apsuptas tiesos, jis išmoksta teisingumo.
- Jeigu vaikas gyvena apsuptas saugumo, jis išmoksta tikėti.
- Jeigu vaikas gyvena sulaukdamas pritarimo, jis išmoksta mėgti save.
- Jeigu vaikas gyvena sulaukdamas pripažinimo ir bičiulystės, jis išmoksta atrasti meilę pasaulyje.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Kaip Gauti Motinystės Išmokas Už Antrą Vaiką Lietuvoje – Visas Vadovas!
- Neįtikėtina Birštono Vaikų Lopšelio-Darželio Istorija: Atraskite Paslaptis ir Įkvėpimą!