Džiaugiuosi, kad parašėte. Noriu jus patikinti, kad bejėgystės akimirkos tikrai aplanko net ir geriausiai besitvarkančią mamą. Būti mama kartais gali būti išties sunku.
Kreipimasis į Specialistus
Manau, jog vaikui reikalinga, galimai ne tik psichologo, bet jau ir gydytojo psichiatro pagalba. Ir svarbiausia - nebijoti specialistų. Spaudoje pateikiama daug netikslios ir klaidinančios informacijos, nepasiduokite.
Nepamirškite, jog specialistą renkatės ir jūs, tai nėra koks drakonas, kuris ateis ir atims vaikus. Pasirinkite žmogų, su kuriuo kalbėti jums lengva, kuris jus supras, atjaus, ir galėsite bendradarbiauti iki kol problema ims mažėti, kol atgausite situacijos kontrolę.
Ar žinote, jog į Vaikų Teises galite kreiptis ir jūs pati? Dėl pagalbos vaikui organizavimo. Ir jie tikrai ras išteklių, skirs laiko jūsų vaikui, nustatys, kokia pagalba šeimai yra reikalinga ir ras būdų ją suteikti.
Taip pat, - jei situacija tampa nekontroliuojama, jei vaikas atsisakys eiti su jumis bet kur, jūs turite teisę į namus išsikviesti poliklinikos gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrą. Arba, užsirašykite konsultacijai pas jį ar ją pati. Ir pasitarsite, kaip geriausia būtų spręsti, kaip padėti berniukui.
Kai kuriuose miestuose yra teikiama nemokama Kompleksinė pagalba šeimai (Vilniuje ją teikia "SOTAS", "Paramos vaikams centras" ir t.t.). Nedelskite! Neišsigąskite, jei jus pakvies konsultacijai Vaiko raidos centre. Tai būtų tik į naudą, jei berniukas kurį laiką pabus specialistų globoje.
Nebijokite vaikų psichiatrų ir kitų specialistų. Mes ne žvėrys, tikrai norime padėti. Prisiminkite, galbūt dabar reikės nedidelės intervencijos, kuri užkirs kelią didelei problemai suaugusiojo amžiuje. Tad nedvejokite, tikėkite savimi ir vaiku.
Vaikų Elgesio Priežastys ir Sprendimai
Iš jūsų pasakojimo panašu, kad vaikas patiria stipresnius emocinius sunkumus, galbūt depresiją. Akivaizdu, kad vaikui labai trūksta socialinių įgūdžių. Čia tikrai daug galima nuveikti. Nekaltinkite jo, aš neabejoju, jog jo savijauta šiuo metu yra ne pati geriausia. Savo noru, sveiki vaikai "neišeina" į kompiuterinį pasaulį. Ir, ieškodama pagalbos pas specialistus, ryšio su vaiku tikrai neprarasite, o greičiau atrasite naujai.
Nekaltinkite ir savęs, dabar svarbu veikti, pasitikėti specialistais ir veikti. Tai geriausia, ką galite padaryti dėl vaiko. Gali būti, jog vaiko temperamentas yra sudėtingesnis, kartais taip būna. Tuomet tėveliams tenka įdėti daugiau pastangų.
Jei vaikas visur nešiojasi telefoną, gali būti, kad jo savivertė labai žema, tuomet jam reikalinga labai daug palaikymo, smagiai drauge leidžiamo laiko, pagyrimų ir kalbantis spręsti problemas, kurios vis "užpuola". Suprantu, kad jums neramu, tačiau galbūt nebus išeitis dabar staigiai atimti visus prietaisus, nes vaikas gali išties pasijausti bejėgiškai.
Pasitarkite su specialistais, aptarkite vaiko priešinimosi problemą, susitarkite su juo, kai šalia bus kiti žmonės. Ar jūsų mokykloje nėra psichologo? Socialinio pedagogo? Pasitelkite į pagalbą šiuos žmones.
Neskubėkite, ir remkitės į kitus žmones. Vienas lauke - ne karys. Raskite kaip smagiai praleisti bent pusę valandos į dieną, pasistenkite atsitolinti nuo problemos. Sunkumų per vieną valandą tikrai neišspręsite, tad duokite laiko ir sau ir vaikui.
Broliukui paaiškinkite, kad vyresniajam šiuo metu yra sunkesnis laikas, ir mes ieškosime pagalbos. Ir mažėlis tikrai neturi teisės kopijuoti brolio elgesio. Ne abejo, visa tai kyla ne tik dėl išorinių, bet ir dėl vidinių vaiko priežasčių, tad analogiškai neturėtų nutikti. Neturėtų broliukas aklai imti kopijuoti netinkamo elgesio, svarbu kalbėtis su juo apie tai, ir nuraminti.
Žinoma, geri tėvų - vaikų santykiai nėra tik kompiuterio ribojimas, ar rūpestis dėl mobiliojo telefono. Tad nedvejokite, tikėkite savimi ir vaiku. Beviltiškų vaikų nebūna!!
Ką daryti su dvejų metų vaiku?
Jūsų aprašyta situacija, manau, pažįstama daugeliui tėvų. Tačiau būti dvejų metų vaiku irgi gali būti nelengva! Jūs rašote, kad kambaryje jis elgiasi pakankamai gerai. Jis gali jaustis daugiau mažiau saugus, nes žino, ko ties kiekvienu kampu tikėtis.
Tuo tarpu išeiti už namų sienų jam, matyt, yra didelis iššūkis. Jis elgiasi tarsi „nutrūkęs nuo grandinės”. Viena vertus, gali būti, kad jūsų vaikas yra tiek smalsus, judrus ir besidomintis, kad nauji įspūdžiai jį viliote vilioja. Kita vertus, gal jis jaučiasi labai ribojamas namie („neimk, negalima, ne, ne, ne“) ir išėjęs į lauką lekia išsvajotos laisvės link. Kaip ten bebūtų, kai vaikas elgiasi blogai, jis nori suaugusiems kažką pasakyti.
- Planuokite veiklas. Jūsų vaikas vos dvejų metų. Jam mažiau, reiškia pakankamai.
- Kuo daugiau rutinos, tuo geriau - tai teikia saugumą, nes žinai, ko tikėtis. Tuo tarpu struktūra ir rutina moko vaikus kontroliuoti save ir savo aplinką. „Kai žaidžiam, žaidžiam. Kai valgom, tai valgom. Kai yra metas ilsėtis, mes einam ilsėtis, net jeigu žaisti taip smagu. Aš padėsiu tau nurimti.“; „Tu išmokai bėgioti, tad dabar vis bėgi ir bėgi. Džiaugiuosi, kad tau taip smagu. Galėsi bėgioti parke. O kol nueisime iki parko, duok man ranką (turi sėdėti vežimėlyje).“ Vaikas gali reikšti nepasitenkinimą. Mūsų, kaip tėvų, darbas yra išmokti priimti savo vaiką su visais jo jausmais, nes ne viskas gyvenime būna vien linksmybės (dažnas tėvų lūkestis - mano vaikas visada turi būti laimingas).
- Būkite nuosekli. Jūs rašote, kad „vieną kartą pasakiau, kad taip nedarytų, nes vešiu namo”, taip ir darykite. Su meile jį apkabinkite ir eikite namo: „Matau, kad tau sunku būti parduotuvėje, eikime namo. Kitą kartą pabandysime iš naujo.” Pirkiniais tegu pasirūpins tėtis, jūs viena be vaiko arba gal galite apsipirkti internetu. Beje, vaikams labai patinka, kai suaugę leidžia jiems prisidėti ir būti naudingais. Eikite į parduotuvę su sąrašu ir leiskite jam į krepšelį dėti jums reikalingus pirkinius. Prie ežero irgi gali tekti važiuoti kelis kartus. Suprantu, kad karštą vasaros dieną mums patiems norisi pabūti gamtoje ir atsivėsinti vandeny. Gera naujiena ta, kad jūsų vaikas auga ir kiekvieną kartą vis mokosi. „Bėgti į vandenį pavojinga. Aš tave laikysiu už rankos. Apgailestauju, kad tau tai nepatogu. Tu man labai brangus, aš tave labai myliu, tad pasirūpinsiu, kad tu liktum saugus.” Vaikui būtina vis ir vis girdėti, kad tėvai jį myli. Ėjimas į lauką irgi turėtų vykti kuo labiau nuspėjamai. Išeidami iš namų susitarkite, kad jis galės daug bėgioti ten, kur saugu (kieme, parke, žaidimų aikštelėje). Į gatvę bėgti pavojinga, nes gatve važiuoja mašinos. Jeigu bėgs į gatvę, turės duoti jums ranką ir visą laiką būti prie jūsų. Jam gali tai nepatikti. Jeigu labai verks, keliaukite namo. „Ryt (po miegelio) pabandysime iš naujo.” Žmogui reikia 25 kartų, kad susiformuotų įprotis.
- Rūpinkitės savimi, kad turėtumėte jėgų atlaikyti kylančias vaiko jausmų audras.
Sveikos Ribos Ir Susitarimai
Viena dažniausių temų, dėl kurios į mane kreipiasi tėvai, vadintina „nesusitvarkau su vaiku“. Su vaikais tvarkytis nereikia, su jais galima susitarti. Sveikos ribos pirmiausia kalba apie susitarimų laikymąsi. Pavyzdžiui, jei su vaiku sutarėme, kad per dieną naudotis telefonu galima iki 1 val., tai reiškia, kad taip ir bus.
Realybėje vaikai praranda laiko sąvoką. Tad tenka padėti, priminti, kad laikas jau baigėsi. Tačiau dažnai tėvai tikisi, kad vaikas turi pats prisiminti, pats sutilpti į sutartą laiką. Žinoma, tai priklauso ir nuo atžalos amžiaus. Tačiau vaikai valdomi norų. Noriu dar ir viskas. Ir tai visiškai normalu.
Tam, kad vaikas suformuotų naujus įpročius, turime ištiesti pagalbos ranką primindami, jog laikas baigėsi. Taip pat svarbu sutarti apie pasekmes. Vaikui svarbu žinoti, kad kiekvienas susitarimas, kurio jis nesilaikė, turės pasekmes. Kokios jos bus, svarbu sutarti iš anksto. Ir tai nėra tolygu bausmei. Dažnai tėvai painioja šias dvi sąvokas.
Jei tėvai jaučiasi taip, tarsi vaiką baustų, jis išgirs ne žodžius, o jausmą. Nesveikos ribos yra tada, kai tėvai nepadeda vaikams tų ribų laikytis, patys įkrinta į bejėgystės, nusivylimo jausmą. Dažnai tokie tėvai linkę kaltinti vaiką, kad jis negeba laikytis susitarimų, kad toks ir anoks. Garsiai išreiškia nusivylimą atžala. Iš tiesų vaikai dažnai bando, tik jiems nepavyksta. Arba pavyksta ne iš karto.
Atvirumas ir Šeimos Sunkumai
Visi tėvai siekia ryšio su vaikais, tačiau ne visomis temomis linkę dalintis - neretai nutyli apie sunkumus. Manau, nėra teisingo atsakymo. Aktualu tai, kas įdomu pačiam vaikui. Svarbu atliepti poreikius, atsakyti į tuos klausimus, kurie kyla vaikui.
Jei tėvai su atžala turi artimą ryšį, lengvai gali pajausti, kuo vaikas gyvena, kokiame etape jis yra, kur jo dėmesys šiandien. Iš to ir kyla klausimai, kuriuos svarbu atliepti.
Manau, didesnė blogybė, kai tėvai patys nusprendžia, kad jų vaikas jau turi kažką žinoti. Jei vaikas ta tema dar nesidomi, kam jam kišti tokią informaciją. Kaip minėjau, vaikams poreikis įvairioms temoms atsiranda natūraliai.
Viena tokių temų - tėvų tarpasmeniniai santykiai. Jų neturi spręsti vaikai. Kitaip tariant, atžala neturi stovėti tarp abiejų tėvų. Jei namuose vaikas girdi kalbant apie kilusius sunkumus ir jam kyla klausimų, svarbu patenkinti tą poreikį. Vaikai yra stiprūs ir geba priimti daug. Svarbiau pačių tėvų emocinė būsena, kaip su tuo tvarkosi, kur ir kaip ieško pagalbos, koks jų santykis su kilusiu sunkumu. Kaip transliuoja tai vaikams.
Atvirumas atvirumui nelygus. Jeigu jo per daug ir tėvai asmeniniais klausimais, patiriamais iššūkiais dalinasi su vaikais, tai nebūtinai yra ryšio tarp tėvų ir vaiko garantas. Štai mama paauglei dukrai skundžiasi prastais santykiais su tėčiu. Tokiu atveju vaikas užsikrauna mamos emocinį sunkumą ir bando palengvinti jos naštą savo sąskaita.
Konfliktų būna įvairių. Jei konfliktuodami tėvai laido vienas į kitą strėles, bendrauja žemindami vienas kitą ir konfliktas nėra nukreiptas į problemos sprendimą, tai atžalai žalinga. Vaikai besąlygiškai myli abu tėvus, tad tokia situacija kelia nesaugumo jausmą, norą palaikyti abi puses.
Vaikų saugoti nuo šeimos patiriamų sunkumų nereikia. Labai svarbu, kaip tas sunkumas juntamas namuose. Jei tai kuria įtampą, bet vaikui nepaaiškinama, kas vyksta, jis labiau žalojamas, nes sudaroma erdvė asmeninėms interpretacijoms.
Vaikams meluoti nereikia, kaip ir nutylėti. Tie maži žmogeliukai supranta daug, kartais daugiau už mus pačius. Nemanau, kad yra konkretus amžius. Kiekvienas vaikas turi savo etapus. Jeigu kyla klausimas, svarbu rasti atsakymą.
Yra dalykų, kurių nebūtina žinoti. Mes visi esame žmonės ir tikrai ne visada pavyksta kalbėtis visomis temomis su vaikais. Kartais mūsų nuomonė gali labai išsiskirti. Suaugusiesiems svarbu pripažinti, kad jie irgi turi savo ribotumą. Vaikams nebūtina žinoti visko.
Vaikų Ir Paauglių Psichologinės Problemos
Problemų spektras labai įvairus, tačiau dažniausiai tėvai kreipiasi dėl vaikų bendravimo sunkumų, žodinių, fizinių, elektroninių patyčių, emocijų nevaldymo, dėmesingumo, socialinių įgūdžių stokos. Tėvai dažnai nesusikalba su savo paaugliu, kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo.
Bet kokiam sunkumui spręsti būtina kalbėtis ne tik su pačiu vaiku, bet ir su jo tėvais. Žinoma, pagalbos būdai ir priemonės priklauso nuo vaiko amžiaus: su mažais vaikais piešiame, žaidžiame, vaidiname, muzikuojame, kuriame istorijas, o su paaugliais daugiau kalbamės, žaidžiame intelektualesnius žaidimus, reikalaujančius žinių apie mus supantį pasaulį.
Visiems padedančio vidinių ir psichologinių sunkumų sprendimo recepto nėra. Jei pastebite, kad Jūsų vaikas sunkiai pasirenka ar visai vengia imtis veiklos, į tai reikėtų atkreipti dėmesį ir su juo pasikalbėti. Gali būti, kad ne iš karto vaiką pavyks prakalbinti, tačiau atkakliai stebėkite, ką jis veikia laisvalaikiu, apie ką dažniausiai pasakoja, kuo domisi ir apie tai bandykite kalbėtis su juo. Visada sakau, kad tik aktyviai veikdami galime pasiekti norimų pokyčių, atsirinkti sau geriausiai tinkamus užsiėmimus.
Kraštutinumai - daugiausiai painiavos ir chaoso sukeliančios auklėjimo klaidos. Per daug giežtai tėvai apribojantys vaiko laisvę, gali iššaukti jo pasipriešinimą, maištavimą, o per didelės laisvės apsuptyje neretai vaikas pasiklysta ir įsitraukia į pavojingas situacijas. Visada reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko individualius charakterio bruožus ir į aplinką, kuri jį supa.
Dažnai tėvai pamiršta, kad jų vaikas ar paauglys dar neturi tiek gyvenimiškos patirties, kad tinkamai pasirinktų draugus, pomėgius, užsiėmimus, tad jam galima padėti neįsakinėjant, o nuoširdžiai kalbantis, paaiškinant elgesio pasekmes ir parodant tėvišką meilę ir rūpestį. Bendraujant su vaiku nebijokite pasirodyti silpni ir pažeidžiami, papasakokite, kaip jums sekėsi išgyventi vaikystę, paauglystę, kas jums padėjo? O gal kaip tik trukdė?
Paauglystės Iššūkiai Ir Tėvų Rolė
Paauglystė - sudėtingas ir permainingas etapas, kuriam tėvai turėtų pasiruošti. Atrodo, kad tėvų autoritetas menksta, tačiau taip nėra. Nors ir paaugliai atsikalbinėja, priešinasi ir maištauja, iš tiesų susidūrę su sudėtingomis situacijomis vadovaujasi tėvų patarimais, jų diegiamomis vertybėmis, stebi tėvų pavyzdį.
Keletas patarimų, kaip palaikyti darnius santykius su paaugliais:
- Protingai kontroliuokite paauglio elgesį: paaugliui negalima leisti žeminti tėvų, jis turi žinoti savo ribas, nuolat jas priminkite.
- Iškelkite realius lūkesčius paauglio atžvilgiu, tai gali padėti ramiau reaguoti į padarytas klaidas, nesklandumus.
- Motyvuotai ir pagarbiai išsakykite, ko tikitės iš paauglio, tai padeda jam jaustis nepriklausomu ir reikšmingu.
- Bent kartą per dieną raskite laiko su paaugliu aptarti dienos įspūdžius.
- Kaip įmanoma dažniau užsiimkite bendra veikla su savo vaiku: pramogaukite, tvarkykitės, žaiskite stalo žaidimus ir kt.
- Parodykite, kad suprantate bet kokius patiriamus paauglio emocinius sunkumus, bendravimo problemas.
- Atvirai kalbėkitės apie pasikeitimus, kurie vyksta Jūsų vaiko gyvenime.
Dažnai psichologas yra tarsi tarpininkas-pagalbininkas, padedantis geriau suprasti sunkumus, jų priežastis ir rasti tinkamiausius sprendimo būdus. Tad rezultatas priklauso nuo visų situacijoje dalyvaujančių narių įsitraukimo ir motyvacijos keistis.
Savižudybių Problema
Priežastys gali būti įvairios, tačiau jei pastebite, kad jūsų vaikas ar jo draugas atrodo vienišas, atsiskyręs, vengia bendrauti, nepasitiki savimi būtina apie tai su juo kalbėtis, informuoti jo tėvus ar kreiptis pagalbos į specialistus. Gali būti, kad įsisukdami į darbo, kasdieninius rūpesčius galime nepastebėti savo vaikų emocinės būsenos ir ignoruoti jo problemas.
Perdėta tėvų globa arba vaiko atstūmimas gali padidinti savižudybės riziką, tad būkime budrūs, reaguokime kilus sunkumams ir ieškokime pusiausvyros auklėdami vaikus.
Būtina atvirai kalbėtis su savo vaiku. Būkime atviri ir dėmesingi vaiko išgyvenimams, jausmas, patyrimams. Visuomenės tendencijos keisis jei nors mažais žingsneliais pradėsime nuo savęs ir savo aplinkos.
Jei šeimoje konfliktai yra sprendžiami konstruktyviai, tikėtina, kad ir vaikas ieškos tinkamesnių problemos sprendimo būdų. Kartais pamirštame elementarias bendravimo taisykles, padedančias kurti santarvę šeimoje: būkime mandagūs su savo šeimos nariais, gerbkime juos, atvirai bendraukime ir klauskime. Taip pat supraskime, išklausykime ir padėkime kiekvienam nariui šeimoje jaustis saugiai.
Ką Daryti, Kai Vaikas Maištauja?
Vaiko teisių apsaugos specialistai supranta, jog tėvams skaudu, kai vaikas atsikalbinėja ir nedaro tai, ko jie prašo, kai į prašymą reaguoja atšiauriai, tačiau, visų pirma, pataria išsiaiškinti maišto priežastis.
Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi.
Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui.
Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką.
Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti.
Šiuo atveju arba vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką ir vaikas tuo naudojasi bei reiškia pretenzijas tėvams, kai yra paprašytas atlikti kažkokią veiklą, arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių.
Vieni iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų.
Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko.
Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė.
Psichologės Patarimai Tėvams
Jūsų laiškas pilnas skausmo, nuovargio ir nežinojimo kaip išeiti iš situacijos, kurioje esate atsidūrusi su savo vyresniuoju sūnumi. Panašu, jog esate viena su šiuo sunkumu ir pagalbos nesulaukiate nei šeimoje, nei mokykloje. Galiausiai prisiimate visą kaltę sau, kartais bandote ja pasidalinti su vyru, kuris iš esmės nesutinka prisiimti atsakomybės už mažąjį šeimos narį.
Tačiau juo nuo to šešto mėnesio įsčiose berniukas ėmė jausti, kad jo egzistavimas susijęs su sudėtingais dalykais, kurie jam mažam visai nesuprantami. Tikrai ne dėl to, kad siekčiau dar labiau padidinti jūsų kaltę, bet kad pabandytumėte į visus tuos įvykius pažvelgti sūnaus akimis, pateiksiu paralelę.
Galima koreguoti vaiko elgesį, naudoti įvairius metodus, prašyti, tikėtis ir vėl nusivilti. Tačiau tai, su kuo jums tenka gyventi, tai su bijančiu ir nelaimingu vaiku, kuriam išties reikia jūsų buvimo ir pagalbos suprantant jį supantį pasaulį.
Vaikų netinkamą elgesį mes, suaugę, dažniausiai priimame kaip bandymą pakenkti, “specialiai” nepaklusti. Paradoksalu, tačiau dažniausiai toks vaiko elgesys reiškia, “būk su manimi!”, “padėk man!”, “aš bijau!”, “parodyk man, kaip čia išgyventi!” ir panašius kvietimus prie savęs.
Pastarasis atvejis yra palankesnis, nes per jį galima aiškiau pamatyti, kad vaikui reikalinga pagalba. Taip kaip itin aukšta temperatūra parodo, kad vaiko kūnas kovoja su virusu ar bakterija, taip ir netinkamas elgesys turėtų būti ženklas suaugusiems, kad kenčia vaiko siela.
Jei jaučiate tai iš vidaus, vadinasi, čia ir derėtų mobilizuoti savo jėgas. Verta pradėti nuo to, jog jums pagelbėtų nurimimas bei priėmimas, kad dabar yra laikas, kai jūsų vaikui reikia pagalbos. Ir tas procesas gali užtrukti netrumpai, pokyčiai nebus greiti. Net jei imsite keisti savo buvimo su vaiku formą, jis ne iškarto įsileis ir patikės, jog tai yra tiesa. Taigi pirmiausia derėtų kiek įmanoma pailsėti ir nereikalauti iš savęs bei iš sūnaus staigių pasikeitimų.
Įvairiausiais būdais: žodžiais, prisilietimais, apkabinimais, laiko leidimu kartu rodykite, kad jis jums yra svarbus. Pritarčiau nuomonei, kad vaikui labai reikia su jumis pabūti. Tai nereiškia, kad turite dėl to mesti darbą. Užtektų bent dvidešimt minučių kas vakarą praleisti kartu. Ne su mažesniu broliuku, ne su savo vyru, ne su draugais ar televizoriumi, o dviese. Eiti pasivaikščioti, pažaisti kartu. Ir per tą laiką vaikui nenurodinėti, nerodyti nepasitenkinimo, nusivylimo. Neruošti pamokų, jums pačiai neinicijuoti pokalbio apie mokyklos problemas, nemoralizuoti. Tai yra laikas, kai jūs esate kartu ir priimate jį visokį.
Kai matysite, kad santykis pamažu šyla, tam gali prireikti mėnesių, galima pereiti prie taisyklių ir natūralių jų nevykdymo pasekmių atsiradimo. Visą tą laiką ieškokite pagalbos, kaip mylėti žmogų, kuris jaučiasi blogai ir tai parodo. Pirmiausia ją galima rasti skaitant knygas, vėliau kreipiantis į konsultantus. O svarbiausia atrasti, kad jūsų vidinio laimingumo jausmas ir jo perdavimas vaikams yra tai, ko jums reikia pirmiausia. Dėl to nedera pamiršti savęs.
Motinystės bendrystėje su jumis. Vaida
Rekomenduojama literatūra:
- Chapman G., Campbell “Penkios vaikų meilės kalbos”, 2008 m.
- Pieper M.H., Pieper W.J. “Išmintinga meilė”, 2011 m.
- Faber A., Mazlish E. “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų.”, 2009 m.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikų kambario idėjos: įkvėpimas ir patarimai kuriant svajonių erdvę
- Geriausi žieminiai miegmaišiai kūdikiams: ekspertų apžvalga ir nepakeičiami patarimai