Santūrus draugiškumas turi būti svarbiausias Jūsų santykių su kūdikiu bruožas. Kai jį maitinate, rengiate, maudote, kalbate su juo, pervystote jį, laikote ant rankų ar tiesiog esate su juo viename kambaryje, jis vis labiau suvokia, kad esate vienas kitam be galo brangūs. Glamonėdamos ir apkabindamos jį, parodote jam, jog jis geriausias mažylis pasaulyje, jūs padarote jį laimingą. Glamonėjimas tiek pat svarbus emociniam kūdikio vystymuisi, kiek pienas - fiziniam.
Ir kūdikiui, ir motinai svarbiau meilus draugiškumas. Jis jaučiamas jūsų rankų šilumoje, mylinčioje geraširdiškoje veido išraiškoje, švelnioje jūsų balso intonacijoje. Elgtis draugiškai, bet nepaikinti. Aišku, pabudusiam kūdikiui gera būti šalia motinos (brolių ir seserų, jeigu jų yra), kad galėtų ją matyti, čiauškėti su ja, girdėti jos balsą.
Didžiausia tėvų nepatyrimo klaida - per rimtas požiūris į savo pareigas, kuris trukdo pajusti motinystės laimę. Tada ir motina, ir kūdikis netenka daug džiaugsmo. Žinoma, aš nemanau, jog jūs visą laiką turite plepėti su kūdikiu, kai jis nemiega, arba nuolatos jį šokdinti ir juokinti. Nuo to jis tik nuvargs ir galiausiai pradės varžytis arba išpaiks.
Tačiau neprotinga visą laiką nešioti kūdikį ant rankų arba linksminti jį, visai nuo jo neatsitraukiant. Kūdikiui labai malonu ir net naudinga, kad motina yra šalia jo, bet vis dėlto jis turi išmokti užsiiminėti pats. Kai kurios motinos taip dievina savo pirmagimį, jog nepaleidžia iš rankų, žaidžia su juo visą laiką, kol jis nemiega. Kūdikis gali priprasti prie nuolatinio dėmesio ir palaipsniui darysis vis reiklesnis.
Žaislai ir aplinka
Juo kūdikis vyresnis, juo ilgesni jo nemiegojimo periodai, ypač antrąją dienos pusę. Kai nemiega, jis ieško kokios nors draugijos ir nori kuo nors užsiimti. Dviejų, trijų ir keturių mėnesių vaikai mėgsta žiūrėti į ryškius judančius daiktus. Išvežti į lauką, jie džiaugsmingai stebi, kaip juda lapai, kaip juose žaidžia šviesa ir šešėliai. Namuose jie tyrinėja savo rankeles, apmušalų piešinį.
Maždaug 6 mėnesiu kūdikiui didžiausias džiaugsmas bus griebti, laikyti ir kišti į burną visokius daiktus: barškučius, lėles, žaislinius gyvuliukus, namų apyvokos reikmenis. Galite pakabinti ryškių plastmasinių žaislų ant virvelės skersai lovos. Pakabinkite pakankamai aukštai (o ne prie pat vaiko nosies), bet taip, kad jis galėtų juos paimti, kai pradės siekti daiktų. Galite patys iš kartono padaryti vėjo malūnėlių, apklijuotų spalvotu popieriumi, kurie sukasi nuo mažiausio vėjelio. Prikabinkite juos prie lubų ar prie šviestuvo, kad kūdikis negalėtų pasiekti, nes žaidimui jie pernelyg trapūs ir netinka kramtyti.
Taip pat galima pakabinti namų apyvokos Teikmenų: šaukštų, plastmasinių puodukų ir kt. Atsiminkite, jog viskas galų gale patenka į kūdikio burną. Neleiskite kūdikiui imti į burną ir kramtyti daiktų, nudažytų dažais, į kurių sudėtį įeina švino. Neleiskite žaisti su celiulioidiniais žaislais, kad neatkąstų mažų aštrių gabaliukų. Neduokite kūdikiui karolių ir kitų smulkių daiktų, kad jų neprarytų ar nuo jų neužspringtų.
Antroje dienos pusėje, kai kūdikiui nusibosta gulėti lovelėje, perkelkite jį į maniežą, pastatytą netoli savęs. Jeigu apskritai manote naudotis maniežu, pradėkite prie jo pratinti kūdikį nuo 3-4 mėnesių, kol jis dar neišmoko sėdėti bei šliaužioti ir nepajuto laisvės žavesio. Priešingu atveju kūdikiui maniežas bus lygu narvas. Kai išmoks sėdėti ir šliaužioti, jis smagiai leis laiką, slinkdamas nuo vieno daikto prie kito.
Kai kūdikiui nusibos būti manieže, pasodinkite jį prie stalelio arba į supamąją kėdutę. O kai jam ir ten nusibos, paleiskite ant grindų. Šitai jam ir naudinga, ir malonu.
Maniežas
Visai nebūtina turėti maniežą. Kai kurie psichologai ir gydytojai nepritaria tai idėjai. Jie mano, kad manieže kūdikis neturi galimybės tirti aplinkinio pasaulio ir negali išsiugdyti savarankiškumo. Tai, aišku, neįrodyta. Maniežas - labai praktiškas ir naudingas daiktas, ypač užsiėmusiai motinai. Kadangi jį galima pastatyti virtuvėje ar kambaryje, kur dirba motina, tai kūdikis gali būti su žmonėmis ir matyti viską, kas vyksta aplinkui.
Vėliau kūdikis pasidarys pramogą, išmesdamas iš maniežo žaislus ir gaudamas juos atgal. Kai pradės stotis, jis galės kabintis už jo turėklų, ir tuo pačiu metu turės po kojomis tvirtą pagrindą. Esant geram orui, maniežą pastatykite verandoje, balkone arba kieme; iš čia kūdikis galės stebėti viską, kas dedasi aplinkui.
Supamoji kėdutė
Ji gali praversti, kai kūdikis išmoksta tiesiai sėdėti, ir tinka, kol jis mokosi vaikščioti. Jeigu kėdutės pagrindas nepakankamai ilgas, kūdikis, smarkiai įsisupęs, gali persiversti. Tėvas tai gali pataisyti, pailginęs sūpynės pavažas arba sumažinęs supimosi amplitudę. Nelaikykite per ilgai kūdikio supamojoje kėdutėje. Jam reikia laiko pašliaužioti ir pasimokyti stovėti.
Kūdikio raidos etapai ir psichologiniai aspektai
Kai jūsų vaikas bus vienerių, jis ištars vieną kitą žodį, dvejų metų jau atsimins jų keliolika ar net kelias dešimtis, trimetis džiugins nesudėtingais sakiniais, septynerių pradės lankyti mokyklą, o ją baigęs ne tik šnekės, bet ir rašys trim kalbom. O kol kas jis yra mažas bejėgis kūdikėlis, mokantis tik rėkti.
Rėksmas arba verkimas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Tai puikus gamtos išradimas, sukurtas jaunikliams išgyventi, tobulas signalas. Pirma, pajutus bėdą, jis kyla automatiškai - negalvojant kaip tai padaryti. Pagalvokime, kas galėtų atsitikti, jeigu kūdikis nerėktų. Nerėktų išalkęs.
Kai išgirstate verkiantį vaiką, jūs turite dvi pasirinkimo galimybes: ignoruoti arba reaguoti. Anksčiau buvo įprasta sakyti, jog nereikia skubėti imti pravirkusį kūdikį ant rankų, ypač jeigu dar neatėjusi „maitinimo valanda“. Rėkimas - tai kūdikio kalba, bendravimo priemonė. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką - su juo nenorite bendrauti. Vaikas užsisklęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi.
Ir tai gali būti ilgam. „Ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių vaikai gali atrodyti paklusnūs, supratingi, „gerai išauklėti“. Reikalaudamas dėmesio, jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu.
Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Nenuolankus vaikas nesutinka, jog poreikiai netenkinami, ir jo aktyvusis pradas, nekantriai ieškodamas išeities, neretai išsiveržia isterija, agresija ir neuroze. Suaugusiųjų „principingumas“ dar labiau trikdo tėvų bendravimą su vaiku, ir ryšys tarp jų trūkinėja. Vaikas į gyvenimą gali išeiti emociškai vienišas, bet dėl nerimstančio būdo linkęs laimės ieškoti „kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai“.
Kai motina siekia kūdikį maitinti griežtai pagal tvarkaraštį, ji turi užslopinti savo instinktyvų polinkį atsiliepti į kūdikio verksmą, atsiradusį „ne laiku“. Eidama prieš gamtą, motina darosi abejinga jo primityviai „kalbai“, ir jo verksmas pradeda jos nebejaudinti. Didėja ne tik emocinė praraja tarp motinos ir jos vaiko. Šis nejautrumas persiduoda ir į kitas šeiminių santykių sritis.
Maitinimo tvarkaraščiai, draudimas miegoti su kūdikiu ir imti jį ant rankų „be reikalo“ atėmė nuoširdaus bendravimo su savo tėvais laimę iš daugumos dvidešimtojo amžiaus civilizuotojo pasaulio kūdikių. Artimiausių žmonių nemylėtas žmogus jau ankstyviausioje vaikystėje pradėtą kaupti nepasitikėjimą ir apmaudą vėliau gyvenime gali nukreipti į kitą artimiausią žmogų.
Todėl nuo pat jo gimimo ir nelaikykite jo žemesniu, savojo balso neturinčiu pavaldiniu, nepratinkite tokiu būti. Žinokite, kaip auginsite - tą ir užauginsite. Greitas ir jautrus atsiliepimas į kūdikio verksmą nėra vaiko gadinimas. Atvirkščiai, tai skatina jo vystymąsi.
Kūdikiai ir vaikai, kurie jaučia rūpestingą globą, būna sveikesni ir geriau auga (augimu čia vadinu ne tik kūno svorio ir ūgio didėjimą, bet ir žmogaus fizinių, protinių bei emocinių galių potencialo plėtrą). Jautri globa padeda vaikui pajusti ir suprasti, kad jis pats yra mylimas, jo aplinka yra saugi, ir kad jis gali būti pasitikintis savimi, drąsus ir aktyvus pažindamas pasaulį ir jame veikdamas.
Pati gamta tuo pasirūpino. Motina, dėl fiziologinių pokyčių, įvykstančių jos kūne, į savo naujagimio riksmą reaguoja globojamai. Girdint kūdikio verksmą, sustiprėja kraujotaka į motinos krūtis, lydima biologinio raginimo „paimk ir priglausk“. Žindymas, savo ruožtu, sukelia kraujyje bangą prolaktino, hormono, kuris ne tik skatina pieno gamybą, bet ir formuoja „motiniškos intuicijos“ fiziologinį pagrindą. Antrasis žindymo metu pagausėjantis hormonas - oksitocinas, kuris skatina pieno tekėjimą krūtyse, suteikia ir malonų apsipalaidavimą nuo kūdikio verksmo sukeltos įtampos. Neveltui prolaktinas ir oksitocinas yra pelnę „meilės hormonų“ vardą.
Atsiliepti į kūdikio verksmą geriau anksčiau negu vėliau dar ir todėl, kad kūdikiai neturi laiko pojūčio. Kas suaugusiam žmogui atrodo trumpai, naujagimiui galbūt yra „amžinybė“. Mes galim vienas kitam pasakyti: „Aš dabar negaliu, neturiu laiko - tu palauk, pakentėk“. Kad nurimtų, kūdikis pirmiausia turi pasijusti saugus.
Kaip stresas stabdo pieno tekėjimą motinos krūtyje, taip jis slopina ir išsigandusio kūdikio apetitą. Suteikite mažyliui kuo daugiau signalų, kad būtent Jūs - jo motina, esate kartu: glauskite prie savęs taip, kad užuostų jūsų kvapą ir girdėtų pažįstamą širdies plakimą, kalbinkite ramiu švelniu balsu ar niūniuokite kūdikiui jau girdėtą melodiją, nešiodama jį arba supdama.
Apglėbus rankomis ir priglaudus prie krūtinės netoli veido, kūdikiui suteikiama labiausiai raminanti aplinka. Vaikštant verkiantį ramina ir judesiai, nes primena kūdikiui tą ritmą, kurį jis juto dar būdamas įsčiose. Dažniausiai kūdikiai rėkia, kai nori valgyti, tačiau alkis - toli gražu ne vienintelė galima verksmo priežastis. Kūdikis gali protestuoti jausdamas karštį, šaltį, nepatogumą dėl sušlapusių arba suteptų vystyklų ar sauskelnių, per ankštų drabužėlių veržimo. Dar kūdikiai rėkia, kai jiems skauda, išsigandę vienumos arba tiesiog nuobodžiaudami.
Labai jautrūs ilgokai lieka sunkaus gimimo išgąsdinti vaikai. Be abejonės, alkaną kūdikį reikia pamaitinti. Eidama nuraminti verkiančio kūdikio, pirmiausia nusiraminkite pati. Visada prisiminkite, jog vaikui labiausiai reikia laimingos ir besišypsančios mamos. Jeigu iš pat pradžių laikysite kūdikio verksmą signalu, į kurį reikia atsiliepti, o ne nelemtu įpročiu, kurį turite sulaužyti, jūs netrukus tapsite tikra savo vaiko reikalų žinove.
Jeigu norite, kad kūdikis verktų mažiau, mokykitės pastebėti jo būdingą elgesį dar prieš verkimą: nerimastingas veido išraiškas, mosikavimą rankomis, sužadintą kvėpavimą. Palaipsniui jūs išmoksite skaityti kūdikio kūno kalbą ir atsakyti į jo „iki verkimo“ signalus taip, jog jūsų vaikas vis rečiau turės rėkti, kad praneštų apie savo poreikius.
Kai motina jautriai atsiliepia į jos naujagimio verksmą, kai ji šį signalo-atsako įgūdį praktikuoja daug kartų ankstyvaisiais mėnesiais, tuomet ir kūdikis išmoksta „kalbėti aiškiau“. Su kiekviena amžiaus savaite kūdikio miegas dieną palaipsniui trumpėja, o būdravimo periodai ilgėja. Kad jų neužpildytų vien tik verkimas, tėvai turi išmokti pastebėti ir skatinti savo kūdikio „gerą“ elgesį. Nuramintas, bet nemiegantis kūdikis, paliktas vienas, netrukus vėl įjungs vienintelės savo aktyvios veiklos - verkimo - „mygtuką“.
Situacijai kartojantis tai virsta įpročiu. Jeigu vaiko nusiraminimą lydės įdomi aktyvi veikla kartu su tėvais (tai galėtų būti masažas, mankštelė, pakutenimai, koks nesudėtingas „žaidimėlis“…), jis visada pasistengs pats greičiau nurimti jums atėjus. Aišku, tam, kad galėtų džiaugtis ta jam malonia veikla.
Aktyvią veiklą kūdikio smegenims galima suteikti ir nešiojantis jį kartu. Stebėdamas ir girdėdamas žmones bei visą supantį pasaulį, vaikas nenuobodžiaus. O gal ir jį patį kažkas pakalbins, jam nusišypsos… Be to, nepaliktas vienas, vaikas jausis saugus. Taip turi būti pagal gamtą.
Geras išradimas yra vaiknešėlis, ypač toks, kuris kabinamas motinai ant krūtinės. Būdraudamas kūdikis matys ir girdės ne tik kintančią aplinką, bet ir savo motinos veidą ir balsą, taip pat veidus ir balsus žmonių, su kuriais ji bendrauja. Saugus su motina ir kupinas naujų įspūdžių, vaikas „užmiršta“ verkti.
Ankstyvosios raidos sutrikimai
Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau tėvai kreipiasi dėl labai intensyvaus, šaižaus ir garsaus (iki 120 decibelų!), ilgai trunkančio ir nenumaldomo klyksmo periodų. Specialistai sutrikimui nustatyti naudojasi „trejeto taisykle”: vaikas klykia mažiausiai 3 valandas per dieną, 3 ar daugiau dienų per savaitę ir tai trunka mažiausiai 3 savaites. Tėvai kartais nurodo, kad klyksmas trunka iki dešimties valandų per parą. Verkimas žymiai intensyvesnis vakare ir naktį nei rytą. Kūdikis būna labai įsitempęs, netoleruoja gulimosios padėties, tačiau ir nešiojamas sunkiai nurimsta.
Be šių požymių, sutrikimui dar būdingas kūdikio nepaguodžiamumas, neramumas ir irzlumas. Taip pat tėvai praneša apie miego sunkumus (tiek užmigti, tiek išmiegoti visą naktį), nors dažniausiai supranta, kad kūdikių ir suaugusiųjų miegas skiriasi, ir susitaiko su gimimo džiaugsmą lydinčiomis bemiegėmis naktimis. Miego sutrikimai dažnai prasideda jau pirmaisiais metais ir dažnai tęsiasi iki trečiųjų metų, o kartais ir ilgiau. Tėvai guodžiasi, kad dažnas kūdikio prabudimas, ilga būdravimo fazių trukmė naktį ir daugiau nei keletą mėnesių nenusistovintis miego ir budrumo ciklas nepaprastai išvargina. Dažnas tokių naktinių prabudimų palydovas - kūdikio klyksmas.
Suaugusiojo miegas tampa labai paviršutiniškas, atsiranda lūkestis prabusti vos vaikui sukrebždėjus. Jei vienas iš tėvų - mama ar rečiau tėvas - rūpinasi vaiku neturėdamas pagalbos, tai neišvengiamai sukelia išsekimo sindromą. Kiek mama gali tverti viena, priklauso nuo jos ištvermės, atsparumo stresui, fiziologinių ir asmenybės savybių, dar ir nuo amžiaus, taip pat nuo to, ar pavyksta miego trūkumą kompensuoti dieną (o gal šeimoje yra daugiau vaikų, kuriais taip pat reikia pasirūpinti).
Epidemiologiniuose ir klinikiniuose tyrimuose nurodoma, kad nuo 16 iki 29 proc. kūdikių nenumaldomai klykia; miego sunkumų dažnis sunkiau „suskaičiuojamas“: kai kurie literatūros šaltiniai nurodo, kad net iki 40 proc. kūdikių pirmųjų metų pabaigoje dar turi miego problemų. Kadangi tai jau beveik pusė visų mažylių, galima galvoti, kad nuo tėvų tolerancijos ir lūkesčių priklauso, kada vaikui „ateina laikas išmokti“ užmigti ir išmiegoti be tėvų pagalbos.
Tėvai ypač nerimauja, kai vaikas nesidomi maistu, valgo labai mažai ar nuolat atsisako valgyti, yra išrankus maistui arba maitinimas užtrunka labai ilgai. Nors valgymo sutrikimai (šiuo atveju - kai valgo per mažai) taip pat labai dažni - 25-40 proc., tačiau dauguma jų praeina, tik 3-10 proc. vaikų antraisiais ir trečiaisiais metais vis dar atsisako valgyti. (10 proc. vaikų valgo per daug.) Iš baimės, kad vaiko svoris neauga ar auga labai lėtai, tėvai stengiasi vaiką maitinti darydami spaudimą ar naudodami įvairius triukus, pvz., įjungdami vaikams elektroninius prietaisus.
Gali būti, kad pirmaisiais-antraisiais metais (ar vėliau) tėvai pastebi vaiko elgesyje nuolatinę, stiprią (rečiau sumažėjusią) ir staigią reakciją į sensorinius (jutiminius) dirgiklius: išorės (šviesa, nestiprus, bet netikėtas garsas, temperatūros pokytis ir t. t.) ar vidaus (pvz., alkio skausmas, virškinimas, raumenų įtampa). Būna, kad mažylis netoleruoja lytėjimo, kai kurių drabužių, jį dirgina kvapai; negali prisitaikyti prie naujo skonio (maisto konsistencijos ar kitos žinduko tekstūros) - ima vengti maisto, bet verkia, nes junta alkį. Vaikas reaguoja itin intensyviomis, ilgai trunkančiomis emocijomis ar veiksmais į stimulą, sukėlusį šiuos pojūčius; jam nesiseka nusiraminti pačiam. Vaikas stengiasi išvengti (mums) įprastų, bet jam nemalonių stimulų: jau galėdamas bent kiek savarankiškai judėti, bando ištrūkti (pvz., jam nemalonu dėl triukšmo ir kvapų - vaikai paprastai ir užuodžia kitaip nei mes). Taip aprašomas padidėjusio sensorinio reaktyvumo sutrikimas.
Šie visi išvardyti sunkumai dar apibendrintai vadinami elgesio ar sensorinės reguliacijos sutrikimais (savireguliacija - tai vaiko gebėjimas reguliuoti miego ir būdravimo, alkio ir sotumo ciklus, prisitaikyti prie maisto skonio ir jo konsistencijos pokyčių, adaptuotis prie dirgiklių; šie gebėjimai formuojasi su tėvų pagalba - vadinama išorine reguliacija arba koreguliacija).
Kai prisitaikymo prie naujų situacijų, žmonių ar objektų sunkumai tampa ekstremalūs, jaunesniems nei dvejų metų vaikams gali būti nustatomas naujovių vengimo sutrikimas. Ši nauja diagnostinė kategorija svarbi, nes aprašo ankstyvus vėlesnių psichiatrinių sutrikimų - generalizuoto nerimo ir socialinio nerimo sutrikimo vaikystėje - simptomus; nurodoma, kad pagalba vaikui ir šeimai reikalinga nedelsiant. Atpažinti šį sutrikimą galima iš to, kad mažylis labai išsigąsta išvydęs nepažįstamą žmogų ar patekęs į svetimą patalpą: sustingsta, susigūžia, nuščiūva, vengia akių kontakto, stengiasi atsitraukti, ištrūkti iš aplinkos, pasislėpti, ieško artimo žmogaus; šias reakcijas lydi labai stiprios ir ilgai trunkančios neigiamos emocijos. Manoma, kad apie 15 proc.
Antrųjų metų pabaigoje ir trečiaisiais metais vis labiau galima pastebėti šias elgesio ir emocijų problemas: pykčio protrūkius, agresiją, destrukciją, ypač didelį motorinį aktyvumą. Nuolatinį dirglumą ir nesugebėjimą suvaldyti pykčio, stiprų protestą; pykčio priepuolio metu pasireiškiančią agresiją (muša, spardo, kanda ir kt.), nukreiptą į tėvus ar vaikus, daiktų laužymą; agresyvius išpuolius, siekiant kitus vaikus priversti elgtis pagal savo valią; gąsdinimą (tiek fiziškai, tiek emociškai) ir kt.
Dažnai neuropsichologinės raidos sutrikimo - dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo - bruožai išryškėja jau labai anksti, todėl šį sutrikimą siūloma diagnozuoti nuo 36 mėnesių. Kadangi sunku įvertinti jaunesnių nei trejų metų vaikų dėmesio sugebėjimus, ekspertai rekomenduoja padidėjusio aktyvumo sutrikimą ankstyvoje vaikystėje nustatyti 24-36 mėnesių vaikams, jei jų elgesyje pastebimi tokie raidos neatitinkantys ar kultūrai neįprasti simptomai: vaikas nuolat kruta, kai laukiama, kad bent trumpai pasėdėtų ramiai; karstosi ant baldų ar kitų objektų; kelia triukšmą dažniau nei kiti bendraamžiai; tarsi „nesitveria savame kailyje“; dažnai turi sunkumų išlaukti savo eilės kalbėti ar kol jo poreikis bus patenkintas; turi sunkumų dalyvauti bendroje veikloje ar žaidime ir kt.
Jei elgesio problemų keliantys vaikai atkreipia į save tėvų dėmesį (nes jiems trukdo), tai tokie emociniai sutrikimai, kaip išsiskyrimo nerimas, baimės, prisitaikymo prie naujos aplinkos sunkumai ir jų vengimas ar vaikystės depresija labai dažnai lieka nepastebėti. Labai anksti - dar iki trečiųjų metų - gali pasireikšti ir potrauminio streso simptomai, pvz., vienkartinis traumuojantis įvykis sukelia ūmias emocines ir elgesio reakcijas: užsitęsęs stiprus sujaudinimas ar bendro aktyvumo sumažėjimas, ribotas gebėjimas žaisti, naktiniai košmarai, raidos sugebėjimų praradimas; agresyvumas ir bandymas provokuoti (pvz., bausmes) ir t. t.
Specialistai taip pat įvardija naują - specifinio santykio sutrikimą kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje. Gali būti, kad vaiko emocijos ar elgesys su vienu asmeniu (pvz., vienu iš tėvų, bet ne su seneliais, darželio auklėtojomis) bus sutrikę: pastebimas opozicinis elgesys, agresija, išgąstis, baimė; save žalojantis elgesys; atsisakymas valgyti ar miegoti; vaiko amžiaus neatitinkantis elgesys (pvz., perdėtas rūpinimasis suaugusiuoju, kontroliuojantis elgesys).
Ne visi sutrikimai čia išvardyti. Be to, dar į jokią diagnostinę klasifikaciją neįtraukti galimi mažų vaikų psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia besaikis elektroninių prietaisų naudojimas: viena vertus, kai mama (ar kitas vaiką prižiūrintis asmuo) nuolat žiūri į ekraną ir neužtikrina vaikui stimuliacijos ar nepastebi vaiko poreikių; kita vertus, kai jau vienų metų vaikas praleidžia su prietaisais 10 valandų per parą ir daugiau!
Svarbiausias stimulas kūdikio raidai yra žmogaus veidas (kūdikis turi įgimtą savybę žiūrėti būtent į veidą) - akys, burna, kintanti išraiška - balsas ir pan. Vaikas, sąveikaudamas su tėvais, mokosi bendrauti: pirmiausia išmoksta neverbalinių, o paskiau ir kalbos įgūdžių, išmoksta atpažinti suaugusiojo emocijas ir į jas reaguoti; suaugusieji atsakydami vaikui padeda jam nurimti (t. y. reguliuoti emocijas). Visos šios galimybės prarandamos, jei vaikas „bendrauja“ tik su mobiliuoju telefonu.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Kūdikis sėdi: kada pradėti ir kaip padėti? Patarimai tėvams
- Kūdikis nemiega naktį: priežastys ir veiksmingi sprendimai
- Neįtikėtina! Sužinokite Dažniausias Naujagimių Varpos Problemas – Priežastys, Simptomai ir Efektyvus Gydymas
- Vaikiškos Blizgios Kuprinės: Geriausi Atsiliepimai ir Nepakeičiami Pasirinkimo Patarimai