Ankstyvas naujagimių laikotarpis yra ypatingai svarbus, nes šiuo metu kūdikiai susiduria su įvairiomis ligomis. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias naujagimių žarnyno infekcijas, jų priežastis, simptomus ir gydymo metodus.
Naujagimių žarnų nepraeinamumas
Kitas naujagimio žarnų nepraeinamumas yra būklė, kai žarnynas yra užblokuotas, todėl maistas ir skysčiai negali praeiti per virškinimo sistemą. Žarnynas, sudarytas iš plonosios ir storosios žarnos, atlieka esminę funkciją, leidžiančią virškinti maistą ir absorbuoti maistines medžiagas. Šios ligos atveju, dažniausiai paveikiama plonoji žarna, tačiau gali būti ir storosios žarnos blokada. Kita naujagimio žarnų nepraeinamumas yra sunki būklė, kuri gali sukelti gyvybei pavojingas komplikacijas. Liga pasireiškia, kai žarnynas yra fiziškai užblokuotas, todėl maistas ir skysčiai negali normaliai judėti per virškinimo sistemą.
Tai gali sukelti žarnyno patinimą, kraujotakos sutrikimus ir netgi žarnyno nekrozę, jei blokada nesprendžiama laiku. Pagrindinės šios ligos priežastys gali būti įvairios. Dažnai tai yra įgimtos anomalijos, tokios kaip žarnyno volvulus (žarnyno sukimasis) arba mekonio obstrukcija. Taip pat gali pasitaikyti ir kitų priežasčių, tokių kaip infekcijos, žarnyno uždegimas ar net mechaniniai veiksniai, pavyzdžiui, navikai. Pagrindiniai simptomai gali būti pilvo pūtimas, vėmimas (dažnai su tulžimi), neįprastai mažas arba visiškas išmatų nebuvimas ir dirglumas.
Šios ligos diagnostika dažniausiai apima fizinį naujagimio tyrimą, anamnezės surinkimą ir vaizdinius tyrimus. Pilvo ultragarsas ir rentgeno tyrimai gali padėti nustatyti obstrukcijos vietą ir pobūdį. Gydymo galimybės priklauso nuo obstrukcijos tipo ir sunkumo. Dažniausiai, esant lengviems atvejams, gali būti taikoma konservatyvi terapija, įskaitant skysčių infuzijas ir specialią dietą. Tačiau, jei obstrukcija yra sunki, gali prireikti chirurginės intervencijos, siekiant pašalinti blokadą. Naujausios terapijos galimybės apima minimaliai invazines procedūras, kurios gali sumažinti atsigavimo laiką ir komplikacijų riziką.
Naujagimių gelta
Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni.
Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena.
Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai.
Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.
Jei pastebėtumėte, kad naujagimio oda dar geltona, jo šlapimas tamsus, išmatos šviesėja, tuoj pat kreipkitės į gydytoją, nes minėti poţymiai gali būti dėl įgimtos kepenų ligos ar kitų organizmo sistemų pažeidimo. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei 2 - 3 savaičių naujagimis tampa vangus, pradeda gausiai atpylinėti, neauga jo svoris, odoje pastebima ryškėjanti gelta, atsiranda kraujosruvų. Užsitęsus geltai, šeimos gydytojas ištirs bendro ir tiesioginio bilirubino kiekį naujagimio kraujyje.
Jei naujagimio būklė gera, jo bilirubino kiekis neviršija amžiui leistinos ribos, greičiausiai tai motinos pieno sukelta gelta, kuri praeina savaime negydoma. Jei tiesioginio bilirubino kiekis viršija leistinas normas, būtinas išsamus naujagimio ištyrimas dėl galimo įgimto ar kitų ligų sukelto kepenų pažeidimo. Tuomet šeimos gydytojas nusiųs naujagimį specialiam ištyrimui į ligoninę. Atlikus tyrimus, gydytojas Jus informuos apie tolesnį stebėjimą, įtarus, kad naujagimis serga, informuos apie gydymą, kurio trukmė priklausys nuo nustatytos ligos priežasties.
Jei įtariama, kad yra įgimta kepenų ir tulžies latakų liga, labai svarbu kuo anksčiau ( iki 1,5 mėn. amţiaus) nustatyti jos priežastis, prireikus - chirurginiu būdu šalinti sutrikimus, nes pavėlavus galimas sunkus ir nepraeinantis kepenų pažeidimas. Nenustačius įgimtų kepenų pažeidimų, tiesioginė naujagimio hiperbilirubinemija gydoma vaistais.
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS)
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę.
Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę.
Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai.
Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis.
Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje.
Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Apnėja
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc.
Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis.
Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę.
Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Taip pat gali būti taikomas teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato.
Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Anemija
Anemija (mažakraujystė) tai būklė, kai kraujyje yra per mažai raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Anemija išsivysto, kai kaulų čiulpai gamina per mažai eritrocitų ir/ar hemoglobino, kai eritrocitai kraujagyslėse per greitai suyra arba nukraujavus. Kaulų čiulpuose per pirmasias 3-4 savaites po gimimo raudonųjų kraujo kūnelių gamyba nevyksta, todėl jų kiekis per pirmuosius du - tris gyvenimo mėnesius laipsniškai mažėja. Tai vadinama fiziologine mažakraujyste. Ji negydoma.
Anksčiau laiko gimę naujagimiai nespėjo nėštumo metu sukaupti pakankamo geležies kiekio, dėl to jiems anksčiau ir dažniau gali būti stebimi mažakraujystės požymiai. Kokie yra mažakraujystės požymiai?sustojimai, atsiranda deguonies poreikis, nustoja augti svoris. Sunkesniais atvejais gydymui taikoma eritrocitų masės transfuzija, kurios metu naujagimiui per 3-4 val.
Išnešioti naujagimiai turi pakankamas geležies atsargas iki 4 mėn. Naujagimių apnėja - kvėpavimo pauzė, ilgesnė kaip 15 sek. - išnešiotiems naujagimiams, ilgesnė kaip 20 sek. - neišnešiotiems naujagimiams, su deguonies kiekio kraujyje sumažėjimu ir/ ar širdies susitraukimo suretėjimu (bradikardija).
Ūminis gastroenteritas
Ūminis gastroenteritas (ŪGE) - sindromas, kuriam būdingas viduriavimas [išmatų konsistencijos sumažėjimas (jos tampa skystos ar vandeningos) ir/ar padažnėjęs tuštinimasis (3 ar daugiau kartų per 24 val.)] su ar be karščiavimo ir vėmimo. Viduriavimo diagnostikai išmatų konsistencijos pasikeitimas palyginus su buvusia prieš ligą yra svarbesnis nei tuštinimosi dažnis. ŪGE sukėlėjas nustatomas 45-75% ligonių. Europoje vaikai iki 3m. amžiaus ŪGE serga 0,5-2 kartus per metus ir dažniausiai virusinės kilmės.
Ilgą laiką rotavirusinė infekcija buvo dažniausia ŪGE hospitalizavimo priežastis, tačiau pradėjus skiepyti kūdikius nuo šio susirgimo ryškiai sumažėjo sergančiųjų, o tuo pačiu patenkančių į ligoninę. Šiuo metu Lietuvoje dažniausias ŪGE sukėlėjas - norovirusas. ŪGE simptomų kompleksas (viduriavimas, vėmimas, karščiavimas) įvairuoja priklausomai nuo sukėlėjo ir ligonio amžiaus. Sunkiausia virusinė žarnyno infekcija - rotovirusinė.
Mažiems vaikams, sergant rotavirusine infekcija dažniausiai nustatomi trys simptomai: viduriavimas, vėmimas, karščiavimas - 56%. Rečiau būna du simptomai: viduriavimas ir vėmimas 38%, viduriavimas ir karščiavimas 19%; vėmimas ir karščiavimas 13%. Rečiausiai nustatomas vienas simptomas: viduriavimas 3%, vėmimas 11%; karščiavimas 6%. Rotavirusas randamas ir esant besimptominei ligos formai - 9% (4). Norovirusinei infekcijai būdingas vėmimas. Liga pasireiškia vėmimu 94%, viduriavimu 81%, karščiavimu 66%.
Gastroenteritas su karščiavimu nustatomas 47%, gastroenteritas be karščiavimo 30%, o 19% atvejų nebuvo viduriavimo (5). Kliniškai neįmanoma atskirti bakterinę infekciją nuo virusinės. ŪGE dažniausiai nereikalauja specifinių diagnostinių tyrimų. Tikslią etiologiją galima nustatyti tik atlikus išmatų diagnostinius tyrimus - virusologinius, bakteriologinius bei parazitų nustatymą.
Klasifikavimas į pogrupius: be ar su minimalia dehidracija, lengva ar vidutine dehidracija ir sunkia dehidracija yra svarbiausia skiriant tinkamą gydymą (1). Tėvų įvertinimas dehidracijos simptomų yra nespecifiškas ir kliniškai nereikšmingas. Tačiau tėvų informacija apie sumažėjusią diurezę nurodo galimą dehidraciją. Prailgėjęs kapiliarų prisipildymo laikas: >2sek. - vidutinė dehidracija, >4 sek. - sunki dehidracija.Nenormalus odos turgoras: raukšlė išsilygina per >2sek. - vidutinė dehidracija, >4sek.
Dehidracijos įvertinimo metodai. Dauguma klinikinių tyrimų dehidracijos nustatymui yra netikslūs, dažniausiai rodantys tik silpną ar vidutinį sutarimą tarp tyrėjų (1). Dehidracijos įvertinimui sukurtos keletas skalių. Dažniausiai naudojama klinikinės dehidracijos skalė (KDS) (1 lentelė). Jos naudojimas paremtas moksliniais įrodymais, ją lengvą naudoti (1). Ši skalė geriausiai tinka 0-3m. amžiaus vaikams.
1 lentelė. Klinikinės dehidracijos skalė (KDS)
| Būklė | Įvertinimas |
| Bendrasis | Normalus, mieguistas, sudirgęs/apatiškas |
| Akys | Normalios, įkritusios |
| Burnos gleivinė | Drėgna, lipni, sausa |
| Ašarų gamyba | Yra, nėra |
Dehidracijos įvertinimas atliekamas kiekvienam ligoniui, tuo tarpu ŪGE ligos sunkumo nustatymas atliekamas rečiau. Jis dažniausiai naudojamas klinikiniuose tyrimuose, norint palyginti gydymo ar profilaktikos (skiepų) efektyvumą.
2 lentelė. ŪGE ligos sunkumo nustatymas
| Lygis | Apibūdinimas |
| Lengvas | Nedidelis viduriavimas, minimalus vėmimas |
| Vidutinis | Dažnas viduriavimas, kartotinis vėmimas |
| Sunkus | Intensyvus viduriavimas, nevaldomas vėmimas |
Pagrindinis ŪGE gydymo metodas - geriamoji rehidracinė terapija sumažinto osmoliariškumo tirpalais. Dažniausiai užtenka vien tik šio gydymo. ŪGE be dehidracijos - skiriamas ambulatorinis gydymas. Esant lengvo laipsnio dehidracijai, skiriamas ambulatorinis gydymas geriamuoju rehidraciniu tirpalu (GRT). Esant vidutinio laipsnio dehidracijai, skiriamas ambulatorinis gydymas geriamuoju rehidraciniu tirpalu, jei užtikrinama priežiūra ir lengvai pasiekiamas stacionaras. Jei nėra galimybių gydyti namuose, skiriamas stacionarinis gydymas, geriamuoju rehidraciniu tirpalu, netoleruojant - nazogastriniu zondu, negerėjant lašinė skysčių infuzija.
Esant sunkaus laipsnio dehidracijai, skiriamas stacionarinis gydymas ligoninėje, kurioje yra specializuotas vaikų infekcinių ligų skyrius ir intesyviosios terapijos skyrius. Vaikų ŪGE gydymui naudojamas sumžinto osmoliariškumo (50/60 mmol/l Na, o Na:gliukozė=1:1) GRT. Sumažinto osmoliariškumo tirpalai lyginant su ”senaisiais”, t.y. didelio osmoliariškumo GRT, efektyviau mažina viduriavimą, vėmimą ir intraveninių skysčių poreikį (1). Vanduo iš žarnyno į vidinę terpę patenka pasyviai pagal Na gradientą - kur jo daugiau ten ir keliauja vanduo. Infekcinio viduriavimo metu sutrinka trys Na patekimo keliai į organizmą, tačiau vienas kelias išlieka nepakitęs, kuomet Na patenka į vidinę terpę susijungęs su gliukoze ar amino rūgštimis.
Todėl GRT tirpaluose visada yra įdėta Na ir gliukozės. Tačiau labai svarbu parinkti tinkamą šių medžiagų santykį, nes jei bus per daug Na, tai dalis jo nepateks iš žarnos spindžio į vidinę terpę ir tuo pačiu pablogins vandens patekimą į organizmą. Reikia tokio Na ir gliukozės santykio, kad visas Na susijungtų su gliukoze ir šis kompleksas praeitų pro žarnos sienelę, tuomet vanduo efektyviausiai bus pasisavinamas.
Viduriavimas be dehidracijos Skiriama GRT netektų (vėmimas, viduriavimas, karščiavimas) skysčių papildymui. Jei viduriuojama labai negausiai - galima skirti įprastą maitinimą ir papildomai skysčių (neskiriant GRT). Lengva dehidracija (3-5% netekto kūno svorio): 50 ml/kg/per 4 val. Vidutinė dehidracija (6-9%): 100 ml/kg/per 4 val. Sunkios dehidracijos metu skiriama lašinė skysčių infuzija.
Rehidracijos metu netektų skysčių kompensavimui papildomai sugirdoma per 1 val.: • kiekvienam t° laipsniui virš 37ºC - 10ml/kg, • po kiekvieno pasituštinimo - 10ml/kg, (1g išmatų~1ml GRT) • po vėmimo 2-5ml/kg. Kas valandą įvertiname patologinius skysčių nuostolius. Aukščiau nurodyti GRT kiekiai gali būti viršyti, jei vaikas išgėrus paskirtą kiekį dar nori. GRT galima skirti tiek, kiek vaikas nori.
ESPGHAN/ESPID (Europos vaikų infekcinių ligų draugija) rekomenduoja kartu su GRT skirti diosmektitą, racekadotrilį ar probiotikus su moksliškai įrodytų efektyvumu (L.rhamnosus GG, S.boulardii). Diosmektitas yra natūralus molis - Al-Mg silikatas, su plokšteline, nepluoštine kristaline struktūra, todėl stiprios adsorbcinės sąvybės. Sumažina uždegimą - sumažėja IL8. Prisjungdamas prie gleivių pagerina jų reologines sąvybes, todėl infekcijos sukėlėjai ar toksinai sunkiau pasiekia epitelio ląsteles. Be to, diosmektitas slopina mukolizę, o gleivės labai svarbios apsaugant nuo patogenų patekimo į vidinę terpę.
Adsorbuoja toksinus [aflotoksinus, C.difficile A, B, B.fragilis, E. coli (ETEC), V. cholera, kt.], bakterijas, virusus ir kt. sumažėjo išmatų kiekis per pirmas 72 val., daugiau išgijusių 3 parą (RR 2.10) viduriavimo trukmė 24.4 val. Vartojant preparatus ar GRT labai svarbu, kad ligonis juos išgertų. Mažiems vaikams dažnai tai būna didelė problema. Jau rinkoje galima rasti dvigubo poveikio preparatų, pvz. GRT ir diosmektitas vienoje dozėje. Apie 40% mažų vaikų yra problema išgerti vaistą (12). Medikamentų skonis dažniausiai lemia ar pavyks sugirdyti vaistą.
žymės:
Panašus:
- Naujagimio kraitelis: būtini daiktai, kurių negalite praleisti!
- Neįtikėtina Naujagimio Viršutinės Pasaito Arterijos Kraujotakos Paslaptis Atvira!
- Naujagimių slaugytojos karjera: reikalavimai, atlyginimas ir perspektyvos
- Gimtadienio sveikinimai: trumpi, ilgi ir nuoširdūs linkėjimai kiekvienam!
- Neįtikėtina Praktikos Patirtis Kauno „Atžalyno“ Vaikų Globos Namuose – Atraskite Įkvepiančias Akimirkas!