Paskutiniaisiais prieš mūsų erą metais Romos imperija, arba „orbis terrarum“, gyveno taikiai. Augustas, šios „pax romana“ - romėnų taikos autorius, buvo pasiekęs savo garbės viršūnę. Iš tikro žmonės sakė, kad Romos gerovei geriau jis nebūtų gimęs, arba geriau būtų niekad nemiręs. Tasai laikotarpis, kol jis absoliučiai įsiviešpatavo, kaip tik ir buvo metai, kada, kaip sakoma, geriau jis būtų niekad negimęs; o laikotarpis, kada jis buvo visiškas pasaulio viešpats, buvo tie metai, kada jis geriau būtų niekad nemiręs.
Tuo antruoju laikotarpiu pasaulio viešpats pasiekė tokios pagarbos, kokios iki tol nežinota imperijoje; jo vardu pavadinti ištisi miestai ir šventyklos, ir jis buvo paskelbtas esąs ne žmogiškosios, o dieviškosios kilmės. Tarp visų tų aukštinamųjų vardų betgi nematome, kad Augustas būtų iš viso vadinamas „Taikos kunigaikščiu“, kai iš tikro savo metu tokio vardo jis tikrai buvo užsitarnavęs. Hebrajų kalbos išsireiškimas „taikos kunigaikštis“ („sar shalom“) yra platesnės reikšmės negu lotynų „princeps paeis“, nes hebraiškai „taika“ - „shalom“ - nurodo gerovę, tobulą laimę.
Angelo apreiškimas Zakarijui
„Judėjos karaliaus Erodo dienomis“1, viešpataujant imperatoriui Augustui, buvo taikos laikas, ir ėjo 747 m. nuo Romos įkūrimo (7 m. prieš Kr.). Tuo metu gyveno Jeruzalės šventyklos kunigas, vardu Zakarijas. Dabar, atėjus Zakarijo tarnybos eilei šventykloje, o tai buvo aštuntoji kunigų klasės eilė, pirmininkaujama Abijo, iš savo gyvenamosios vietovės jis persikėlė į Jeruzalę. Kai buvo traukiami burtai, kokią kuriam kasdien tarnybą teks atlikti, Zakarijui atiteko garbinga pareiga prie smilkalų altoriaus aukoti smilkalus dukart per dieną, kai aukojama rytą ir vakare.
Smilkalų altorius buvo šventyklos „šventoje vietoje“, į kurią tegalėjo įeiti vien tik kunigai, kai tuo tarpu pasauliečiai turėjo likti lauke ir tik iš tolo stebėti kunigo atliekamąsias apeigas. Kai Zakarijas ten įėjo, „didžiulė daugybė žmonių stovėjo lauke melsdamiesi smilkymo valandą. Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, sustojęs smilkalų altoriaus dešinėje. O Zakarijas, pamatęs jį, nusigando, ir baimė apėmė Jį. O angelas tarė jam: Nesibijok, Zakarijau, nes tavo malda išklausyta; tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų; tu jam duosi Jono vardą“2.
žydams labiau negu kitoms tautoms vardas - „nomen“ buvo busimojo įvykio ženklas - „omen“, pranašystė. Jonas, hebraiškai Jehohanan, reiškė „Jahvė parodė gailestingumą“. Nusigandusiam Zakarijui angelas užtikrino, kad tuo gimimu tėvas ir daugelis kitų džiaugsis, berniukas bus didis Dievo akivaizdoje, jis negers vyno ir kitokio stipraus gėrimo; dar savo motinos įsčiose bus pilnas šventosios Dvasios ir daug izraelitų grąžins prie jų Dievo.
Abejonės ir ženklas
Angelo apreiškimas prašoko visus galimus žmogiškuosius pramatymus. Tie, kurie atlikdavo „nazireato“ įžadus, susilaikydavo nuo vyno ir svaiginamųjų gėrimų, bet toksai įžadas būdavo tik laikinis. Pagal šv. Raštą, šv. Dvasia ypatingomis progomis apšviesdavo kai kuriuos pranašus ar kitus asmenis, bet vien tik apie Jeremiją skaitome, kad Dievas jį paskyrė aukštai misijai jau motinos įsčiose. Dėl to Zakarijas, kai jam praėjo baimė, pradėjo abejoti. „Tuomet Zakarijas tarė angelui: Iš kur tai žinosiu? Juk aš esu jau senas, ir mano žmona senyva. Atsakydamas angelas tarė jam: Aš esu Gabrielis, kuris stoviu Dievo akivaizdoje. Aš esu siųstas kalbėti su tavim ir paskelbti tau tą linksmąją žinią, štai, tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią įvyks tai, kadangi netikėjai mano žodžiams, kurie įvyks atėjus laikui“4).
Bausmė, jei tai iš viso tokia buvo, ėjo kaip ypatingojo pažado įrodymas. Senaisiais laikais Abraomas, Mozė ir kiti asmenys prašė ir gavo kokį nors Dievo ženklą, patvirtinantį jo pažadus. Prasidėjo naujieji laikai, seniai jau Izraeliui pažadėtieji. Tuo tarpu žmonės laukė, kada kunigas išeis iš šventosios vietos giedoti himno, kuriuo palydimas aukojimas altoriuje, ir visi stebėjosi, kodėl jis taip ilgai užtrunka. Pagaliau ant slenksčio pasirodė Zakarijas, bet jis nebesuteikė žmonėms įprastinio palaiminimo, ir jis nebegalėjo kalbėti jiems. Tuomet jie suprato, kad jis šventykloje bus turėjęs regėjimą. O jis vis rodė jiems ženklus ir liko toks nebylys. Kai baigėsi tarnybos šventykloje savaitė, nebylys Zakarijas grįžo į savo miestą.
Elzbietos nėštumas
Netrukus „jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir slapstėsi penkis mėnesius, sakydama: Tai Viešpats padarė man, pažvelgdamas i mane šiomis dienomis, kai jis teikėsi atimti nuo manęs gėdą žmonių tarpe“5). Jos gėda buvo tas labiausiai žydų keikiamasis nevaisingumas, ir tai pakanka įrodyti, kad pirmuosius penkis mėnesius vykęs Elzbietos laikymasis atstu nuo žmonių buvo skatinamas ne noro slėpti nėštumą, kuris greičiau būtų teikęs jai kaimynų pagarbą, bet žymiai aukštesniais sumetimais. Evangelistas Lukas, kuris pasiryžęs buvo dėstyti savo pasakojimą eilės tvarka ir mėgo jungti atskirus epizodus, po šio pasakojimo pradeda kitą labai panagų, bet tuo pačiu išskirtinai pažymi, kiek toli yra pažengta vykdant planą.
Ta pora buvo senstelėjusi, ir jiems niekada nebuvo duota ta pirmoji ir džiaugsmingiausioji namų židinio palaima - vaikai.
Angelo apreiškimas Marijai
Naujojo epizodo vaizdas vyksta toli nuo Jeruzalės ir jos šventyklos, šiaurės Palestinoje, Galilėjoje. Ten, keliaujant šiandieniniu plentu, maždaug už 140 km nuo Jeruzalės, yra Nazaretas, šiandien tai žavingas miestelis su apie 10.000 gyventojų, o Jėzaus laikais bus buvęs ir nežavus ir nežymus kaimelis. Taigi vienoje šitokių Nazareto pastogių gyveno ,mergaitė, pažadėta vyrui, vardu Juozapas, iš Dovydo namų, o mergaitės vardas buvo Marija“2). Marija taip pat buvo iš Dovydo namų. Nėra ko stebėtis, kad tokių garbingų namų palikuonys gyveno paprastame kaimelyje toli nuo savo namų lopšio - Betliejaus. Jau šimtmečiai, kaip Dovydo giminė gyveno nuošaliai nuo viešųjų įvykių, net ir tautinio atgimimo laikais, vadovaujant Makabėjams, ji niekuo ypatinga nepasireiškė.
Apie Marijos šeimą kanoniškosios evangelijos nieko nesako, apokrifinės - net perdaug, šv. Jono evangelijoje (19,25) tik atsitiktinai paminėta viena jos „sesuo“. Pasakyta, kad Elzbieta buvo Marijos „giminaitė“, bet nežinome, koks tiksliai tas giminystės laipsnis. Elzbieta buvo kunigiškos giminės ir priklausė Levio giminei. Marija, būdama iš Dovydo namų, priklausė Judo giminei.
Gabrieliaus apsireiškimas Nazarete
Elzbietai sulaukus šeštąjį nėštumo mėnesį4), tas pats angelas Gabrielis, kuris paskelbė įvykį, Dievo duvo nusiųstas į Nazaretą pas Mariją ir atėjęs tarė jai: „Sveika malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!“ - Bet ji tai išgirdusi nusigando jo žodžių ir manė sau, koks čia yra tas pasveikinimas“5). Panašiai, kaip ir Zakarijo epizode, apsireiškimas ir išgąstis dėl netikėtumo, šį kartą išgąstį sukelia ne pats apreiškimas, bet pratartieji didingi žodžiai, perdaug didingi tai, kuriai jie skiriami. Tai buvo išgąstis nuolankios dvasios, suprantančios savo žemumą.
Pagal apokrifinę Jokūbo evangeliją (§97) apreiškimas buvęs šalia Nazareto šaltinio, Marijai besiruošiant semti vandenį. „Angelas jai tarė: Nebijok, Marija, nes tu radai malonės pas Dievą, štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus. Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą, jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius“6).
Angelo sveikinimas paruošė kelią perduoti šiai žiniai, nors ji ir didžiai iškilminga. Ta, kuri yra „malonės pilnoji“ ir kuriai „Viešpats su tavimi“, gauna paaiškinimų dėl tų sau teikiamųjų ypatingų malonių angelo pranešimo pabaigoje, kur aiškiai kalbama apie Mesiją ir naudojamasi Senojo Testamento mesijiniais išsireiškimais7). Pasakomas pats kūdikio vardas, koks turi būti duotas, lygiai taip, kaip buvo pasakyta dėl Zakarijaus sūnaus. Jėzus, hebraiškai „Jeshua“ (sutrumpinta forma iš „Jehoshu“ arba „Jozue“) reiškia Jahvė išgelbėjo. Tad gimstančiojo pareiga bus atnešti Dievo Jahvės teikiamąjį išgelbėjimą.
Marijos klausimas
Marija neklausinėja dėl to pranešimo ir neprašo, kaip Zakarijas, įrodymo. Ji tik svarsto jai ne taip garbingą būdą, kuriuo galėtų įvykti jos motinystė, o tas būdas buvo natūralus pradėjimas, bendras visiems žmonėms, neišskiriant nė Zakarijaus sūnaus, kuris jau buvo nešiojamas. Prieš tą būdą Marija turi vieną priekaištą ir paklausia paaiškinimo: „Tuomet Marija tarė angelui: Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?“ Tai yra paprastas hebraiškas pagražintas išsireiškimas nusakyti pradėjimo priežasčiai, kuri atsitinka moteryje pagal gamtos įstatymą.
Žydų papročiai ir Marijos sužadėtuvės
Žydams teisėta moterystė įvykdavo po tam tikrų paruošiamųjų apeigų - po sužadėtuvių ir pačių vedybų. Sužadėtuvės (hebr. „qiddushin“ arba „eru-sin“) nebuvo, kaip šiandieną mums, paprastas pažadas vesti arba tekėti, bet jau tikra įstatymiška vedybinė sutartis, tikras „matrimonium ratum“. Todėl sužadėtoji moteris jau buvo žmona, iš savo sužadėtojo vyro galėjo gauti skyrybų raštą, o po jo mirties ji buvo laikoma jo našle. Neištikimybės atvejų būdavo baudžiama kaip svetimoteriautoja pagal Deuteronomio normą8). Filonas tiksliai nusako padėtį, kai jis pažymi, kad jo ir Jėzaus laikų žydams sužadėtuvės yra lygios vedyboms9).
Po šių sužadėtuvinių vedybų abu jaunieji tam tikrą laiką gyvendavo savo šeimose. Paprastai tai trukdavo vienerius metus, jei jaunoji buvo mergaitė, ir mėnesį, jei ji buvo našlė. Tas laikas buvo skiriamas naujiems namams įsiruošti ir įsigyti šeimai reikalingų, reikmenų. Vestuvės (hebr. ,,nissu‘in“) vykdavo praėjus aukščiau paminėtajam laikui, ir jų metu sužadėtinė būdavo iškilmingai priimama į sužadėtinio namus. Apskritai, mergaitė būdavo sužadama, kai sulaukdavo 12 ar 13 metų amžiaus, o kartais ir anksčiau. Tad vestuvės įvykdavo sulaukus 13 ar 14 m. Toks, greičiausia, buvo ir Marijos amžius, kai angelas apsireiškė jai. Vyras susižadėdavo tarp 18 ir 24 m. amžiaus, taigi tokio amžiaus turėjo būti ir Juozapas, Trumpai tariant, iš Luko sužinome, kad Marija buvo sužadėta mergaitė. Iš Mato 1,18, be kita ko, patiriame, kad ji tapo nėščia prieš pradėdama gyventi su Juozapu, taigi prieš vestuves.
Marijos pasiryžimas
Atskirai paėmus, jie gali turėti tik vieną šių dviejų prasmių: arba jais užsimenamas gerai žinomasis gamtos dėsnis, pagal kurį kiekvienas vaikas privalo turėti tėvą, arba jie reiškia pasiryžimą nepaklusti šiam dėsniui ir atsisakymą motinystės. Taigi, Marijos, kaip sužadėtosios žydaitės, šie žodžiai negalėjo turėti pirmosios šių dviejų prasmių, nes tai būtų buvęs vaikiškas nesusivokimas, tikra nesąmonė. Bet kuriai sužadėtajai žydaitei, kuri šitaip išsireikštų, būtų ypač natūralu šitaip atsakyti: „Ko iki šiandien nebuvo, visai natūraliai gali atsitikti ry-toj“.
Todėl neišvengiama antroji prasmė, kurioje veiksmažodis „nepažįstu“ kalba ne tik apie dabartį, bet taip pat ir apie ateitį, tai yra, išreiškia ketinimą ateičiai. Iš tikro visos kalbos žino tokius atvejus, kai esamasis laikas turi busimojo prasmę, ypač kai kalbama apie su ateitim susijusius veiksmus ar padėtį (neišteku, nevedu, neinu į kunigus, neinu į advokatus ir t.t.). Jei Marija nebūtų buvusi formaliai susižadėjusi, jos truputį pabrėžiami žodžiai būtų buvę galimi aiškinti, kaip netiesioginis troškimas turėti sau gyvenimo draugą. Bet iš tikro buvo kliūtis, ir ji išreiškiama jos pasisakymu „nepažįstu“, jos viešai pareikštas pasiryžimas ateičiai, visiškai pateisinamas jos klausimu „kaip tai įvyks?“. Krikščioniškoji tradicija, vieningai šita prasme aiškinusi Marijos žodžius „nepažįstu“, tikra tiesa, pasirinko paprasčiausią ir patogiausią kelią, bet taip pat vienintelį priimtiną ir logišką11).
Šiuo reikalu evangelijos nepateikia mums jokių paaiškinimų, bet mes užtinkame jų ano meto žydų papročiuose. Senovės žyduose nepalankiai žiūrėta į viengungius, ir visų šeimų pagrindinis rūpestis buvo turėti kiek galima daugiau vaikų. Vaikų neturėjimas buvo laikoma Dievo siunčiamuoju prakeikimu12). Tarp žydų vyrų žinomi įregistruoti tik du celibato atsitikimai - Jeremijo senovės laikais, kuris išliko nevedęs, visiškai pasiskirdamas pranašo misijai13), ir eseniečių Jėzaus laikais, kurie vesdavo tik retais atvejais ir, gal būt, iš viso nevesdavo. Moterų atvejai nežinomi. Moteris be vyro ir be vaikų žydams buvo apgailėtinas sutvėrimas.
Kai šv. Povilas atsitiktinai pažymi, kad tėvai galvoja apie negarbę turėti namuose peraugusių, netekėjusių dukterų14), tai jis tik patvirtina tai, ką jau prieš daug laiko buvo pasakęs Siracidas, kad tėvas negali užmigti per rūpesčius, jog jo duktė gali susenti, nesusirasdama vyro15), ir ką rabiniškieji raštai sako vėliau, būtent, kad dukterį reikia išleisti už vyro tuojau pat, kai tik ji pakankamai suaugusi, žydams netekėjusi moteris buvo lyg žmogus be galvos, „nes vyras yra moters galva“16).
Tad ir Marija, pasiduodama tam tironiškajam papročiui, buvo susižadėjusi. Bet jos pats pasiryžimas, su pasitikėjimu savimi pasakytas angelui, taip pat nušviečia ...
1) Luko 1,5 nigiškos giminės, ir jie gyveno kalnuotame Judėjos krašte. Miesto vardas nepasakytas, bet V šimt. siekiąs padavimas sieja jį su šiandieniniu Ain-Karim, maždaug 7 km į pietvakarius nuo Jeruzalės.
3) Malak.