Mįslės - svarbi tautosakos dalis. Tokia, iš pirmo žvilgsnio paprasta, veikla kaip mįslių uždavimas ir įminimas padeda puoselėti savo kultūrą ir išryškinti jos išskirtinumą. Mįslės pradėtos kurti labai seniai. Žmonės stengėsi pažinti aplinką, gretinti vieną su kitu įvairius daiktus. Jos buvo siejamos ir su būrimais. Tai rodo, pavyzdžiui, pasakos apie karalių, duodantį įminti tris mįsles ir neįminusiems liepiantį nukirsti galvas.
Mįslės Apibrėžimas ir Struktūra
Mįslė - alegorinis posakis, kurio reikšmę reikia įminti, įspėti. Mįslę sudaro užminimas (vaizdingas ir ekspresyvus vieno ar kelių sakinių klausimas, perkeltine reikšme apibūdinantis daiktus ar reiškinius) ir įminimas (atsakymas į paslėptą mintį). Lietuvių (kaip ir kitų tautų) mįslių svarbiausias požymis - dvinarė struktūra: užminimas (kláusimas) ir įminimas (atsakymas).
Mįslių Funkcijos ir Reikšmė
Mįslių funkcija tokia pati kaip uždavinių - jas reikia išspręsti. Mįslės vaikams - tai ne tik linksmi galvosūkiai, tai vaiko pažintinei, socialinei, emocinei raidai naudingi uždaviniai. Mįslės - naudingos vaiko pažintinei, emocinei ir socialinei raidai. Mįslė - tarsi vaiko pažinimo funkcijų treniruotė, verčianti vaikus kritiškai ir analitiškai mąstyti, spręsti problemas. Mįslėms įminti dažnai prireikia logikos ir kūrybiško mąstymo. Iš tiesų, smalsumas - viena svarbiausių sėkmingo šiuolaikinio žmogaus savybių. Efektyvus mįslių sprendimas reikalauja užsispyrimo ir kantrybės. Bandydami įminti mįsles vaikai įsitraukia į unikalų procesą, kurio metu stimuliuojamos jų smegenys, skatinamas smalsumas ir kūrybiškumas.
Detalumas, skirtingų perspektyvų suvokimas ir gebėjimas interpretuoti subtilias užuominas labai svarbūs, siekiant sėkmingai įminti mįsles. Mįslėms neretai būdingas ir humoro elementas. Mįslių sprendimas - puiki bendros šeimos ar draugų veiklos alternatyva. Mįslių užminimas ir įminimas labai naudingas vaiko kalbos raidai. Kviečiame minti mįsles, mesti iššūkį draugams, klasiokams ar tėvams.
Mįslių Tematika ir Tipai
Mįslių tematika labai įvairi. Tai ir negyvosios gamtos reiškiniai, ir žmogus, ir augalai, gyvuliai, paukščiai. Daug mįslių sukurta apie darbą. Lietuvių mįsles sudaro įprastinės mįslės, minklės ir galvosūkiai. Sisteminant šios grupės dėl itin skirtingos apimties ir struktūros atsakymų dar dalijamos į skyrius. Įprastines mįsles sudaro objektų mįslės, mįslės apie konkretų atsitikimą ir mįslės apie raides ar garsus ir žodžius. Lietuvių mįslės turi nemažai tarptautinių atitikmenų ir motyvų. Objektų mįslių (dažniausiai vadinamų tiesiog mįslėmis) labai gausu, jos geriausiai ištirtos.
Šias mįsles sudaro užminimai - trumpos žodinės charakteristikos, perkeltinės reikšmės vaizdais apibūdinančios kuriuos nors tikrovės daiktus ar reiškinius, - ir juos tiesiogiai įvardijantys įminimai (Meškos nagai surakinti. - Sąspara). Įminimai dažniausiai nurodo nesudėtingus žmogaus aplinkos objektus - gyvus ir negyvus, gamtinius ir sukurtus, kai kada ir gamtos reiškinius, laiko sąvokas. Užminimų poetiniai vaizdai yra labai įvairūs, jie gali būti platesnės ir senesnės tematikos nei valstiečio gyvenimas, kartais turi mitinių ir fantastinių elementų, būdinga kūniškumo vaizdavimas. Daugumos objektų mįslių užminimai yra ištobulintos poetinės formos, sąmojingi. Vyraujanti poetikos priemonė yra reikšmės figūros, dažniausiai metaforos.
Su reikšmės figūromis mįslių tekstuose glaudžiai susijusios logikos figūros, itin mėgstami antitezė ir paradoksas. Objektų mįslėse stengiamasi minimaliomis sintaksės priemonėmis perteikti kuo daugiau reikšmės. Itin mėgstamos viena kitą kartojančios konstrukcijos: Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta (durys). Mįslių tekstų būna ritmiškų, rimuotų, daug aliteracijų, asonansų, dėl sąskambio sukurtų (šarangė varangė) ir onomatopėjinių (tatatuoja) žodžių.
Lietuvių mįslės apie konkretų atsitikimą užminimais panašios į objektų mįsles, bet jas įminti galima tik tada, kai žinomas konkretus atsitikimas, alegoriškai ar metonimiškai nusakomas mįslėje, todėl įminimas neretai būna labai ilgas, panašus į pasakojimą, o užminimas - glaustas (pvz., Strova [patiekalas, valgis] šeimyną arba vaikus suvalgė. - Varnui pasitaikė pačiupti lauke katę, kurią jis atnešė į lizdą savo vaikams - jauniems varniukams sulesti, bet kai varnas tuoj pat, tik ją atnešęs, nuskrido, katė varniukus suėdė). Tokių mįslių yra senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kai kuriose pasakose. Sąlygiškai joms galima priskirti ir religinio turinio mįsles. Šių mįslių Lietuvoje užrašyta nedaug.
Lietuvių mįslės apie raides ar garsus ir žodžius dar vadinamos galvosūkiais, bet jų loginė konstrukcija, maskavimo principai yra tokie patys kaip objektų mįslių, tik objektas čia kitas, liudijantis abstraktesnio mąstymo pakopą, nes, norint įminti mįslę, mintyse skaidoma ne tikrovės objekto sąvoka, o jo ženklas, t. y. Ryškiausias kriterijus, apibrėžiantis visas minkles, yra klausimo forma. Skiriamos objektų minklės, tikrosios minklės ir anekdotinės minklės.
Kai kurios lietuvių objektų minklės nuo objektų mįslių skiriasi tik tuo, kad objektų mįslėse dažnesnė perkeltinė reikšmė, gausiau įvairių poetinių ir stilistinių priemonių (nors abiejų atsakymai dažniausiai būna panašūs - daiktavardžiai, nurodantys konkrečius tikrovės objektus). Manoma, kad klausimo forma buvo ankstesnė, nes kai kurios objektų minklės yra labai senos, sutapusios su dainų tekstais: Kas auga be šaknų? - Akmuo. Objektų minklėms būdinga ir tai, kad jos dažniausiai sudarytos su klausimų kas? koks? kokia? kokie? kokios? vardininkais, bet pasitaiko ir kitų linksnių ar net klausimų.
Lietuvių tikrosios minklės yra sąmojingi klausimai, klaidinantys klausiamąjį, nes verčia galvoti apie sudėtingesnius dalykus, o atsakymai būna paprasti ir netikėti: Po kokiu medžiu kiškis slepiasi lyjant? - Po šlapiu. Tikrosioms minklėms būdingi įvairesni klausimai, dažniausi - kodėl? kada? kur? kiek?, bet pasitaiko ir objektų minklėms būdingų klausimų. Lengviausia jas atskirti pagal atsakymus - jie dažniausiai būna ne daiktavardžiai ir nenurodo konkrečių tikrovės objektų, kartais juos sudaro visa frazė.
Lietuvių anekdotinės minklės tikrosioms minklėms artimos intencijomis, bet jose iš antrojo dialogo dalyvio jau nebesitikima atsakymo - jį pateikia tas pats žmogus, kuris užduoda klausimą. Tokie kūrinėliai gali būti priskiriami tiek minklėms, tiek anekdotams - abiem būdinga humoro ir netikėtumo siekis, žaidimas polisemija.
Galvosūkiams būdinga aiškiai įvardijama sąlyga - tam tikra situacija - ir po to keliamas klausimas. Skiriami žodiniai ir grafiniai (piešiami) galvosūkiai, šie - tik labai sąlygiškai priskiriami trumpųjų pasakymų žanrui ir apskritai sakytinei tautosakai. Sprendžiant žodinius galvosūkius dažniausiai reikia skaičiuoti: Mes trys, jūs trys; mudu du, judu du, tu bei aš. Kiek tai? - Dvylika.
Pavyzdžiai
- Baltas, bet ne sniegas, skystas, bet ne vanduo.
- Debesyse gimė, debesyse augo. Ant delno nutūpus ašarėlėm rauda.
- Ir laibas, ir ilgas, atsitūpė žolėj - nematyti.
- Vasarą darže keroja, žiemą gryčioje žiemoja, kas jį pauosto, ašaras šluosto.
- Maža moteriškė su devyniais kailiniais.
- Šimtas lapų, šimtas palapų, patsai ant vienos kojos.
- Atsirita kamuolys, pilnas adatų prismaigstytas.
- Be kirvio, be kirvelio, be grąžto, be grąžtelio, be medžio, be medelio padirba tiltą.
- Šarangė varangė po suolu susirangė.
- Turi kojas - neina, turi plunksnų - nelekia, dieną naktį šildo.
- Dieną naktį bėga, niekada nepabėga.
- Už trijų kalnų bulius baubia. (Perkūnija)
- Daug muzikantų pievoje groja.
- Juodas nedažytas, margas nerašytas.
- Tyko tykutis, kabo kabutis. Kai kabutis nukrito, tykutis pagavo.
- Kabo tinklelis ne rankų darbelis.
- Baltas pūkelis po orą laksto.
- Gyvis, kuriam visi ploja.
- Keturi broleliai verkia, į vieną dubenį ašaros teka.
- Pati savo kailio netenka, o kitus juo apvelka.
- Ant lentelių vaikštinėja, ragu žolę skabinėja.
- Be kirvio, be pjūklo namą pastato.
- Bekepurio šiltas paltas, iš to palto kyšo kaltas.
- Graži mergaitė, sidabro suknaitė.
- Kalną suverčia, darbininko nematyti.
- Mažas žirgelis dideliais žingsniais bėga.
- Po balas ilgom kojom stypčioja, varlytes skaičiuoja.
- Botagas dryžuotas, samanose surunguotas.
- Ūsuotas, garbanotas - gyvūnų karalius nekarūnuotas.
- Pusiau juoda, pusiau balta ant berželio šakos tarška.
- Akys kaip ratai, o saulės nemato.
- Matau - negirdžiu, girdžiu - nematau.
- Vaikščiojo panelė po pievelę ir išbarstė aukso perlus, mėnuo matė - nepasakė, saulė kėlėsi ir surinko.
- Anksti rytą vaikščiojo ant keturių, dieną ant dviejų, vakare ant trijų.
- Viską girdi, tik niekam nieko nesako.
- Pilna laktelė baltų vištelių.
- Iš kišenės į kišenę visą pasaulį apeina.
- Kas ilgas, kol jaunas, ir trumpas, kai senas.
- Kuo daugiau atimsi, tuo labiau padidės.
- Kiekvienas, kuris mane turi, nori manimi dalintis. Tačiau, jei manimi pasidalins, aš nebebūsiu aš.
- Žemiau už gyvatę šliaužioja, aukščiau už paukščius skraido.
- Pusė balta, pusė juoda, galuose raudona?
- Ore skraido, ant žemės guli, medyje tupi, ant rankos kaista, vandenyje prigeria, prie krosnies išnyksta.
- Žodyne yra tik vienas žodis, kuris parašytas neteisingai.
- Aš turiu priekį ir užpakalį, bet neturiu kūno.
- Aš oranžinė, dėviu žalią skrybėlę ir skambu kaip -orka.
- Aš esu kažkas geltono ir rūgštaus.
- Geltonas kūdikėlis žaliuose vystykluose.
- Atrodau žalias, atidarai - raudonas.
- Nors turiu daug akių, tačiau nieko nematau.
- Aš esu paukštis ir vaisius.
- Kol jaunas gyvena žalios spalvos namelyje, kai subręsta - geltoname, kai pasensta - rudame.
- Vilkiu tamsiai raudoną paltą, o gerklėje - akmuo.
- Aš - vaisius su sėklomis išorėje.
- Atrodau kaip mažas žalias medis.
- Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega, bet ne pelė.
- Raudonas gaidelis po žeme gieda.
- Iš vieno dėjimo bent dešimt kiaušinių.
- Lapą pasiklojęs, lapu užsiklojęs žmogelis miške tyso.
- Ateina bobulė su devyniomis skarelėmis, kas ją paliečia, tas graudžiai verkia.
- Be langų, be durų pilna troba žmonių.
- Daug kūdikėlių vienam lopšely supasi.
- Mažas vyrukas su žalia barzdele.
- Raudonas puodukas, baltas kamštukas.
- Mažas berniukas, šimtu rūbų apsirėdęs.
- Maža moterėlė, kol jauna - žalia, kuo senesnė - tuo raudonesnė.
- Trys broliukai vasarą žaliuoja, rudenį vienas - raudonas, kitas - baltas, trečias - juodas.
- Mažas senelis keliais kailiniais apsitaisęs. Jei pradedi rengti, graudu darosi.
Loginiai Galvosūkiai
- Atsakymas: Adelė!
- Kai Grantui buvo 8 metai, jo brolis buvo perpus mažesnis. Dabar Grantui yra 14 metų. Atsakymas: Jo broliui yra 10 metų. 8 padaliję iš 2 gausime 4, taigi Granto brolis yra 4 metais jaunesnis.
- Du tėvai ir 2 sūnūs dieną praleido žvejodami, tačiau pagavo tik 3 žuvis. To pakako, kad kiekvienas iš jų turėtų po vieną žuvį.
- Onutė turi 5 dukteris. Kiekviena iš šių dukterų turi brolį. Atsakymas: Ji turi 6 vaikus. Kiekviena dukra turi tą patį brolį.
- Vidurnaktį lyja, o rytojaus ir kitos dienos prognozė aiški. Atsakymas: Ne, nebus saulėta, nes bus tamsu.
- Krepšelyje yra 3 obuoliai, o jūs iš krepšio išimate 2. Atsakymas: Jūs turite 2 obuolius.
- Atsakymas: kablelis.
- Nauja drabužių parduotuvė turi unikalų prekių kainodaros metodą. Liemenė kainuoja 35 eurus, batai - 25 eurus, paltas - 30 eurų, apatiniai - 45 eurus. Atsakymas: 30 eurų. Parduotuvės kainodaros metodas toks: 5 eurai už kiekvieną raidę, reikalingą prekės pavadinimui (pvz.
- 81 x 9 = 801. Atsakymas: apverskite ją aukštyn kojomis.
- Skaičių padvigubinkite, tuomet padauginkite iš 4. Tada gautą skaičių padalinkite iš 8. Atsakymas: tą patį skaičių. Jei skaičius padvigubinamas ir padauginamas iš 4, jis iš tikrųjų padauginamas iš 8.
- Birutė turi labai didelę šeimą. Ji turi 20 tetų, 20 dėdžių ir 50 pusbrolių. Kiekvienas jos pusbrolis turi tetą, kuri nėra Birutės teta.
Mįslių Tyrinėjimai ir Leidiniai
Dr. Aelita Kensminienė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jau ketvirtį amžiaus dirba su mįslėmis. Vien mįslėms, kaip atskiram folkloro žanrui, skirta monografija yra pirma ir vienintelė Lietuvoje, taip pat viena iš nedaugelio pasaulyje. Monografija aprėpia visuminį vaizdą, parodo šio žanro istoriją, paskirtį, sudėtingumą, išlavintas raiškos priemones, pagrindinius poetikos principus ir už viso to slypinčią varančiąją gyvybingumo teigimo temą.
Šis leidinys - tai daugumą lietuvių mįslių atspindinti tekstų publikacija, kurioje pirmą kartą pristatomos suklasifikuotos mįslės iš Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir Lietuvių tautosakos rankraštyno (LTR) rinkinių, saugomų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Leidinyje skelbiama beveik 900 mįslių tipų su versijomis ir tekstų komentarais.
Knygos sudarytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Aelita Kensminienė yra vienintelė mįslių tyrėja Lietuvoje, šiems tautosakos tekstams, jų klasifikacijai ir tyrimui pašventusi daugiau kaip 20 metų.
Mįslės yra itin archajiška nematerialaus paveldo dalis. Kartu joms būdingi šiuolaikiški pasaulio suvokimo požymiai: fragmentiškumas, vaizdingumas, intelektinė įtampa, žaismingumas, siekis pažvelgti į aplinką neįprastu rakursu. Todėl šiuolaikiniam žmogui jos gali nutiesti tiltą į etninės kultūros erdves.
Leidinys yra sisteminis, todėl skelbiamos mįslės, kaip įprasta mokslinėje praktikoje, grupuojamos į tipus. Knygos pabaigoje pridedamas žodynėlis su mįslėse neretai aptinkamų svetimžodžių, tarmybių ir archaizmų paaiškinimais. Taip pat pridedamos įminimų bei užminimų leksikos rodyklės ir visų šiame leidinyje skelbiamų mįslių tipų pavadinimai bei įvado santrauka anglų kalba.