Skaitmeninta iš knygos: Homeras. Odisėja. DIEVŲ SUSIRINKIMAS. Baisūs kvailiai! Nors ir pasiekęs savus. Linksmas sėdėjo puotoj Poseidonas. Negi paklausė Egistas. Stengias, kad jis pamirštų gimtinę.
Odisėjas ir gimtinė
Žemės gimtos - ir tada jau numirti. 60 Nesuminkštėja širdis, Olimpieti. Trojoj plačioj? Užu kiklopų kitų. Kaip jam sugrįžti namo. „Sveikas, mielasis svety! Kartais pasako jį grįšiant - diena jo grįžimo prapuolė.
Telemacho kelionė
Atvežė šiandien tave? 195 Tėvas tavasis. Man panašus į jį. 225 Kokis gi pobūvis čia ir kam tos vaišės? Ar ne vestuvės tik bus? Tavo namuos valiūkauja. Dar nugramzdintas pasauly. Sūnui savam. 250 Jų tų piršlybų liūdnų. „Oi oi oi! Rūmuose šiuos neįvyks.
Dievų valia
Kokia gudrybe slapta ar viešai. Žymiai aiškiau nei pirma. 340 Geria sau tamsųjį vyną. Džiuginti mus, kaip liepia širdis? Darbus savus kaip reikia. Rykite! ITAKIEČIŲ VYRIJA. 35 Taip jis kalbėjo. Savo kalbos pradėt. Jis suvadino čia žmones. Geria kasdien. Eikvoja turtus. Vėjais nueis namai. Kurstote veltėdžius tuos. Gailiai prarūdęs balsu. Regzt nemokėjo.
Telemacho apeliavimas
125 Šiandien galingi dievai. Ji gi pagimdė mane, užaugino. Gyvas ar miręs. Mels, iš namų eidama. Sau užpelnytai. Rykite! Taip Telemachas kalbėjo. Vyrams šitiems. Tų, kas gyvena Itakėj šviesioj. Kaip jos išvengti, gerai pagalvokim. Grįš pagaliau namo. Ir ne visi jie lemia nelaimę. „Mentorai, atsikvošėk! Mums tu liepi sudraust jaunikius. Jeigu jis stotų prieš pulką. Laukdamas nuolat žinių.
Sūnaus rūpestis
Ir sužinoti, kodėl iškeliavęs tėvas negrįžta! Kas savanoriais sutiks palydėti. Taip jie kalbėjo. 345 Dvivėrės. 365 Būdamas vienas sūnus? Būk tu geriau tarp savųjų namie. „Būki, močiute, rami! Taip jis pasakė. Uosto pačiam pakrašty jį pastatė. Ir Telemachas atėjo į laivą. Rengėsi puotai ir kepė mėsas, pavėrę ant iešmų. Kas gi jūs būsit, mieli? 80 Klausi, iš kur mes esam? 95 Kokio tau teko girdėt.
Svečių klausimai
Mūrų aukštųjų. Jo palikuonis esi. Ir išmintingi. Paikšas! 155 Gražiajuostes. Mes atsisėdam ir plaukiam. 160 Idant mums leistų sugrįžt. Tėvui manajam ir man. „Mielas seneli! Būtų per didelė laimė. Baisu man daros. 250 Jam pasalūnas Egistas? Auką nulieję, galėtume gulti. Vargtų laive ant grublėtų lentų? Man nemažai. Sakalu virtus. Švarūs, baltai nuplauti, net švietė. Skeptrą laikydamas rankoj. 430 Taip jis pasakė. Visi tuoj subruzdo.
Aukos dievams
435 Auksakalys - ne meistras be jų. Vyrų aukos priimti. 440 Užu ragų. Krepšį su miežiais grūstiniais. Sėdo puotauti visi. Žirgus sustabdė. 35 Dzeusas mums niekur klajot! O juos paprašė vidun į rūmus aukštuosius. 75 Kiek čia tų lobių brangių. Turtais savais. Kiek iškentęjęs ir vargęs yra Odisėjas. 110 Ar jis dar gyvas, ar miręs.
Netikėtas praradimas
Taip jis kalbėjo. Uždengė savo akis. Jo palydėti pas jus. 190 „O Menelajau! 195 Ryto duktė, patekės. Nei pamatyt, nei sutikt. Ir atsiminkime vėl vakarienę. Taip jis pasakė. Tono pati. Sūnūs garbingų tėvų! Baigė jisai. Savos ar tavo žmonių? 325 Kokio tau teko girdėt. Griebtis klastos, kad įveiktum mane? Taip jis pasakė. Žiotis Egipto pasiekt. „Kam tu, Atridai, viso to klausi? Tau tai žinoti ir galvą man suosti. Dvejetą talentų aukso. Ašaros nieko jau nepagelbės. Taip jis pasakė. „Šiuos aš visus žinau. Gal bus jau miręs? Taip jis kalbėjo. Pačio Hefaisto tai darbas. „Pats aš geruoju daviau. Imtų maldaut?.
Penelopės sielvartas
„Oi oi oi! Girdit? Taip jis pasakė. Jūs Telemacho protingo. Grįžtantį sveiką namo. Taip jis pasakė. „Ko gi važiavo sūnus? Ir graudulingai prarūdo. „Moterys mielos! Man be šlovės iš namų. „Miela marčiute! Tėvo suvargusio tu nebevargink. Tu, Atritone! Šitai ištarus, pravirko. „O Penelope! 810 „Kaipgi, sesule, dabar atėjai? Deivė Paladė Atėnė. Ar jis dar gyvas, ar miręs. Ir nuplasnojo su vėju.
Lemties klausimas
840 Staigiai iš miego pabudus. Iš abiejų šalių. Grįžtantį sveiką namo. Nimfa, jau ilgus metus. Pilnos žiedų. Įžengė drąsiai olon. Garbę ir man padarei! Ko gi norėsi, sakyk. Vandenis sūrius? Taip jis pasakė. „O jūs beširdžiai dievai! 140 Jį į plynąsias marias. Rado jį sėdintį vieną pajūry. Taip ji pasakė. 180 Taip jis pasakė. 205 Nieko nelaukdamas, grįžti. 215 „Deive galinga! Jūroje ir kovose. 225 Taip jis kalbėjo. 235 Kaltą iš vario, dvejais ašmenim. „Oi oi oi! Vėjus iš pusių visų. „Ir nelaimingas gi aš! Ligi pasieksiu namus.
Likimo vingiai
305 Vėjus iš pusių visų! „Vargše tu, vargše! „Ir nelaimingas gi aš! 370 Lygiai taip sijos storiausios išlakstė. 375 Plaukt pasiryžęs galop. „Varge! 430 Taip jis ištrūko iš jos. Taip jis maldavo. Upėn pro žiotis įplaukus. Rankom pastvėrė švelniom. 465 „Vai kad sulaukiau aš vargšas! Buvo matyti ant kalno. Buvo tie krūmai abu. Taip į lapus Odisėjas įlindo. Nusikamavęs, ilgai nemiegojęs. Ramios sodybos dievų. Šokt Nausikajei gražrūbei. Tėvui mielajam ir močiai. „Tėve mielasis! 65 Eiti, kur šoka jauni. Taip ji pasakė. Ir asilėnus paragino bėgti. „Vargas man vėl! Tad ji stovėjo rami. „O visagale! 155 Triskart laimingi visi tavo broliai. Nei vyriškio, nei moters. Ir apkabinti kelius. „Grįžkit, mergaitės, atgal! Trykšdamas jaunu grožiu. Svetimas eina? Kažin kur jį rado? 305 Motiną mano.
Odisėjo kelionė į miestą
Miestan keliaut Odisėjas pakilo. Ir sustojo prieš jį. Puikiai žinau: mūs tėvo beydžio namai kaimynystėj. Mūsų mieste. 50 Puotą puotaujant dabar. Kur Erechtėjo turtingi namai. Marškos margraštės buvo įklotos, moterų austos. Pilna jų žiemą ir vasarą buvo. 145 Baisiai nustebę visi. Ant pelenų. Kolei į savo kraštą įžengs. Nors daug vargų reikėtų vėl vargt. Taip jis pasakė. Kas ir iš kur tu esi? 255 Deivė galinga, gražplaukė Kalipsė. Kalnus miglotus. Žemas visai, be uolų, ir niekur neužpūtė vėjas. Tavo dukters, tarp jų ir pati, prilygstanti deivėms. Likusį šičia gyvent! 315 Jei panorėtumei pats. Ji bus rytoj. Taip jis kalbėjo. „Tėve mūs Dzeuse! Vienas prie kito arti. Kur kam priklausė vieta. 40 Perduokit vyrams mano kvietimą. Lai nepatingsta nė vienas.
Klausimai likimo
Klaustis likimo. Dainius garbingas dabar tai giedojo. Nuo užbrėžtos vagos prasidėjo lenktynės. Eiti rungtynių kokių. Jeigu tik kartais ką moki. „Laodamantai! Savo prekes. „Kaip negražiai, jaunuoli, kalbi! Ir nusišypso kukliai. Tardamas žodį nerimtą. 180 Nors ant manęs taip sakai. Iščiulptas šiandien vargų ir nelaimių. 190 Baubdamas skrido akmuo. Skyrium ir žymiai toliau. Taip jis pasakė. „Meskite šitaip, jaunuoliai, ir jūs! Kumščio, imtynių jėgos ir kojų greitumo. Būdamas tarp svetimų. Savo namuos nesulaukęs. Taip jis pasakė.
Alkinojo svetingumas
Šitaip kalbėjo garbus Alkinojas. Tas aikštės vidurin tuoj išėjo. Ir patrepsėdami dieviškai sukos. 270 Teršė galingo Hefaisto. 290 Ir po kelionės ilsėjos. Nors ir mylėtųs labai. Taip jisai šaukė. Kliaudai padėjo gudrybė. „Tu jį paleisk. Šitaip dainavo dainius garsingas. 385 Taip jis pasakė. Taip jis kalbėjo. „Sveikas lik, mielas svety! Taip jis kalbėjo. Šitaip kalbėjo Aretė. 450 Pakvietė jį vandenin. Šiltą maudyklę išvydus. „Sveikas nūn liki, svety! Lai jis pavalgo. Taip jis pasakė. Nunešė tuoj Demodokui. Šitaip dainavo nūn dainius garsusis. Pilka miglų skraiste prisidengę. 570 Taip mums kalbėjo senukas. Kaip karžygys - gal žentas ar uošvis. 585 Galvą padėjo tenai? PASAKOJIMAI PAS ALKINOJĄ.
Pavojai jūroje
40 Tiesiai Ismaran. Vasarą būna. Galvas padėjo. Žemę atvykom. Girių pilna. Prieplauka kaip patogi! Aukštą ir plačią, apaugusią laurais. Naktį sueidavo gult. Dvylika vyrų. Valgio prikrovęs. 220 Buvo visi užtverti. Dar toliau patys mažieji. Kolei jis bandą pargins. Avinus su ožiais, kieme aukštasieniam paliko. Ir išėjimą užstatė. „O, kiek svečių! Kas gi būsit? 285 Stovi prie jūsų krantų. 320 Žalio alyvmedžio. Vietoj lazdos. Vyrai nulupo dar jį. 350 Grįžti padėsi namo. „Manojo vardo garsaus tau reikia. Niekas esu aš vardu. Jis ir sudribo, galvą atlošęs. Įveikė jį dabar. Taip jam atsakę, nuėjo. 440 Tešmenys sprogo pilni. Nugaras čiuopė visiems. Pats paskutinis? Vakaro metą. O nūn tu paskiausias. Gaila akies? Ryti svečius. 490 Nuo pražuvimo baisaus. „Liaukis, nenuorama tu! Savo pakrantėn atgal. Antrąkart uolą aštriausią paleidęs. „Oi oi oi! Taip aš kalbėjau. Padovanojo, gražiai susitarę. Taip į Ajolijos salą atvykom. Plaukiojančioj saloj. Nešdamas mūsų laivus ir vyrus. „Oi oi oi! Davė gausingai. Taip jis kalbėjo. Nešė atgal nuo tėvynės krantų. 55 Vėl prie Ajolo salos. 60 Aš nuėjau į Ajolo namus. „Kaip, Odisėjau, tu čia? Kad jie prasmegtų visi! Jie nepravėrė burnos. Vis per kvailumą žmogaus. Laidė į mus. Laivas manasis. Pasiuntė. „Vyrai mieli! Nei kur ji teka. Gal kas nors išeitį ras. Vietos čia žemos visur. „Vyrai mieli! Deivė ar moteris gal. Taip jis kalbėjo. Ir pavadino į vidų. Ir pavadino į vidų. Nebeparvesi. 270 Taip jis kalbėjo. Vaikštai nežinomom vietom? Gal tu jų gelbėti bėgi? 285 Nebepareisi ir pats. Žolės, kurių tau duodu. Ir pavadino į vidų. 325 „Kas tu esi, iš kokios padermės?
Kirės kerai
380 Gal vis bijai apgavystės kokios. Aidu skardėjo aplink. „Kurgi mes einam, bepročiai? Nors giminė man artimas jis. „Dzeuso augintas kary! Liaukitės verkt ir kukčioti taip gailiai. Savo gimtuosius namus. Ją maldavau, apkabinęs kelius. „Kirke mieloji! Mus į tėvynę išleisk. Jums dar - į Hado namus ir į Persefonės baisiosios. „Kirke mieloji! Veidu ton pusėn, kur upė banguoja. Taip ji kalbėjo. Kelkitės, plauksim tuojau. 550 Taip aš kalbėjau visiems. Taip aš kalbėjau. Ir kaip nebuvus išnyko. 15 Rūko pilkiausio skraiste apsigaubę. Juodąjį kraują suleidau į duobę. Greit atitraukęs, įšoviau į makštį. Duos dar tau dievas vargų tūleriopų. Laivui ir tavo draugams. Tuokart visiems iš eilės. Laime sau džiaugsis visi. Aš ir toliau toj vietoj likau. Būdamas gyvas? Juodu laivu su draugais? Taip ji kalbėjo. „Motin mieloji! Rūmuose tavo gyvena. Daugelis kviečia ir jį. 225 Šitaip mes keitėmės žodžiais abudu. 250 Priegulis nemirtingųjų. Dzeuso Kronido. Žmona ją vedė. Už pranašavimą tikrą. Dukrą Minojo, baisaus gudraminčio. Taip jis kalbėjo. 340 Jam dovanų, nukentėjusiam taip. „Vyrai mielieji! 345 Su karalienės žodžiais protingais. Dovanas jam sutaisyt. Smaugė šalia manęs. 430 Pinkles paspendus, klastingai nužudė. Jau nuo seniai! Kai mes išėjom į karą. „Veltui, Atride, mane klausinėji. Nebučiavau, nėr galo vargų. Čia atkeliavęs. Taip aš kalbėjau. Tuosyk achajų laivyne. Ir dėl tavęs aimanuot. Galo nerastum. „Nutrūktagalviai! Ištisą dieną pas mus. 25 Plauksite vėl. „Visa gerai padarei, kaip derėjo. 45 Pievoj susėdę žalioj. Kaip jos dainuoja. Kelią katrą pasirinkti toliau. Tau širdyje pačiam. Savo viršūnėm aštriom. Lyg pragarmės juodos. Klaikiai baisu. „Deive šviesioji! „Paikas drąsuoli! Veržtis jėga. Kiek tik jų turi, visas, pagrobs vėl šešetą vyrų.
Pavojingos sirenos
130 Penkiasdešimt bandoj kiekvienoj. Ir nemažėja taip pat. 140 Laivui ir tavo draugams. Taip ji kalbėjo. „Vyrai mielieji! Bet netikėtai vėjas nuščiuvo. Taip jos giedojo balsais maloniais. Galva pamodamas jiems. „Vyrai mielieji! Kartais į šalį srovė. Su akmenėliais pilkšvais. Tiesiai virš mano galvos. 250 Šaukėsi mano pagalbos. Skardų bliovimą avių. Kojos į žemę iškelti neduodi. Niekas nelieskit avies nei jaučio. 320 „Vyrai mielieji! Dugną ir stiebą išspjaus. Kol juos išspjovė. Man nebeleido. 450 Meiliai sutiko, vaišino... Taip Odisėjas kalbėjo. „O Odisėjau! Taip Alkinojas kalbėjo. Dieviškas dainius, žmonių mylimasis. Ir išleistuvės, ir doviai gražiausi. 45 Savo dorosiom žmonom ir vaikais! Taip jis kalbėjo. Vietoj iš savo krėslų. Žodžio netaręs. Ir amžinai neišsenkąs šaltinis čiurlena. 125 Viską sutvarkę, namo jie pasuko. „Tėve Kronide! Nepagarbos tau nerodo dievai. Skubantį grįžt į namus? „Oi oi oi! Nė nebeklausk! Mūsų pagalbos prašys. Aukurą aukštą apstoję. Dvidešimt metų nebuvęs. 200 „Vargas man vėl! Vargšas dabar? Neneša nūn galva, kur turtą paslėpti. Baisūs dalykai! Nieko netrūko iš jų. Jeigu tu klausi, kaip kraštas vadinas. 250 Taip ji kalbėjo. Štai su šituo lobiu. Išplaukė vėl sau visi. Taip jis kalbėjo. Bet apie tai nekalbėkim daugiau. Išminčia ir patarimais garsi. Tavo namuos tebėra. „Dukterys Dzeuso najadės! Gyvas dar jus pamatyt. Rankom lengvai palytėdama sienas. „Oi oi oi, varge! Kai susitarę pradėsime žygį.
Kiaulių prižiūrėtojas
405 Sergstintį tavo kiaules. Ten pavažiavęs. Nieko iš to neišeis. 5 Rado jį sėdint prie vartų. Veislinės visos, paršingos. Lygūs dievams jaunikiai. Siuvosi sau sandalus. Tankų, gauruotą, patiesęs. Ir pakelingi visi. Betgi jis duotas iš meilės. Vyrai jauni. Bet šeimininkas prapuolė. Rasi, daugiau neturės. Taip jis kalbėjo. Savo namiškiams, o man kuo labiausiai. „Mano mielasis! Kad Odisėjas pareis. Nei Odisėjas namo bepareis! 175 Dėl Telemacho. Ar koks abuojas žmogus. Atvežė vyrai tave? 195 Jaukiai galėtum puotaut, o kiti už mus atidirbtų! Buvo gulovė pirkta. Išvedė greit. Ir nebijojau kovos. 215 Varpą atspėti. Ir nemenkų jėgų. Tokis karingas buvau. Burtas pridėdavo dar. Imti ir vesti laivus Ilionan. Ir pasileidome plaukt. 265 Vyrus žudydami vietoj. Ginklai mirgėjo visur. 270 Niekas nestojo kovon. 275 Mirt Egipte, nes vienos nelaimės mane telydėjo. Apglėbiau jo kelius. Nereikalavęs mokėt. Grįžo į gaubtąjį laivą. Trobą atvest. „O, koks tu vargšas, svety! Žodžiai apie Odisėją.
Melagingos istorijos
365 Taip įžūliai meluot? Kaipgi man sąžinė leis taip užgauti Dzeusą Kronidą! 420 Tiesiai prie židinio skersti. Sumetė visą ant pjaustymo stalo. Ką mes dar turim. Atnešė duonos Mesaulijas jiems. Taip vienmarškiniam išeit. 495 „Greit patekėjo Aušra auksasostė. Mes per toli nuo laivų nuėjom! Taip jis kalbėjo. Šiąnakt. Taip Odisėjas gulėjo tą naktį. Sugulė vyrai visi jaunesnieji. Už Eurimacho tekėt. Nieko tačiau neišeis. 50 Nedera leistis į kelią. Taip jis kalbėjo. Ir nuskubėjo prie durų. Jeigu panorai namo. Man įkyrėtų begal. Noriu jau grįžti namo pas savuosius. Didžio Hefaisto tai darbas. 125 „Mielas vaikeli! Kad prisimintum Eleną. Nuo malonios vestuvių dienos. Motinos tavo globoj. Sudie! Jam pasakysim parvykę. Vijosi jį šaukdami. Ir dešinėn pro žirgus nuskriejo. Šiandien manęs paklausyt? „Vyrai! Laivo aukštajam gale. Kiaurus metus. Meilė širdinga. 255 Ten įsikūręs, žmonėms trumpaamžiams sakė likimą. Savo gentainį. Šauti į galvą dabar? Pluša, tarnauja visiems. Ilga skausminga mirtim. Niekad tos dienos daugiau nebegrįš. Toji nenaudėlių šutvė. „Oi oi oi! Ir paklausyti, ką seka žmogus. 400 Sau prisiminę. Toji parodė tuojau mūs tėvo rūmus aukštuosius. Juodu abu? 435 „Mano svajonė sena! 470 Išnešė jas iš namų. Uoste jau laivas fenikų, išplaukt pasiruošęs, mūs laukė. Puolę suėstų. Ko gi bereikia, gyvenk ir norėk. 495 Greit patekėjo Aušra auksasostė. „Kurgi, sūneli, mane tu padėsi? 540 „Mielas Peirajau Klitidai!
Sugrįžimas į namus
5 Šunys pikti, bet nelojo. 10 O šokinėja linksmai. Jo mylimasis sūnus. „Tu pareini, Telemachai, žvaigžde šviesioji? Tavo namuos tebevargsta. Taip jis kalbėjo, ir tas atsisėdo. „Svečias, tėveli, iš kur tas atvyko? Atvežė jį į Itakę? Mūsų trobon jis atėjo. Tų nelemtųjų piršlybų. Aš pasiliksiu čionai. Grįžti namo. To sužinot. Vargšas senelis! Taip jis kalbėjo. 155 Sau sandalus po kojų, išėjo. Ir atsistojo prieš ją. 170 Grįžtumėt ramūs į miestą namo. Viską padariusi, deivė nuėjo. Grįžo trobon. 190 Šitai pasakė ir sūnų tuojau pabučiavo. Šitaip pasakęs, jis atsisėdo. Išima jų jauniklius, nespėjus plunksnoms užaugti. Atvežė čia į Itakę? Šiandien per drąsiai kalbi. Tokį pavargėlį skurdžių ir metų prislėgtą senelį. Kad nusitverti ko būtų, kai pulsim. „Tėve mielasis! Šitiek man kelio sukart! Taip jis kalbėjo. Arba ant kelio.
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite Tikrąją „Miškas Gimė Miške Augo“ Reikšmę Lietuvių Kalboje!
- Vaikų Darželis Gamtoje: Atraskite Natūralaus Augimo Stebuklus ir Unikalų Ugdymą Lauke!
- Neįtikėtina Nėščiųjų Fotosesija Miške: Kūrybiškos Idėjos ir Patarimai Jūsų Unikalioms Akimirkoms
- Nėštumo Kalendorius: Atraskite Svarbiausias Motinystės Akimirkas Nemokamai!
- Anglų Kalbos Pamokos Vaikams: Geriausi Kursai, Stovyklos ir Patikrinti Mokymo Būdai