Šventojoje žemėje, atrodo, jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė - tik gatvė. Šventoji žemė turėtų priblokšti net ir netikintįjį.
Šventojoje žemėje atsirado krikščionybė ir judaizmas. Ten gimė, gyveno ir mirė Jėzus Kristus. Šventa ji ir islamui. Tūkstančius metų į ten traukia minios dešimčių skirtingų religijų piligrimų, ir visi atranda kažką sau, kai kurie pasilieka su visam. Todėl ritualai švenčiausiose vietose niekuomet nenutrūksta.
Miestai, miesteliai, gamtos grožybės, kurių pavadinimus Lietuvoje kiekvienas sužino dar būdamas vaikas. Ta neprilygstama religinė ir tautinė įvairovė, ypatingos tik tenai gyvuojančios kultūros. Liūdnesnė tos įvairovės pusė: karai dėl šios žemės irgi nesibaigia. Tų, naujausiųjų, kai žydų valstybė Izraelis XX a.
Nuskristi į Šventąją žemę iš Lietuvos - labai paprasta ir nebrangu, reisai - tiesioginiai.
Jeruzalė - neabejotinai gražiausias, įdomiausias ir švenčiaususias Šventosios žemės miestas. Miesto simbolis - musulmoniškas auksinis Uolos kupolas (1021 m.), kylantis virš tvirtais mūrais įrėminto senamiesčio. Jis stovi ant Šventyklos kalvos, kur Abraomas vedė paaukoti savo sūnų, o iki 70 m. po Kr. stovėjo švenčiausioji judėjų Šventykla.
Ta pati, kurioje paskutinę savaitę prieš savo nukryžiavimą pamokslavo Jėzus Kristus. Musulmoniška architektūra ant Šventyklos kalvos. Panašių istorijų, kai viena ir ta pati vieta “daugiau nei šventa” daugybei tikėjimų Jeruzalėje - pilna. Net ir tuomet, kai vieta svarbi vien krikščionims, dėl teisės ją prižiūrėti šimtmečius konkuruoja ištisa eilė skirtingų krikščionybės atmainų.
Dar XVIII a. Osmanų Imperijos valdžia, kuriai tada buvo pavaldi Jeruzalė, labai tiksliai padalino visų jų teises ir pareigas: kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias. Garsiausia tarp tokių padalintų “bažnyčių” - Šventojo kapo bažnyčia, pastatyta vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus. Iš tikro ji, kaip ir daug Šventosios žemės švenčiausių vietų krikščionių šventovių, bažnyčią nelabai ir primena.
Ten beveik nėra salių ar navų - tik išraityti koridoriai, laiptai, belangės sienos, išpuoštos altoriais: stačiatikių, katalikų, armėnų, etiopų, koptų… Kai kurios krikščionybės pakraipų, šimtus metų ten laikančių altorius, kitur jau beveik nunykusios ir nežinomos. Tiesa, pačios olos, iš kurios prisikėlė Kristus, toje bažnyčioje nerasite. Viskas seniai nukasta, sunaikinta, o kapo vietoje pastatyta koplytėlė.
Tačiau nuo katalikų atskilusiems protestantams visi keisčiausi senoviniai ritualai su auksiniais smilkytuvais ir senovinėmis giesmėmis atrodė keisti ir bereikalingi. Jų nuomone, tamsūs puošnūs Kristaus kapo bažnyčios koridoriai menkai teperteikė tą laikmečio prieš 2000 metų, kai, supamas tik artimiausių pasekėjų, skurdžiai gyveno ir mirė Kristus, atmosferą. Todėl jie sukūrė savą šventą vietą: Kapą sode, dabar prižiūrimą anglikonų.
Tai - tikras maždaug 2000 metų senumo nežinomo žydo kapas, iškaltas oloje. Apskritai šventos vietos Šventojoje žemėje yra trijų rūšių. Pirmosios tiksliai nustatytos pagal aprašymus šventaknygėse, archeologinius duomenis. Tarp tokių - Alyvų kalnas, per kurį Jėzus įžengė į Jeruzalę, bei Getsamanės sodai jo papėdėje, kur Kristus meldėsi paskutinę naktį prieš mirtį.
Visų tautų bažnyčia prie Getsamanės sodo taip pavadinta todėl, kad ją finansavo keliolika valstybių. Ji pastatyta 1924 m., kai piligrimystė į Jeruzalę iš gyvybei pavojingos avantiūros pamažu tapo prieinama kiekvienam trokštančiam. 1917 m. Kitos šventosios vietos - labiau abejotinos, tačiau gerbiamos (beveik) nuo pat Kristaus laikų, todėl įmanoma, kad yra tikros, nes pirmosios šventovės ten pastatytos dar esant gyviems tų įvykių liudininkams arba greitai po jų mirties.
Ir, pagaliau, paskutinė šventųjų vietų rūšis: tos, bėgant šimtmečiams “atrastos” (sukurtos) Jeruzalėn keliavusių piligrimų - gal iš tvirto tikėjimo, gal tiesiog užsimanius papasakoti įdomių istorijų žmonėms, kurie pakeliui namo priims nakvynei. Kai kurios tokių “išgalvotų” vietų išpopuliarėjo ne mažiau, nei tikrosios. Pavyzdžiui, Kryžiaus kelias - koplyčios ir atminimo lentos Jeruzalės gatvėse, žyminčios vietas, kur Jėzus Kristus esą pametė kryžių ar suklupo.
Jos atsirado Kryžiaus žygių laikais (~1100 m. po Kr.). Gi Kristaus eroje Jeruzalės gatvių planas greičiausiai apskritai buvo kitoks, o ir Kristų nukryžiuoti vedė ne iš ten, kur prasideda Kryžiaus kelias. XIX a. atrastas 2000 m. senuo kapas sode. Visgi šios vietos, kaip ir “Kapas sode”, tinka simboliškam apmąstymui. Beje, beveik visos šventos vietos Izraelyje - nemokamos (išsilaiko iš aukų).
Krikščionių vienuolių ginčai dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis - arabai. 1967 m. Iki šiol Rytų Jeruzalė - labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu.
Ištisos žydų karių (arabai į armiją nešaukiami) grupės, ginkluotos galingais koviniais automatais, patruliuoja tomis gatvelėmis, kaip ir visoje Palestinoje. Oficialus pretekstas - terorizmas, tačiau jo šiais laikais Izraelyje tikriausiai ne daugiau nei Vakarų Europoje. Palestiniečiai galbūt jau prarado viltį, tad organizuotą pasipriešinimą sustabdė. Dabar kiekvienam žuvusiam žydui tenka 10-20 žuvusių palestiniečių. Vienas “rekordų” pasiektas 2009 m., kai žydų žuvo tik 9, o palestiniečių - 1034.
Dauguma aukų - civiliai, nužudyti Izraelio karių už protestus, naudojant kaip gyvus skydus, o dažniausiai išvis “per klaidą” (iš lėktuvų ant palestiniečių miestų mėtomos bombos aukų nesirenka). Geras trečdalis nužudytųjų - vaikai. Vakaruose ir Lietuvoje tą mažai matome: apie kiekvieną teroro akte žuvusį žydą ar vakarietį spauda trimituoja garsiai, o apie kas savaitę žudomus palestiniečių civilius tyli.
Arabiškame Jeruzalės rajone pardavinėjami marškinėliai - subtili okupacijos kritika, kuri, atrodo, šiuo metu leidžiama. Įdomu, kad, kiek mačiau, žydai pardavinėja tik prožydiškus marškinėlius, o arabai - ir proarabiškus, ir švelniai prožydiškus (dėl didesnio uždarbio? Turistus nuo konflikto Izraelio valdžia stengiasi izoliuoti. Tačiau jis visuomet šalia.
Jeruzalę naršiau nešinas Biblija: paskaitęs, kas lankomoje vietoje atsitiko, į tas istorijas įsijausdavau kur kas geriau. Tai štai: kai lipau į tą visiems šventą Šventyklos kalvą, uoliai daiktus peršvietinėję Izraelio kariai Naująjį testamentą pareikalavo palikti greta iš kažkieno jau atimto švęsto vandens. Būnant ten, verta atsargiai rinktis žodžius: štai vieno žmogaus pasiteiravau, kaip nueiti į Haram-E-Šarif (dabartinis kalvos pavadinimas).
Manau, paklaustasis tikrai suprato, tačiau nepatenkintas pasiteiravo: “Kas tas Haram-E-Šarif?”. Pasirodo, žmogus buvo žydas, ir jam ta vieta vis dar “Šventykla”, nepaisant to, kad ta jau tuoj bus 2000 m., kaip sugriauta. Pakeliui į Šventyklos kalvą kabėjo rabinų atsišaukimas, raginantis žydus ten nelipti išvis (per šventa vieta). Žydai apeigas atlieka Šventyklos kalvos papėdėje.
Vakarinė jos siena (ta kalva - dirbtinai sumūryta) vadinama Raudų siena, mat ten žydai aprauda sugriautos šventyklos, o taip pat kiša į tarpelius tarp akmenų lapelius su prašymais Dievui. Kai lankiau, vyravo kur kas linksmesnės bar micvos apeigos, kuriomis trylikamečiai žydai su dainomis, skanduotėmis, balionų leidimu į dangų pripažįstami suaugusiaisiais.
Jeruzalės palestiniečiams pasisekė. Izraelis jiems pasiūlė pilietybę. 4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, okupuotose 1967 m., neturi net to. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”.
Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Vienas palestiniečiams paliktų miestų - Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka.
Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijausti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais sodinamam atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinančiam į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą.
Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai - paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Dabar - taikus metas.
Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba jis išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Nors buvo sausio 12 d., Kalėdų eglutė tebestovėjo, gatvės buvo apkarstytos papuošimais. Kalėdų metas čia kaip niekur ilgas, mat Kalėdas Betliejus švenčia triskart per metus: gruodžio 24 d. katalikų ir protestantų, sausio 6 d. stačiatikių, sausio 18 d.
Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis.
Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje - 85%), šiandien - tik 1,5% (Betliejuje - 35%). O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę.
Krikščionių skaičiaus mažėjimas Betliejuje
| Metai | Krikščionių procentas Betliejuje |
|---|---|
| 1948 | 85% |
| Šiandien | 35% |
Nors gimė Betliejuje, o mirė Jeruzalėje, Jėzus Kristus didžiąją dalį gyvenimo praleido Galilėjoje. Pamokslavo prie Tiberiados ežero. Krikščionys tas vietas atrado tik XX a. pradžioje, kai keliauti tapo paprasčiau (iki tol piligrimai lankydavo tik Jeruzalės apylinkes). Todėl bažnyčios ten gana šiuolaikiškos, ilgamečių tradicijų nėra.
Net ir šiandien tai visiška provincija, be nuomoto automobilio tas vietas lankyti sunku. Tarp lankytinų piligriminių vietų Tiberiados ežero pakrantėje - Kafernaumas, kur Jėzus ilgai gyveno (ten - šv. Petro namo griuvėsiai, virš kurių moderni bažnyčia), tačiau galiausiai, kai dauguma miestelėnų juo taip ir nepatikėjo - pažadėjo jiems liūdną lemtį. Netoliese - kalnas, kur, spėjama, Jėzus pasakė kalno pamokslą [Mt 5:1-7:29]. Ginosare ištrauktas ~2000 m. senumo nuskendęs žvejybinis laivelis.
Žymiausia piligriminė vieta Galilėjoje - Nazaretas, kur Jėzus praleido vaikystę. Didžiausia bažnyčia supa olą, kurioje gyveno Marija (priešingai Viduramžių dailininkų paveikslams, Šventojoje žemėje Kristaus laikais vargšų gyvenimui naudotos olos, o ne nameliai šlaitiniais stogais). Ta bažnyčia - ir savotiška modernaus krikščioniško meno galerija, pilna milžiniškų daugybės šalių dovanotų Marijos paveikslų, mozaikų, bareljefų.
Kaip ir visa Šventoji žemė, Galilėja padalinta tarp žydų ir arabų. Nazaretas - arabiškas miestas (anksčiau krikščioniškas, dabar nebe), o iš Tiberijo, žydams švento kurorto palei Tiberiados ežerą, arabai išvaryti dar 1948 m. Tenykštės mečetės tuščios, jų griuvėsiai romantiškai apšviečiami.
Kaip ir kitur Šventosios žemės provincijoje, daug Galilėjos žydų gyvena prieš maždaug 50-100 metų įkurtuose “savanoriškuose kolūkiuose” - kibucuose. Lygus gyvenimas (“iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius”) anapus kibucų vartų atrodė visai patrauklus, kol neišmirė juos įsteigusių darbščių idealistų karta.
Negyvoji jūra iš tikro yra ežeras, dar mažesnis už Tiberiadą. Jūra vadinamas todėl, kad yra vienas sūriausių pasaulyje vandens telkinių. Jo pakrantė - žemiausia planetos sausumos vieta. Dabar ji 431 m žemiau jūros lygio ir vis žemėja, mat Negyvoji jūra senka. Keli paplūdimiai - mokami ir labai brangūs (pvz. įėjimas - 10 eurų žmogui). Visgi, juos išlaikyti - nemažai darbo: jūrai senkant, senieji pastatai, restoranai, viešbučiai apleidžiami ir statomi nauji buvusiame dugne.
Viršum Negyvosios jūros iškilusi Masada. Žydų tvirtovė, kurią 70 m. po Kr. malšindami žydų sukilimą puolė ir užėmė romėnai. Nuo Masados viršaus matosi gražios panoramos, sausoje dykumoje išlikusios net romėnų karių stovyklos liekanos ir rampa, kurią supylę iš akmenų jie ir užėmė tvirtovę. Įdomu, kad Masada (vieta, iš kur fotografuota) yra ne ant kalno, o dauboje: 23 metrai žemiau jūros lygio.
Mėgstamas žydų anekdotas sako, kad trys didieji Šventosios žemės miestai gyvena skirtingu ritmu: Jeruzalė meldžiasi, Haifa dirba, o Tel Avivas pramogauja. Tą nesunku suprasti net iš gyventojų drabužių. Jeruzalėje dauguma musulmonių ryši skareles, o žydų - galvas dengia šlikėmis ar skrybėlėmis. Tel Avive gi kur kas lengviau išvysi merginą su nuogu pilvu ir auskaru bamboje, didžiules tatuiruotes ar gėjų simboliką (tame mieste - didžiausi regiono gėjų paradai).
Tiek Tel Avivas, tiek Haifa, labai nauji miestai, XX a. pirmojoje pusėje pastatyti žydų, kurie, sionistinių idėjų vedami, masiškai kėlėsi į Šventąją žemę. Todėl Tel Avivas - viena geriausių vietų pasaulyje pamatyti tarpukario ir ankstyvojo pokario architektūrą. Šis miestas garsėja ir naktiniu gyvenimu.
Tiek Tel Avive, tiek Haifoje, šiandien prestižinės yra “vokiečių kolonijos” - rajonai, pastatyti templerių, XIX a. į šventąją žemę besikėlusių religingų vokiečių (vėliau per pasaulinius karus juos, kaip priešo piliečius, britai išvarė).
žymės: #Gime
Panašus:
- Miestas smalsiems vaikams: atraskite įdomiausias vietas ir pramogas!
- Ogmios miestas vaikams: pramogos ir edukacija visai šeimai
- Saulės Miestas Vaikams: Pramogos, Renginiai ir Kaip Planuoti Vizitą?
- Partizanų vadų biografijos: atraskite nežinomas istorijos paslaptis ir jų reikšmę šiandien
- Nuostabios Dainelės apie Žuvytes Vaikams: Eilėraščiai ir Spalvingos Istorijos