Įsivaizduokime mažylį, sėdintį priešais didelį baltą popieriaus lapą. Kokia begalinė tuščia erdvė! Baugu brūkšnį brėžti, suklysti… O gal išdrįsti ir pabandyti? Štai jau piešiu, kaip smagu! Mano ranka gali judėti ir šen, ir ten, visai kaip automobilis, skristi kaip lėktuvas, šokinėti! Jau! Viskas! Pažaidžiau.
Tokios ir panašios mintys kyla stebint piešiantį vaiką. Tiksliai nežinome, ką išgyvena mažylis piešdamas, tačiau aišku, kad piešimas iš jo reikalauja drąsos išbandyti nauja. Dirbdama su 1,5-3 metų vaikais pastebėjau, kad dailės pamokėlės labiausiai veikia nedrąsius, uždarus, dar nekalbančius vaikus.
Šiame straipsnyje norėčiau pasvarstyti, ar reikalingas ikimokyklinukų ugdymas daile? Koks jis turėtų būti?
Dailės terapijos esmė ir nauda
Dailės terapija susiformavo JAV ir Anglijoje septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tai skatino mokslininkus tyrinėti, formavo atitinkamą požiūrį į piešimo bei žaidimo kilmę. Įvairios dailės terapijos teorijos dailės raiškai teikia skirtingą vaidmenį. Tai projekciniai metodai, savęs pažinimas, emocijų raiška, elgesio kooregavimas ir kt.
Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Paprastai dailė suteikia vaikams malonumo, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės jausmus.
Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Paprastai dailė suteikia vaikams malonumo, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės jausmus.
Žinios apie žaidimo ir piešimo ištakas leidžia geriau suprasti 1,5-3 m. piešiantį mažylį. Ankstyvuoju (1,5-2 m. vaikų) piešimo etapu svarbiausia yra fizinis judesys. Daugelis vaiko piešinio tyrėjų išskiria judesį kaip pirminį veiksmą piešinio atsiradimo procese. Iš tiesų šiuo laikotarpiu piešimas labiau primena kūno kultūrą.
Pirmasis brūkšnys dažniausiai nupiešiamas atsitiktinai, bėgant kur nors su pieštuku rankoje. Vaikai piešia gulėdami ant grindų, stovėdami prie sienos ir stengdamiesi pasiekti kuo aukščiau, norėdami užpildyti didelį lapą. Manyčiau, taip vaikas gauna nepalyginti daugiau informacijos apie savo kūną ir jo galimybes erdvėje negu per įprastą kūno kultūros pamokėlę. Vaikas stebi ir gali pamatyti savo judesio paliekamą pėdsaką.
Ankstyvasis piešimas: fizinis lavinimas ir pojūčių pažinimas
Savo kūno suvokimas erdvėje, gebėjimas kontroliuoti kūną tokio amžiaus vaikui yra svarbiausias dalykas. Rankų ir viso kūno judesių amplitudę galima plėsti, pakeitus vien tik popieriaus lapo formatą: mažas popieriaus lapas skatins „smulkiuosius“ kūno judesius, didelis - plačiuosius.
Pirmoji vaikų piešimo raidos stadija, prie kurios jis priskiria ir „atsitiktinį realizmą“, daugeliu atžvilgiu yra „žaidimas“, nes vaikas nekelia sau uždavinio ką nors atvaizduoti.
Nukreipkime savo žvilgsnį į mažylio delniukus ir pirštukus: jis liečia, tyrinėja įvairius daiktus, maigo, baksnoja molį. Rankutę įkiša į dažus, brauko, plekšnoja. Piršteliai šokinėja taip, lyg vaikas grotų fortepijonu. Iš pasitenkinimo mažyliui tįsta seilė, visas dėmesys sutelktas į šį „darbą“.
Ankstyvasis piešimas - tai lavinamieji pirštelių, pojūčių, kūno mankštos žaidimai. Nustatyta, jog pirštukų miklumas ir sklandi vaiko kalba yra tiesiogiai susiję. Mat kairiojoje kaktos skiltyje yra už kalbą „atsakinga“ Broca sritis. Ji tiesiogiai susijusi su smulkiąja (rankų ir kalbos padargų) motorika. Kuo aktyviau juda pirštukai, tuo daugiau impulsų gauna Broca sritis.
Rankučių žaidimai - ne tik puikus būdas paskatinti vaiką kalbėti, bet ir smagi pramoga. Kaip rašo logopedė Jolanta Stasiūnaitė, ne veltui žmogus, „nerandantis“ tinkamo žodžio savo minčiai išreikšti, dažniausiai pasitelkia gestus. Ir, atvirkščiai, atlikdami susikaupimo reikalaujantį darbą, vaikai „padeda“ sau nevalingai iškišdami liežuvio galiuką. Nėra puikesnės pirštukų mankštos už žaidimus su dailės priemonėmis.
Dailės priemonės: jutiminis patyrimas ir savęs suvokimas
Piešiant lavinama smulkioji motorika, sensomotorika, įsivaizdavimas, emocinė raiška. Tyrinėdamas medžiagas ir žaisdamas su jomis, vaikas turi galimybę visa tai asocijuoti su aplinkos įvykiais ir veiksmais. Pirštukais ir rankytėmis spaudžiama, glostoma, maigoma.
Liesdamas medžiagas, vaikas kaupia skirtingą sensorinį patyrimą. Šiame procese pirštukų judesio amplitudė labai plati, ji gali būti prilyginama tik grojimui kanklėmis ar fortepijonu. Asociacijų įsivaizdavimas, nusakymas siekiant išreikšti patyrimą skatina sąvokų ir kalbėjimo formavimąsi.
Dauguma tėvelių bei ugdytojų nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo metų ieško lavinamųjų žaidimų, žaislų. Iš tiesų vaikų žaidimai yra pirmieji universitetai. Šiuo laikotarpiu dailės raiškos priemonių įvairovė itin svarbi, nes suteikia vaikui neišsemiamų galimybių žaidimui, atradimams, savęs suvokimui.
- Kiekviena meninės raiškos medžiaga turi skirtingas fizines savybes:
- pieštukas - kietas, brėžia ploną liniją;
- dažai - šlapi, tiršti, gali būti skysti, susiliejantys;
- molis - sunkus, reikalaujantis fizinės jėgos ir t.t.
Todėl kiekviena meninės raiškos medžiaga suteikia skirtingą jutiminį patyrimą, sukelia kitokios psichologinės reikšmės. Žaisdami „savuosius žaidimus“, vaikai „eina būtent ten, kur jie ir turi eiti“, o psichoterapeutui arba auklėtojui būtina tik sekti juo šiame kelyje.
Pavyzdys iš praktikos
Pateiksiu vieną pavyzdį. 2,5 metų Jurgis apie pusę metų piešė vienodus piešinius - judesio keverzones („keverzonės“ - kol svarbus tik judesys, nieko nevaizduojant). Stipriai spausdamas pieštuką, jis greitai ir energingai sukdavo ratus jų niekaip nepavadindamas. Darbą atlikdavo maždaug per 2 minutes.
Kartą Jurgiui pasiūliau pažaisti su moliu. Jis savarankiškai nulipdė žmogiuką, t. y. save, su visomis reikalingomis dalimis. Nuo tada Jurgis pamokėlėse žaidė tik moliu. Vaikas atgijo, pradėjo vaizduoti visą „savo pasaulį“. Sugebėdavo net 60 minučių žaisti susikaupęs. Jis lipdydavo namus, slėptuves, garažus, mašinas, tėtį, mamą ir, žinoma, save.
Būtent molis, galimybė nulipdyti trijų matavimų figūras lavino berniuko simbolinį mąstymą ir žaidimą bei suteikė galimybę brandžiau įprasminti save. Maždaug po dviejų mėnesių Jurgis vėl pradėjo piešti flomasteriu, tačiau dabar jau laisviau ir nesusimąstydamas vaizdavo tai, ką norėjo - gyvūnus, namus, patį save.
Žaidimai moliu jam padėjo pasiekti simbolinį vaizdavimą (pereiti nuo „judesio piešimo“ į įsivaizduojamąjį simbolinį žaidimą), piešti ir augti, tobulėti. Šis atvejis prieštarauja nuomonei, esą tarp vaiko keverzojimo ir jo kitos veiklos (lipdant, žaidžiant) yra tiesioginis atitikimas, esą darbo pieštuku ir moliu kokybinės charakteristikos yra tokios pačios.
Aprašytas atvejis siūlo kitą mintį - meninės raiškos priemonės suteikia vaikui skirtingas asociacijas, galimybes ir psichologinį patyrimą.
Baimė susitepti: kliūtis ar galimybė?
Paplėtokime dar vieną mintį, išsakytą anksčiau. Didžiuotis vaiku ar susimąstyti pastebėjus, kad jis bijo susitepti rankytes? Ar reikia gąsdintis, kai 1,5-3 metų pyplys su didele aistra kiša rankas į maistą, rankų dažus.
Žinome, kad pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu visais pojūčiais: regos, uoslės, klausos, lytėjimu, skonio. Taigi įvairių medžiagų lietimas yra natūralus ir reikalingas vaiko pažinimo kelyje. Dauguma vaikų mielai ima į rankas molį, bet pasitaiko ir tokių, kurie nepatikliai žiūri į šią medžiagą, jiems molis tėra purvina, šlapia masė.
Su tokiu vaiku reikėtų dirbti iš lėto, atsargiai, pasiūlant jam molio vėl ir vėl. Tikėtina, kad vaikas, kuris jaučia pasišlykštėjimą liesdamas kokią nors medžiagą, pvz., molį, netrukus ja susižavės. V. Oklender taiko molį stengdamasi padėti vaikams, kuriems sunku tuštintis.
Vienas devynerių metų berniukas, mėgdavęs, kad molis būtų kiek įmanoma skystesnis, su malonumu jį laistydavo vandeniu, pildavo vandenį į jo įdubimus. Tačiau vieną kartą jam kažkas atsitiko: jis padarė staigų judesį, įsitempė ir pareiškė, kad daugiau nebežais su moliu.
Vėliau berniukas papasakojo, kad būdamas 4 metų kartą norėjęs paliesti savo išmatas. Todėl ir vėliau jis vis tiek norėdavęs paliesti savo išmatas, bet jį apimdavęs stiprus gėdos ir kaltės jausmas ir berniukas sudrausmindavęs save. Vien tik šio įvykio pakaktų, kad sutriktų žarnyno veikla.
Vaikui pasidalijus prisiminimais, kuriuos galbūt atgaivino darbų iš molio darymas, jis pradėjo jaustis geriau, labiau atsipalaidavęs. Atsikratęs įtampos, jis tapo atviresnis savo išgyvenimams, kontroliavo tuštinimąsi.
Dailės terapija: ne tik piešimas, bet ir procesas
Atrodo, kad daugumai jau tampa aišku, jog dailės terapija nėra spalvinimo knygelių spalvinimas, dailės terapija nėra tapymas su draugais, rankdarbių pamokos. Jau lyg ir plačiau paplito mintis, jog dailės terapija yra tarpdisciplininė terapija, grįsta menu, psichologija ir unikalia kūrinio charakteristika, kuri kyla iš mūsų objektyviosios realybės sudėtingumo ir daugiasluoksniškumo.
Kūrinių unikalumas yra neginčijamas. Jų kūrimo laikas - unikalusis „čia ir dabar“. Kiekvienas kuriantis savo vidinius išgyvenimus paverčia matomais, apčiuopiamais. Kiekvienas kuriantis turi galimybę pamatyti tai, ką ilgą laiką slopino, ignoravo, nerado tinkamos formos iškomunikuoti, o pamatęs - gali priimti, suprasti, jei norisi transformuoti.
Natūralu, jog visuomenėje dar kyla klausimas, ar tikrai dailės terapija yra veiksminga? Ar tikrai žmogus gauna naudą iš kūrybinio proceso terapijoje? Analizuojamoje literatūroje rašoma, jog patirčių, emocijų ir fizinės sveikatos sąveiką apibūdina proto ir kūno ryšiai. Mintys susieja nervų, endokrininę ir imuninę sistemas su fiziologiniais ir psichologiniais pokyčiais.
Skaitant apie dailės terapijos naudą žmogaus sveikatai, pirmiausia pastebima, jog dažname tyrime, straipsnyje aprašoma dailės terapijos nauda asmenų socialiniams įgūdžiams. Dailės terapijos procese žmonės dažnai vien tik būdami drauge išmoksta išklausyti, išsakyti, pamatyti ir priimti ką mato nepuolant vertinti.
Taip pat tuose pačiuose tekstuose minima ir elgesio kontrolės svarba. Šioje vietoje turima minty, jog kūrybinio proceso metu žmogus įgauna įgūdžių nuolatos nepasikliauti impulsu veikti. Kūryboje asmuo gali labai subtiliai išmokti klausyti savęs, išgirsti savo poreikius, mintis, visa tai priimti. Tai padeda atrasti saugius elgesio modelius, kurie leidžia išbūti kritinėse situacijose nekenkiant sau ar aplinkiniams.
Populiariuosiuose straipsniuose, moksliniuose tyrimuose labai dažnai operuojama sąvokomis, jog dailės terapija naudinga „emocinei savijautai“, „emocinei gerovei“. Dažniausiai tiek tyrimai, tiek populiarieji straipsniai būna publikuoti ne Lietuvoje. Suprantant sociokultūrinius skirtumus bei dailės terapijos taikymą Lietuvoje gali kilti įvairūs pasvarstymai.
Analizuojant apklausos duomenis, žmonių, kurie lankė dailės terapijos sesijas, buvo pastebėta, jog 75 proc. dalyvavusių asmenų pažymėjo, jog dailės terapija buvo naudinga jų savivertei, 67 proc. savivokai, 64 proc. savijautai. Tuo tarpu paties kūrybiškumo klausimą ir jo svarbą pažymėjo 50 proc. dalyvių. Tai tampa liudijimu, jog dailės terapija yra naudinga emocinei sveikatai ir gerovei ir Lietuvoje gyvenantiems asmenims.
Dailės terapijos nauda, reaguojant į žmonių lankiusių terapiją apklausas, yra neginčijama, tačiau toliau kyla klausimas - o kaip dar dailės terapija daro įtaką mūsų būsenai? Analizuojant mokslinius tyrimus apie kūrybos įtaką hormonams, buvo pastebėta glaudi jų sąsaja. Kūrybinio proceso metu žmogaus organizmas išskiria dopaminą ir endorfinus. Dopaminas - hormonai, kurie žmogaus organizme atsako už pasitenkinimo būseną, kuri yra svarbi žmogaus veiklos motyvacijai, mokymuisi. Endorfinai - hormonai, kurie veikia žmogaus emocijas, miegą, atmintį, elgseną. Dažnai jie įvardinami, kaip laimės hormonai.
Kūrybinis procesas, lyg ir savaime aišku, turi savo struktūrą, t. y. pradžia (priemonių pasirinkimas, inspiracija, idėja, pirmi prisilietimai), pats procesas (kompozicijos, kolorito ir t.t. išpildymas), pabaiga (kūrinio užbaigimas, paskutiniai potėpiai, autoriaus parašas, pavadinimas, data). Kituose tyrimuose rašoma, jog kūrinio pabaiga (tas momentas, kai žmogus atsitraukia nuo savo darbo ir terapeutui įvardina, jog baigė) taip pat turi reikšmingą poveikį žmogaus hormonams. Kai asmuo baigia kurti, įgyvendinti savo kūrybinę idėją, jo organizme išsiskiria oksitocinas.
Taigi, dailės terapija yra terapinis procesas, kuris leidžia ne tik priimti, išbūti, išmokti, adaptuoti, transformuoti, bet ir procesas, kuris aktyvina hormonų veiklą.
Meno terapijos nauda
- Mažina įtampą: Meno terapija padeda sumažinti įtampą ir stresą, susijusį su įvairiomis gyvenimo situacijomis.
- Gerina nuotaiką: Užsiėmimai meno terapija gali pagerinti nuotaiką ir bendrą emocinę būklę.
- Stiprina viltį: Meno terapija stiprina viltį ir pozityvų požiūrį į ateitį.
- Skatina savęs pažinimą: Užsiėmimai padeda pažinti ir suprasti savo mintis, jausmus bei elgesį.
- Gerina bendravimą: Meno terapija gerina tarpusavio bendravimą ir socialinius įgūdžius.
- Suteikia paramą: Užsiėmimuose galima išreikšti palaikymą ir sulaukti atjautos iš kitų dalyvių.
- Padeda įveikti vienišumą: Meno terapija padeda įveikti vienišumą ir izoliaciją.
- Lavina kūrybiškumą: Užsiėmimai skatina kūrybiškumą ir saviraišką.
- Gerina savivertę: Meno terapija didina pasitikėjimą savimi ir savivertę.
Kaip skatinti kūrybiškumą namuose?
- Bent 10 minučių kasdien skirkite meninei veiklai: Šiame kūrybos procese visai nesvarbus baigtinis rezultatas - jūsų tikslas turėtų būti praleisti laiką, stiprinant ryšį su vaiku, padedant jam išreikšti save, lavinant vaizduotę.
- Sukurkite kūrybai palankią aplinką: Svarbu, kad vaikas turėtų galimybę jausmus reikšti ne tik žodžiais, bet ir kūrybine forma. Tam gali padėti namuose turimas molbertas ar nutrinama lenta. Ant jų paraginkite vaiką ką nors nupiešti, kai jis jaučiasi piktas ar liūdnas, tegul tai tampa jo arba jos įpročiu.
- Įvairias šventes ir gimtadienius švęskite kūrybiškai: Gimtadieniai ir įvairios šventės - puikūs momentai pasinerti į smagias ir kūrybiškas veiklas. Pasiūlykite vaikui gimtadienį švęsti, dalyvaujant kūrybinėse dirbtuvėse (kuriant keramikos dirbinius, žvakes, aksesuarus, žaidžiant su smėliu) arba patys sugalvokite teatrinių, muzikinių, dailės žaidimų.
Dailės terapijos priemonės
Šiais laikais yra daugybė meno terapijos rūšių, visgi dažniausios apima teatro, muzikos, šokio bei įvairias dailės praktikas, pavyzdžiui, fotografiją, koliažus, keramiką, skaitmeninius menus, tekstilę. Dauguma užsiėmimų gali vykti grupėse, kur vaikai dirba kartu, prisiima atsakomybę už savo ir kitų veiksmus.
Dailės terapija vaikams su raidos sutrikimais
Visiems vaikams sunku reikšti savo emocijas, bet vaikams su raidos sutrikimais tai ypač sudėtinga. Jie jaučia labai daug. Iš pažiūros ramus vaikas iš tiesų gali daug suprasti ir išgyventi. Tačiau ant popieriaus lapo piešiant snaiges tų išgyvenimų jis gali ir nepajausti. Piešimas ar spalvojimas yra saviraiška, ne dailės terapija.
Yra didžiulis skirtumas tarp to, kas vyksta su vaiku, kai jis piešia namuose ir per dailės terapijos užsiėmimus. Į terapiją neateiname tiesiog gražiai papaišyti - čia nutinka visko, ir tas procesas gali būti ne tik malonus. Saviraiškoje siekiama rezultato, vaiko dėmesys sutelktas tik į tai. Dailės terapijoje esmė yra ne rezultatas, o procesas.
Dailės terapija yra jungtis, padedanti vaikams atrasti formas, kaip jaustis geriau, pažinti kitus ir save bei išmokti elgesio modelių, kurie jiems padėtų socialiai prisitaikyti.
Panašus:
- Neįtikėtina Vilniaus Vaikų ir Jaunimo Meno Galerijos Istorija: Atrask Paslaptis ir Įkvėpimą!
- Neįtikėtina Meno Terapijos Galia Vaikams: Kaip Ji Keičia Jų Gyvenimus!
- Nepraleiskite! Audiovizualinio Meno Būrelis Vaikams – Įspūdingi Atsiliepimai ir Unikalios Galimybės
- Vaiko Pasas: Viskas, Ką Turite Žinoti – Reikalingi Dokumentai ir Naudingi Patarimai
- Neįtikėtina Kūdikių Gugavimo Paslaptis Anglų Kalba – Atraskite Garsų Pasaulį Su Vaiku!