Šiandien minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno šimtmetį. Sunkiai aprėpiama figūra lietuvių literatūroje, o gyvenime - viešumo, oficialių renginių patoso vengusi asmenybė. Eruditas. Vis dėlto nebuvo iš tų, kurie gyvena kojomis nesiekdami žemės. Priminti svarbiausius A.
Poetas, vertėjas, literatūros kritikas Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas) gimė Aukštaitijos ūkininkų Adomo ir Veronikos šeimoje 1919 metais. Utenos apskrities Nemeikščių kaime gyvenę tėvai susilaukė 10 vaikų. Užaugo septyni - duktė ir šeši sūnūs. Tiksli Alpuko - taip švelniai buvo vadinamas Alfonsas - gimimo data nėra žinoma. Alfonsas Utenoje baigė privalomą keturmetę pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi savarankiškai. Eilėraščius pradėjo rašyti gana anksti, tačiau apie tai niekam neprasitarė. „Jautėsi nepatogiai, kai draugai entuziastingai dalijosi ateities kūrybiniais planais“, - LRT.lt teigė dr. G.
Pirmuosius kūrinius pasirašė Marijos Nykos, Marijos Niliūno, Horacijaus Nykos-Niliūno slapyvardžiais. Apie išėjimą iš namų, sūnaus palaidūno klajones poetas rašė dar paskutiniais prieškario metais. Ilgainiui nusistovėjo Nykos-Niliūno slapyvardis. „Jis kritikų dažnai interpretuotas siejant su egzistencialistine niekio, tuštumos, nykumos patirtimi, tremtimi ir egzodu. Būdinga, kad apie išėjimą iš namų, sūnaus palaidūno klajones poetas rašė dar paskutiniais prieškario metais. Tarsi nujausdamas artėjančią Antrojo pasaulinio karo katastrofą“, - sakė dr. M. Poetas dažnai redagavo savo eilėraščius, ne kartą juos perrašė.
Pasak M. A. Čipkus adoravo prancūzų ir vokiečių kultūrą, didžiuosius poetus, dailininkus ir egzistencializmo filosofus. Todėl įstojęs į VDU Humanitarinių mokslų fakultetą pirmaisiais mėnesiais apsisprendžia studijuoti romanistiką - prancūzų kalbą ir literatūrą. „Buvo taip pasirengęs universitetui, kad iš anksto žinojo ne vieną dėstytoją. Gyvai sutikti jie pasirodė kur kas menkesni už jų knygų keltą įspūdį, - nusijuokė G. Šmitienė. Universitete priklausė studentų ateitininkų draugijai „Šatrija“. Ją buvo įkūrę V. Mykolaitis-Putinas ir Juozas Eretas. Šatrijiečiai rengė literatūros vakarus, domėjosi daile, muzika, lankė koncertus, teatrą. Vytautas Mačernis greitai išgarsėjo kaip talentingas poetas, tapo kartos lyderiu.
1940 metų žiemą Humanitarinis fakultetas perkeliamas į Vilnių - Alfonsas nepaprastai džiaugiasi tokia permaina. Ką tik atgautoje Lietuvos sostinėje apsigyveno garsiajame studentų bendrabutyje Tauro gatvėje, kur palyginti neseniai buvota iš Šateikių kilusio poeto Czeslawo Miloszo. Studijas A. 1944-ųjų vasarą ir rudenį trys broliai Čipkai - Jonas, Petras ir Alfonsas - kiekvienas atskirai pasiryžo trauktis į Vakarus. Ona, Adolfas ir Stasys pasiliko. Anot kalbinamų literatūrologų, likusieji Lietuvoje represijų nepatyrė, tačiau su pasitraukusiais artimaisiais susirašinėti vengė. „Gavęs pirmą brolių laišką iš Vakarų, Adolfas tuoj pat buvo iškviestas pasiaiškinti“, - teigė G. Šmitienė. Kai A.
Į Vokietiją Alfonsas traukėsi su bičiuliu poetu Vincu Kazoku. Traukėsi pėsti, neskubėdami, nenoromis. Nuo Kauno iki Tauragės keliavo du mėnesius. „Tas lėtumas rodo, kad Alfonsas neturėjęs kategoriško sprendimo pasitraukti“, - tvirtino G. Tauragėje bičiuliai nusipirko traukinio bilietus į Vieną. Tačiau Austrijos nepasiekė, išlipo Berlyne, paveikti miesto „traukos“. Vėliau draugų keliai išsiskyrė, po kelerių metų V. Vis dėlto Berlyne atsidūrė pačiu netinkamiausiu laiku, kai miestą pradėjo bombarduoti Sąjungininkų aviacija. Kaip tik tuo metu, 1944-ųjų Kalėdų laikotarpiu, A. „Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos. Pagal vokišką „ordnungą“ reikėjo priklausyti kuriai nors institucijai, kad gautum maisto kortelių ir leidimą legaliai gyventi mieste. A.
Paruošiamuosiuose kursuose, kur daugiausia tobulinti vokiečių kalbos įgūdžiai, susidarė nemažas lietuvių būrelis. Plytas krovė su savo dėstytoju, filosofu Juozu Girniumi (1915-1994), Alfonso kūrybinei biografijai reikšminga figūra. Svarbia ne tik jam, bet ir visai naujai lietuvių poetų kartai. Ir tikrai Berlyne, pasak pašnekovų, susitiko su kita reikšminga asmenybe - Henriku Nagiu. Artėjo rusai, tad iš Berlyno A. Čipkui teko bėgti. Gerus metus praleido Tiubingene, tada apsistojo Freiburge. „Neatsitiktinai - mat šie miestai priklausė prancūzų okupacinei zonai. Suveikė meilė prancūzų kultūrai, kalbai ir literatūrai. Kultūrinei veiklai zonoje vadovavo politikos veikėjas, kalbininkas Raymond`as Schmittleinas, prieš karą Niliūnui dėstęs Kauno universitete“, - LRT.lt sakė M.
Tiubingenas Alfonso biografijoje svarbus dėl kelių priežasčių. Čia pasirodė pirmoji jo eilėračių knyga „Praradimo simfonijos“ (1946). Čia jis sutiko ir gyvenimo bendrakeleivę, dailininkės profesijos siekusią šokėją Aleksandrą Laucevičiūtę, artimųjų vadintą Sandra. Pora susituokė Freiburgo bažnyčioje. Šiame mieste veikė dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno įkurta oficiali mokslo įstaiga - Menų ir amatų mokykla. Sandra ją sėkmingai baigė. Jos vyras mokykloje dirbo prancūzų kalbos mokytoju, o H. Vokietijoje Alfonsas praleido lygiai penkerius metus. Per tą laiką Čipkams gimė du vaikai - Aris (Aristidas) ir Berenika.
Į JAV Čipkai ketino plaukti laivu kaip ir kiti likimo draugai. Čipkai apsigyveno Baltimorėje, uostamiestyje prie Česapyko įlankos. „Amerikoje Niliūnui iš pradžių trūko europietiškos kultūros, net peizažas atrodė susvetimėjęs ir mėnulis nakties danguje ne toks, kaip Nemeikščiuose ar Tiubingene“, - teigė M. Alfonsas įsidarbino kepykloje, vėliau triūsė fabrike. „Laiške skundžiasi Girniui, kaip jam sunku, nebeturįs laisvų valandų, juolab laiko kūrybai. Vargo ilgai, kol pateko į Kongreso biblioteką Vašingtone. O buvo priimtas, nes mokėjo rusų kalbą. Kitas kalbas mokančių pakako, o rusų - trūko“, - aiškino M.
Kongreso bibliotekoje Alfonsui prieš akis atsivėrė didžiausias knygų pasaulis. „Galėjo skaityti, ką tik panorėjęs. Bet kuri knyga, išleista pasaulyje, iš esmės jam buvo pasiekiama. Taip pat ir lietuviškos, rusiškos. Trūko tik laiko. Skaitydavo traukinyje, dvi valandas važiuodamas iš Baltimorės į Vašingtoną ir atgal“, - pasakojo M. Bibliotekoje susidarė lietuvių inteligentų, literatų būrelis, kuriame jau buvo galima bendrauti gimtąja kalba: Henrikas Radauskas, J. Aistis, J. Per pietų pertrauką vaikštinėdami po parką A. Niliūnas su H. Radausku beveik žaisdami „sudarinėjo“ idealią lietuvių poezijos antologiją. Su J. Aisčiu santykiai nesusiklostė. A. Niliūnas nepriklausomoje Lietuvoje poetą labai vertino. „Galima sakyti, buvo didžiausias jo gerbėjas. Paskui nusivylė patriotine Aisčio retorika ir emigracijoje pasižymėjo kaip itin aršus neoromantinio stiliaus kritikas“, - teigė M.
Anot literatūrologo, A. Nyka-Niliūnas kategoriškai nenorėjo taikstytis su patriotizmo monopoliu, kurį J. Aistis, Bernardas Brazdžionis, S. Santvaras ir kiti buvo sau priskyrę. Žemininkų karta, pirmoji emigracinė karta, save pozicionavo kaip vakarietiškos kultūros atstovus. Vis dėlto takoskyra atsirado. Paskui A. Niliūnas parašė gana kritiškų recenzijų apie J. Aisčio naująsias knygas. „Šis labai įsiskaudino, piktai sureagavo, nustojo atsakinėti į laiškus. Galiausiai susitikę net nesisveikino“, - pasakojo M. 1951 metais Los Andžele išėjo jaunosios lietuvių išeivių kartos antologija „Žemė“. Pagrindinis antologijos sumanytojas buvo K. Bradūnas, svarbiausias jo „suokalbininkas“ - A. Nyka-Niliūnas. Leidinyje publikuota penkių poetų - Juozo Kėkšto, K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno, H. Nagio ir V. Mačernio - kūryba. Trečdalį leidinio sudarė filosofo J.
„Iš esmės Girnius nužiedė žemininkų ideologiją - iškėlė žmogaus prasmės žemėje imperatyvą“, - teigė M. Pagal J. Girniaus sampratą, Maironio, Vinco Kudirkos karta kūrė idėjinę visuomeninę poeziją. Antrajai kartai - simbolistams ir neoromantikams - buvo būdingas asmeniškumas, subjektyvumas. Pasak M. Žvirgždo, J. Aistis ir B. Brazdžionis užsipuolė J. Girnių, kad šis, neišmanydamas literatūros istorijos, savavališkai suskirstė kūrėjų kartas, supainiojo filosofiją su poetika. J. Girniaus egzistencinė filosofija, teigė jie, geriausiai pritaikoma tik vienam A. „Nes Bradūnas rašė kitaip, Nagys dar kitaip. Savo pažiūras į literatūrą žemininkai kartu su J. Girniumi išdėstė 1952-1959 metais ėjusiame literatūros žurnale „Literatūros lankai“. Aštuoniuose jo numeriuose pasireiškė modernistinės krypties literatai ir kritikai - Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas, Antanas Škėma, Jonas Mekas, Julius Kaupas.
Pasak M. Žvirgždo, A. Nykos-Niliūno poezija išsiskiria egzistencine pasaulėjauta, Vakarų ir moderniosios poetikos įtaka. Jam buvo svarbūs prancūzų simbolizmo, siurrealizmo ir vokiečių meditacinės lyrikos kūrėjai. Svarbus ir neoromantiškas lietuvių poezijos kontekstas, skverbęsis per J. Aisčio, V. Mykolaičio-Putino, iš dalies - H. „Tačiau nebeveikė Antanas Miškinis, nuo jo poezijos liaudiško armonikinio stiliaus atsiriboja“, - teigė M. Žvirgždas. Ilgainiui A. Ilgainiui A. „Lietuvių poezijai vis dar buvo būdingas jausminis lyrinis išgyvenimas. Tuo tarpu Nyka-Niliūnas nuo pirmojo rinkinio „Praradimo simfonijos“ pradėjo kurti eilėraštį kaip išplėtotą patirties pasakojimą. Neatsitiktinai rinkinys vadinasi simfonijos, jame iš tiesų ne vienas didelės apimties poetinis tekstas, kuriame sąskambiai kuriami skirtingais „instrumentais“, tuo pačiu metu plėtojama ne viena reikšminė linija. Suprantama, tai O. Milašiaus įtaka“, - aiškino G.
Rinkinyje „Orfėjaus medis“ (1953) dominuoja Vokietijos laikotarpio įspūdžiai, pasineriama į meno ir poezijos kontekstus. „Žiemos teologijoje“ (1985), pasak G. A. Niliūno kūryba nepaprastai imponavo Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės kartai, okupuotoje Lietuvoje plito nuorašais. Didelę įtaką ji padarė ir Kornelijui Plateliui, Antanui A. Į Lietuvą A. Nyka-Niliūnas vienintelį kartą oficialiai buvo atskridęs 1998 metais. Apskritai poetas vengė viešumos, oficialių renginių, beveik niekada viešai neskaitė savo eilėraščių. „Grįžęs į Lietuvą apsilankė ir Nemeikščiuose. Deja, čia viskas jam atrodė „fiziškai ir dvasiškai nusiaubta“, - teigė G.
Tiesa, žodžiai „sugrįžo į Lietuvą“, priešingai nei, tarkime, B. Brazdžioniui, A. „Lankydamasis Lietuvoje ne kartą pabrėžė: „Niekur nebuvau išėjęs“, - aiškino G. Šmitienė. - Išties Nykos-Niliūno dienoraščiai liudija, kad gyvendamas Amerikoje jis mintimis nuolat vaikšto Utenos gatvėmis ar Nemeikščių takais. Tais takais vaikščioja ir jo eilėraščių kalbantysis. „Eldorado, prarastojo rojaus, niekada nebuvusios šalies ilgesys. Vaikystė, galima spėti, iš tiesų buvo skurdi. Tačiau jos labai ilgėjosi - iki pat paskutinio eilėraščio“, - teigė literatūrologas M. 2009 metais išėjo poeto žmona Aleksandra. Su šia netektimi A. Nyka-Niliūnas niekaip negalėjo susitaikyti. 2012-aisiais savo dienoraštį pabaigė sakiniu: „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“ Kol kas nėra žinoma, ar po to dar yra parašęs bent vieną eilutę.
Dr. G. Šmitienė yra monografijos „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija“ (2007) autorė. Dr. M.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Atraskite LRT Mediateką: Neįtikėtinas Vaikų Turinio Pasaulis, Kuris Pramogaus Ir Ugdys
- Jurgita Jurkutė: Įkvepiantis karjeros kelias ir intriguojantys asmeninio gyvenimo momentai
- Neįtikėtinos istorijos iš laidos "Gimę tą pačią dieną" archyvo – LRT Mediateka atskleidžia!
- Nepraleiskite! Geriausios Apsauginės Tvorelės Vaikams – Tipai, Patarimai ir Lengvas Montavimas
- Aknystos socialinės globos namai: kokybė, paslaugos ir atsiliepimai