Ir žodis tapo kūnu. Šia Biblijos eilute tinka nusakyti Lietuvos bankų asociacijos prezidento Manto Zalatoriaus (46) profesinį kelią. Kadaise planavęs tapti chirurgu, šviesaus atminimo literatūrologo Alberto Zalatoriaus sūnus ėmė studijuoti lingvistiką.
Šeima ir Vaikystė
Aš gimęs literatūros profesoriaus Alberto Zalatoriaus šeimoje. Tėtis buvo ir disidentas, vienas Sąjūdžio įkūrėjų. Mano vaikystės prisiminimai - juodos saugumo volgos prie mūsų buto Lazdynuose, klausomi telefono pokalbiai. Ir knygų slėptuvė tamsiame kambariuke. George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ perskaičiau būdamas trylikos metų, o vien už tos knygos turėjimą galėjai sėsti į kalėjimą.
Tėvas - Albertas Zalatorius
Albertas Zalatorius (1932 m. lapkričio 3 d. Karveliuose, Ramygalos apyl., Panevėžio r. - 1999 m. gruodžio 13 d. Vilniuje) - filologas, literatūrologas, vienas garsiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų ir kritikų, Sąjūdžio Seimo narys, išrinktas ir patvirtintas Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m. Tėvai - Petras Zalatoris (1900 m. sausio 10 d. Karvelių kaime, Panevėžio apsk. - 1997 m. lapkričio 7 d. Vilniuje), Baigė ketverių metų pradžios mokyklą, ilgą laiką dirbo sandėlininku, vedė apskaitą, turėjo matematinį mąstymą, bet kartu polinkį į literatūrą - rašė trumpus eilėraščius, mėgo skaityti, domėjosi politiniais pasaulio įvykiais. - Anastazija Zalatorienė (iki 1930 m. Rinkūnaitė, 1907 m. rugsėjo 23 d. Ramygalos miestelyje, Panevėžio apsk. - 2003 m. kovo 3 d. Vilniuje), lankė Ramygalos mokyklą, buvo išskirtinio įžvalgumo moteris, turėjusi ypatingą intuiciją ir supratingumą.
- Sesuo - Aldona Zalatoraitė (g. 1930 m. gruodžio 13 d. Karvelių k.), pedagogė, (VU, 1953?), ilgametė Vaiškonių (Kėdainių r.) vidurinės ir Vilniaus Antakalnio (dabar - M. Daukšos) vidurinės mokyklos mokytoja.
- Brolis - Antanas Zalatorius (g. 1933 m. gruodžio 1 d. Karvelių k.), elektrikas, gyvenimą praleido Panevėžyje.
- Žmona - Aldona Zalatorienė (iki 1954 m. Savulytė, g. 1931 m. vasario 14 d. Vietovė), 1952 m. baigė Kauno technologijų technikumą, spaudos ir odos apdirbimo specialybę. Dirbo spaustuvėse, įvairiuose leidiniuose.
- Vaikai - Eglė Zalatoriūtė (g. 1956 m. gegužės 26 d. Vilniuje), filologė (VU, 1979, lietuvių kalbos ir literatūros specialybė), dirba LCC tarptautiniame universitete, Klaipėdoje;
- Mantas Zalatorius (g. 1972 m. lapkričio 6 d. Vilniuje), filologas (VU, 1994, lietuvių ir švedų kalbos, 1999 m.
1938 m. Albertas pradėjo lankyti Barklainių pradžios mokyklą, vėliau (nuo ... m.) mokėsi Ramygalos gimnazijoje. Gimnazijoje pradėjo skleistis du polinkiai - piešimo ir literatūriniai. Ypač gerai sekėsi matematika (geometrija). 1951 m. baigęs gimnaziją dvejojo ar stoti studijuoti literatūros, ar rinktis architektūros mokslus. Vis dėlto įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą (VVU) lietuvių filologijos specialybę. 1956 m. baigęs VVU, gavęs filologo ir pedagogo diplomą ir paskyrimą dirbti į Varnių vidurinę mokyklą lietuvių kalbos mokytoju. Atidirbus paskyrimo metus, 1960 m. jam pavyko gauti darbą Vilniuje, kur buvo priimtas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą ... ... m. įstojo į aspirantūrą. 1967 m. 1956 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Tris dešimtmečius dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas. Literatūros kritikoje dalyvavo nuo 1966 m. Atmetė socialistinio realizmo normatyvines sąvokas. Yra vienas Lietuvių literatūros istorijos Lithuanian Literature (1997) autorių.
Studijos ir Pirmieji Darbai
Visada norėjau būti chirurgu - net praktiką atlikau urologijos operacinėje, kad gauti papildomi balai padėtų laikant stojamuosius. Bet kažin ar jie būtų padėję, nes man prastai sekėsi chemija. Kaip tik prasidėjo Sąjūdis, tėtis gavo informacijos, kad jei niekur neįstoju ir einu į armiją, tai iš jos negrįšiu vien tik dėl to, kad jį palaužtų. Turbūt tas „Gyvulių ūkis“ nebuvo veltui, pasirinkau saugesnį kelią - nerizikuoti. Rizika būtų buvusi beprasmė. Padėjo ir mano mėgstamos knygos „Kapitono Blado odisėja“ mintis: geriau gyvas bailys negu miręs kvailys.
Todėl pasirinkau, kaip man atrodė, juokingas studijas - lingvistiką, nes kalbos man sekėsi kaip riešutų gliaudymas. Pirmąkart buvo renkamas skandinavistikos kursas. Ir koks esu dėkingas šiam likimo vingiui! Vėliau dar baigiau verslo magistro studijas INSEAD bei Kopenhagos verslo mokykloje.
Lietuvoje - Sausio 13-oji, Vokietijoje byra Berlyno siena - kaimynų už Baltijos jūros kalbos niekas nemoka, o taikytis prie naujo pasaulio norime. Ta galimybė mane tiesiog įsiurbė. Aš, studentas, padėdavau švedų verslininkams, netrukus jau dirbau jaunesniuoju padėjėju Švedijos prekybos taryboje. Prasidėjo mano karjera, pirmos verslo pamokos lingvistikos studentui vyko realiame gyvenime.
Karjera Švedijoje
Jūs 25 metus dirbote Švedijoje, „Business Sweden“ kompanijoje užėmėte viceprezidento postą. Kokios patirties parsivežėte? Pagrindinė 25 karjeros metų pamoka tokia: planuok, ką nori, o gyvenimas tave pastatys į situaciją, kai turėsi rinktis tarp savo plano ir vertybių. Švedija daug davė karjeros, vertybių, kultūrine, socialine prasme. „Business Sweden“ kompanijoje buvau atsakingas už eksporto skatinimą ir investicijas Centrinėje bei Rytų Europoje - vadovavau mūsų operacijoms 23 šalyse. Tai strateginės konsultacijos didelėms švedų korporacijoms ir šiek tiek vyriausybei. Tai darbas, kurį sudėtinga nusakyti mamai ar tetai, nes daug ko, laikydamasis konfidencialumo, net negaliu pasakoti. O paprastas pavyzdys būtų toks: vienas stambiausių Švedijos koncernų nori ateiti į Lenkiją, bet nežino, kaip ir ko ten būtų galima siekti. Tuomet mes su komanda staigiai išanalizuojame verslą daugybe parametrų - rinkos, finansinių galimybių, politinio ir socialinio konteksto, žmogiškojo kapitalo.
Vadovavau Švedijos prekybos tarybos Vilniaus biurui, paskui - Baltijos šalims, galiausiai mane pakvietė į pačią „Business Sweden“ centrinę būstinę Stokholme eiti viceprezidento Centrinei ir Rytų Europai pareigas.
Ilgai laikėtės vienoje kompanijoje - tokius specialistus paprastai nori pirkti ir medžioti. Nori. Medžioja. Bet jaučiuosi palaimintas, nes turėjau išmintingus vadovus. Kai tik jie pastebėdavo, kad man trūksta iššūkio - iškart gaudavau. Nėra nieko geriau, nei dirbti su protingais.
Ir visada jausdavote pasitenkinimą tuos iššūkius įveikdamas? Visada. Bet reikia suvokti, kas profesionalą skiria nuo profano. Profanas po vieno iššūkio iš karto ieško naujo. Tačiau ūgtelėjęs privalai nugludinti tai, ką išmokai. Ir būtent gebėjimas tinkamai išnaudoti šį laiką iki kito šuolio atskiria profesionalą nuo profano. Profesionalas gali džiaugtis gludindamas savo kampus. Profanui greitai nusibosta ir jis mano, kad gali šokti į kitą lygį. Nebloga schema ir gyvenimui. Iš kur tai jumyse? Iš patirties.
Grįžimas į Lietuvą
Į Švediją vos ne kas savaitę skraidžiau dvidešimt metų, pastaruosius penkerius gyvenau pačiame Stokholme. Nors iš tiesų ten praleisdavau dvi tris dienas, o kitomis skraidydavau po tas savo kuruojamas 23 šalis. Per savaitę - penki-septyni skrydžiai. Penktadienį - šventai - skrisdavau namo į Vilnių, nes mano sūnus nenorėjo keltis į kitą šalį, be to, dar reikėjo pasirūpinti ir mama. Turėjau dvejus namus - du ūkiai labai bjauru, niekam nepatariu.
Kaip tik atrodo žavinga, bet gal tai tėra finansų klausimas? Ne. Dar nesutikau žmogaus, kuris gerai jaustųsi gyvendamas tarp dvejų namų. Tai labai sunku. Ir tai suvoki tik pagaliau nusėdęs vienuose namuose.
Grįžęs kreipiausi į tuos galvų medžiotojus - pagaliau aš jums atviras. Gavau kelis pasiūlymus. Iš pradžių maniau, kad Lietuvos bankų asociacijos prezidento pareigos - pensininko darbas. Bet įsigilinęs supratau, kad tai dar vienas didelis iššūkis. Iškart susidūriau su paradoksu: Lietuva turi vieną efektyviausių ir labiausiai skaitmenizuotų finansų sistemų Europoje, bet esame visiškai ja nepatenkinti. Naudotis bazinėmis bankinėmis paslaugomis per mėnesį kainuoja pigiau nei butelis pieno, o manome, kad įkainiai yra per aukšti. Iki šiol neturiu objektyvaus atsakymo, kodėl, tik žinau, kad labai klystame. Pasirinkau šį darbą, nes šiuo metu išgyvename pokyčio jėgą ilguoju periodu, - rezultatai pasimatys gal tik po kelių dešimtmečių. Mes dabar kuriame ateitį - žiauriai faina.
Neliūdna buvo grįžus? Net nekėliau tokio klausimo. Sūnus nenorėjo eiti į gimnaziją Stokholme, o kai vaikas jau paauglys, geriau, kai tėvas tame pačiame mieste, ne kitoje šalyje. Simonui dabar keturiolika metų, jis didysis mano kantrybės mokytojas, yra iš tų nedaugelio žmonių, kurie turi ypač argumentuotą nuomonę.
Kita priežastis grįžti - žinia, kad mama serga nepagydoma liga. Džiaugiuosi, kad paskutinius jos gyvenimo mėnesius praleidau kartu. Sprendimas grįžti nėra nei didingas, nei altruistiškas. Prisimenu tėvo patarimą - gyventi taip, kad galėtum ramiai miegoti. O su kaltės jausmu kažin ar miegočiau ramiai, nesvarbu, kad karjera pasiekusi aukštumas. Juk kai sergi - ne darbas tave lanko, o artimiausi žmonės. Mes neretai tai pamirštame.
Lietuvos Bankų Asociacija
Ką veikia Lietuvos bankų asociacijos prezidentas? Bankai žmonėms nesisieja su švelniu kačiuku.
Šeimos Reikalai
Išsaugoti šeimos per atstumą nepavyko? Ne. Už pasiekimus moki. Tai yra mainai - prarasti draugai, sugriuvusi šeima, pašlijusi sveikata, svarbiausia - savo gyvenimo laikas. Aš sumokėjau visais keturiais šiais dalykais ir moku iki šiol. Už dyką nieko nebūna.
Esu dėkingas likimui, kad prieš beveik trejus metus mane suvedė su Aiste, kuri toleruoja mane tokį, koks esu, leidžia ir man ją palaikyti, nors pati yra stipri - net stipresnė už mane. Dabar, žiūrint į praeitį, sutikti Aistę buvo tikrai geriausias dalykas, kuris man galėjo nutikti. Aistė puikiai sutaria ir su mano sūnumi, ir net su jo mama.
Kokią pamoką išsinešėte iš pirmosios santuokos? Santuoka truko apie dešimtmetį. Turbūt pagrindinis dalykas - suprasti, kad jei ne pakeliui, nebijoti apie tai pasikalbėti atvirai. Ir geriau sprendimą priimti anksčiau nei vėliau.
Bet nepraėjo lengvai tas pokalbis? Tokie dalykai niekada nepraeina lengvai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Tai nėra akimirka - tai ilgas procesas, turintis padarinių, kuriuos jausi visą gyvenimą. Bet geriau tai padaryti aiškiai ir greitai, o ne lėtai ir skausmingai. Skaudės bet kokiu atveju. Kai nukerti, bent jau aišku, kad pasirinkai.
Prie jūsų oficialios aprangos lyg ir nedera tokia pinta apyrankė. Nešioju ją ketverius metus. Mano sūnus ją supynė ir padovanojo per Kalėdas. Simonas žino mano aistrą buriuoti, turime tradiciją - buriuojame trys vyrai su sūnumis. Su šia apyranke ėjau net į Švedijos karaliaus Karlo XVI Gustavo vakarienę (juokiasi).
Pomėgiai ir Pažiūros
Buriavimas jūsų gyvenime - tai privalomas karjeros aukštumų pasiekusių žmonių pomėgis? Norint buriuoti, reikia turėti noro daug mokytis. Grožis, kad mokaisi kas kartą išplaukęs. Iš pradžių plauki dėl mokslo, dėl kompanijos. Paskui man patiko plaukioti vienam ir ne tam, kad pasiekčiau kokį nors tašką, - patiko dėl minčių, kurių ateina plaukiant. Bet ta romantika susideda iš kruopštaus skaičiavimo ir matematikos. Jūra prognozuojama nebent jei plauki dviem dienoms.
Tikras buriavimas neturi nieko bendro su buvimu pasiturinčiam ar daug pasiekusiam. Taip taip - norint buriuoti pinigų nereikia, jie ten neatlieka jokio vaidmens. Vienintelė valiuta - tavo žmogiškas santykis su kitu. Būna tokių plaukimų, kai išlipę į sausumą žmonės nebesikalba, o būna tokių, kad prisišvartavę dar sėdime parą laive ir nenorime skirtis. Jūra nemėgsta bravūros, nemėgsta neapgalvoto poelgio. Drąsa nesuvokiant rizikos yra bravūra, o bravūra jūroje dažniausiai reiškia pražūtį. Tad lipdamas į laivą suvynioji savo ego ir nukiši į tolimiausią kampą.
O jūs gyvenime esate gavęs per snapą? Žinoma. Dažniausiai tai nutinka, kai per jaunas gauni arba pareigas, arba pinigus, arba abu dalykus ir pradedi manyti, kad viską gali, ir pridarai nesąmonių. Tik džiaugiuosi, kad tai nutiko ne kritiškose situacijose, nes pamoka galėjo kainuoti daug brangiau. Iš vieno įdomiausių savo vadovų Jano Carlborgo, Švedijos specialiųjų pajėgų įkūrėjo sūnaus, gavau gerą pamoką. Jis pasakė: „Mantai, dabar esi jaunas ir sėkmingas, tad žinok, kad didžiausias priešas ir yra sėkmė. Kai sekasi - būk budrus, ypač savo paties atžvilgiu. Nesusireikšmink.“ Gal todėl man nebepatinka buriuoti varžybose. Kai vienas plauki, varžaisi tik su savimi, didžiausias ir pikčiausias konkurentas yra ne kitas laivas, o tu pats. Kai varžaisi su kitais, patiri apdovanojimo jausmą, kad esi už ką nors pranašesnis. Bet juk tai nereiškia, kad tapau geresnis. Įdomiausia pergalė prieš save.
Apie Tėvą
Mantai, koks jūsų tėtis, kuris žinomas kaip literatūrologas, kurio knygas buvo sudėtinga skaityti mokyklos metais? Tai pabandykite paskaityti jo kolegų darbus - tėtis dar gana aiškiai rašė (juokiasi). Jo darbus su mama pirmi išgirsdavome. Pamenu, tėtis rašydavo ir plėšydavo, rašydavo ir plėšydavo. Mėgo tikslų žodį, nes jei nekalbi tiksliai - nemąstai tiksliai. Jis iš esmės buvo matematikas, pritaikęs matematines žinias literatūrologijoje. Kai jau būdavo patenkintas tekstu, skaitydavo atsigulęs miegamajame, o aš klausydavausi.
žymės: #Gime
Panašus:
- Įdomiausia Manto Kalniečio Biografija ir Šeimos Paslaptys – Sužinok Visą Tiesą!
- Nežinomi Faktai apie Mantas Stonkus: Biografija, Karjera ir Asmeninis Gyvenimas
- Neįtikėtina Manto kelionė Balsas Vaikuose: Patricijos žingsniai link Lietuvos šlovės
- Sužinokite viską apie naujagimių hipoksiją ir neišnešiotų kūdikių sveikatos problemas – svarbiausi patarimai tėvams!
- Efektyvūs patarimai tėvams: ką daryti, jei vaikas viduriuoja?