„Jūsų vaikas mušasi“. Tokius žodžius kartais tenka išgirsti tėvams, vakare pasiimantiems vaiką iš vaikų darželio. Kai kurioms šeimoms tai būna didelė staigmena: „Kaip? Kodėl?
Priežastys, kodėl vaikas mušasi
Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.
- Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo.
- Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.).
- Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
- Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais.
- Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos.
- Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
- Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę.
- Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu.
- Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu.
- Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Kitų priežasčių apžvalga
Pagal savo amžių gana didelio ūgio ir stambaus stoto šešiametis, išbėgęs į kiemą, iškart susigūžia ir tarsi „sumažėja“: nesigina, kai jį puola kiti vaikai, vyresni, bet ne tokie stambūs ir aukšti kaip jis, kenčia patyčias.
Tačiau grįžęs namo arba nuėjęs į darželį vaikas jaučiasi tarsi erelis ir svaidosi kumščiais į kairę ir į dešinę. Greičiausiai šis fiziškai stiprus berniukas nori būti lyderis, būti dėmesio centras, stiprus ir ryškus.
Tačiau nors fiziškai ir gerai išsivystęs, su vyresniais vaikais konkuruoti negali ir pralaimi, nes šie jo nepripažįsta lyderiu. Gali būti, kad tėvai nemokė savo sūnaus nors retsykiais pažinti pralaimėjimo skonį, susitaikyti su nesėkme.
Nors ir kaip jie stengiasi, kad jų sūnaus vaikystė būtų gera ir graži, jis vis tiek anksčiau ar vėliau susiduria su tam tikrais ribojimais ar nesėkmėmis. Kai tėvai nuolat nusileidžia, kad tik mažylis neverktų, gautų visa, ko nori, kad būtų vadinamoji šventa ramybė, jis jaučia, kad visada yra laimėtojas.
Toks nuolat namuose giriamas ir visada laimintis vaikas išėjęs į kiemą susiduria su kitais vaikais ir pamato, kad ne visada gali būti taip, kaip jis nori. Kai nuskriaudžia kiti vaikai, kažkur reikia „padėti“ negeras emocijas ir berniukas, nuėjęs į darželį, kuriame yra silpnesnių, juos muša ir bando atkurti savo, stipruolio ir lyderio, įvaizdį.
Skriausdamas darželio draugus ar mažesnę sesę jis sau bando įrodyti: „Aš vis tiek esu stiprus.“ Tačiau jis ir vėl save nuskriaudžia, mat su agresyviu vaiku kiti bendrauti nenori ir jis apskritai lieka nesuprastas bei vienišas. Čia ir prasideda užburtas ratas.
Ką daryti, jei vaikas mušasi? Patarimai tėvams
Tad kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui?
- Pirmiausia reikia vaiką mokyti pralaimėti. Svarbu, kad jis suprastų, jog pralaimėti nieko bloga, kiekvienam žmogui tai pasitaiko. Kad nė vienas, kuris pralaimi, vien dėl to netampa blogesnis, priešingai, vis tiek tėvai jį myli ir brangina.
- Pralaimėti galima mokyti ir žaidžiant, pavyzdžiui, šachmatais ar pan. Būdas labai paprastas. Kartais laimi mama, tėtis, o kartais - sūnus. Bet nereikia elgtis taip, kad vaikas visada pralaimėtų.
- Tėvai turėtų stengtis, kad berniukas suprastų, jog ne fizinė jėga viską lemia. Jo pasitikėjimą savimi galima kelti ir parodant, koks jis reikalingas šeimoje.
- Pavyzdžiui, pasidžiaugti, kaip gražiai globoja sesę. Galbūt sūnumi per mažai pasitiki tėvai. Nereikia vaiko paversti „aukle“, bet galima paaiškinti, kad jo sesė yra mažesnė ir dar nesugeba kaip jis gražiai pavalgyti, suplauti indų, sutvarkyti kambario.
- Galima paskatinti, kad brolis pagelbėtų sesei.
- Jeigu grupėje jau susiformavusi nuomonė, kad berniukas - mušeika, blogiukas, ir su juo niekas nenori bendrauti, gal mamai vertėtų perkelti jį į kitą grupę ar darželį?
- Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan.
- Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką?
- Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų... Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti.
- Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi.
- Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja.
- Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos...
- Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
- Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.
- Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs...“
- Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
- Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai.
- Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
- Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės...
- Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
- Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį.
- Jei mes vaikui trenkiam per ranką, kai jis riebaluotom rankom siekia knygutės, nereikėtų stebėtis, jei jis trenkia kitam žmogui, vos šis ketina padaryti tai, kas vaikui nepatinka.
- Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
- Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.
- Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
- Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
- Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis!
- Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu.
- Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
- Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Dažnai tėvai tokioje situacijoje ima barti vaiką, jį drausminti ir patys rodo agresiją vaiko atžvilgiu.
- Tačiau praktika rodo, kad yra daug efektyvesnis būdas, taikytinas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo.
- Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
- Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
- Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
- Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
- Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės.
- Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės.
- Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
- Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
- Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių.
- Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
Ką dar svarbu atsiminti
Vaikai yra tarsi veidrodžiai, tik jie atspindi ne išorę, o vidinę suaugusiojo būseną. Būtent tai yra priežastis, kodėl dažnai tėvai sako: „Su tėčiu jis elgiasi kitaip“, „Kol mamos nėra, jis tiesiog „auksinis“ vaikas“, „Šitaip vaikas zirzia tik prie močiutės“.
Kodėl taip yra? Nes vaikas dar tik mokosi pažinti pasaulį, jis yra jautrus viskam, kas vyksta aplink jį.
Vaikas neturėtų matyti mamos verkiančios, jei jūs negalite jam paaiškinti, kodėl verkiate. Vaikui tai kelia baimę, jam per sunku suvokti, kad mama verkia, ją kažkas nuskriaudė, bet aš nemačiau, kas nuskriaudė, ir nežinau, kaip jai padėti.
Agresija darželyje: specialisto komentaras
Mama Saulė savo dvejų metų pipirą Titą šį rudenį pirmą kartą išleido į vaiko darželį. “Vos pradėjęs lankyti darželį, po poros dienų mano dvimetis “aiškinosi” santykius. Atėjus jo pasiimti, auklėtoja papasakojo, kad Titas įkando vienam berniukui…į skruostą.
Pasijutau klaikiai, nežinojau, kaip reaguoti - ar įkandimas stiprus, kaip jaučiasi nuskriaustasis ir kaip jaučiasi jo tėvai. Teko pasikliauti savo intuicija ir sveiku protu - sutikus nuskriausto berniuko mamą jo atsiprašiau, taip pat meiliai pakalbėjau ir su pačiu berniuku, ačiū Dievui, įkandimas buvo menkutis.
Praėjus dar savaitei, atėjus pasiimti sūnaus, auklėtoja man pranešė, kad viena jo grupės mergaitė įkando jam į ranką.
Į klausimus atsako Dalia Masilionienė, ŠILAGĖLĖS darželio vadovė ir ikimokyklinio ugdymo specialistė.
- Pirmosiomis dienomis dažniausiai vaikai nori pabūti stebėtojo pozicijoje, įvertinti viską iš šalies. Iš pat pradžių vaikai nepuola megzti naujų draugysčių, kol “neprisijaukina” naujų sienų.
- Darželio auklėtoja naujokėlius pasitinka su šypsena, kalbindama, kviesdama prisijungti prie žaidimų ir veiklos, bet jei vaikutis atsisako, jam suteikiama laisvė - nebūtina iškart šokti ir dainuoti ratelyje ar pan., kol vaikas pats neparodo noro. O anksčiau ar vėliau jis vistiek užsimano draugauti, veikti kartu tai, ką kiti vaikai daro.
- Tai nėra būdingas reiškinys. Neramesnės paprastai būna tik pirmos trys dienos, vėliau reikalai ima klostytis paprasčiau.
- Jei adaptaciniu laikotarpiu vaikas būna agresyvus, su juo būna mama (ar kiti artimieji) tiek laiko, kiek reikia.kad vaikas nurimtų.
Dėl ko kyla mažųjų konfliktai?
Iš tiesų, tie konfliktai varo siaubą suaugusiems, o ne patiems vaikams. Tarp vaikų kilus nesutarimui, jie garsiau šūkteli, rikteli, kažką numeta ar ima zirzti, ir tai labiausiai išgasdina tėvelius. Patys vaikai to nesureikšmina ir jau po kelių akimirkų vėl gali būti geriausiais draugais.
- Patys mažiausiai dažniausiai pykstasi dėl žaislų. Mažylių pasaulio ir aplinkos suvokimas dar gana primityvus - tarkim, dvimetis pamato žaislą, kurio labai užsinori būtent šią akimirką ir eina jo pasiimti.
- Ir visai nesvarbu, kad tuo metu tas jo geidžiamas žaisliukas yra kito vaiko rankose. Mažylis to lyg nepastebi, nes jo dėmesys sukoncentruotas į trokštamą objektą. Ir, kai jis ateina to žaislo pasiimti, įvyksta konfliktas, nes suo juo bežaidžiantis vaikas nenori jo atiduoti.
- Tokiu atveju nesutarimas sprendžiamas labai paprasta, abu mažyliai yra išskiriami ir jų dėmesys nukreipiamas kita linkme. Po kelių minučių apie nesutarimą jau būna pamiršusios abi konfliktavusios pusės.
- Tada jau galima paaiškinti, kai vaikai nurimsta, kodėl negalima atiminėti kitų žaislų, kad reikia dalintis, apsikeisti, palaukti, kol žaidžia kitas ir pan.
- Vaikučiai nesutaria ir dėl auklėtojos dėmesio. Ypač jeigu jiems jo trūksta namuose iš tėvelių ar artimųjų.
- Žinodami, kaip galima gauti dėmesio iš nuolat užimtos mamos namuose - rėkaujant, metant daiktus ir panašiai, vaikai taiko tą patį modelį ir darželyje, norėdami būti pastebėti.
- Kartais pasitaiko, kad vaikai vieni iš kitų atiminėja maistą, bet tai pasitaiko itin retai, visgi tai irgi signalas, kad vaikutis nepakankamai gauna dėmesio namuose iš tėvų… Todėl kitose aplinkose, stengiasi jo išsireikalauti visais įmanomais būdais. Ne visada gražiais.
- Užgavo, įkando, pastūmė ir t.t. Tą pačią sekundę vaikai yra atskiriami ir skubama juos nuraminti, paglostyti, pakalbinti, nukreipti dėmesi kita linkme.
- Nepuolama klausinėti, kas kaltas, kas pirmas pradėjo ir pan. Svarbiausia abu vaikus nuraminti, sudominti kitu žaislu ar veikla, o vaikams aprimus, pykčiui praėjus, paaiškinti, kodėl negalima atiminėti kitų žaislų, kad reikia dalintis, apsikeisti, palaukti, kol žaidžia kitas, negalima muštis ir pan. Tai paaiškinama abiems vaikams.
Kaip elgtis tėvams, kai jų vaikas yra nuskriaustasis?
Būtina vaiką nuraminti ir pasakyti,kad jūs esate jo gynėjas ir guodėjas. Kaip išmokyti vaiką, kad jis nesimuštų? Kartais vaikas mušasi dėl to, kad jam malonu. Jokiu būdu negalima atsitverti tylos siena. Kalbėti būtina. Reikia jam pasakyti, kad jį mylite, bet jo poelgis jums labai nepatinka. Reiktų neleisti jam žiūrėti jo mėgiamų filmukų, tačiau suplanuotos išvykos atsisakyti negalima.
Panašus:
- Mano Vaikas Autistas: Kaip Padėti ir Palaikyti? Patarimai Tėvams
- Knyga "Mano vaikas nieko nevalgo": kaip spręsti valgymo problemas?
- Gimtadienio Animacija: Kaip Sukurti Neužmirštamą Šventę Vaikams ir Suaugusiems!
- Kaip Gauti Didžiausias Išmokas Gimus Vaikui Lietuvoje: Viskas, Ką Turi Žinoti!
- Pelėsis: Kas Tai ir Kaip Jis Greitai Auga Jūsų Namų Aplinka!