Jau pradėję lankyti darželį vaikai susiduria su pirmomis konfliktinėmis situacijomis. Ginčai tarp vaikų kyla labai dažnai ir dėl menkiausių priežasčių. Jiems sunku ilgai sugyventi nesusipešus, nesusipykus.
Susidūrę su pirmaisiais konfliktais tarp vaikų, tėveliai dažnai sunerimsta, kad jų mažyliai gali būti mušeikos ir nuolat linksniuojami auklėtojų arba skriaudžiami, atstumti kitų vaikų. Dėl to tėvams ima atrodyti, kad jie yra prasti tėvai, nemoka deramai auklėti atžalų arba tinkamai jų apsaugoti. Vienas iš pirmųjų žingsnių sprendžiant vaikų tarpusavio konfliktus - tai gimdytojų supratimas, jog šie vaikiški konfliktai nėra nei blogi, nei geri. Tėvai turi būti atviri ir nebijoti, kad jų mažylis konfliktuoja, mokyti juos spręsti konfliktines situacijas, atpažinti, įvardyti ir visiems priimtinu būdu išreikšti savo jausmus.
Vaikai dar nemoka deramai suprasti ir kontroliuoti savo jausmų, reikšti savo minčių, linkę visur lyderiauti. Vaikams svarbu išmokti sakyti teiginius, apibūdinančius, kaip jis jaučiasi, kodėl taip jaučiasi ir ko nori. Taip pat tėveliai turi mokyti atžalas suprasti, kaip jaučiasi kiti, gerbti kito vaiko nuosavybę ir veiklą, dalytis žaislais, būti atsakingiems už savo veiksmus.
Konfliktų Poveikis Vaikų Raidai
Per konfliktus vaikai išmoksta bendradarbiauti, tinkamai reikšti ir priimti kitų nuomonę, toleruoti skirtumus, susitarti ir dalytis. Tam, kad vaikai išmoktų spręsti tarpasmeninius konfliktus, jie turi susikurti tam tikrą reakcijų sistemą, pagrįstą asmenine patirtimi, pajusti savo vidinę jėgą ir įgyti tam tikrų moralinių vertybių. Tačiau jeigu konfliktai nuolat kartojasi, mažylis jaučiasi liūdnas, prislėgtas arba piktas, nenori eiti į darželį, vadinasi, jis nepajėgia vienas jų išspręsti ir vaikui reikalinga suaugusiųjų pagalba.
Tėvų Rolė Sprendžiant Vaikų Konfliktus
Tikriausiai neįmanoma apsaugoti vaikų nuo konfliktų, todėl geriau to nedaryti. Tėvams svarbu mokyti vaikus juos spręsti. Sunkumai yra gyvenimo dalis, su kuriais vaikai turi išmokti susidoroti. Konfliktai - vieni iš jų. Tėvų gebėjimas išklausyti vaiką, jo palaikymas, situacijų aptarimas ir tinkamų sprendimų būdų ieškojimas bei įsikišimas į konfliktus, su kuriais vaikas nepajėgus susidoroti, padeda mažiesiems išmokti spręsti nesutarimus.
Taip pat svarbu nuolat sau priminti, kad vaikai labiausiai mokosi iš pavyzdžio, stebėdami suaugusiuosius, ypač tėvus. Susipykti, susibarti šeimoje yra daugybė priežasčių - nuo neišplautos lėkštės iki išsiskiriančių politinių pažiūrų. O konfliktuoti su vaikais, ypač paaugliais - daugelio tėvų kasdienybė. Mūsų seneliai buvo įsitikinę, kad tėvo žodis šventas, tad kita konfliktuojanti pusė turėdavo kukliai nuleisti galvą ir išklausyti. Ir nesvarbu, kas dėjosi toje galvoje. Mes taip nebemanome, o jei vis dar manome, sukeliame daugiau ir sudėtingesnių problemų.
Kaip tėvai turėtų reaguoti, jeigu vaikas skundžiasi, kad yra skriaudžiamas arba iš jo šaipomasi, tyčiojamasi? Įsitikinimas, kad jei tėvai kišasi į vaikų konfliktus, bando skriaudžiamą vaiką apginti, tik dar labiau apsunkina situaciją - ydingas mitas. Patyčiose dažniausiai dalyvauja nelygiavertės pusės: smurtautojų paprastai būna ne vienas - jie vyresni, didesni ir stipresni už skriaudžiamąjį. Norint pasiekti abipusės naudos, svarbu padėti ir skriaudikams.
Geriausias vaistas nuo patyčių - atvirumas šiai problemai ir jos sprendimas. Labai svarbu, kad tėvai ir pedagogai neneigtų ir nesumenkintų šios problemos, negalvotų, kad normalu, jog vaikai vieni iš kitų šaiposi. Svarbu, kad suaugusieji turėtų griežtas nuostatas, jog negalima iš kitų šaipytis, juos menkinti arba mušti.
Konfliktų Sprendimo Būdai
Konfliktas, pasak psichologės, normali žmogaus santykio su aplinka dalis: „Tai, kad kilo konfliktas, rodo, jog dalykai, dėl kurių nesutariame, mums labai svarbūs ir esame pasirengę juos ginti, būna, kad ir labai aršiai. Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose skirtingi, jie priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų. N. Jūrelienė kaip dažniausią konfliktų šaltinį išskiria tėvų kontrolės ir vaikų autonomijos susidūrimą, kai kyla nesutarimų dėl ribų, taisyklių, draugų, įvairių veiklų, net draugų pasirinkimo.
Kitos priežastys, pasak psichologės, buities darbai, lūkesčiai akademiniams pasiekimams, pastaruoju metu ir ekranų laikas. „Nesutarimų taip pat kyla dėl kultūrinių skirtumų, kai tėvai siekia perduoti vaikams tradicinius požiūrius, tuo metu pastariesiems aktualus ir priimtinas jų laikmečio modernumas, kalbos maniera, aprangos stilius ar pati elgsena“, - pastebi psichologė. Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti.
Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta. „Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Vaikai gali išgyventi stiprius apmaudo ir pykčio jausmus, kai tėvai nesugeba prisipažinti klydę“, - pabrėžia N. Jūrelienė. Pasak jos, apakinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimais ar net fiziniu smurtu.
Stiprių emocijų apimtiems tėvams tampa sunku (o gal net visai neįmanoma) atpažinti prieš juos esančio vaiko emocinius poreikius ar juos atliepti. Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Vaikai gali išgyventi stiprius apmaudo ir pykčio jausmus, kai tėvai nesugeba prisipažinti klydę.
Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka - tai ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti ieškant konstruktyvumo konflikte. Deja, tėvai, o vėliau ir vaikai gana dažnai jų griebiasi, kai pasijaučia konflikte bejėgiai. Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam.
Empatija ir Supratimas Sprendžiant Konfliktą
Sėkmingai išspręstas konfliktas ne tik pagerina santykius, bet ir padeda geriau vieniems kitus pažinti, suprasti, įneša į ryšį daugiau pagarbos ir pasitikėjimo, be to, moko vaikus spręsti konfliktą konstruktyviai. Psichologė akcentuoja, kad tėvams apsimoka sudalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas.
Jie turi būti tikri, kad konfliktavimas niekaip nepanaikina tėvų meilės ir nekelia jai grėsmės. Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant/ nekritikuojant kitos pusės. Net ir konflikto metu vaikas gali išgirsti, kad yra mylimas, kai tėvų argumentas skamba ne kaip grasinimas, ne kaip savo galios manifestacija, o kaip rūpestis, bandymas geriau suprasti.
Marshallo Rosenbergo išplėtota praktika akcentuoja empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir paprasto bendravimo metu. Konflikto situacijoje tėvai pirmiausia turėtų atidėti į šalį kritikavimą, etikečių klijavimą ir tiesiog aiškiai įvardinti, ką girdi, mato. Užuot pasakę „tu toks tinginys/ netvarkingas/ neatsakingas“ tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai/ išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos“). Galiausiai, tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo („prašau, išplauk tuos indus“ vietoj „jau geriau dabar pat eini ir plauni!“).
Tarpusavyje Konfliktuojančių Tėvų Poveikis
Dažni tėvų tarpusavio konfliktai susiję su žema vaikų saviverte, padidėjusiu nerimu, emociniu nesaugumu, polinkiu izoliuotis, patirti depresinę būseną. Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Didelė tikimybė, kad stebėtą tėvų ryšio modelį vaikai realizuos ir savo santykiuose su antra puse. Tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo („prašau, išplauk tuos indus“ vietoj „jau geriau dabar pat eini ir plauni!“).
Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją. Be to, vaikas gauna žinutę, kad bet kokį nesutarimą reikia spręsti per konfliktą - taip nukenčia jo socialinių įgūdžių ugdymas. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų.
Blogiausia, jei būdamas tėvų nesutarimų liudininku, vaikas patenka į lojalumo konfliktą, kai yra verčiamas rinktis, kurią pusę konflikte palaiko. Be to, intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti.
Konfliktų Sprendimo Įtaka Vaiko Raidai
Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atpažinti, suprasti, išreikšti bei reguliuoti savo emocijas. Bręsdamas emociškai jis taip pat įgyja gebėjimų kurti ir palaikyti santykius, suprasti kito jausmus, naviguoti socialiniuose ir emociniuose iššūkiuose. Psichologė teigia, kad, spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį.
Toks žmogus stengiasi suprasti savo oponentą, aktyviai klausosi, pagarbiai kalba, siekia ne sutriuškinti/ apkaltinti/ įžeisti kitą, bet tiesiog išspręsti iškilusią problemą. „Ką iš konflikto proceso gali išsinešti vaikas? Kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę/ jausmus/ poreikius ir nebūti už tai nubaustam/ nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam)“, - sako N. Jūrelienė.
Konfliktinės Situacijos Analizė
Jei norime ne tik konfliktuoti, bet ir išspręsti savo konfliktus, pirmiausia reikia suprasti kas vyksta. O tam gali padėti konfliktinės situacijos analizė, kurios metu verta savęs paklausti šių klausimų:
- Kokios šio mano konflikto priežastys? - ar mano poreikiai ir norai nebuvo patenkinti, ar mano nuomonė nebuvo išgirsta ir suprasta, ar mano darbas nebuvo įvertintas?
- Kokia šio mano konflikto formą? - kaip aš išreiškiu savo nepasitenkinimą: neįvardinu jo ir ilgainiui nuslopinu, o gal priešingai viską žymiai labiau dramatizuoju? gal perkeliu savo nepasitenkinimą į kitą asmenį ar situaciją, visai nesusijusią su konfliktu?
- Kokioje konflikto stadijoje esate? - ar aš manau, kad kilo konfliktas ir drąsiai tai įvardinu, ar slepiu savo nepasitenkinimą? O gal jaučiu, kad kitas asmuo nepritaria mano sprendimui, tačiau noriu išvengti konflikto ir nieko nesakau.
- Koks jūsų konflikto valdymo (sprendimo) stilius? - negalime pasirinkti konflikto vietos, laiko ar žmonių su kuriais konfliktuosime, tačiau visada galime rinktis kaip spręsime savo konfliktą: ar užimsime kontroliuojančią poziciją ir mūsų žodis „bus paskutinis“, ar vengsime ir su viskuo sutiksime „dėl šventos ramybės“, o gal ieškosime kompromiso, kurio metu abi pusės šiek tiek nusileidžia ir niekas nepralaimi, bet niekas ir nelaimi.
Rekomenduojama būtų sau ir asmeniui su kuriuo konfliktuojate iš karto konkrečiai ir aiškiai įvardinti, kad dabar jūs konfliktuojate ir jei galite, pasakyti dėl kokių priežasčių. Kompromisas yra geras ir siektinas konfliktų sprendimo būdas, o kartais dėl ribotų laiko galimybių ir vienas geriausių. Tačiau dar yra toks konflikto valdymo stilius kaip „laimėti-laimėti“ („win-win situation“), kur abi konfliktuojančios pusės gali patenkinti savo interesus.
Praktiniai Žingsniai Sprendžiant Konfliktus
Kiekvieno konflikto sprendimą galima būtų suskirstyti į šiuos žingsnius:
- Svarbu laiku atpažinti konfliktą ir jį įvardinti (Girdžiu, kad tu nori žaisti su telefonu, o aš noriu, kad tu paruoštum pamokas. Matau, kad mūsų norai skiriasi, abu esame konfliktinėje situacijoje).
- Kilus konfliktui, kyla ir daug įvairių jausmų, daugiausiai nemalonių. Svarbu išsakyti tuos jausmus pačiam ir paskatinti vaiką išsakyti savo jausmus. Savo jausmus reikėtų išsakyti nekaltinant kito, o tik pasakant kaip jūs dabar jaučiatės (Man labai neramu, kad tu nenori daryti namų darbų, aš pykstu, kad tu vengti savo pareigų. O kaip tu jautiesi?).
- Konflikto metu svarbu aiškiai ir konkrečiau įvardinti ko mes norime ir išklausyti ko nori kitas (šiuo atveju vaikas). Išklausyti vaiko norus dar nereiškia, kad mes jiems pritariame. Svarbu yra tiesiog išgirsti vaiką, sužinoti jo norų priežastis, leisti jam išsisakyti. Čia svarbu skirti laiko išsiaiškinti ar nėra paslėptų norų tiek iš jūsų, tiek iš vaiko pusės (ar noras žaisti telefonu nėra tik noras gauti daugiau jūsų dėmesio arba noras laimėti tam tikra žaidimą, kad būtum pirmas tarp draugų).
- Sprendžiant konfliktinę situaciją svarbus žingsnis yra siūlyti variantus, kaip mes galėtume susitarti, kad abiejų mūsų norai būtų kaip galima labiau patenkinti. Svarbu, kad kuo daugiau įvairių situacijos sprendimo variantų pasiūlytumėte tiek jūs, tiek vaikas.
- Apsvarsčius visus išsakytus variantus reikėtų priimti bendrą sprendimą. Svarstyti reikėtų ir tuos vaiko variantus, kurie skamba neįgyvendinamai. Vaikams gali būti sunku kalbėtis, ypač apie jausmus. Tuomet galime pasiūlyti konflikto metu kilusius jausmus neįvardinti, o nupiešti.
Kada Reikėtų Įsiterpti Į Vaikų Konfliktą?
Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. Pasak I. Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų. Tačiau jeigu konfliktas įsisiautėja, kol vaikai dar neturi reikalingų įgūdžių, reikėtų įsiterpti ir mokyti juos, kaip išsakyti savo norus ir jausmus, atsižvelgti į kito situaciją, rasti abiem tinkamą sprendimą.
Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. Abiem konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvos, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje. Ir pasiūlyti išbandyti tą, kuris atrodo saugiausias bei padės visiems jaustis gerai.
Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą. Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.
Kaip Elgtis Auklėtojams
Norėdami mokyti vaikus spręsti konfliktus, jau darželyje galite tai daryti ne tik savo pavyzdžiu, bet ir skatindami juos tai daryti savarankiškai pagal minėtų žingsnių metodiką, tik vertėtų parinkti paprastesnius, vaikams suprantamus žingsnių pavadinimus, pavyzdžiui: 1) „Stop“; 2) „Kas nutiko?“; 3) „Kaip jautiesi? Kadangi dauguma vaikų dar negali skaityti, pavaizduokite šiuos žingsnius ženklais ir pakabinkite piešinius grupėje. Taip pat grupėje galite numatyti tam tikrą erdvę, kuri būtų skirta konfliktams spręsti. Galite sugalvoti jai kokį ypatingą pavadinimą, pavyzdžiui, „Taikos stalas“ ar pan. Ši erdvė būtų skirta nusiraminti, pasikalbėti ir ieškoti bendrų sprendimų. Kiek vyresniems vaikams gali patikti vaidinti situacijas, todėl mokydami suprasti kito asmens jausmus galite paprašyti vaikų suvaidinti situaciją apsikeitus vaidmenimis.
Auklėtojai nereikėtų pamiršti, kad konfliktai yra neišvengiami bendraujant, tai natūralus, dažnai būtinas ir normalus bendravimo procesas. Kadangi vaikai ir auklėtojai yra skirtingi: skirtingai mąsto, kalba ir siekia skirtingų tikslų, neišvengiamai reikės rasti būdų, kaip su tuo gyventi. Taigi, ar konflikto pasekmės bus teigiamos, ar neigiamos, priklauso nuo to, kaip pavyks konfliktą išspręsti. Konstruktyviai reaguoti į konfliktus gali padėti ir supratimas, kad bet koks vaiko elgesys slepia tam tikrą vaiko poreikį, pavyzdžiui: jaustis svarbiam, gerbiamam, mylimam, saugiam ir pan. Taigi, kai vaikas demonstruoja tam tikrą elgesį - tinkamai arba netinkamai, jis siekia patenkinti kokį nors savo poreikį arba kelis. Svarbu to nepamiršti bandant suprasti konfliktą ir jo priežastis. Probleminių ir konfliktinių situacijų sprendimas - tai kasdienio auklėtojų darbo dalis. Ir, ko gero, nereikėtų tikėtis, kad gali būti kitaip. Tik pati nebijodama ir suprasdama konflikto prasmę, auklėtoja gali padėti vaikui kiekvieną dieną bendraujant išmokti ko nors naujo ir tapti vis savarankiškesniam kuriant santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.
Panašus:
- Mano Vaikas Autistas: Kaip Padėti ir Palaikyti? Patarimai Tėvams
- Knyga "Mano vaikas nieko nevalgo": kaip spręsti valgymo problemas?
- Gimtadienio Animacija: Kaip Sukurti Neužmirštamą Šventę Vaikams ir Suaugusiems!
- Ryanair Vaikų Bagažo Reikalavimai: Nepakeičiama Informacija Kiekvienam Keliautojui!
- Geriausi patarimai tėvams: ką būtina žinoti auginant naujagimį