Laima – Likimo ir Sėkmės Deivė Lietuvių Mitologijoje

Láima, Láimė, Laimẽlė - lietuvių ir latvių likimo bei sėkmės deivė. Laima (arba Laimė) - tai lietuvių ir latvių mitologijoje esanti moteriška dievybė, atsakinga už likimą, gyvenimo eigą bei sėkmę. Ji yra viena svarbiausių deivių senovės baltų kultūroje, nes buvo laikoma tiesiogine gyvenimo ir likimo valdove, kuri galėjo nulemti žmogaus gyvenimo kelią, sėkmę ir nesėkmę.

Vardai ir Etimologija

Lietuvių Laima anksčiausiai paliudyta Mažosios Lietuvos šaltiniuose. 1666 Vilhelmo Martinio lotyniškame įvade Danieliaus Kleino giesmynui pirmą kartą minima Laimele. Šaltiniuose Laima apibūdinama kaip likimo ir laimės deivė. E. Fraenkelis ir K. Būga Laimę, Laimą kildina iš indoeuropiečių laid‑me - leisti, kurti, tverti; prūsų kalba laeims - turtingas.

Laimės Vaizdinys Tautosakoje

Laimės vaizdinys randamas lietuvių liaudies sakmėse, pasakose, dainose, patarlėse bei priežodžiuose. Pasakos apie laimę turi daug sakmių bruožų, ir kartais neaišku, kuriam žanrui jos priklauso: pasakoms ar sakmėms. Laimės vaizdinys - vienas paslaptingiausių motyvų lietuvių tautosakoje. Tarsi nematoma jėga, lydinti žmogų nuo pirmojo atodūsio iki paskutinės kelionės, laimės įvaizdis skleidžiasi pasakose, sakmėse, dainose ir tikėjimuose. Kartais ji - švelni globėja, kartais - negailestinga likimo pranašė.

Lietuvių tautosakoje Laimė nusakoma kaip turinti moters išvaizdą, galinti lemti arba nuspėti naujagimio likimą. 19-20 a. tautosakoje dažniau minima ne deivė Laimė, bet laimė kaip individo likimą įasmeninanti būtybė (dalia, nelaimė, vargas). Sakmėse dažnai figūruoja ne 1, o 3 Laimos, kurios kūdikiui gimstant už lango garsiai lemia likimą. 3 seserys Laimos (latvių vadinamos Laima, Dėkla ir Karta) atitinka 3 likimo deives: graikų Moiras, romėnų Parkas (Parces), romaniškųjų tautų Fata, Fada, germanų Nornas.

Žmogaus laimę buvo stengiamasi užtikrinti daugeliu apeigų, pradedant nuo gimimo, pvz., nešamo vandens pirmą kartą naujagimiui prausti nevalia nė lašo išlaistyti, kad neišsilietų viso gyvenimo laimė. Šis vanduo vadinamas Laimos vandeniu. Išpylus jį tvarte, po ėdžiomis, vaikas turės arklių Laimą, prie židinio - namų Laimą.

Funkcijos ir Hipostazės

Šaltiniuose Laima apibūdinama kaip likimo ir laimės deivė. Matas Pretorijus (XVII a.) Laimą laiko gimimo, Jokūbas Brodovskis (XVIII a.) - sėkmės, Pilypas Ruigys (1747) - gimimo ir sėkmės deive. 1775 Gotfriedas Ostermeyeris rašė: Laima arba Laimė - žmogaus vadovė nuo gimimo iki jo amžiaus galo, laimės ir nelaimės deivė. Nors Laima nepaminėta pagrindinių dievų XIII-XV a. sąrašuose, ji buvo labai svarbi asmens, šeimos ir bendruomenės religiniame gyvenime.

Laima - likimo lėmėja. Laimai melsdavos besilaukiančios ir besiruošiančios gimdyti. Moterys žinojo, kad Laima lemsianti ne tik gimimą, bet ir tolesnį likimą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas bus žmogaus gyvenimas. Gimus kūdikiui, buvo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtos Deivei Laimai, kad ji šiam duotų palankų likimą. Deivės garbei visi gerdavo gėrimo ir aukodavo dedeklę vištą.

Laimų, arba Dalių, yra daug, kartais jos labai konkrečios, pvz., žmogus gali turėti bičių Laimą (jam sekasi bitininkauti), karvių Laimę (eina rankon karvės), prekybos Laimą ir kita. Žmogus, kuriam nesiseka, neturi Laimos.

Dar viena Laimos hipostazė - namų Laima, gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje, naktį šokanti ant aslos. Tai namų globėja, lemianti visokeriopą namų sėkmę: žmonių ir gyvulių sveikatą, vaisingumą, turtą. Namų Laimai buvo skiriama daug statybos ir įkurtuvių ritualų. Iki XX a. išlikę magiškų papročių, kaip išsinešti svetimų namų laimę ir kaip ją šeimininkams susigrąžinti atgal.

Ypatinga Laimos funkcija - gimdyvių ir naujagimių globa. Laima vadinama Gimimo deive dėl išskirtinių apeigų, atliekamų per gimtuves ir krikštynas, kurių tikslas - kūdikiui užtikrinti gerą Laimą. Lietuvių mitologijoje Laima kaip gimimo deivė siejama su jos priešybe Giltine (pasakose jos yra seserys, jojančios ant to paties žirgo). Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį, užtikrina sėkmingą gimimą, išleidžia pro kaulų vartus, o Giltinė nutraukia gyvenimą. Laima ir Giltinė nuolatos grumiasi dėl žmogaus laimės.

Ornitomorfinė Laimos raiška - gegutė, kukavimu pranašaujanti laimę arba nelaimę. Asmeninė deivė Dalia pasakose vaizduojama kaip gulbė. Laimos juosta vadinama vaivorykšte.

Su Laima Laimėsiu

1869 Otto Glagau rašė, kad lietuviai esą dideli fatalistai, imdamiesi ko nors svarbesnio, sakydavę: Su Laima laimėsiu. Iki šių dienų išlikęs priežodis Taip Laima lėmė arba Tai jau jo likimas.

Apeigos ir Garbinimas

Atsirado žmogaus pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su gyvybės atsiradimu, jos globojimu, vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jų aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimo, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės semdavo vandenį, manydami, kad jis turi stebuklingų gydomųjų ar vaisingumo galių. Prie tokių akmenų žmonės rinkdavosi garbinti jį nusilenkdami ar klaupdamiesi, aukodami duonos, vilnų, linų, pinigų.

Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas. Laima buvo mylima deivė. Jos vardas minimas dainose, sakmėse, apsakymuose.

Laimė senuose šaltiniuose ir tyrinėjimuose

Pirmasis lietuvių laimes mini V. Martinijus 1666 m. lotyniškame kreipimesi į lietuvių liaudį, kuris buvo iš­spausdintas D. Kleino giesmyne. Kreipimesi giriamas lietuvių liaudies dainingumas ir iš­vardijami neva jos apdainuojami dievai: Perkūnas, Lituans, Babilas, Gabartai, Gabjaukurs, Baube, Žemėpati, Lai­mellea ir Meletette. Daugiau žinių apie laimes XVII a. pabaigoje pateikė Rytų Prūsijos istorikas M. Pretorijus veikale „Prūsijos įdomybės“. Lietuvių ir prūsų įsitikinimu, laimė buvusi gimimo deivė. Ją ypač garbindavę per kūdikio gimimo ir krikštijimo ceremonijas. Tų ceremonijų metu jai net aukodavę specialų gėrimą. Klasifikuodamas prūsų ir lietuvių dievus, M. Preto­rijus laimę priskiria prie dangaus deivių.

Tuo tarpu Rytų Prūsijos lietuvių leksikografas J. Brodovskis laimę vadina sėkmės deive ir gretina ją su romėnų fortūna. P. Ruigys savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyne skyrė dvi deives: laimą ir laimę. Laima esanti gimimo, sėk­mės, gyvenimo deivė, o laimė, laimelė - sėkmės deivė. Laimę G. Ostermejeris vadina sėkmės ir nesėkmės deive ir lygina ją su senųjų ro­mėnų parkomis. Laimė iš anksto paskirianti žmogui visų gėrį ir blogį. Niekas negalįs iš­vengti numatyto likimo.

Dažnokas laimių minėjimas XVII-XVIII a. raštuose rodo, kad šis vaizdinys tuo metu mūsų liaudies sųmonėje dar buvo stiprokai įsišaknijęs.

XIX a. Interpretacijos

Apie laimes dažnai užsimenama ir XIX a. raštuose. Ta­čiau daugelis to laiko autorių, rašydami apie laimes, rė­mėsi ne liaudyje paplitusiais tikėjimais, o ne visada pati­kimais spausdintais šaltiniais. Romantišką eiliuotą poemėlę apie laimės šventę ant Rambyno kalno („Laimos šventė“) sukūrė Tilžės mokyto­jas, tautosakos rinkėjas E. Gizevijus. XIX a. viduryje lietuvių laimes plačiai apibūdino T. Narbutas, S. Daukantas ir L. Jucevičius.

Pasak T. Narbuto, lietuvių laimė, kaip graikų Diana ir egiptiečių Izidė, buvusi galinga žemės ir dangaus dievai­tė. S. Daukantas teigia, kad laimė esanti vadinama Krūvine „nuo žodžio krauti; kajpogi ta­riama buvo brandės Krūvinė, varpų Krūvinė…“ ir t. t. Laimė vadinama Vaisgamta, nes „gamtą, arba natūrą, veisė arba skalsino“; Tykle - nes „visados tyliai laimino, be alaso, be trenksmo“ ir pan.

Laimos Funkcijos Gimtuvių ir Krikštynų Papročiuose

Greta svarbiausių mitologinių klausimų - gyvenimo ir mirties, žmogaus ir pasaulio kilmės, derlingumo ir vaisingumo yra labai svarbus žmogaus laimės klausimas. Baltų mitologijoje ši tema plėtojama pasitelkiant Laimos, likimo ir laimės deivės, mitinį paveikslą. Laima baltų mitologijoje turi daugybę pavidalų. Ji yra likimo, laimės ir gimdymo deivė. Laimos funkcijos išreiškiamos dviem mitiniais kodais: prausimosi-gėrimo ir verpimo-audimo-rengimosi. Vanduo yra tipiška Laimos raiška; vandens sėmimas, prausimasis ir išpylimas gimtuvių-krikštynų ritualuose siejamas su laimės įgijimu arba praradimu. Greta laimės iškyla ir nelaimės sąvoka: gimtuvių ir krikštynų apeigos yra orientuotos į laimės padidinimą ir išsaugojimą.

Krikštynų vaišės buvo suvokiamos kaip galimybė bendroje žmonių ir Laimos šventėje išprašyti kūdikiui Laimos palankumo. XX a. užrašyti tradiciniai laimės linkėjimai kūdikiui krikštynų metu yra senovinio užgėrimo ritualo ir gėrimo aukojimo Laimai reliktai. Ritualą užbaigiantis geriamojo indo daužymas yra metaforinė laimės dalies atskyrimo išraiška. Laimos tekstiliniai darbai ir drabužių gaminimas reprezentuoja tris Laimos funkcijas. Laima saugo ir padeda gimdyvei, apjuosdama ją mitine juosta, paklodama jai pačios Laimos išaustą šilkinę paklodę. Laima verpia ir audžia likimą; mainydama drabužius, lemia ir apreiškia sėkmę arba nesėkmę. Naujagimio laimės marškinėliai ir krikšto marškinėliai suteikia žmogui sėkmę gyvenime, padaro jį laimingą.

žymės: #Gimimo

Panašus:

• Atskleisk Savo Likimo Skaičių: Unikalus Skaičiavimas Pagal Gimimo Datą!
• Atskleisk savo likimo liniją pagal gimimo datą – numerologijos, karmų ir horoskopų paslaptys!
• Neįtikėtini Kiaušinių Panaudojimo Būdai Kulinarijoje ir Geriausios Alternatyvos!
• Laimos Paslaptys: Mitologijos Ir Kultūros Poveikis Lietuvių Gyvenimui
• Outlet Park gimtadienio išpardavimas: Nepraleisk išskirtinių nuolaidų ir pramogų!
• Atskleista: Pavojingas darbas nėštumo metu – ką privalote žinoti kiekviena būsima mama!