2022 m. spalio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Geg
	1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31

Lietuvių Liaudies Žaidimai Vaikams: Sąrašas ir Apžvalga

Paskelbta 2025-09-14 | admin

Lietuvių liaudies choreografijos (dar vartojami etnochoreografijos, choreografinio folkloro terminai) palikimas labai įvairus. Leidinyje "Lietuvių Liaudies Žaidimai" pateikiamas gausus lietuviškų žaidimų, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą, asortimentas. Knygoje detaliai aprašomi žaidimai ne tik kaip pramoga, bet ir kaip būdas ugdyti bendruomeniškumą, tarpusavio sąveiką ir kūno kultūrą.

Lietuvių Liaudies Choreografijos Apžvalga

Lietuvių liaudies choreografijos paminėjimų arba aprašų yra įvairiuose šaltiniuose: 9-18 a. keliautojų ir kitų autorių aprašuose apie baltus, Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, 19-20 a. etnografiniuose aprašuose, 20 a. tautosakos ir liaudies choreografijos rinkiniuose, sukauptoje archyvinėje medžiagoje. 20 a. 9-18 a. rašytiniuose šaltiniuose daugiausia minima apeiginė choreografija, atliekama per vestuves, laidotuves, gimtuves, kalendorines ir darbo šventes (kariniai šokiai pasitaiko tik keliuose abejotinuose aprašuose). Ankstyvuosiuose šaltiniuose liaudies choreografija dažniausiai minima apibendrintai, konkretūs šokiai aprašyti kelių autorių (detaliausiai - M. Pretorijaus, jis 17 a. šokius Žalia rūtelė ir Skrybėlių šokis aprašė ir pavaizdavo raižiniuose).

Joje gausu senosios baltų pasaulėžiūros ženklų, beveik nėra krikščionybės požymių. Apeiginiai šokiai liaudies choreografijoje gyvavo iki I pasaulinio karo, kai kurie (pvz., pirmasis tėvų vestuvinis šokis Dzūkijoje ir kitur) tam tikruose regionuose išliko iki 21 a. 19-20 a. aprašų atsirado daugiau, jie dažniausiai neišsamūs, trūksta duomenų apie muziką, judesius, poetinį tekstą.

Pagrindiniai Lietuvių Liaudies Choreografijos Elementai

Senesnės kilmės liaudies šokiai daugiausia palydimi dainų, šokami grupės šokėjų.
Senųjų šokių žingsniai nesudėtingi, žemi ir siauri, dažni treptelėjimai.
Tipiški choreografijos piešiniai - ratas, eilė, tiltelis, žvaigždutė, žilvitis, gyvatėlė.

Figūroms būdinga įvairūs pynimai, nardymai, apsisukimai (po vieną arba susikibus su porininku), pasikeitimai vietomis, suplojimai rankomis, kompozicinėms formoms - simetrija, kuri ryški šokių, žaidimų ir ratelių choreografijos piešiniuose, atskiruose judesiuose (iš pradžių judesys atliekamas į vieną pusę, paskui į kitą), muzikoje (vyrauja porinis metras, kvadratinė struktūra). Solo šokama retai, išskyrus senesniuose šaltiniuose minimus apeiginius šokius (vestuvinius, krikštynų, kalendorinių, darbo švenčių), persirengėlių repertuarą, improvizacinius momentus kai kuriuose kadriliniuose šokiuose. 19 a. Lietuvoje paplito poriniai ir kadriliniai šokiai, kuriems dažniausiai vadovauja vyrai.

Lietuvių Liaudies Choreografijos Skirstymas

Lietuvių liaudies choreografija skirstoma į šokamąsias sutartines, ratelius, žaidimus ir šokius. Šokamosios sutartinės turi daugiausia archajiškų bruožų, išsiskiria specifine muzika, savitu šokimo būdu, ypatinga judesių ir muzikos sąsaja.

Šokamosios Sutartinės

Trejinių sutartinių atlikimas grindžiamas kanono principu, kuris reiškiasi muzikoje, poetiniame tekste ir choreografijoje (su tam tikra melodijos dalimi paeiliui atliekama treptelėjimai, pačiuožiamasis žingsnis, apsisukimai, pliaukštelėjimai, tekstą iliustruojantys judesiai). Pagrindinis paprastųjų trejinių choreografijos piešinys - ratas. Trejinėse keturiose sutartinėse ratas derinamas su kvadrato arba kryžiaus formomis. Dvejinės ir keturinės sutartinės grindžiamos kontrasto principu: muzikai būdinga kontrastinė polifonija, choreografijai - priešpriešinis judėjimas ir priešpriešinė pozicija (pora prieš porą arba keturiese kryžiaus kampuose). Išsiskiria dvejinėms keturiose ir keturinėms būdingas šokimo būdas (vadinamasis sutartinių suktinis), primenantis polką, kai šoka neribotas porų skaičius ratu, paeiliui giedant tik dviem poroms (sutartinės Bolavo, bolavo, Sutrinko trinko ir kitos).

Rateliai

Rateliai (Lietuvos rytinėje dalyje vadinami darželiais, vakarinėje dalyje - žaidimais) paplito 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje. Juos atlieka grupė dainuodama dainą ir stovėdama 1-2 (rečiau 3) ratais, eilėje, voroje, dalį posmo sukdamasi, pindama, landžiodama arba judesiais vaizduodama dainos tekstą. Pagal būdingus choreografijos piešinius skiriami ratelių pogrupiai: rato (Aukštai dangus, Kanapėlė, Klausė žvirblis čiulbuonėlis, Zur zur malūnėlis), eilių (Grybs grybs, baravyks, Šimas mano dėdė), grandinėlės (Avietėlė, Eisim į darželį), gyvatėlės (Dil dil melnyčiai, Lai gyvuoja Lietuva), tiltelio (Auskim, sesutės, abrūsus, Kukū, gegute), vartelių (Vai močiute, ką padarei, Visa mūsų šeimynėlė).

Žaidimai

Žaidimų choreografija susipynusi su varžybiniais ir vaidybiniais veiksmais - gaudymu, žaidėjų pasirinkimu ir pervedimu iš vienos grupės į kitą, spėliojimu, veikėjų dialogu. Žaidimams būdingi laisvi judesiai, mažai arba visiškai nepriklausantys nuo dainos ritmo. Daina dažniausiai yra tik veiksmo fonas, ja sukuriama nuotaika ir pasakomas žaidimo turinys, žaidėjams nurodomos užduotys (Antelė, Katinas, Laputaitė, Verubė, Vilkas ir avys, Žiedo dalijimas). Prie žaidimų priskiriami ir tokie kūriniai, kuriuose kalbamojo teksto ir choreografijos elementų yra labai nedaug (pvz., išperkant fantus).

Šokiai

Šokių įvairūs žingsniai, junginiai ir figūros sudėtingesni, jie atliekami pagal tam tikrą ritmą ir tvarką, dažniausiai pritariant instrumentinei muzikai. Poriniai šokiai sudaro didžiausią šokių dalį. Vieni poriniai šokiai (Rugeliai, Šyvis, Trepsiukas, Vajaunas, Vengierka) pasižymi specifinėmis figūromis, sudaryti iš 2-3 dalių, kituose (Abelytė, Kadagys, Krakoviakas, Aleksandra, Padispanas) viena dalis būna polka arba valsas. Yra daug polkos ir valso variantų, kai nuolat kartojama ta pati figūra (kartais paįvairinama improvizacija); panašūs ir kiti vėlyvesni poriniai šokiai (fokstrotas, Cvingis). 19-20 a. įgavę savitų bruožų visoje Lietuvoje paplito kadriliniai šokiai. Pagrindinės šių šokių ypatybės: posminė struktūra (kartais daugiau kaip 10 posmų), kai kurios dalys arba padalos kartojamos kaip refrenas, šoka porinis porų skaičius eilėmis, kvadratu arba ratu, dažnai poros paeiliui kartoja tą pačią figūrą. Įterpus kitus šokius - polką, valsą, fokstrotą arba suktinį - kadriliniai šokiai įgauna šokių siuitos bruožų. Prie kadrilinių šokių priskiriami anglezas, Bulius, Lancajedas, Marcelė, Šeinas, Šocas. Nedidelę lietuvių liaudies šokių dalį sudaro grupiniai šokiai, jie (Vėdaras) turi daug bendrų bruožų su rateliais. Ratelių elementai būdingi įvairioms ratelinėms polkoms (Polka su ragučiais) arba rateliniams valsams. Kartais šokiuose yra ir žaidimo elementų (Našliukas) arba šokis įtraukiamas į žaidimą (žaidimas baigiamas poriniu šokiu arba šokis tampa fantine užduotimi).

Žaidimai Etnologijoje

Žaidmai, etnologijoje - veiklos rūšis (žaidimas), priskiriama poilsio ir pramogų etnografijos sričiai. Žaidimai skirstomi į verbalinius, maginio pobūdžio (spiritizmo seansai, vadinamieji Laimės burtai ir kiti), judriuosius ir stalo žaidimus. Archeologiniais, meno ir rašytiniais duomenimis, 13-17 amžiuje žaidimai buvo panašūs visoje Europoje. Vėliau dėl globalizacijos procesų ir naujų technologinių galimybių žaislų įvairovė ir kiekis didėjo, 20 amžiaus pabaigoje-21 amžiaus pradžioje tradicinius žaidimus vis dažniau keičia elektrononiniai žaislai, kompiuteriniai žaidimai.

Lietuvių (baltų genčių) žaidimus (žaidimus ir lenktynes žirgais laidotuvių apeigų metu) pirmasis paminėjo keliautojas Vulfstanas 9 amžiaus pabaigoje. Panašūs sūduvių žaidimai aprašyti ir Sūduvių knygelėje (1583). Daugiau žaidimų aprašymų pateikė M. Pretorijus knygoje Prūsijos įdomybės (1688) - čia minimi vyrų žaidimai kortomis, kauleliais, merginų žaidimai Trečias bėga, Žąselės ir kiti. Vaikai žaidė su buities, ūkio (transporto priemonės), pramogų (sukučiai, vilkeliai) sritims priskiriamais žaislais, berniukai pirmenybę teikė karybos žaidimams, mergaitės - žaidimui su lėlėmis, gyvūnų figūrėlėmis. Sportinius žaidimus (su kamuoliu, kėgliais, rutuliukais) žaidė ir suaugusieji, ir vaikai, buvo populiarūs muzikiniai žaislai (dambreliai, švilpukai). Suaugusieji mėgo stalo žaidimus, kurie skirstomi į strateginius (šachmatai, kvirkato, šaškės), strateginius ir sėkmės (nardai) bei sėkmės (lošimas kauliukais).

Iki 20 amžiaus jaunimas taip pat žaidė kalendorinius žaidimus, kurie buvo susiję su kalendorinėmis apeigomis ir žaidžiami tik tam tikru metų laiku (Jievaro tiltas, Kepu kepu genelį ir kiti). 20 amžiaus pabaigoje-21 amžiaus pradžioje populiarūs vaikų grupiniai žaidimai (slėpynės, gaudynės, Klasės, tarp berniukų - Karas, tarp mergaičių - Namai ir kiti), jaunuoliai ir suaugusieji pirmenybę teikia sporto ir stalo žaidimams. 21 amžiaus pradžioje itin populiarėja kompiuteriniai žaidimai.

19 amžiuje žaidimų aprašymų pateikė S. Daukantas, L. A. Jucevičius, M. Valančius ir kiti. 20 amžiaus duomenis apie žaidimus pradėjo rinkti tautosakininkai, etnografai. Daugiausia medžiagos apie 20 amžiaus žaidimus sukaupta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne. Pirmuosius istoriografiniu požiūriu svarbius vaikų ir jaunimo žaidimų rinkinius (200 žaidimų) 1911-14 išleido M. Grigonis.

Rekomenduojama Literatūra Pradinių Klasių Mokiniams

Nuo 2024-2025 mokslo metų visi mokiniai mokosi pagal atnaujintas bendrąsias programas (jas galite rasti puslapyje emokykla.lt), kuriose pateikiamas ir atnaujintas privalomų bei rekomenduojamų autorių pradinukams sąrašas. Skaitomi vertingiausi spausdinti ir skaitmeniniai, kultūrai pažinti svarbūs tautosakos, klasikinės ir šiuolaikinės (lietuvių ir kitų tautų) grožinės vaikų literatūros kūriniai ar jų ištraukos. Skaitomi mokinių suvokimo galimybes ir jų kaip skaitytojų įvairius poreikius atitinkantys negrožiniai tekstai.

Skaitomi ir aptariami tautosakos bei grožiniai (apie 70 proc.) ir negrožiniai (30 proc.) tekstai. Rekomenduojamos literatūros sąrašu siekiama padėti pradinių klasių mokytojams susiorientuoti vaikų literatūros gausoje ir pasirinkti vertingiausius lietuvių ir kitų tautų autorių vaikų literatūros kūrinius kalbos ugdymo veikloms (lietuvių kalbos ir kitų dalykų pamokose), taip pat mokinių skaitymo laisvalaikiu rekomendacijoms. Siekiant supažindinti pradinių klasių mokinius su jiems įdomiais kultūros reiškiniais ir plėtoti mokinių kultūrinės raiškos gebėjimus, greta įprastų vaikų literatūros kūrinių formų pateikiami ir kūriniai, kuriems būdingi įdomesni raiškos sprendimai (pvz., bežodė knyga, komiksas, animacinis filmas, knyga su šešėlių teatro vaizdo įrašu, knyga su garso įrašu). Mokytojas, gerai pažindamas savo klasės mokinius, atsižvelgdamas į jų patirtį ir galimybes bei konkrečią ugdomąją situaciją, pats sprendžia, kurie kūriniai (ar jų ištraukos) bus skaitomi su mokiniais per pamokas, o kurie kūriniai bus rekomenduojami mokiniams skaityti savarankiškai laisvalaikiu.

Literatūros Sąrašas

Pasirinktos pasakos apie gyvūnus ir buitinės pasakos (iš rinkinių „Gulbė karaliaus pati“ „Lietuviškos pasakos“, „Stebuklingas žodis“);
Pasirinkti padavimai (atitinkamo etnografinio regiono; iš rinkinio „Ežeras ant milžino delno: lietuvių liaudies padavimai“);
Smulkioji tautosaka: „Čir vir vir pavasaris“; „Šepetys repetys: dainelės, pasakos, skaičiuotės, priežodžiai, mįslės“;
Literatūrinės pasakos: H. K. Andersenas (H. Ch. Andersen), „Coliukė“; D. Bisetas (D. Bisset), „Aukštyn kojom“; J. Degutytė, „Pelėdžiuko sapnas“; K. Frijes (C. Fries), „Atsikrausto kiaulė!“: N. Kepenienė, „Madingiausias krokodilas“; Dž. Rodaris (G. Rodari), „Pasakos telefonu“, „Džipas televizoriuje“; O. Proisleris (O. Preussler), pasirinktas kūrinys (pvz., „Raganiukė“, „Vaiduokliukas“); S. Poškus, „Vieną kartą“ (pasakų rinktinė); E. Valteris (E. Valter), „Puokiai.
Apsakymai, novelės: P. Mašiotas, „Žiemą“, „Dagiliukas“, „Švyturyje“, „Kaip Jonines švenčia“; L. Gutauskas, „Kam katinui ūsai“; V.
Apysakos - pasakos, apysakos, romanai: J. Avyžius. O. Brenifieris (O. Brenifier), Ž. Despris (J. Despres), „Didžiųjų filosofinių priešybių knyga“; S. Paltanavičius, „Pažinkime Lietuvos gyvūnus“; V. Indriūnienė, R. Pauliukevičiūtė, A. Pavasarytė, B. Valečkaitė, „Vilniaus arkikatedros mįslės“; M.

Papildoma Literatūra

M. Skaitomi mokinių amžių ir interesus atitinkantys, vertingiausi, asmenybei ugdytis ir kultūrai pažinti svarbūs tautosakos, šiuolaikinės (lietuvių ir kitų tautų) ir klasikinės vaikų literatūros kūriniai ar jų ištraukos.
Skaitomi mokinių suvokimo galimybes ir jų kaip skaitytojų įvairius poreikius atitinkantys negrožiniai spausdinti ir skaitmeniniai tekstai.
Skaitoma ir aptariama: tautosakos bei grožiniai (apie 70 proc.) ir negrožiniai (apie 30 proc.) kūriniai; lietuvių (apie 50 proc.) ir užsienio (apie 50 proc.) vaikų literatūros kūriniai.
Daugiau dėmesio skiriama šiuolaikiniams vaikų literatūros kūriniams. Su klasikiniais vaikų literatūros kūriniais susipažįstama pamokose, skaitant ir aptariant drauge su mokytoju.
Skaitomi ir analizuojami negožiniai tekstai įvairiose aplinkose ir kontekstuose su mokytojo pagalba: publicistiniai, dokumentiniai, informaciniai ir įvairialypės informacijos (pvz., filmas, reklama, paveikslėlių istorija, elektroninis tekstas, dainovaizdis, žemėlapis) tekstai.
Rekomenduojamos literatūros sąrašu siekiama padėti pradinių klasių mokytojams susiorientuoti vaikų literatūros gausoje ir pasirinkti vertingiausius lietuvių ir kitų tautų autorių vaikų literatūros kūrinius kalbos ugdymo veikloms (lietuvių kalbos ir kitų dalykų pamokose), taip pat mokinių skaitymo laisvalaikiu rekomendacijoms.
Siekiant supažindinti pradinių klasių mokinius su jiems įdomiais kultūros reiškiniais ir plėtoti mokinių kultūrinės raiškos gebėjimus, greta įprastų vaikų literatūros kūrinių formų pateikiami ir kūriniai, kuriems būdingi įdomesni raiškos sprendimai (pvz., bežodė knyga, komiksas, animacinis filmas, knyga su šešėlių teatro vaizdo įrašu, knyga su garso įrašu).
Mokytojas, gerai pažindamas savo klasės mokinius, atsižvelgdamas į jų patirtį ir galimybes bei konkrečią ugdomąją situaciją, pats sprendžia, kurie kūriniai ar jų ištraukos bus skaitomos su mokiniais per pamokas, o kurie kūriniai bus rekomenduojami klasės mokiniams skaityti savarankiškai laisvalaikiu.
Bežodės ir paveikslėlių knygos, komiksai: I. Babilaitė „(Ne)vienas“; T. Dirgėla „Mano tėtis rašo knygą“; K. Kasparavičius „Dingęs paveikslas“ ar kiti tų pačių arba kitų autorių kūriniai (ištraukos).
Poezija: eilėraščiai, poemėlės, eiliuotos pasakos: L. Degėsys, „Žvėrynas. Žolynas“; J. Degutytė, „Į saulėtekį ir dainą“; A. Matutis, „Girios televizorius“; L. Gutausko, A. Karosaitės, R. Skučaitės, V.
Apsakymai, novelės: P. Lidbekas, L. Atbogė (P. lidbeck, L. Adbage), „Viena princesės Viktorijos gyvenimo diena“; P. Mašiotas, „Morkos“; Vilė Vėl, „Parašyk man iš Afrikos“; V.
Apysakos-pasakos, apysakos, romanai: R. Dalas (R. Dahl), „Čarlis ir šokolado fabrikas“; R. Jalonen (R. Jalonen), „Mergaitė ir kuosų medis“; A. Lindgren (A. Lindgren), „Pepė Ilgakojinė“; V. Tamulaitis, „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“; T. Janson (T. Jansson), „Nematomas vaikas“; I. N. Kostinienė, Ž. Mikailienė, L. Itagaki, „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“; M. Krikštopaitytė, „Kultūringa pelė Stasė“; G.

Dar Vienas Literatūros Sąrašas

Skaitomi mokinių amžių ir interesus atitinkantys, vertingiausi, asmenybei ugdytis ir kultūrai pažinti svarbūs šiuolaikinės (lietuvių ir kitų tautų) ir klasikinės vaikų literatūros bei tautosakos kūriniai ar jų ištraukos.
Skaitomi mokinių suvokimo galimybes ir jų kaip skaitytojų įvairius poreikius atitinkantys negrožiniai spausdinti ir skaitmeniniai tekstai.
Skaitoma ir aptariama: grožiniai (apie 70 proc.) ir negrožiniai (apie 30 proc.) kūriniai; lietuvių (apie 50 proc.) ir užsienio (apie 50 proc.) vaikų literatūros kūriniai.
Daugiau dėmesio skiriama šiuolaikiniams vaikų literatūros kūriniams. Su klasikiniais vaikų literatūros kūriniais susipažįstama pamokose, skaitant ir aptariant drauge su mokytoju.
Savarankiškai skaitomi ir analizuojami negrožiniai tekstai įvairiose aplinkose ir kontekstuose: publicistiniai, dokumentiniai, informaciniai ir įvairialypės informacijos (pvz., filmas, reklama, paveikslėlių istorija, elektroninis tekstas, vaizdo klipas, žemėlapis) tekstai.
Rekomenduojamos literatūros sąrašu siekiama padėti pradinių klasių mokytojams susiorientuoti vaikų literatūros gausoje ir pasirinkti vertingiausius lietuvių ir kitų tautų autorių vaikų literatūros kūrinius kalbos ugdymo veikloms (lietuvių kalbos ir kitų dalykų pamokose), taip pat mokinių skaitymo laisvalaikiu rekomendacijoms.
Siekiant supažindinti pradinių klasių mokinius su jiems įdomiais kultūros reiškiniais ir plėtoti mokinių kultūrinės raiškos gebėjimus, greta įprastų vaikų literatūros kūrinių formų pateikiami ir kūriniai, kuriems būdingi įdomesni raiškos sprendimai (pvz., bežodė knyga, komiksas, animacinis filmas, knyga su šešėlių teatro vaizdo įrašu, knyga su garso įrašu).
Mokytojas, gerai pažindamas savo klasės mokinius, atsižvelgdamas į jų patirtį ir galimybes bei konkrečią ugdomąją situaciją, pats sprendžia, kurie kūriniai ar jų ištraukos bus skaitomos su mokiniais per pamokas, o kūriniai bus rekomenduojami klasės mokiniams skaityti savarankiškai laisvalaikiu.
Apysakos - pasakos, apysakos, romanai: J. Gorderis (J. Gaarder), „Ei! Ar čia yra kas nors?“; A. Lindgren (A. Lindgren), „Emilis iš Lionebergos“; K. Niostlinger (Ch. Nöstlinger), „Ateina šuo!“; V. Račickas, „Šlepetė“; E. Raudas (E. Raud), „Pabaldukai“; K. Saja, „Ei, slėpkitės!“; L. Sepulveda (L. Sepulveda), „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“; D. Valjamsas (D. Walliams), „Močiutė plėšikė“; K. Zylė.

žymės: #Vaikams #Vaika #Zaidimai