Kiekviena tauta turi savo literatūros kanoną, klasikines knygas. Tai, kas išsilaiko per šimtmečius, ilgus dešimtmečius, yra vertinga. Esu įsitikinusi, kad kiekvieno vaiko knygų lentynoje turėtų būti niekada nesenstančių klasikinių literatūros kūrinių.
Pavyzdžiui, lietuviams K. Donelaičio „Metai“ yra atraminis taškas, pirmasis lietuviškas grožinis kūrinys, todėl būtinas pažinti. Lygiai taip pat yra ir klasikinių vaikų literatūros kūrinių, labai vertingų meniniu požiūriu. Jie turi būti vaikų skaitymo akiratyje. Ar mes galime įsivaizduoti pasaulinę vaikų literatūrą be Hanso Christiano Anderseno kūrinių, be Astridos Lindgren? O lietuvių nacionalinė vaikų literatūra neįsivaizduojama be Prano Mašioto, kuris laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu.
Pradinukai apie jo kūrybą sužino iš mokyklinių vadovėlių, jie skaito trumpus, įspūdingus jo vaizdelius ir apysakas. Antai labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ rūpinasi, kad klasikinė literatūra būtų nepamiršta ir skaitoma. Arba, pavyzdžiui, Petro Cvirkos apsakymas „Vaikų karas“. Tai puikus kūrinys apie berniukų karą sniego gniūžtėmis, jame įdomūs vaikų psichologiniai portretai, puiki veiksmo dinamika, aktualus siužetas. Vaikams tokį tekstą skaityti yra vienas malonumas.
Prisiminkime rašytoją Kazį Borutą ir jo ritminę prozą. Kokia nuostabi jo pasakų knyga „Dangus griūva“! Ji negalima išversti į jokią kitą kalbą, nes jei ją išverstume į kitą kalbą, dingtų K. Borutos prozos skambesys, fonetinis grožis. Arba Salomėjos Nėries „Eglė, žalčių karalienė“. Tai tobulo eiliavimo pavyzdys lietuvių liaudies pasakos motyvais, aktualus visai tautai.
Mes labai apvogtume savo vaikus, jeigu jiems nesudarytume sąlygų išgirsti, paskaityti tokių vertingų, pirmojo ryškumo kūrinių. Tegul jie visada būna ranka pasiekiami, lentynoje padėti vaiko akių lygyje, kad jis matytų ir kada panorėjęs galėtų tas knygas pavartyti, paskaityti. Vaikų literatūra turi išlaikyti tam tikrą kokybės egzaminą. Ar tas knygas, kurias vaikystėje skaitėme mes, perleidžia leidyklos iš naujo? Galbūt tie patys tekstai pateikiami kitaip, su naujomis iliustracijomis? Klasika ne visada perleidžiama su naujomis iliustracijomis.
Ir tai neblogai. Ir sovietmečiu buvo sukurta labai gražių knygučių, kurios išliko skaitytojų atmintyje ne tik dėl teksto, bet ir dėl vaizdo. Pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kelionė į Tandadriką“ - mano akyse stovi pirmasis knygos leidimas (1984 m.) su įspūdingomis Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ne visada bandymai pateikti knygą naujai yra meniškai vertingesni… Ko gero, reikėtų pakartoti meniškiausius knygų leidimus iš naujo. Juk dailininko iliustratoriaus žodis vaikų literatūroje yra nepaprastai svarbus.
Todėl atsirado nauja tendencija ant knygos (ypač paveikslėlių knygos) viršelio parašyti ne tik rašytojo, bet ir iliustruotojo pavardę. Taip akcentuojamas jo reikšmingumas ir svarba, pasakoma, kad vizualinis pasakojimas yra lygiavertis žodiniam. Yra autorių, kurie kuria ir tekstą, ir patys iliustruoja savo knygas. Vienas tokių - Kęstutis Kasparavičius.
Po sovietų griūties atsirado labai daug leidyklų, vienu metu jų buvo keli šimtai. Kai kurios specializavosi tik vaikų literatūroje. Juokais sakoma, kad kiekybė gimdo kokybę, dalis tiesos tame pasakyme yra, nes anksčiau norint išleisti knygą reikėdavo nueiti daug etapų, būti patikrintam įvairių komisijų, o laisvoje Lietuvoje tas biurokratinis aparatas sumažėjo, knygą išleisti pasidarė žymiai lengviau. Žinoma, ne visada tai išeidavo į gera. Laisvė juk yra atsakomybė. Laisvė atvėrė kelius ir talentingiems autoriams, kurie galėjo laisviau, greičiau išleisti knygas.
Šiuo metu vykdoma įvairių skaitymo skatinimo programų. Mes Šiaurės šalių pavyzdžiu rengiame visokiausius renginius, pavyzdžiui, atsirado geriausių metų knygų rinkimai, kurie nušviečiami per televiziją, kitų medijų kanalus. Yra labai įvairios kūrybos, skirtinga jos stilistika, tematika, ir tai labai gerai, nes ir skaitytojai vaikai, jaunuoliai yra labai skirtingi.
Kuriama vadinamoji elitinė, „sunkiasvorė“ literatūra, kuri išlaiko estetinį egzaminą. Kalbant apie XXI amžiaus lietuvių vaikų rašytojus, visų pirma minėtinas kaip kometa sužibėjęs ir, deja, anksti miręs Gendrutis Morkūnas. Jis debiutavo įdomia knyga „Vasara su katšuniu“, vėliau parašė dar keletą reikšmingų knygų, kurios visos buvo pastebėtos ir apdovanotos. Įdomu tai, kad jos labai skiriasi viena nuo kitos. Viena reikšmingiausių laikyčiau apysaką „Iš nuomšiko gyvenimo“.
Tai parabolinė knyga apie vaikų namus, čia kuriama netikroviška, stilizuoja istorija, herojai net nevadinami vardais, jie žmonės-funkcijos. Knygoje įtaigiai, meniškai pavaizduotas vaiko gyvenimas be tėvų. Problemų proza kuriama visame pasaulyje, ir lietuviai turi vertingų kūrinių, kuriuose atsigręžiama į sudėtingą vaiko gyvenimą, vaizduojama ne vien linksma vaikystė, iš vaikų literatūros dingsta tabu temos. Vaikas juk gyvena visuomenėje, turinčioje įvairiausių problemų, ir jis susiduria su jomis.
Tarkim, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kintas“. Berniukas paauglys įsivelia į neaiškias situacijas, susiduria su artimo žmogaus mirtimi. Įsidėmėtina ir Kazio Sajos apysaka „…kurio nieks nemylėjo“. O kita vaikų ir paauglių literatūros kryptis - žaismingas, linksmas, bet ne lėkštas pasakojimas. Paminėtina knyga - Aido Jurašiaus „Pypas ir jo nutikimai“, kur labai kūrybiškai pasinaudojama lietuvių kalbos išgalėmis. Mes visi įpratę sakyti „tokios tokelės“. O kokios tos tokelės? Arba ,,savi sumetimai“.
Vaikų literatūroje populiaru knygų serijos, tęsiniai. Pasaulinio masto pavyzdys - J. Rowling knygos apie Harį Poterį, o lietuviško - Renatos Šerelytės apysakų serija apie krakatukus („Krakatukų pievelė“, „Krakatukai brūzgynuose“, „Krakatukai požemiuose“…), džiuginanti pradinių klasių moksleivius. Knygų serijos dažnai nukelia į rašytojų sukurtą pasaulį, sufantazuotą erdvę, kur vaikai skaitytojai susiduria su nematytais negirdėtais personažais.
Nuo seno turime puikios vaikų poezijos, džiugu, kad randasi naujų vardų. Su vaikais galima ir reikia kalbėti apie tautos, valstybės patirtį, nueitą istorinį kelią. Bet parašyti tokią knygą nėra lengva, nes turi jausti adresatą ir sugebėti papasakoti apie istorinį įvykį, epochą vaikams suvokiama kalba. Prisimintina „Skomanto“ istorinių knygų serija, dabar aptilusi, tarsi išleidusi iniciatyvą iš savo rankų.
O štai neseniai išleista Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“ yra puikus pavyzdys, kaip galima kūrybingai, šiuolaikiškai ir vaikui patraukliai papasakoti apie sunkias tautos gyvenimo dienas, tremtį. „Sibiro haiku“ gali skaityti ir suaugusieji. Pernai pasirodė Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga „Akmenėliai“, ji pelnė Prano Mašioto premiją. Tai knyga holokausto tema, kuri aktuali ir Lietuvai. Mūsų vaikams holokausto tema iki tol daugiausia buvo žinoma iš „Anos Frank“ dienoraščio. Dabar turime brandų nacionalinį tekstą, tai labai svarbu.
Kodėl svarbu, kad vaikai skaitytų lietuvių autorių knygų? Lietuviškos knygos kalba apie lietuvišką aplinką. Tai svarbu vaiko dvasiai, vaiko tapatybės formavimuisi. Toje jau minėtoje I. Arba Algimanto Zurbos romanas paaugliams „Melnragės akmenys“. Ten puikiai pavaizduotas lietuviškas pajūris, Klaipėda, Melnragė - skaitytojas jaučia lietuvišką aplinką, koloritą.
Vytauto Račicko kūriniuose labai svarbus lietuviškas miestelis, maža žmonių bendruomenė. Aš kviesčiau rašytojus dažniau rinktis vaizduoti mažus Lietuvos miestelius, įvairius regionus, kad vaikas skaitydamas pajustų lietuvišką aplinką. Tokia įvietinta literatūra vaikui padeda jausti pasididžiavimą savo šalimi, jis suvokia, kad viskas, kas įdomu, svarbu gali vykti ne tik kažkur už jūrų marių, bet ir šalia mūsų. O jei vaikui labai patinka pažintinės knygos?
Pažintinių, enciklopedinių knygų turėtų būti kiekvienoje namų bibliotekėlėje. Ypač vertingos knygos apie Lietuvos gamtą, gyvūnus, istoriją. Pažintinių knygų leidžia ne tik grožinės literatūros leidyklos. Tėveliai turi būti drąsesni ieškodami tokių knygų muziejuose, turizmo informacijos centruose ir pan. Kas naujo išleista, nesunku sužinoti užsukus į internetinę „IBBY Lietuva“ svetainę, skaitant žurnalą „Rubinaitis“ - vienintelį specializuotą žurnalą apie vaikų ir jaunimo literatūrą Lietuvoje.
Čia kvalifikuotai patariama, kokias knygas verta skaityti su vaikais, publikuojamos knygų recenzijos, apžvalgos. Specialistai peržiūri visą gausią naujai pasirodžiusią literatūrą ir atrenka tas knygas, kurias verta akcentuoti skaityti. Kitaip tariant, tai paruoštukas tėvams, mokytojams, į ką atkreipti dėmesį. Žinoma, ne visos vertingos knygos paminimos - ne visada viskas sutelpa į žurnalo puslapius, yra ir tam tikras subjektyvumo aspektas… Reikia kūrybingai atsirinkti.
Tėveliai, mokytojai turėtų ir patys skaityti vaikų literatūrą. Ar šiuolaikiniai vaikai dar mėgsta poeziją? Ikimokyklinukai ir pradinukai tikrai mėgsta poeziją, jiems patinka garso skambesys, rimai, tad neretai moka eiles ir gražiai padeklamuoti. O poetų lietuvių vaikų literatūroje nestinga. Neveltui sakoma, kad lietuviai yra poetų tauta.
Iš tiesų turime tikrų poezijos perlų - kad ir Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“, Ramutės Skučaitės eilių rinkinį „Laiškas sekmadieniui“, Janinos Degutytės rinktinę „Baltas gulbių sostas“, Sigito Poškaus rinkinį „Nebaigta pasaka“ ar Vytės Nemunėlio eilėraščius. Būtų galima vardinti vardinti… Beje, Ramutė Skučaitė yra vienintelė poetė, apdovanota nacionaline kultūros ir meno premija būtent už kūrybą vaikams. Autorė pernai atšventė 90-metį ir pasitiko jį nauja knyga „Liepos mėnesį po liepa“.
Kartais kvalifikuoti specialistai sudaro įvairių poetų antologijas, rinktines, skaitinius, kur sudedami patys geriausi, vertingiausi eilėraščiai. Ši ar panaši knygelė galėtų būti kiekvienuose namuose, kur auga ikimokyklinio amžiaus vaikų ar pradinukų. Verta susipažinti ir su šiuolaikinių poetų - Daivos Čepauskaitės, Rimvydo Stankevičiaus, Antano Šimkaus kūryba.
Labai smagu, kad į vaikų literatūrą ateina suaugusiesiems kuriantys autoriai. Bet nepamirškime tų autorių, kurie rašė tik vaikams - pavyzdžiui, Martyno Vainilaičio, mūsų klasiko, kūrusio eiliuotas mitologines pasakas. Yra lietuviškų knygelių, kurios sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Kakė Makė - labai miela knygos herojė, išdykėlė, apie kurios nuotykius pasakoja paprastučiai tekstai ir, žinoma, piešiniai. Ypač stipri pirmoji serijos knygutė „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“.
Puiki leidyklų vadyba tuos herojus dar labiau išpopuliarina, išleidžiamos knygą lydinčių daiktų serijos - Kakės Makės šampūnas, apsauginis lūpų pieštukas, drabužiai, būta net dešrelių. Svarbu neprasilenkti su etika ir literatūriniu herojumi reklamuoti tik tai, kas palanku vaiko dvasiai ir sveikatai. Vaiko sąmonė dar nėra subrendusi, ja labai lengva manipuliuoti, todėl reikia atsakingai pasverti, ką reklamuoti.
Prisiminkime pasaulinį kontekstą - minėtąjį Harį Poterį ar trolius muminukus. Šiuos literatūrinius herojus galima pamatyti ant trintukų, bliuzonų, patalynės ar pan. Skandinavų šalyse nieko nestebina net geležinkelio stoties darbuotojai, apsirengę Tuvės Janson herojais tam tikros akcijos metu… Tačiau skandinavai garsėja atsakingu požiūriu į vaiką ir vaikystę.
Ar lietuvių autorių knygutės populiarios užsienyje? Labai smagu, kai mūsų autorių kūryba išeina už Lietuvos ribų - kuo toliau, tuo daugiau. Pavyzdžiui, Kęstutis Kasparavičius išverstas į daugybę kalbų, išleistas tolimiausiose šalyse. Pasaulinio pripažinimo sulaukęs ir dailininkas, iliustruotojas Stasys Eidrigevičius. Tikriausiai ne viena vaikų karta užaugo su jo iliustruotomis knygomis, nes jos palieka labai stiprų įspūdį.
Mes populiariname savo literatūrą pasaulinėse knygų mugėse, pavyzdžiui, dalyvaujame Bolonijos vaikų knygų mugėje. Atsirado bežodžių knygučių, kurių net nereikia versti į kitą kalbą - tokia yra, pavyzdžiui, Ievos Babilaitės knyga „(Ne) vienas“. Čia pasakojimas kuriamas vien vaizdu. 2018 m. Jautriai ir atsakingai, pasiremdama savo ir savo klienčių patirtimi, autorė ieško atsakymų, kas šiuose nuo žmonijos pradžios vykstančiuose išbandymuose yra aktualu šiuolaikinei merginai ar moteriai ir kaip tai pereiti sklandžiai, harmoningai ir sveikai. Tai ne tik specialistės, bet ir talentingos moters, keturių vaikų mamos, kūrėjos parašyta knyga.
„Knygos pristatymas Nacionalinėje bibliotekoje atviras visiems, norintiems geriau ir nuodugniau suvokti mergaites, merginas, moteris. Ateikite, jei ruošiatės tapti mama. Jei auginate dukrą. Jei esate močiutė. Jei norite geriau suprasti save ir savo patyrimą, šeimos istoriją. Jei esate psichologas, akušerė ar mokytojas“, - į knygos pristatymą kviečia autorė. Renginio moderatorė - literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, viešnia - aktorė, radijo laidų vedėja Kristina Savickytė-Damanskienė.
S. Valevičienė - keturių vaikų mama, jungiškosios krypties psichologė. Gilinasi į nėštumo, motinystės temą. Škotijoje baigė dulų ir hipnogimdymų mokymus. Ruošia poras gimdymui ir motinystei. Konsultuoja besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris. Šiuo metu literatūroje vėl girdimas feministiškas balsas - į valdžią atėjus Donaldui Trumpui ir vis daugiau žinant apie elgesį su moterimis islamo kultūroje, atsiranda poreikis kalbėti apie savo teises.
Taip LRT RADIJUI sako humanitarinių mokslų daktarė Eglė KAČKUTĖ. Kai kalbama apie vyrų ir moterų literatūrą, daugelis sako, kad toks skirstymas neturi didelės prasmės, nes yra gera ir bloga literatūra. Koks jūsų požiūris? Moterų literatūra yra visa tai, ką parašė moterys. Tai literatūros supratimas, kuris remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys visose sociokultūrinėse veiklose dalyvauja šiek tiek kitaip.
Iš tiesų, šis terminas sietinas su antrąja feminizmo banga, jis atsirado septintajame dešimtmetyje. Tai jau įsitvirtino Vakarų literatūros tyrinėjimuose ir yra susiję su tuo, kad tuo metu moterys bandė išsivaduoti iš patriarchalinės visuomenės tvarkos, mėgino ją pakeisti. Moterys pradėjo kurti tokią literatūrą, kuri demaskuoja patriarchalinę visuomenės struktūrą, kritikuoja ją. Norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat meninės, poetinės kalbos.
Yra ir siauresnis terminas - moteriškas rašymas, kuris nurodo ne temas ar autorystę, bet estetinius raiškos dalykus. Tai konkreti srovė, kurią sukūrė trys prancūzų rašytojos ir filosofės - Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray. Jos teoriškai pagrindė šį rašymą. Tai manymas, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje. Todėl, norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat meninės, poetinės kalbos.
Nebūtinai yra griežtai struktūruoti sakiniai, forma, kūrinio struktūra. Šiuo metu vėl girdimas feministinis ir eksperimentinis moterų balsas. Manau, kad į valdžią atėjus D. Trumpui, kylant islamizmui, žinant, kaip toje kultūroje elgiamasi su moterimis, nenuostabu, kad atsirado poreikis kalbėti apie tai, kad iškilo grėsmė moterų laisvei į savo kūną.
Kalbėdama apie tai, kas įdomaus vyksta rašymo srityje, paminėsiu, kad prieš metus su kolege organizavome tarptautinę šiuolaikinės prancūzų moterų literatūros konferenciją Londone. Pavyzdžiui, bet kokie kūniškumo aprašymai yra labai svarbi moterų literatūros tema. Buvo etapas, kai moterys kalbėjo apie malonų seksą, malonumą. Dabar yra daug kūrinių, kurie kartais nelengvai, netgi labai sunkiai skaitomi. Atsirado daug maišytų žanrų, daug transnacionalizmo, klajokliškos estetikos.
Tarptautinėje erdvėje šiuo metu aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos. Lietuvoje tai tarsi neegzistuoja. Kaip šiame kontekste atrodo lietuvių autorių kūryba? Manau, kad šiuo metu lietuvių literatūroje įdomiausias reiškinys - migracijos proceso apmąstymai. Nežinau, kodėl, bet moterys apie tai rašo daugiau ir geriau nei vyrai. Kalbant apie koreliaciją, aš pati tyrinėju motinystės reprezentacijas literatūroje.
Tarptautinėje erdvėje šiuo metu aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos. Lietuvoje tai tarsi neegzistuoja. Tai mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Apie tai rašiusi Vilija Pilipauskaitė-Butkienė, šiek tiek ir Jurga Jasponytė. Motinystė lietuvių sąmonėje siejama su pozityvumu. Manau, kad tai susiję su socialinėmis, istorinėmis aplinkybėmis.
Sovietiniais laikais motinystę buvo sunku išgyventi, labai anksti savo vaikus reikėjo palikti nežinia kur ir grįžti į darbą, jiems nebuvo laiko. Dabar, kai galima leisti daugiau laiko su vaikais, apie tai kalbama džiugiai. Džiaugiuosi pristatydama jums knygą, kurioje dalinuosi savo patirtimi ir įžvalgomis, kaip šiandieninėje visuomenėje būti tvirtesne, labiau užtikrinta mama ar pasitikinčiu tėčiu.
Man, keturių vaikų mamai ir sveiko proto motinystės šalininkei, svarbu, kad kiekviena mama jaustųsi girdima ir palaikoma. Todėl knygoje nagrinėju mums, mamoms, svarbias temas: dirbančių mamų iššūkiai ir prieraišioji motinystė emocijų valdymas ir vaikų potencialo atskleidimas technologijų vaidmuo ir santykių svarba šeimoje. Esu socialinių mokslų daktarė. Švietime dirbu jau 30 metų, sukaupiau daugiau nei 15-os metų patirtį savo sėkmingai veikiančiuose „Vaikystės sodo“ darželiuose ir Karalienės Mortos mokykloje, todėl siūlau realius ir mokslu grįstus sprendimus bei skatinu sąmoningą tėvystę.
Knygoje dalinuosi, kaip svarbu: užmegzti dialogą su savo vaikais priimti jų jausmus ugdyti discipliną kurti rutiną ir savo šeimos tradicijas. „SVEIKO PROTO MOTINYSTĖ“ NE TIK SUTEIKS DAUG INFORMACIJOS, BET IR ĮKVĖPS PASITIKĖTI SAVIMI IR TIKĖTI, KAD ESAME SAVO VAIKUI GERIAUSI.
Dr. Austėja Landsbergienė „Šiais socialinių tinklų koučerių laikais taip svarbu, kad prieitų empatiškas profesionalas, paplekšnotų per petį ir primintų, kad esu geriausia mama savo vaikui. Austėja jau penkerius metus man (ir mano Kristijonui) yra blaivaus proto ir aukščiausios prabos žinių pavyzdys, padedantis atsilaikyti kritinėmis mamystės akimirkomis. Šia savo knyga ji tik dar labiau įtvirtina savo pozicijas mano širdies stalčiuje „būsiu dėkinga amžinai“.
Dovilė Filmanavičiūtė „Džiaugiuosi, kad Austėja parašė knygą mamoms. Kai paklausau, kaip Austėja pasakoja apie vaikų auklėjimą, sakau sau: „Būk labiau Austėja!“ Ji tikrai yra ta moteris ir mama, kuri turi daug žinių ir sveiko proto ir sugeba pakelti daug diskomforto, o tai, manau, yra labai svarbus įgūdis šiame pertekliaus pasaulyje… Mėgstu skaityti, kaip ir apie ką rašo Austėja, todėl džiaugiuosi šia jos knyga.“
Beata Nicholson *** Citatos iš knygos: Ar tėvai, augindami vaikus, dar gali turėti ir savo interesų? Laiko sau? Ne tik gali, bet ir privalo. Norėdami apsaugoti vaikus nuo nerimo, darome jiems bene didžiausią meškos paslaugą, nes jie neišmoksta išgirsti ir atpažinti savo jausmų. Iki akimirkos, kai jūsų vaikui prireiks prezervatyvo, turėtų būti dar daugybė pokalbių ne tik apie fizinius, bet ir apie dvasinius, psichologinius, emocinius dalykus. Kai apie vertybes imama kalbėti kaip apie kažką „minkšto“ ir „lankstaus“, man iš visų porų ima plūsti kraujas, nes vertybės yra žmogaus stuburas - jis privalo būti tvirtas.
Dr. paskambinti į pasirinktą knygyną ir pasitikslinti prekių likutį. PILIES KNYGYNAS, Pilies g. Gedimino pr. PC BIG, Ukmergės g. DRAUGYSTĖ KNYGYNAS, Gedimino pr. PC MAXIMA, Mindaugo g. PC MANDARINAS, Ateities g. PPC OZAS, Ozo g. VP GARIŪNAI, Gariūnų g. VILNIAUS CENTRINIS KNYGYNAS, Gedimino pr. PC MADA, Viršuliškių g.
žymės:
Panašus:
- Planšetės vaikams lietuvių kalba: saugus ir edukacinis pasirinkimas
- Vaikiška planšetė lietuvių kalba: mokymasis ir pramogos viename!
- Lietuvių kalbos abėcėlė vaikams: mokykimės žaisdami!
- Medinės Virtuvės Vaikams: Atraskite Geriausias Pasirinkimo Galimybes ir Privalumus!
- Kaip Užtikrinti Motinystės Saugą Lietuvos Darbo Kodekse: Viskas, Ką Turite Žinoti!