Levas Tolstojus (rus. Лев Толстой, Levas Tolstòjus) - garsus rusų rašytojas, gimęs 1828 m. rugsėjo 9 d. Jasnaja Polianoje (Tulos srityje), o miręs 1910 m. lapkričio 20 d. Astapovo (dab. Lev Tolstoj, Lipecko srityje). Jis buvo Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas (1873) ir garbės akademikas (1900).
Ankstyvieji Metai ir Šeima
Levas buvo ketvirtas grafo Nikolo Tolstojaus ir princesės Marijos Nikolajevnos Volkonskos vaikas. Nors jų santuoka nebuvo grįsta meile iš pirmo žvilgsnio, sąjunga buvo tvirta, ir vienas po kito pasaulį išvydo penki vaikai. Išsilavinę tėvai mirė anksti, vėliausiai tėvas, kai L. Tolstojui dar nebuvo nė 10 metų. Augdamas mažasis Levas kartu su broliais ir seserimi mėgavosi nerūpestinga vaikyste: tarnai pildydavo kiekvieną mažųjų norą. Siekdamas vaikams suteikti gerą išsilavinimą, Nikolas nusprendė kraustytis į Maskvą. Aštuonmetis Levas atsidūrė sostinėje, kurią vos po pusmečio, nuo insulto mirus tėvui, kartu su broliais turėjo palikti. L. Tolstojus trylikos metų kartu su globėjais persikėlė į Kazanę.
Studijos ir Grįžimas į Jasnają Polianą
L. Tolstojus aukštojo mokslo diplomo nusprendė siekti Kazanės universitete. Stojamuosius egzaminus į pasirinktą Rytų kalbų studijų programą jam pavyko išlaikyti tik iš antro karto (per daug laiko skirta lėbavimams). Studijų metais daug linksminosi, gėrė, todėl neveltui kentėjo mokslai. Vos gavęs palikimą, gimtąjį Jasnaja Poliana dvarą kartu su 350 valstiečių šeimų ir 4000 sidabrinių rublių metė studijas ir prieš pat devynioliktąjį gimtadienį kupinas entuziazmo modernizuoti žemės ūkį ir atidaryti mokyklą valstiečių vaikams grįžo į tėviškę.
Mokytojavimas ir Asmeninis Tobulėjimas
Netrukus jaunuolis suvokė, kad, norėdamas tapti geru mokytoju, turi atsikratyti charakterio ydų. Dienoraštyje kritikavo save dėl tingumo, lengvabūdiškumo, nevaldomos aistros moterims ir daugelio kitų silpnybių. Net sudarė „teisingo gyvenimo taisyklių sąrašą“, deja, jis taip ir liko popieriuje, o L. Tolstojus vis dažniau atsidurdavo tarnaičių ir prostitučių guoliuose. Mokytojauti jam sekėsi ne itin gerai. Pats jautė žinių stoką, todėl nė dviejų metų nepraleidęs dvare išsikraustė gyventi į Maskvą, vėliau į Sankt Peterburgą.
Santuoka ir Šeimos Gyvenimas
Būdamas 34-erių L. Tolstojus sutiko savo būsimą žmoną Sofiją. Jauna, dar aštuoniolikos metų neturinti mergaitė kaipmat sužavėjo rašytoją, ir šis nieko nelaukęs pasipiršo. Jaunavedžiai išvyko į Jasnają Polianą. Nuo pat šeimyninio gyvenimo pradžios jų santykiai buvo audringi. Kupini meilės, aistros ir nuožmių barnių. Kiekvienas savo dienoraščiuose aprašė slaptus troškimus, fantazijas, tikras ir įsivaizduojamas neištikimybes. Be gėdos ir sąžinės graužaties leido juos vienas kitam skaityti. Įsižeidę pykdavosi, skirdavosi, po akimirkos taikydavosi ir aistringai mylėdavosi. Kartu dirbo prie žymiausiais L. Tolstojaus kūriniais tapusių romanų „Karas ir taika“ ir „Ana Karenina“.
Kūryba ir Filosofija
Žymiausi L. Tolstojaus kūriniai:* Autobiografinių apysakų trilogija:
Vaikystė (Detstvo 1852),
Paauglio metai (Otročestvo 1854),
Jaunystė (Junost′ 1855-56)* Romanas epopėja
Karas ir taika (Vojna i mir 4 t.)* Romanas
Ana Karenina (Anna Karenina 1873-77)Devintojo dešimtmečio pradžioje išsižadėjo savo luomo, neigė ankstesnę kūrybą, kritikavo Rusijos visuomeninį ir religinį gyvenimą, propagavo nekonfesinį (individualų) tikėjimą. Skelbė būtinybę pertvarkyti visuomenę: gyventi iš savo darbo (žemdirbystės), padėti varguoliams, pripažinti tikėjimo laisvę (tai rodė ir savo pavyzdžiu). Svarbiausias idėjas (siekti asmeninio dorinio tobulėjimo, nesipriešinti blogiui smurtu) išdėstė religiniuose filosofiniuose straipsniuose
Išpažintis (Ispoved', parašyta 1879-82, išspausdinta 1884),
Kuo aš tikiu? (V čem moja vera? 1884),
Tad ką gi mums daryti? (Tak čto že nam delat'? 1882-86).
Dvasinis Lūžis ir Paskutinieji Metai
Bėgant metams, L. Tolstojus vis labiau pasinėrė į valstiečių vaikų ugdymą. Sukūrė savo mokymo sistemą, kuri įkvėpė net Mohandą Gandhį. Iš tiesų kitoks tapo vienintelis dalykas - L. Tolstojaus dvasinis pasaulis. Dvasinio lūžio metu L. Tolstojus pradėjo suvokti gyvenimo tuštybę, bodėtis turtuolių gyvenimu, nesaikingumu. Pats atsisakė mėsos, alkoholio ir kitų lengvabūdiškų įpročių. Sumanė vargšams išdalyti savo turtus. Negana to, jį užklupo nerimo priepuoliai. Jie vis dažnėjo, lydimi migrenos, epilepsijos, alpulio ir isterijos. Plunksnos meistras vieną akimirką juokėsi, kitą ašarojo. Namuose Sofija ėmė jaustis kaip beprotnamyje.Praėjus kuriam laikui po gydytojo vizito, 1910 metų pirmomis spalio 28 dienos valandomis L. Tolstojus karieta išdardėjo į traukinių stotį. Kaip rašė laiške dukrai Sašai: „Noriu pagaliau išsivaduoti nuo betikslio gulėjimo, veidmainiavimo ir pagiežos.“ Kur vyko, nežinojo ir pats: „Gyvensiu kaip atsiskyrėlis kur nors toli valstiečių trobelėje.“ Sužinojusi, kad vyras ją paliko, Sofija mėgino nusiskandinti. Šis žmonos poelgis neįtikino Levo sugrįžti. Traukinyje persmelktas žvarbios besibaigiančio rudens drėgmės, jau aštuoniasdešimt trečius metus einantis vyriškis susirgo plaučių uždegimu. Rašytojas mirė 1910-11-07 m. kai nusprendė pakeliauti į niekur.
| Metai | Įvykis |
| 1828 | Gimė Jasnaja Polianoje |
| 1844 | Pradėjo studijas Kazanės universitete |
| 1852-1856 | Parašė autobiografinę trilogiją |
| 1862 | Vedė Sofiją |
| 1873-1877 | Parašė romaną "Ana Karenina" |
| 1910 | Mirė Astapovo |
žymės:
#Vaikai
#Vaika
Panašus:
