Laima Lavastė - žinoma žurnalistė ir rašytoja, kurios straipsnius aptarinėja visa Lietuva, o knygos akimirksniu tampa bestseleriais. Jos gyvenimas taip pat galėtų tapti intriguojančiu romanu. Tačiau apie biografinę knygą nė nemąsto.
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Iš Telšių rajono kilusi žemaitė L. Lavastė yra gimusi pedagogų šeimoje. Tėvas buvo nedidelio miestelio mokyklos direktorius, o mama - pradinių klasių mokytoja. Tad reikalavimai vyriausiajai jų dukrai Laimai bei dar dviem jos seserims buvo labai aukšti. Tai leido susiformuoti aiškioms moralinėms nuostatoms, kuriomis žurnalistė visuomet vadovaujasi.
Žemaitijos bažnytkaimis Gadūnavas, bažnyčios ir klebonijos, mokykloje ir gyvenome. Mano seserys - Violeta ir Judita. Literatūros mokytojas. Vakarais klebonas, pašto viršininkas ir tėtis lošia preferansą. Rytais į mokyklą sugriūna vaikai. Būtent taip įstrigo iš vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Buvusių kaimo mokytojų vyriausioji duktė. Visi mato, visi stebi ir visiems privalai būti pavyzdys. Pareiga, žūtbūtinis žodžio laikymasis. Sesuo Violeta, vaikai Simona ir Ginas - mano palaikytojai.
Žurnalistės karjera
L. Lavastė neslepia niekada nesigailėjusi dėl pasirinkto žurnalistės kelio, nors dėl to ne kartą kentėjo šeima. Vis dėlto, jos karjerą lydi ne tik pripažinimas ir liaupsės, bet ir daugybė nematomų akimirkų. Gąsdinimai ir perspėjimai - taip pat. „Buvau stabdoma miške, bauginama, po vienos iš mano knygų komentatoriai rašė, kad mane su visa knyga reikia sudeginti Katedros aikštėje“, - atvirauja kūrėja.
„Lietuvos rytas“ profesine prasme man davė viską. Dažniausiai tai būna po kur nors mano straipsnio. Ryškus. Pasirinkau jo kelią. Bet iš kitur turėjau nedaug palaikymo. „Juk tu baigei filologiją, ne žurnalistiką. Reportažas, o kas - apybraiža“. Tikrai nežinau. Rašau kaip moku.
Interviu su L. Lavaste
„Dažniau sėdžiu kitoje pusėje, esu kalbintoja, o ne pasakotoja, todėl šis interviu nėra lengvas man“, - žurnalistui Edvardui Žičkui dar filmavimo pradžioje prisipažino Laima Lavaste. Nepaslaptis, kad žurnalistika - pavojinga profesija. Ar ten, kur moterys itin nepageidaujamos, taip pat - ir žurnalistės? Nesu tokia svarbi, kad man grėstų pavojus. Nors... Politkovskaja - nužudyta garsi Rusijos žurnalistė.
Blogai ar ieškoti aštrių gyvenimo kampų - jūsų darbas? pačiai skauda? Labai skauda. Nes Lietuvoje daug skausmo. Kardiologė Lina Grigonienė grasina manęs nebegydyti. Ar lengva prakalbinti sergančius, patyrusius netektį? Nelengva. Tokiems savo pašnekovams jaučiu didžiulį dėkingumą ir pagarbą. Dažnai sulaukiate prašymų nerašyti, gal net grasinimų? Nustebsite - nesulaukiu. Manau, kad mano herojui viešumas apie jį būtinas. Net ir blogas.
Kodėl tapote žurnaliste? Genai, pašaukimas? Gal viskas kartu? Mano tėtis dirbo žurnalistu. Rašė labai jautriai. Kai skaitau jo straipsnius, eilėraščius, jaučiu, lyg jis man kalbėtų. Man jo labai trūksta. Jau dešimt metų. Gal pasidžiaugtų manimi?
Kūryba ir knygos
L. Lavastė yra parašiusi keletą knygų, kurios susilaukė didelio populiarumo. Jos kūriniuose nagrinėjamos įvairios temos - nuo gyvenimo Suomijoje iki sudėtingų visuomeninių problemų Lietuvoje. Ji iki šiol visus savo tekstus rašo ranka, prieš tai pasirašo įžangą ir pabaigą, o tada atsiduoda kūrybai. „Savo naująjį romaną rašiau net trejus metus.
Knyga apie Suomiją
Ji papasakojo, kaip buvo ištekėjusi už suomių menininko ir penkiolika metų pragyveno toje šalyje. Mokėdama jų kalbą, ji bandė perprasti tą šalį. Apie tai ji rašė straipsnius į savo laikraštį, kurie galiausiai virto knyga „Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“. Joje labai šmaikščiai pasakoja apie tų žmonių įpročius, požiūrį į gyvenimą bei darbą. Be to, šia knyga bandė paneigti įsišaknijusius stereotipus, kad „ten šalta, todėl visi geria, kad visi suomiai vaikšto su finkomis, mylisi nenusiėmę slidžių, kad ten daug ežerų, todėl ir uodų, kad Laplandija - tai tik pasakų apie trolius ir Kalėdų Senį šalis“.
Nors teisybės, pastebėjo L. Lavastė, kai kada vis tik esama: ji papasakojo apie visiškai nenorinčias būti patraukliomis suomių moteris. Į vienos iš susitikimo dalyvių klausimą, ar iš ties tokia patraukli Suomijos švietimo sistema bei ten aukštai vertinamas mokytojo darbas, pašnekovė patvirtino tai. Jos nuomone, pagrindinė priežastis - tai, kad šalies valdžia suprato, kad tik išsilavinusi ir protinga Suomija gali daug pasiekti. Tai lėmė ne tik požiūrį, bet ir investicijas į šią sritį. Tad dabar raško jų vaisius - švietimo sistema viena geriausių pasaulyje. L. Lavastės nuomone, mūsuose viskas krikti pradėjo atkūrus nepriklausomybę, kada pagrindine vertybe tapo greitas praturtėjimas bei tai lėmęs daugelio tėvų požiūris į mokytojus.
Skersgatvis Dviem
L. Lavastė pristatė ir kitą savo knygą „Skersgatvis dviem“. Joje šilti pasakojimai apie bendravimą su visuomenėje žinomais asmenimis - daugiausiai moterimis. Žurnalistė pasidalino įspūdžiais, kaip jai teko bendrauti su Jurga Ivanauskaite ir Rolandu Pavilioniu, kurie visai netrukus po jų susitikimų iškeliavo į Amžinybę. Tačiau prieš paliekant šį pasaulį atsivėrė. Ypatingai Europarlamentaras R. Pavilionis, kurį visi pažinojo labai griežtą ir principingą. Pokalbis su juo, dienos šviesą išvydęs laikraštyje jau po jo mirties, buvo labai šiltas, atskleidžiantis daugeliui nežinomas jautrias jo sielos kerteles.
Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis
Viešnia taip pat pasakojo ir apie knygą „Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“. Ji atsirado kaip noras parašyti kai ką panašaus, kaip kad ir knyga apie suomius.
Kalės Istorija
Nemažai L. Lavastė kalbėjo apie paskutinę savo knyga „Kalės istorija“. Visa Lietuvą sujaudinusia Garliavos istorija, ji, kaip žurnalistė, pradėjo domėtis, kai tai tebuvo tik mažas buitinis kelių žmonių konfliktas. Vėliau pakurstomas jis išaugo į valstybės lygio skandalą, kuris vėliau tapo žinomas kaip pedofilijos skandalu. Juo, suodę naudą, išmoningai pasinaudojo kai kurie šiandien garsiai apie tai prisiminti nenorintys politikai.
Knygoje „pateikiami neskelbti specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, cituojami tyrimų ir apklausų protokolai, o svarbiausia - išskirtinis Laimutės Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su Drąsiumi Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Visa tai netikėta šviesa nutvieskia šią neeilinę istoriją, ieškant atsakymo į klausimą kodėl taip atsitiko?“. Autorė pastebėjo, kad už šią knygą jai priklijavo pedofilų gynėjo vardą. Už tai jai yra tekę išgirsti ir grasinimų. Tačiau, prisiminusi savo tėvo mokymus, L. Lavastė susiėmė ir tęsė savo darbus, nors tai jai kainavo jos pačios sveikatą. Be to, kalbėjo žurnalistė, į ją kreipėsi ne vienas nuteistasis, teisėsaugininkų apkaltintas, ar net nuteistasis, kurie vien žodiniais kaltinimais pedofilija buvo uždaryti ar nuteisti. L. Lavastės nuomone, ne vienu atveju teisėsaugininkai tiesiog pernelyg apsidraudžia, kad vėl „nebūtų prašauta pro šalį“.
Knyga apie Gitaną Nausėdą
Šią savaitę Prezidentūra pranešė, jog biografinę knygą apie G. Nausėda parašė žurnalistė L. Lavaste. „Noriu pasakyti, kad jokių vestuvių nebuvo - prezidentas man nesipiršo ir aš nesisiūliau tuoktis“, - juokaudama Eltai sakė L. Lavaste, paklausta, kaip gimė idėja rašyti knygą apie G. „Bet nutiko taip: kai parašiau knygą apie Ričardą Doveiką ir ji turėjo tokį pasisekimą, po to vis dažnai pamąstydavau „na, turbūt norėčiau parašyti dar vieną knygą“. Bet apie ką? Ir vis galvoj pasisukdavo - gal bandyti apie prezidentą? Kodėl rašiau apie Ričardą Doveiką - man buvo labai svarbus jo vertybinis pasaulis. Anot knygos autorės, privačiuose pokalbiuose ji kartais užsimindavo, jog norėtų parašyti knygą apie G.
„Ir tai buvo tik privatūs pokalbiai, kurie, matau, kažkokiu būdu nukeliavo iki Prezidentūros. Bet tikrai nei man prezidentas skambino, nei aš jam skambinau, norėdama susituokti su juo“, - kartojo L. Viešojoje erdvėje pasirodžiusioje būsimos knygos viršelio nuotraukoje nurodoma, jog autorė pokalbius su prezidentu pradėjo 2023 m. „Aš atėjau ne tik su dviem diktofonais apsiginklavusi, bet ir su šimtu temų“, - teigė L. „Man buvo įdomu prezidentas ne kaip institucija. Šalies vadovas G. Tačiau L. „Pasakysiu, kur buvo prezidento darbas - manyčiau, kad prezidentas nesugalvojo ar neįterpė kažkokių temų, kurių aš nebūčiau uždavusi. Praktiškai visos temos, kurios paliestos knygoje, yra sugalvotos mano. L. Lavaste taip pat patikino, jog vienintelis atlygis, kurį gaus už parašytą knygą - honoraras iš kūrinio pardavimų. Rašytoja pabrėžė, jog pinigų iš Prezidentūros ar paties G.
„Už visą savo darbą aš negavau nei vieno cento iš prezidento. Turbūt, honorarą mokėsite tie, kurie nusipirksite knygą. Kaip skelbta, L. Lavaste autorinė knyga „Prezidentas Gitanas Nausėda iš arti“ turėtų pasirodyti šį mėnesį. „Norėčiau, kad pamatytumėte tikrąjį mano veidą, o ne tą, kuris dažnai man primetamas. Konstitucijos man suteiktą priedermę. Žmogus, kuris gali ir suklupti, ir suklysti, bet visada privalo vėl atsitiesti, nes Jūs manimi pasitikėjote“, - leidyklos išplatintame pranešime, kurį cituoja portalas lrytas.lt, nurodo G.
Pomėgiai ir asmeninis gyvenimas
Apie savo privatų gyvenimą žurnalistė nekalba. Bet į visus kitus klausimus atsakyti mielai sutinka. Arba rimtai kamantinėjama tyli. Nenoriu, kad mano sielos išvaikščiotus tundros takus aprašinėtų. Aš to nenoriu. Noriu, kad moteris išlikti šiek tiek paslaptinga“.
Laima prašo dovanoti tik pelargonijas. „Jos tokios atsparios! žurnalistė. Esate aukšta ir liekna. Mėgstate puoštis. Buvau modelis tik vieną dieną, bet to užteko. Ilgesiu prisimenu laikus, kai bėgiodavau nuo fotografų... Esame girdėję apie jūsų džiazo pomėgį? Dabar turiu erdvės visoms svajonėms, bet senasis pomėgis išliko. Kur įgyvendinate savo svajones - kaimo sodyboje, Nidoje? Šią savaitę Prezidentūra pranešė, jog biografinę knygą apie G. Nausėda parašė žurnalistė L. Lavaste. „Noriu pasakyti, kad jokių vestuvių nebuvo - prezidentas man nesipiršo ir aš nesisiūliau tuoktis“, - juokaudama Eltai sakė L. Lavaste, paklausta, kaip gimė idėja rašyti knygą apie G. Nausėdą.
Sodyba
Apie dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus senamiesčio nutolusioje sodyboje, kuri anksčiau vadinosi kolektyviniu sodu, ponia Laima gyvena maždaug pusmetį. „Kiekvieną rytą čia apima laimės jausmas. Prabundu ir girdžiu, kaip lietaus lašai barbena į stogą. Kaip faina - lyja. Kitą rytą, vos pramerkusi akis, pro miegamojo langą išvystu saulę. Nuostabu! Keliuosi, einu pasivaikščioti palei Neries vingį, prisėdusi ant kelmo geriu kavą, žiūriu į plaukiojančias gulbes. Absoliutus laimės jausmas, - džiaugiasi kolegė, vedžiodama po valdas, kur gimsta jos rašiniai ir knygos, o dabar - ir televizijos laidos „Kodėl?" scenarijus.
Daugiau nei prieš porą dešimtmečių toje vietoje buvo kolūkio laukai, tačiau valdžia nusprendė, kad juos reikia išdalyti į šešis plotelius ir atiduoti miestiečiams, norintiems veisti ir puoselėti sodus. „Tą sklypą burtais ištraukė mano bičiulis, tuomet dirbęs Vykdomajame komitete. Tačiau jam sodo nereikėjo, todėl pasiūlė man nuvažiuoti ir apžiūrėti. Jau porą metų trankiausi po Dzūkiją ir ieškojau vienkiemio. Kai pirmą kartą čia atvažiavau, išvydau plyną lauką, jo pakraštyje siūbavo kelios mažytės pušys, o už jų vinguriavo smėlio keliukas, kuriuo retsykiais arkliais važiuodavo kaimiečiai. Vieta man patiko, ir bičiulis perleido sodą. Paėmiau ir galvojau, ką su juo daryti. Kaip bent nedidelį namuką susiręsti? Esu baigusi tuometę Antano Vienuolio mokyklą. Vieną dieną važiuoju pro ją ir matau - vyksta remontas: iš sienų traukiami seni stori rąstai. Užkalbinau statybininkus ir pasiteiravau, ar būtų galima nusipirkti. O jie linksi galvomis ir sako, kad „prarabas" jau namą iš tų rąstų pasistatė. Už porą šimtų rublių į mano sodą jų buvo atvežtas didžiulis automobilis.
Atvažiuoju vieną dieną su vaikais Ginu ir Simona į sodą ir pamatau krūvą senų medžių. Ką dabar su jais daryti? Sužinau apie gerą žmogų Antanėlį, kuris puikiai stato rąstinius namus. Susirandu, pasikviečiu į sodą, jis patikina, kad be problemų suręs man trobelę. Atvažiuoju po savaitės ir netikiu savo akimis: pusė namo jau stovi! Dar po savaitės - visas gatavas. Beliko tik stogas. Antanėlis viską padarė. Suvežiau dailylentes vidaus apdailai ir vėl gerojo vyruko klausiu: ar galėsi sukalti? O jis linkčioja galvą ir, kumščiu mušdamasis į krūtinę, porina: „Viską, ponia Laima, padarysiu." Tada jam buvau grožio ir gerumo įsikūnijimas", - juoko nesulaiko raudonplaukė šeimininkė. Jaučiu, artėja netikėta atomazga.
Ji užgriuvo pavasarį, kai, išėjus pašalui, gražioji ponia atvyko į sodą. Įžengusi į rąstų trobelę išvydo tuščias sienas. Dailylenčių, kurias buvo taip sunku per pažintis gauti, - nė kvapo. „Ką man, vienišai moteriškei su dviem mažais, vaikais daryti? Sėdžiu kieme ant kelmo ir verkiu. Pro šalį smėlio keliuku važiuoja vežimas. Moteris sustabdo arklius ir sako: „Ponia, norėjau jums padėkoti." Pakeliu galvą: „Už ką padėkoti?" Ji kalba toliau: „Už dailylentes." Patyliu ir vėl klausiu: „Už kokias dailylentes?" Moteris viską paaiškina ir atsiveria man akys: „Žiemą pas jus toks Antanėlis dirbo. Pasiguodžiau jam, kad labai reikia apdailos lentelių, o jis užtikrino, jog gerajai poniai Laimai jų nebereikia, ir už butelį degtinės prikrovė visą vežimą." Vėliau susiradau Antanėlį. Jis gailėjosi, ką padaręs, ir dievagojosi, kad už tai nemokamai man dirbs. Šiaip ne taip gavau dailylenčių. Lekiu pas Antanėlį, o jis girtas guli, sako: „Nežinau, kada galėsiu dirbti, nes esu girtas." Supykusi paaiškinu, kad nueisiu į miliciją ir viską papasakosiu apie dingusias dailylentes. O jis man: „Ar namai nedega?" Atsidusau ir teištariau: „Dega, ir dar kaip gerai dega." Tuo mūsų draugystė ir baigėsi", - prisimena ponia Laima.
Rąstinį namelį dailylentėmis ji išsikalė pati. Iš nevilties paėmė pjūklą, vinų, plaktuką. Išmatavo sienas, supjovė medžio lenteles ir per dvi paras darbas buvo baigtas. Tiesa, į pagalbą buvo atėjęs ir sesers vyras. „Taip tas namas dygo. Šituose soduose jis buvo pirmas. Viską dariau pati, todėl man toks brangus. Galiu butą, automobilį parduoti, bet šitos vietos - niekada, - kalba užtikrintu balsu. Ponią Laimą draugai vis graužia dėl lauko tualeto, girdi, seniai laikas įvesti komunikacijas. Bet šeimininkė net negalvoja to namuko atsisakyti. Pernai pasidavė spaudimui ir vieną takelį aplink trobelę išgrindė trinkelėmis, bet daugiau šiuolaikinių naujovių į savo valdas neketina įsileisti.
Senove dvelkia ir namo viduje. Kaip sako ponia Laima, čia kiekvienas daiktas turi istoriją. Štai palėpėje esantį „bufetuką" jai dovanojo vienas vyriškis, kurio namuose pamačiusi seną baldą ilgai glostė ir gėrėjosi. Po poros dienų savininkas paskambino ir pasakė norintis jį dovanoti. Tokia pat istorija ir su rašomuoju stalu. Moteris jį užtiko šviesaus atminimo dailininko Zenono Šteinio dirbtuvėje Užupyje. Pažiūrėjo, paglostė ir pasakė: „Koks kaifas būtų prie jo rašyti." Menininko būta nešykštaus. „Pasiimk", - tepasakė. Sodyboje žurnalistė labai dažnai dirba būtent prie šio stalo. Nors čia pat padėtas nešiojamasis kompiuteris, juo nebuvo surinkta nė viena rašinio eilutė: Laima Lavaste iki šiol viską rašo ranka.
Pirmame namo aukšte istorijos prašosi didžiulė indauja. Pasirodo, ji buvo aptikta viename bute, į kurį ponia Laima prieš daugybę metų ketino persikelti. Paaiškėjus, kad būstas netinka, išeidama moteris spėjo išgirti seną baldą. Praėjo kelios dienos, ir buto šeimininkai pranešė, kad indaują galima pasiimti, nes naujajame bute ji visai nedera. „Tokią brangenybę gavau už saldainių dėžutę, - šypsosi ponia Laima. - Dar viena mažesnė spinta priklausė mano močiutei, ten ji laikė bažnytinius apdarus. Pamenu, kai pas ją leisdavau vasaras, atidarydavau spintą, o ten kabojo trys puošnios suknelės, buvo padėti išeiginiai bateliai. Tie daiktai man kelia gerų prisiminimų. Pastebėjai viršuje siuvamąją mašiną? Jai koks pusantro šimto metų. Mano prosenelė, senelė, mama ja naudojosi ir aš ne vieną drabužį esu pasisiuvusi. Siuvamoji iki šiol puikiausiai veikia."
Po dvidešimties metų, kai buvo pradėti kurti vasaros namai, tik pernai ryžtasi juos rekonstruoti - pristatyta erdvi veranda su didžiuliais langais. Atsiradus dviem anūkams, ponia Laima suprato, kad reikia daugiau vietos. „Vieną dieną susimąsčiau, kodėl mano name vis tamsiau ir tamsiau? Kai pradėjau čia gyventi, pušys nesiekė stogo, o dabar jį gerokai praaugo ir slepia savo šešėlyje. Supratau, kad viskas gerai: saulė kasdien kyla taip pat aukštai, kaip ir anksčiau (juokiasi). Šiemet dar ryšiuosi terasą pertvarkyti - noriu įstiklinti ir išardyti vieną kambario sieną, kad ji taptų erdvesnė. Kai čia susirenka visa šeimyna, sunkiai telpame prie stalo. Kol vaikai buvo maži, nenorėjau sodo. Palėpėje buvau įrengusi du miegamuosius, bet ten jie nė karto nemiegojo. Dabar viskas kitaip. Niekada netikėjau, kad mano sūnus Ginas sodins vijoklines braškes, avietes. Čia daržininkyste neužsiimdavau. Teturėjau plėšinių plotelį „du ant dviejų" (juokiasi), kuriame kiekvieną pavasarį sodindavau po dvidešimt bulvių, o rudenį prikasdavau visą kibirą. Toks buvo mano indėlis į Lietuvos žemės ūkį. Neseniai sugalvojau jį užsėti žole, bet Ginas neleido ir prisodino braškių. Nežinau, iš kur mano sode atsirado baravykų, bet šįryt suskaičiavau, kad vakarienei turėsiu net penkiolika. Dukra Simona ūkininkauja savo namuose, todėl dabar lepina mus gardžiais pomidorais. Be to, laiko ožką, raugina pieną ir spaudžia sūrius", - atžalomis neatsistebi žurnalistė.
Netikėtai mudviejų pokalbį sutrikdo keistas garsas. Lyg kas, darbuodamasis aštriais dantukais, dorotų kietą daiktą. Bet aplinkui nieko nematyti. Kolegė nusišypso: „Tai voverės kremta mano riešutus. Jau kelinti metai riešutmedyje dvi šeimininkauja. Mums paragauti lieka vienas kitas riešutėlis. Bet nieko. Neseniai pastebėjau, kaip bičių vilkai griauna mano pirtį. Nustebote? Jie tiesiog graužia stogą. Nežinau, ką reikės daryti. Gaila pirties - irgi dovanota (juokiasi). Prieš kokius dvylika metų Vilniaus oro uoste dirbo viena suomių kompanija. Susipažinau su darbuotojais. Šie pasiguodė, kad Vilniuje niekur neranda pirties. Įsivaizduokite suomį be pirties (juokiasi)! Sakau jiems: „Turiu sodą, bet ten jos nėra. Jeigu norite, galite statyti ir kaitintis, kiek širdis geidžia. Po savaitės sode atsirado daili pirtelė, pastatyta pagal visus kanonus. Suomiai joje taip nė karto ir neišsikaitino, o aš ja iki šiol bent kartą per savaitę naudojuosi."
Įdomu, ar ponia Laima savo ramybės oazėje mėgsta priimti draugus? „Sakyčiau, tai vieta, kur aš mėgstu būti, dirbti ir ilsėtis viena. Keletas draugų kasmet atvažiuoja čia per mano gimtadienį. Bet dauguma net nežino, kur leidžiu vasaras. Jeigu kas nors pro šalį važiuodamas paskambintų ir sakytų, kad nori užsukti išgerti arbatos, neapsidžiaugčiau - tokie netikėtumai sujaukia mano aurą. Tik vaikai ir anūkai yra išimtis. Jiems visada atviros durys. Susirenkame sekmadienį pietų. Sėdime kieme, ir staiga kaimynas pradeda pjauti žolę arba skaldyti malkas. Kodėl Lietuvoje išnyko tikroji „sekmadienio" sąvoka? Juk nors vieną dieną reikėtų skirti poilsiui, ramybei ir jaukiam bendravimui su saviškiais", - susimąsto kolegė ir nutyla. Imu įtarti, kad tai bus kito jos rašinio ar televizijos laidos tema...