Gruodžio 4-ąją legendinė diktorė, televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė švenčia gimtadienį. L.Kybartienė pasakoja gimtadienių visuomet laukianti su džiaugsmu - šie moteriai suteikia galimybę kasmet vis labiau įsitikinti, kokia ji yra mylima.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Šeima
Žymi moteris pasakoja, kad vaikystėje buvo išdykusi, tačiau labai drąsi mergaitė, jos tėvai lepindavo dukrą kaip įmanydami. „Mano tėvai buvo tie žmonės, kurie man duodavo viską, ką tik patys išgalėdavo. Jeigu aš norėdavau pieštukų, man būdavo perkami pieštukai. O aš norėdavau ne paprastų pieštukų, o 24 pieštukų. Tais laikais tokie dalykai pakankamai brangiai kainavo. Norėjau lėlės, norėjau naujų drabužių, norėjau baldų lėlėms. Mano tėvai man viską pirkdavo, jie norėjo, kad aš būčiau laiminga, o aš turėjau savo pasaulėlį. Aš galėjau turėti viską, ko aš noriu, bet man stigdavo kūrybingų dalykų, nes turėjau daug lėlių. Tais laikais atsirado lėlės pupsikai, mes jas taip vadindavome. Mano draugų tėvai važinėdavo į užsienį, o aš nevažinėdavau ir mano tėvai nevažinėdavo. Taigi mano draugėms tėvai parveždavo toms lėlėms drabužėlių, o aš jų neturėjau, bet greitai išmokau pati nusimegzti ir pasisiūti lėlėms drabužių. Mano visos lėlės turėdavo labai gražius drabužėlius, išmokau megzti joms net kepurėles. Tėtis sukaldavo baldus, kadangi tais laikais parduotuvėse jų nebūdavo galima nusipirkti“, - LRT laidoje pasakojo L. Kybartienė.
Tačiau mažajai Laimai žaidimų su lėlėmis nebeužtekdavo. Savo pasaulį mergaitė pradėjo kurti namo, kuriame augo, kieme. „Tėvai nupirko man dviratį, o man tik reikėjo išmokti juo važiuoti. Mane mokė tėtis, bet vieną kartą paleido ir taip trenkiausi važiuodama nuo kalno... Sulanksčiau abu dviračio ratus. Aišku, baisiausia buvo mano tėčiui, kad nebūčiau susižeidusi“, - prisimena Laima.
Mokykliniai Metai
Žymi diktorė pripažįsta, kad namuose turėjo iš tiesų labai daug laisvės. Deja, atėjus į darželį viskas pasikeičia. Tiesa, Laimai atkreipti dėmesį į save vis tiek pavyksta. „Aš buvau neklaužada mergaitė, neklausydavau, buvau vedlė, geriausiai deklamuodavau eilėraščius. Tikrai neatsimenu jokių blogų dalykų. Na, galbūt vienintelį blogą dalyką - pieną su plutele. (…) Bet aš tikrai nebuvau iš tų vaikų, kuriuos galėtų skriausti, aš duodavau atgal, apsigindavau tiek darželyje, tiek mokykloje. Mano mama šiek tiek atkentėdavo nuo auklėtojų.Jos nesakydavo, kad buvau blogas vaikas, bet nebuvau ir paklusni“, - sako Laima. 1965 metais L. Kybartienė pradėjo eiti į mokyklą. Aš buvau neklaužada mergaitė, neklausydavau, buvau vedlė, geriausiai deklamuodavau eilėraščius. Tikrai neatsimenu jokių blogų dalykų. Na, galbūt vienintelį blogą dalyką - pieną su plutele. L. Kybartienė
„Aš stengiausi būti gera mergaitė, nes mačiau, kad mokytoja pikta. Taigi sėdėdavau gana ramiai ir stengdavausi neužkliūti. Dažniau bendraudavau su berniukais, su mergaitėmis nelabai sutardavau. Baisu būdavo tada, kai neišmokdavau kokios pamokos“, - prisimena moteris.
Muzikinė Karjera
Kiek vėliau Laima surado dar vieną veiklą, kuri jai tapo labai svarbia gyvenimo dalimi. „Mokykloje aš nebuvau bloga mergina, aš tiesiog buvau išdykusi mergina“, - sako moteris. „Vakarais vykdavo šokių būreliai, o mes kartais net ir vyno paragaudavome mokykloje. Dar vėliau pradėjau dažyti blakstienas, nors mokytoja labai pyko ir prašė, kad liaučiausi. Aš kovojau su mokytojais ir jiems aiškinau, kad ir toliau dažysiu blakstienas, nes taip pasidažiusi daug geriau jaučiuosi. Iš elgesio gavau dvejetą, gaudavau dėl elgesio daug pastabų. Baigdavosi pamokos, mes išlipdavome per pirmo aukšto langą ir visi susirinkdavome pas klasioką. Ko mes ten tik nedarydavome... Ir gitaromis grodavome, visko paragaudavome, į pamokas vėliau nenueidavome, ginčydavomės su mokytojomis vėliau“, - prisimena Laima.
- Pradėjo muzikuoti Laima tampa Liepaičių choro dalimi.
- Regis, svajonės ima pildytis, tačiau neilgam, nes kelią užkirto griežta mokytoja.
- „Chore mane iškart nugrūdo kažkur į galą, mokytoja sakė, kad negali diriguoti, nes aš ją erzinu.
Mėgėjišką muzikavimą netrukus pakeitė profesionalus dainavimas.
Studijos Konservatorijoje ir Santuoka
Kybartienė pasakoja, kad jos gyvenimas pasikeitė, kai muzika susidomėjo profesionaliai. „Mokytoja man sako, kad mano balsas geras, galiu stoti į konservatoriją. Mane iškart priėmė. Man patiko dainuoti, tai buvo pats lengviausias darbas pasaulyje, natas pažįsti, pianinu groti moki. Man tai buvo labai paprasta, nereikėjo nieko mokytis“, - sako moteris.
Laima įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur ne tik pradeda mokytis vokalo subtilybių, bet ir ima skleistis kaip asmenybė. „Aš ėjau į sceną, dažiausi ryškiau blakstienas, pradėjau jausti save kaip asmenybę, kaip moterį, kaip galiu save pateikti. Man dažnai sakė, kad esu graži, kad esu scenos žmogus. Tada aš pradėjau žiūrėti į veidrodį ir pati galvojau, ką reiškia toks pasakymas, kad aš tinku scenai. Tada supratau, kad artisto ne tik balsas turi būti geras, jis vizualiai turi gerai atrodyti. Tada tavo prekinė išvaizda yra tinkama“, - pasakoja Laima.
Maža to, konservatorijoje Laima sutiko ir savo gyvenimo meilę Arūną. Mergina net nenutuokė, kad iš pirmo žvilgsnio paprastas vaikinas yra Lietuvoje gerai žinomo Vytauto Kybarto sūnus. „Visi mus matė, visi dėstytojai mus stebėdavo pusę akies. Kai sužinojau, kas jo tėtis, tiesiog netekau žado“, - prisimena moteris.
- Susipažinę konservatorijoje, praėjus vos pusmečiui po draugystės, nusprendžia susituokti.
- Aš ėjau į sceną, dažiausi ryškiau blakstienas, pradėjau jausti save kaip asmenybę, kaip moterį, kaip galiu save pateikti.
„Mano tėvai reagavo normaliai, tik labai išgyvendavo, kad manęs nežemintų toje šeimoje. Aš bandžiau raminti mamą, kad to nebus, bet buvo visko. Ji matė, koks yra Arūnas, mama sakė, kad man bus labai sunku. Aš sakiau mamai, kad aš jį myliu. Tada tikėjau, kad žmogus, kuris myli, gali labai daug iš savęs atiduoti ir aukoti vardan kito žmogaus, kuris irgi jį myli. Man buvo keista, kodėl žmonės konfliktuoja, mes neturėjome konfliktų, nes mes daug kalbėdavomės ir išsiaiškindavome. Mes su Arūnu radome labai daug bendros kalbos“, - sako moteris.
Siekdami kuo greičiau atitrūkti nuo tėvų Laima ir jos vyras pradeda galvoti apie nuosavą būstą. Savo privilegijomis pasinaudojo uošvis Vytautas, kuris pasiūlo jaunai porai gauti vieno kambario butą.
Karjera Televizijoje
Laima taip pat pasakoja apie diktorės kelio pradžią. „Mano uošvis man sako, kad aš būsiu diktore, tada sakiau, kad nebūsiu. Sakiau, kad nenoriu tik sėdėti ir kalbėti, aš noriu į sceną, noriu dainuoti. Žinojau, kad galiu dainuoti, kad man tai tinka, bet gyvenimas susidėliojo kitaip. Man uošvis sakydavo, kad tai yra geras, švarus, lengvas darbas, tinkantis moteriai, netgi tais laikais prestižinis darbas. Aš buvau studenčiokė, mane Kybartas nusivedė į televiziją, pasodino prie stalo. Dainuoti tai galėjau, o kalbėti - nemokėjau. Iš pradžių Kybartas ir sakė, kad eičiau toliau dainuoti“, - atvirauja moteris.
Tačiau Laima rimtai mokėsi diktorystės subtilybių. „Jis mane mokė išraiškingai sudėlioti sakinį, pasakyti prasmingą mintį. Aš mokiausi teisingai skaityti. Kadangi aš buvau Kybarto marti, visi į mane žiūrėjo labai kreivai. Aš televizijoje tai labai ryškiai mačiau, jaučiau apkalbas, nedraugišką santykį į mane. Man nebuvo malonu, tu ateini į televiziją, pasitikėjimo savimi turėjau nulį“, - pasakoja L. Kybartienė.
Nepaisant visko, Laima pradėjo dirbti diktore, o kolegų pastabos labai padėdavo.
Išbandymai ir Skyrybos
Tiesa, sėkmingą karjerą keitė sunkūs išbandymai. „Aš prisimenu, kad mane iškvietė į viršų direktorė ir pasakė, kad tavo paslaugų mums nebereikia, aš nesupratau, nes turėjau aukščiausią kategoriją. O ji man sakė, kad aš Lietuvos televizijai nebesu reikalinga, dvi savaites verkiau, nes netekau darbo. Negalėjau suvokti, kad nebegalėsiu dirbti savo darbo, išsigandau, kad galiu būti nereikalinga“, - sako Laima.
Išbandymai tęsėsi ir asmeniniame gyvenime. Po dvidešimt dvejų metų santuokos šeima nusprendžia skirtis. „Meilė yra toks dalykas, kuris išlieka visam likusiam gyvenimui. Jeigu ji tikra, ji tikrai nemiršta. Taigi aš 22 metus viską supratau ir viską atleidau. Tada supratau, kad reikia pagalvoti apie save. Lietuvoje labai daug moterų patiria problemų, kurios yra susijusios su alkoholio vartojimu. Aš iš pradžių kaltinau žmogų. Tai yra labai keista, nes mes nekaltiname žmogaus, kuris suserga vėžiu, o alkoholizmas yra tokia pati liga, galbūt net sunkesnė, nes serga siela. Tai yra tiek, kūno, tiek dvasios liga. (…) Daug reikėjo laiko, gal šešerių metų. Reikėjo tikrai daug laiko, net profesionalų pagalbos. Reikėjo ir labai daug skaityti, pradėjau kalbėti su daugeliu žmonių, kurie gydo alkoholikus, pradėjau daug bendrauti. Nusiraminau ir supratau, kad mano kaltės tame nėra“, - apie skaudų periodą atvirauja moteris.
- Su vyro priklausomybe laidų vedėja kovojo 12 metų.
- Bandymų trenkti durimis ir spjauti į viską buvo, tačiau niekas nepadėjo.
- Negali spjauti į savo gyvenimą, sako L.
Kad jos vyras niekada nepasikeis, L. Kybartienė sako supratusi tik prieš pat jo mirtį. „Aš vis dėlto tikėjau iki paskutinės sekundės. „Man padėjo vienintelis dalykas: kai suvokiau, kad savo gyvenimą gyvenu aš. Net mylėdama savo vaikus už juos aš jų gyvenimų nenugyvensiu, o per daug padėdama kaip tik galiu pakenkti. Ji yra užsiminusi, kad mirus jos vaikų tėčiui viena iš dukrų pasakė: nupirkčiau jam kasdien po degtinės butelį, kad tik jis būtų kartu. Nepaisant nieko dukterų meilė tėčiui buvo labai didelė - vaikai myli savo tėvus nepriklausomai nuo to, kokie jie yra, teigia L.
Dalį savo išgyvenimų moteris sudėjo ir į knygą. Tai ji darė dėl moterų, gyvenančių su priklausomais žmonėmis. Ji skatina kitas, kaip ir rašo knygos anotacijoje, rasti laiko tapti savimi - juk už tave niekas nenugyvens tavo gyvenimo, o jeigu nori, kad tavo artimi žmonės būtų laimingi, ko dažniausiai moterys ir nori, pirmiausia tokia tapti turi pati, aiškina L. „Turi pradėti gyventi savo gyvenimą, o sakinys „pradėti savo gyvenimą“ irgi nieko nereiškia, galiu pasakyti drąsiai. Ką tai reiškia moteriai, kuri melžia karves? Sakys: „O ką aš darysiu su vaikais? Aš neturiu namų, man niekas nepadės. Tai, kad būdama žinoma ji pasidalijo tokiais išgyvenimais, laidų vedėja tiki - daug moterų paskatino priimti sprendimą spręsti problemą: „Moteris, kuri dirba televizijoje, apie tai parašė, vadinasi, mano problema irgi nėra tokia baisi - aš galiu ją iš tikrųjų spręsti.
L. Kybartienė taip pat nori pasakyti, kad gyvenimas nesibaigia nei tada, kai vyras primuša, nei tada, kai išgąsdina vaikus ar net sudegina namus. „Žinok, kad tu gali labai daug - pradėk tikėti savimi. Net jeigu tūkstantį kartų nepasiseks, gyvenimas nesibaigia. Žmonėms, mylintiems žmogų, kuris turi priklausomybę, noriu palinkėti: ieškokite galimybių sukurti tam žmogui tokią situaciją, kad jis savyje rastų potencialą pakilti, arba sugebėkite paleisti, kad jis galėtų mirti. Tai žiauru, bet tai yra gyvenimo tiesa“, - tikina L.
Dabartinis Gyvenimas
Visada elegantiška, pasitempusi ir spindinti šypsena. Tokia yra L.Kybartienė, iki šiol televizijoje vedanti ne tik kelias loterijas, bet ir perduodanti draugų bei artimųjų sveikinimus vienų kitiems.Tokia ji buvo ir tuomet, kai gyvenimas griuvo tiesiog akyse: tuoj įsijungs kameros, tuoj prasidės laida, o Laima telefonu ragina mažas dukras nebijoti tėvo.„Man tuomet likdavo tik melstis“, - dabar sakė Laima, LNK laidoje „Nuo... Iki...“ itin atvirai prabilusi apie savo šeimos dramą.Ji mato priežastį, kodėl tai daro būtent dabar: galbūt moterys, patekusios į padėtį, į kokią tuomet buvo patekusi ji, atras jėgų keisti gyvenimą.Ne vienus metus L.Kybartienė kentė vyro alkoholizmą.
„Manęs skaičiai negali pasendinti“, - tik pradėjus pokalbį šypsosi Laima Kybartienė, - pasendinti gali tik neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, neviltis. Natūralu, kad šios emocijos aplanko ir mane. Būna pykstu, būna verkiu. Bet kai žinai tam priežastį - pradedi juoktis arba ieškai kito sprendimo būdo. O tai aš daryti moku, nes per visą gyvenimą išmokau save analizuoti ir suprasti, kaip su tomis emocijomis susidoroti“, - su portalu Žmonės.lt savo mintimis dalijasi žinoma laidų vedėja.
- Artėjant gimtadieniui esate linkusi reziumuoti pastaruosius gyvenimo metus?
- Kai skaičius kasmet didėja, tai nori nenori artėjant gimtadieniui peržvelgi, kurioje vietoje šiuo metu esi ir ar ta vieta tinkama.
Toks tas kiekvienas mano gimtadienis - visi smagiai klegam, valgome skanų maistą ir mėgaujamės vienas kito draugija. Jokio patoso, didžiulių puotų, šurmulio ar svetimų žmonių man niekada nereikėjo, kai šalia turiu artimus. Turiu draugių ir draugų, su kuriais taip pat daug bendrauju, išsipasakoju, tačiau tai nėra būrys, vos keli žmonės. Na, o labiausiai viską analizuoju ir dalijuosi su savo dukromis, taip pat turiu ir dvi seseris. Šios moterys yra ir mano psichologės, ir pagalbininkės, ir kritikės. Man to visiškai užtenka.
Ryšys su Šeima ir Anūkais
Taip, mano mamai vasarą suėjo 90 metų... Dabar toks laikas, kai turime ja ypač rūpintis ir negalime palikti vienos, kadangi mamytei senatvinė demencija. Seserys labai daug padeda, todėl esu dėkinga, kad jas turiu. Šis laikas su mama yra ypatingas. Jai vis grįžta prisiminimai iš jos vaikystės, jaunystės laikų, prisimena kai kuriuos įvykius, vardus, pasakoja įvairiausias istorijas. Gal tos istorijos kiek ir prikurtos, tačiau ji jas pasakoja ir jos yra labai įdomios.
| Anūkai | Skaičius |
|---|---|
| Mergaitės | 3 |
| Berniukai | 1 |
Turime labai stiprų ryšį. Mėgstu juos visus palepinti ir visai neklausau dukrų, kurios savo atžalas auklėja griežčiau. Aš juk močiutė, turiu juos lepinti! (šypsosi). Kiekvienai varnai jos varniukai gražiausi, taip ir man. Turiu tris mergaites ir vieną berniuką, ir visi jie išdykę, smagūs, bet labai šaunūs. Džiaugiuosi, kad jie labai myli močiutę ir vis veržiasi pas mane atvažiuoti. Beje, ir pati aktyviai dalyvauju jų kasdieniame gyvenime.
Kadangi vidurdienį tarp darbų turiu kelias laisvas valandas, kasdien juos visus surenku iš skirtingų mokyklų, pasirūpinu maistu, kad automobilyje jie galėtų iškart po pamokų pavalgyti. Kol vežu juos namo, daug kalbamės, vaikai man pasakoja apie dienos įspūdžius mokykloje, dalijamės problemomis ir klausimais... Labai noriu, kad kai manęs jau nebus, jie prisimintų tą tikrąją močiutės meilę.
„Sveikinimų Koncertas“
Šilumą ir energiją skyrėte ne tik savo šeimai, dukroms, dabar ir augantiems anūkams, bet ir visos Lietuvos žmonėms, sveikindama juos įvairiausiomis progomis. „Sveikinimų koncertą“ vedate jau 22-ejus metus... Ką ši ilgai besitęsianti patirtis jums suteikė?
- Pirmiausia išmokė švento pakantumo.
- Taip pat išmokau tikro nuoširdumo.
- Visada stengiuosi, kad sveikinimas būtų ne saldus, o tikras, nuoširdus.
Aš sveikinu žmones sveikinimų koncerte ir man tai yra nebanalu. Visada stengiuosi, kad sveikinimas būtų ne saldus, o tikras, nuoširdus. Be tikrumo, sveikinimas būtų falšyvas. O žmonės žvelgdami net ir anapus ekranų jaučia, tai yra tikra ar suvaidinta, ar skaitai tik tai, kas parašyta, ar perleidi žodžius per savo sielą.
Ateities Planai ir Mintys
Suprantama, kad vis pagalvoju, jog ateis laikas, kai nebedirbsiu televizijoje. Aš tam ruošiuosi ir tai tikrai nėra tragedija, tai - normalus gyvenimo vyksmas. Tačiau mokausi gyventi šia diena ir žinau, kad darbo turiu šiandien, rytoj, ateinančią savaitę ir dar visus ateinančius metus. Man vis dar gera dirbti televizijoje ir stengtis, kad žiūrovams būtų įdomu manęs klausytis. Nėra taip, kad apie tai negalvočiau arba galvočiau nuolatos, tiesiog mintyse dėliojuosi planus, kas bus, kai ateis laikas atsisveikinti. Bet tai nebus nei liūdna, nei neįdomu. Atvirkščiai - tai bus be galo įdomu, nes man labai patinka gyventi ir stebėti, kaip kiekviename tarpsnyje keičiasi gyvenimas, o aš kartu su juo.
Aš pati iš savęs pareikalavau nuolatinio pasitempimo. Labai seniai kažkur perskaičiau, kad žmogus iš tiesų yra toks, koks jis tampa tada, kai lieka vienas ir niekas jo nemato. Nuo to laiko pradėjau pati save stebėti, kokia esu, kai aplink nėra žmonių, ir supratau, kokia noriu būti - susivėlus ir pikta, ar pati sau graži ir savimi patenkinta. Noriu, kad tvarka būtų ne tik aplink mane, bet ir mano galvoje. To mokiau ir savo dukras, kurios augo ir matė mane pasitempusią. Todėl sakyčiau, kad esu toks žmogus, kokį mane mato televizijoje, o ne mane paverčia.
Energinga ir žvali. Tikriausiai jos davė Dievulis (šypsosi). Galbūt todėl, kai aš pavargstu, man tai nėra bėda. Galiu sakyti „aš pavargau“, bet ties tuo neužsiciklinu ir nesustoju veikti. Pavyzdžiui, vakar man buvo labai nesėkminga diena ir nuo to pavargau, tačiau galiausiai pradėjau juoktis ir paleidau tas blogas emocijas. Kai blogų nutikimų ar emocijų per daug nesureikšmini, jos tavęs nebevargina ir nesutrikdo.
Rūpinimasis Savimi
Dažniausiai tris kartus per savaitę sportuoju su treneriu. Tai man atneša geresnę nuotaiką, ir tampu labiau patenkinta ne dėl savo išvaizdos, o dėl jausmo. Jei nuoširdžiai treniruotės metu padirbėjai ir nukrito devintas prakaito lašas, apima labai geras jausmas. Taip pat vaikštau įvairias procedūras, masažus. Kartu mėgstu ir geras knygas bei vertingus seminarus, paskaitas apie žmogaus vidinę būseną, smegenų veiklą, fizionomiją ir t. t. Net ir dabar po mūsų pokalbio atsigulsiu į lovą ir prieš miegą paklausysiu dar vieną įdomią paskaitą... Man patinka skirti laiką sau ir jį išnaudoti tinkamai, kažko pasisemti. Juk negali tapti vien darbiniu arkliu, nes darbinius arklius nušauna! (juokiasi) Kad ir kaip tai beskambėtų, be tai tiesa, tad norisi nepamiršti savęs.
Mano didžiausias noras būtų, kad negailėtume gerumo vieni kitiems. Gerumas - tai ne rožytė ant torto ar šokoladas, tai yra energija. Šilta, paprasta ir svarbiausia nuoširdžiai atiduota kitam. Tikiu, kad mūsų visuomenė subręs, kai žmonės nebebijos ir nebesigėdys būti geresni vieni kitiems. Tai būtų tikrų tikriausias stebuklo išsipildymas.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Laimos Vaikulės kelionė: nuo pradžių iki karjeros aukštumų!
- Laima Mertinienė: Įkvepianti Biografija, Asmeninis Gyvenimas ir Sėkminga Karjera
- Laima Lavastė: Įkvepianti Biografija, Kūrybiniai Pasiekimai ir Neįtikėtinas Gyvenimo Kelias
- Lašiniai nėštumo metu: neįtikėtina nauda ir pavojai, kurių negalite ignoruoti!
- Vaikų globos auklėtojų atsidavimas: neįtikėtina misija, kurios realybė jus nustebins!