Gruodžio 4-ąją legendinė diktorė, televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė švenčia gimtadienį. Nors dažnai gimimo diena moterims kelia dvilypius jausmus, Laima šypteli, kad amžių nusakantys skaičiai jai - nė motais. „Koks skirtumas, kiek metų? Žmogaus dvasia nesensta“, - sako ji.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Šeima
Puikiomis emocijomis gimimo dieną pasitinkanti L.Kybartienė pasakoja, kad gruodžio 4-oji jau nuo pat ankstyvo ryto prasidėjo siurprizais. Septintą valandą ryto atvažiavo pas mane mano dukros su savo vyrais, vaikais. Jie turi mano buto raktus, tai užklupo mane dar iš lovos neišlipusią. Atėjo su dovanomis, bučiniais prieš pat darbus, mes išgėrėme kavos ir jie išsisklaidė. Kas po darbus, kas po mokyklas ir darželius.
L.Kybartienė prasitaria puoselėjanti dar vieną labai svarbią tradiciją - per savo gimtadienį televizijos laidų vedėja visuomet pasveikina mamą. „Mano gimtadienis pirmiausiai yra mamos pagerbimas. Mama atnešė mane į šitą pasaulį, ji man davė vaikystę, ji man suteikė viską, ką galėjo, kaip galėjo, kaip mokėjo, tą ir darė.
L.Kybartienė pasakoja gimtadienių visuomet laukianti su džiaugsmu - šie moteriai suteikia galimybę kasmet vis labiau įsitikinti, kokia ji yra mylima. Tai man yra svarbi diena, nes tuomet įsitikinu, kad turiu realių, tikrų, gyvų žmonių, kurie mane iš tikrųjų myli, kuriuos aš labai myliu ir tada gyvenimas tampa šviesesnis. Kai žinai, kad esi mylima, tai gali labai daug dirbti, būti stipriai pavargusi, bet ta mintis apie meilę tave atgaivins.
62-ąjį gimtadienį pasitinkančios L.Kybartienės netrikdo ir ant gimtadienio torto uždegamos vis daugiau žvakučių. Žmogaus dvasia nesensta. Jeigu dvasia sena, jeigu žmogus nelaimingas, nepatenkintas, o savo gyvenimą skiria materialių turtų kaupimui arba kažkokios naudos siekimui, tai tada ir tie metai gąsdina. O iš tiesų, jokio skirtumo, koks ten skaičius, svarbu - kaip tu jautiesi. Aš jaučiuosi puikiai, nes visada visur ieškau džiaugsmo ir optimistinių dalykų. Aš nesulendu į bėdą ir rūpesčius, tiesiog užsiauginu sparnus.
Laime tiesiog spinduliuojanti televizijos laidų vedėja pasakoja jau kurį laiką besimokanti mėgautis dabartimi, tad apie ateities planus net ir per gimtadienį nesusimąstanti. Laikas nesustoja, tad tiesiog darau tai, ką galiu, bandau išmokti pasidžiaugti šia minute.
Manęs skaičiai negali pasendinti, - tik pradėjus pokalbį šypsosi Laima Kybartienė, - pasendinti gali tik neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, neviltis. Natūralu, kad šios emocijos aplanko ir mane. Būna pykstu, būna verkiu. Bet kai žinai tam priežastį - pradedi juoktis arba ieškai kito sprendimo būdo. O tai aš daryti moku, nes per visą gyvenimą išmokau save analizuoti ir suprasti, kaip su tomis emocijomis susidoroti“, - su portalu Žmonės.lt savo mintimis dalijasi žinoma laidų vedėja.
Artėjant gimtadieniui esate linkusi reziumuoti pastaruosius gyvenimo metus? Kai skaičius kasmet didėja, tai nori nenori artėjant gimtadieniui peržvelgi, kurioje vietoje šiuo metu esi ir ar ta vieta tinkama. Pagalvoju, ar viskas susiklostė taip, kaip aš norėjau. Tokių apmąstymų neišvengi ir tikriausiai jie yra reikalingi. Na, o šiaip, juk nebesu mažas vaikas, tad gimtadienių su entuziazmu nelaukiu, man svarbiausia, kad susiburtų visa šeima, dukros su vaikais. Tai būna ypatinga diena vien dėl jų. Toks tas kiekvienas mano gimtadienis - visi smagiai klegam, valgome skanų maistą ir mėgaujamės vienas kito draugija. Jokio patoso, didžiulių puotų, šurmulio ar svetimų žmonių man niekada nereikėjo, kai šalia turiu artimus.
Esu kiek uždaresnis žmogus, tad ir vargais bei džiaugsmais dalijuosi šeimos rate. Turiu draugių ir draugų, su kuriais taip pat daug bendrauju, išsipasakoju, tačiau tai nėra būrys, vos keli žmonės. Na, o labiausiai viską analizuoju ir dalijuosi su savo dukromis, taip pat turiu ir dvi seseris. Šios moterys yra ir mano psichologės, ir pagalbininkės, ir kritikės. Man to visiškai užtenka.
Taip, mano mamai vasarą suėjo 90 metų... Dabar toks laikas, kai turime ja ypač rūpintis ir negalime palikti vienos, kadangi mamytei senatvinė demencija. Seserys labai daug padeda, todėl esu dėkinga, kad jas turiu. Šis laikas su mama yra ypatingas. Jai vis grįžta prisiminimai iš jos vaikystės, jaunystės laikų, prisimena kai kuriuos įvykius, vardus, pasakoja įvairiausias istorijas. Gal tos istorijos kiek ir prikurtos, tačiau ji jas pasakoja ir jos yra labai įdomios. Kaip tik neseniai nufilmavau jos palinkėjimus savo seserims, savo dukroms. Tai tarsi stebuklas - mama sako tokius žodžius, sakinius ir dėlioja tokius palinkėjimus, kurių niekada nesu girdėjusi. Atrodo, tai Dievo žodis mamos lūpomis... Ateis laikais, kai visos seserys susėsime ir žiūrėsime, klausysime šių žodžių. Lygiai taip pat esu į vieną montažą sudėjus filmuotą archyvą iš tėčio gyvenimo. Kai buvo jo mirties metinės, visa šeima žiūrėjome ir prisiminėme jį... Tokie archyvai yra didžiausias turtas, ypač vaikaičiams, augančiai ateities kartai.
O koks jūsų ryšis su vaikaičiais? Esate turtinga močiutė - jų turite net keturis. Turime labai stiprų ryšį. Mėgstu juos visus palepinti ir visai neklausau dukrų, kurios savo atžalas auklėja griežčiau. Aš juk močiutė, turiu juos lepinti! Kiekvienai varnai jos varniukai gražiausi, taip ir man. Turiu tris mergaites ir vieną berniuką, ir visi jie išdykę, smagūs, bet labai šaunūs. Džiaugiuosi, kad jie labai myli močiutę ir vis veržiasi pas mane atvažiuoti. Beje, ir pati aktyviai dalyvauju jų kasdieniame gyvenime. Kadangi vidurdienį tarp darbų turiu kelias laisvas valandas, kasdien juos visus surenku iš skirtingų mokyklų, pasirūpinu maistu, kad automobilyje jie galėtų iškart po pamokų pavalgyti. Kol vežu juos namo, daug kalbamės, vaikai man pasakoja apie dienos įspūdžius mokykloje, dalijamės problemomis ir klausimais... Labai noriu, kad kai manęs jau nebus, jie prisimintų tą tikrąją močiutės meilę.
Karjera Televizijoje ir "Sveikinimų Koncertas"
Šilumą ir energiją skyrėte ne tik savo šeimai, dukroms, dabar ir augantiems anūkams, bet ir visos Lietuvos žmonėms, sveikindama juos įvairiausiomis progomis. „Sveikinimų koncertą“ vedate jau 22-ejus metus... Ką ši ilgai besitęsianti patirtis jums suteikė? Pirmiausia išmokė švento pakantumo. Kai reikia padiktuoti sąskaitos numerį senam žmogui, kuris labai nori užsakyti pasveikinimą, tačiau jo rankos dreba ir klausa nebe tokia aštri, turi mokėti suprasti, išlaukti, jausti nuolankumą vyresniam žmogui. Per daugelį metų išjaučiau tikrą pagarbą mūsų senoliams. Taip pat išmokau tikro nuoširdumo. Aš sveikinu žmones sveikinimų koncerte ir man tai yra nebanalu. Visada stengiuosi, kad sveikinimas būtų ne saldus, o tikras, nuoširdus. Be tikrumo, sveikinimas būtų falšyvas. O žmonės žvelgdami net ir anapus ekranų jaučia, tai yra tikra ar suvaidinta, ar skaitai tik tai, kas parašyta, ar perleidi žodžius per savo sielą. Galbūt tai atrodo elementaru ir paprasta, tačiau net ir ne kiekviena aktorė galėtų skaityti sveikinimus, kad tai neatrodytų suvaidinta.
Per du dešimtmečius perskaitėte išties daug eilių. Kiek jų mokate mintinai, o kiek jų sukūrėte pati? Yra eilių, kurias tikrai moku mintinai, tačiau tokių - nedaug. Daugiau tikriausiai esu sukūrus ar perkūrus. Būna kartais bendrauji su žmogumi ir į galvą ateina tekstas, kartais jis būna eiliuotas, kartais tai tampa proza. Visas tokias eiles saugau ne atmintyje, o failiukuose kompiuteryje (šypsosi). Kartais eilės aplanko ir ekspromtu, kažkokių švenčių ar kalbų metu. Tikriausiai tai jau natūraliai išsivysčiusi kalbėjimo maniera ar profesionalumas.
Ar nėra minties ateityje išleisti knygą, kurios puslapiuose nugultų gražiausi išsakyti ar jūsų sukurti sveikinimai? Taip, tikrai yra! Manau, kad tai būtų visai naudinga, tačiau kol kas tam visai neturiu laiko. Tikriausiai tai nutiks tada, kai sudainuosiu savo paskutinę gulbės giesmę televizijoje ir sėsiu prie kompiuterio rašyti (juokiasi).
O ar dažnai pagalvojate apie tą „paskutinę gulbės giesmę“ televizijoje? Suprantama, kad vis pagalvoju, jog ateis laikas, kai nebedirbsiu televizijoje. Aš tam ruošiuosi ir tai tikrai nėra tragedija, tai - normalus gyvenimo vyksmas. Tačiau mokausi gyventi šia diena ir žinau, kad darbo turiu šiandien, rytoj, ateinančią savaitę ir dar visus ateinančius metus. Man vis dar gera dirbti televizijoje ir stengtis, kad žiūrovams būtų įdomu manęs klausytis. Nėra taip, kad apie tai negalvočiau arba galvočiau nuolatos, tiesiog mintyse dėliojuosi planus, kas bus, kai ateis laikas atsisveikinti. Bet tai nebus nei liūdna, nei neįdomu. Atvirkščiai - tai bus be galo įdomu, nes man labai patinka gyventi ir stebėti, kaip kiekviename tarpsnyje keičiasi gyvenimas, o aš kartu su juo.
Žiūrovai nuo senų laikų iki dabar jus atsimena visada grakščią, pasitempusią, elegantišką... Per daugelį metų tai suformavo televiziją, noras „įtikti“ kameroms, ar tas tikrasis moteriškumas įgimtas ir sklinda savaime? Nemanau, kad tai televizija. Aš pati iš savęs pareikalavau nuolatinio pasitempimo. Labai seniai kažkur perskaičiau, kad žmogus iš tiesų yra toks, koks jis tampa tada, kai lieka vienas ir niekas jo nemato. Nuo to laiko pradėjau pati save stebėti, kokia esu, kai aplink nėra žmonių, ir supratau, kokia noriu būti - susivėlus ir pikta, ar pati sau graži ir savimi patenkinta. Noriu, kad tvarka būtų ne tik aplink mane, bet ir mano galvoje. To mokiau ir savo dukras, kurios augo ir matė mane pasitempusią. Todėl sakyčiau, kad esu toks žmogus, kokį mane mato televizijoje, o ne mane paverčia.
Šiam pokalbiui sunkiai atradote laiko, o dabar kalbamės beveik vidurnaktį... Esate išties užimta moteris, tačiau vis tik - energinga ir žvali. Iš kur tiek energijos? Tikriausiai jos davė Dievulis (šypsosi). Galbūt todėl, kai aš pavargstu, man tai nėra bėda. Galiu sakyti „aš pavargau“, bet ties tuo neužsiciklinu ir nesustoju veikti. Pavyzdžiui, vakar man buvo labai nesėkminga diena ir nuo to pavargau, tačiau galiausiai pradėjau juoktis ir paleidau tas blogas emocijas. Kai blogų nutikimų ar emocijų per daug nesureikšmini, jos tavęs nebevargina ir nesutrikdo.
O kaip rūpinatės savo gera savijauta, kuri atsispindi tiek viduje, tiek išorėje? Dažniausiai tris kartus per savaitę sportuoju su treneriu. Tai man atneša geresnę nuotaiką, ir tampu labiau patenkinta ne dėl savo išvaizdos, o dėl jausmo. Jei nuoširdžiai treniruotės metu padirbėjai ir nukrito devintas prakaito lašas, apima labai geras jausmas. Taip pat vaikštau įvairias procedūras, masažus. Kartu mėgstu ir geras knygas bei vertingus seminarus, paskaitas apie žmogaus vidinę būseną, smegenų veiklą, fizionomiją ir t. t. Net ir dabar po mūsų pokalbio atsigulsiu į lovą ir prieš miegą paklausysiu dar vieną įdomią paskaitą... Man patinka skirti laiką sau ir jį išnaudoti tinkamai, kažko pasisemti. Juk negali tapti vien darbiniu arkliu, nes darbinius arklius nušauna! Kad ir kaip tai beskambėtų, be tai tiesa, tad norisi nepamiršti savęs.
Paskutinysis metų mėnesis ypatingas - jo pradžioje minite gimtadienį, o pabaigoje - gražiausias metų šventes. Kadangi tiek gimtadienis, tiek Kalėdos yra stebuklų išsipildymo metas, ko labiausiai norėtumėte? Kai būnu eteryje, žmonėms noriu perduoti gerumo jausmą. Todėl mano didžiausias noras būtų, kad negailėtume gerumo vieni kitiems. Gerumas - tai ne rožytė ant torto ar šokoladas, tai yra energija. Šilta, paprasta ir svarbiausia nuoširdžiai atiduota kitam. Tikiu, kad mūsų visuomenė subręs, kai žmonės nebebijos ir nebesigėdys būti geresni vieni kitiems. Tai būtų tikrų tikriausias stebuklo išsipildymas.
Gyvenimo pamokos ir patirtys
Kalbėsi moterys apie tai, kokią patirtį ir poveikį gali sukurti paprasčiausias telefono pokalbis. Aš jaučiu tą patį ir „Sveikinimų koncerte“, kai vyresni žmonės paskambina užsakyti sveikinimo. Aš jiems viską aiškinu, lėtai diktuoju sąskaitos numerį, kol jie pradeda labiau pasitikėti. Tada ima pasakoti, kodėl nori pasveikinti, išdėsto šeimos istoriją, kaip kas sekasi su vaikais, su marčiomis, ir taip įsijaučia ir išsiplečia, kad nė negaliu nutraukti pokalbio...
Nes tai yra tiesiogine prasme šventi dalykai - kai žmogus tau atveria dūšią, tu gauni dovaną. Žinau, kad daugelis pragyvenusių Antrąjį pasaulinį karą, pokarį, sovietmetį jaučiasi tiesiog kaip statistinis vienetas, nes išmokyti verčiau nekišti galvos, kad kas nenukirstų. Taip ir susiformavo nuostata „kam aš įdomus“. Bet nėra svarbesnio dalyko, nei jūsų, senjorai, skausmas šiandien, dabar, šią minutę. Ir nesvarbu, didelis jis ar mažas. O kai paskambini telefonu, išgirsti balsą, pagalvok, kad tai Dievo atsiųstas balsas. O mes prisiminkime, kad visa tai, ką vyresnis žmogus kalba, yra vertybė. Net jei tai skausmas, silpnumas ar pyktis. Mus, jaunesnius žmones, tai moko išminties. Ir įspėja, kad vieną dieną ir patys galime būti tokie.
Tėvus dabar karšinanti karta turbūt elgiasi pagal vaikystėje suformuotą standartą. Juk ir mumis sovietmečiu tėvai įprastai rūpinosi pagal savotišką poreikių piramidę: kad būtų stogas virš galvos, pavalgę būtume, pas gydytoją nuvesti, jei reikia. O tas „niekas“ ir yra gyvenimo esmė. Nes gali kartais pamiršti nupirkti mamai pieno, bet jei pasėdėsi šalia, atleis ji už tą pieną. Man mama, būdavo, paskambina, kad nori pieniškos sriubos „čia ir dabar“, o man dar du laidos įrašai. Vakare atvažiuoju ir pamirštu pieną...
Man norisi visiems vyresniems žmonėms pasakyti: jūs esate Lietuva. Jūs esate šeima. Jūs esate mūsų sąžinė, garbė ir pasididžiavimas. Ir nesvarbu, ar jūs visą gyvenimą kepėt bandeles, ar Jūs rašėt mokslinius straipsnius. Jokio skirtumo, ten visi mes vienodi. Iš „Sveikinimų koncerto“ žiūrovų žinau - kartais vyresni žmonės skausmą ir liūdesį paslepia taip giliai širdyje, už tokių storų durų tamsiame kambarėlyje, kad praverti jas gali tik atsargumas, švelnumas, dėmesys ir laikas. Tam reikia labai daug laiko. Taip vyresni žmones mane ir moko išgirsti, išlaukti, neskubėti... Bet jie yra ne stikliniai, jie tokie patys žmonės kaip mes. Kai kurie vyresni žmonės kaip iš akmens padaryti, jų paprastai neparklupdysi!
Man nepatinka teiginiai „mes gyvent bijome“, „mirties bijome“. Aš nebijau mirties, tik skausmo bijau. Bet čia kaip laukiantis penktą mėnesį - gal ir gali bijoti gimdyti, bet juk kito kelio nėra. Ir gimus kito kelio nėra - jis tik į mirtį. Senatvė yra dovana - kiek jaunų žmonių mes palaidojam. Aš nebijau, pati save įtikinau, kad neturiu bijoti senėjimo. Ir aš nesenstu, po galais, aš nesenstu, nes man tiesiog įdomu gyventi. Ir man visai nesvarbu tos raukšlelės, ir man visai nesvarbu, kad kilogramai priauga, ar kartais ne taip gražiai atrodai, kaip nufilmuota prieš 20 metų... Na ir kas! Juk galbūt pakalbėti šiandien jau galiu išmintingiau.
Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją galima aprašyti ir kaip komediją, ir kaip dramą. Be abejo, kad buvo. Buvo labai skausmingų sprendimų, bet aš visada žinojau, ko iš tiesų noriu, visada jutau, ką turiu daryti, kad būtų taip, kaip noriu. Tik ne visada pavykdavo taip padaryti.
Čia ir apie sprendimą išsiskirti su vyru, kuris kaip vėliau pasakojai, sirgo alkoholizmu? Aš jį 22 metus ant rankų nešiau ir ne pirmą kartą girdžiu klausiant, kodėl taip ilgai. Bet sau atsakiau į tą klausimą taip: viskas vyko tiek, kiek turėjo vykti, kad aš kažką suprasčiau. Kad vaikams kažką parodyčiau, kad jie kažką išmoktų. Galbūt patirtų kažką skausmingo. Nežinau, kokios mano dukterys būtų, jeigu būtų augusios šiltnamio sąlygomis. Taip, mes gyvenime padarome milijoną žaizdų savo vaikams. Bet viską užgydo ir ištirpdo, kad ir kaip banaliai skamba, paprasta meilė.
Apie ką Tu gali kalbėti su savo dukromis? Čia lenkiu į tai, kad vyresni žmonės pasakoja nenorintys trukdyti, apkrauti savo rūpesčiais artimųjų, dėl to paties kartais ir į „Sidabrinę liniją“ skambinti nenori. Jei nenorime „apkrauti“ kitų, tai akivaizdu, kad patys turime didelę problemą. Nes kaip galime „apkrauti“ mamą, tėtį, sesę? Su dukromis yra tik kelios temos, intymios jų šeimos temos, kur jos manęs neįsileidžia, bet apie visa kita galime kalbėti atvirai, ir kalbos iš tikrųjų yra labai daug. Mano dukros jau mato gyvenimą vienaip, pagal savo laikmetį, ir kartais kantriai mokausi iš savo vaikų. „Aj, mama, kaip tu čia dabar, nesupranti...“, „Tu nekalbėk, leisk man pasakyti, kodėl mane nutrauki“. Tada sėdžiu ir klausau, mokausi įjungti vidinį jausmą, išgirsti savo vaiko nerimą, tiesiog norą išsikalbėti. Tai yra vertybė, kai vaikai tau skambina ir nori pasikalbėti. Ir kai vaikaičiai galbūt kažko negali pasakyti tėvams, bet juk jie turi močiutę, ir žino, kad jai galima paskambinti bet kuriuo paros metu.
Kartais mes, siekdami, kad vaikai būtų tobuli, ir kad aplink būtų tobulas gyvenimas - kaip patys įsivaizduojame, - labai pakenkiame ryšiui su vaikais. Norim, kad jie gerai mokytųsi, kad būtų gražūs, kad negertų alkoholio, kad neverkšlentų ir t.t. Taip niekada nebus. Vaikai - mūsų mokytojai. Ir kai aš tą supratau, man pasidarė labai gera mylėti savo mergaites ir iš jų mokytis. O ne aiškinti, kaip reikia gyventi. Kartą į „Sveikinimų koncertą“ paskambino pora, kuri norėjo užsakyti sveikinimą savo 40-metei dukteriai, kuri nebendrauja su jais jau kelerius metus. Ilgai kalbėjomės ir turbūt galėčiau pasakyti, kad tėvai patys padarė taip, jog vaikas išėjo ir nebebendrauja. Verkiau tada klausydamasi, ir dabar gerklė gniaužiasi. Šilta buvo tik dėl to, kad jie gali bent jau išpasakoti tą skausmą man. Tie pokalbiai tikrai neapkrauna, kaip neapkrauna ir „Sidabrinės linijos“.
Yra tokia tiesa, brangieji: kai paskambinate į „Sidabrinę liniją“, jūs savo gyvenimo turtu dalinatės su tais, kurie yra anapus linijos. Ir Jūsų patyrimai, jūsų žodžiai, jūsų tegu ir kvailos situacijos moko tuos, kurie yra kitame laido gale. Kas gi mus mokins, jaunesnius už jus? Tai duokit mums savo skausmą ar savo linksmumą, dalinkitės! Nebijokit, jūsų niekas per telefoną nenurengs. O juos jūs aprengsite išmintimi, supratimu. Ir galbūt dar jie kažką tai per savo mokslus, vieną kitą sakinuką jums vertingą pasakys. Leiskit jiems jus išgirsti.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Laimos Vaikulės kelionė: nuo pradžių iki karjeros aukštumų!
- Laima Mertinienė: Įkvepianti Biografija, Asmeninis Gyvenimas ir Sėkminga Karjera
- Laima Lavastė: Įkvepianti Biografija, Kūrybiniai Pasiekimai ir Neįtikėtinas Gyvenimo Kelias
- Atraskite Minkštų Knygelių Magiją: Nepakeičiama Nauda Kūdikių Vystymuisi
- Neįtikėtinos Idėjos Vaikų Gimtadieniui Namuose, Kuriomis Stebinsite Visus!