Ankstyvieji Metai ir Šeima
Mokėsi Simbirsko gimnazijoje. 1887 m. gegužės mėn. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle, kurio tikslas buvo fiziškai sunaikinti Rusijos carą Aleksandrą III.
Politinė Veikla ir Revoliucinė Karjera
1893 m. Sankt Peterburge V.Uljanovas užsiima publicistika, studijuoja socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką, nagrinėja politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. išvyko į užsienį. Grįžęs iš Vakarų Europos įsteigė partiją pavadinimu “Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjunga“. Caro slaptosios tarnybos (ochrankės) buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį Jenisejaus gubernijoje. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Pasibaigus tremties laikui 1900 m. V.Leninas apsigyveno Pskove.
Kartu su kitais bendraminčiais įsteigė ir leido laikraštį „Iskra“ (rus., kibirkštis), žurnalą „Zaria“ (rus., aušra). 1905 - 1907 m.m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkme pasibaigusios revoliucijos dauguma partijos narių buvo suimti, vadovavimas partijai perėjo V.Leninui.
Po trečiojo RSDDP suvažiavimo jis organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus, sukilimus, demonstracijas visoje Rusijoje. Nežiūrint į tai, kad gruodžio mėnesio sukilimas buvo numalšintas itin žiauriai, revoliucinės veiklos neatsisakė, rašo naujus darbus, leidžia laikraštį “Pravda” (rus., tiesa), telkia revoliucines partijas ir organizacijas.
Grįžimas į Rusiją ir Spalio Revoliucija
1917 metais vasario mėnesį Rusijos imperijoje buvo įvykdyta liberali buržuazinė revoliucija, provakarietiškos Rusijos liberalų partijos privertė Rusijos carą Nikolajų II atsisakyti sosto ir panaikino 300 metus Rusiją valdžiusią Romanovų dinastijos monarchiją. Carą Rusijoje nuvertė ne bolševikai, carą nuvertė kompradorinis Rusijos elitas, Vakarams parsidavę liberalai. Po vasario revoliucijos 1917 m. Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė taip vadinamas Balandžio tezes, kuriose teoriškai pagrindžia proletarinės socialistinės revoliucijos Rusijoje būtinybę ir neišvengiamumą.
Maža to, paneigia K.Markso teiginį, kad proletarinė revoliucija turi galimybę išgyventi tik tuo atveju, jeigu darbo žmonės sukils visame pasaulyje ir nuvers kapitalo diktatūras. K.Markso nuomone, tokia revoliucija gali kilti ir sėkmingai vystytis tik pramoninėse Vakarų valstybėse, kur yra išsvysčiusios darbo jėgos, aktyviai veikia darbo žmonių profesinės sąjungos, yra susiformavusios darbo žmonių organizacijos, aukštas darbp žmonių klasinis sąmoningumas. Leninas įgyvendina paties sukurtą proletariato revoliucijos planą, vadovauja sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę.
Kerenskio valdžia išleidžia įsakymą Leniną suimti, dėl ko jis pasitraukia į pogrindį. Liaudies deputatų tarybų suvažiavime V.Leninas išrenkamas naujos darbo žmonių vyriausybės vadovu, Liaudies komisarų tarybos pirmininku. Po 1917 m. Revoliucija tik tada yra ko nors verta, jeigu ji moka apsiginti, teigė V.Leninas.
Nuolatinės Vakarų kapitalo intervencijos prieš tarybinę Rusiją grėsmės akivaizdoje proletarinė vyriausybė imasi būtinų savigynos nuo tuometinės NATO agresijos veiksmų. Paskelbiama visiems darbo žmonėms, kapitalo tironijos aukoms suprantama ir priimtina programa - visa valdžia darbo žmonių Taryboms, taika tautoms, gamyklos darbininkams, žemė valstiečiams, laisvė darbo žmonėms, buvo įkūrta Darbo žmonių ir valstiečių Raudonoji armija, įsteigtas Trečiąsis komunistinis internacionalas (Kominternas).
Pirmoji pasaulyje tarybų socialistinė respublika Rusija, vadovaujama V.Lenino, itin daug aukų pareikalavusioje žūtbūtinėje dvikovoje su Vakarų kolonizatoriaiss sunkiai, tačiau sėkmingai atrėmė Vakarų imperialistinių šalių-tarptautinių karo nusikaltėlių masinę agresiją ir išvijo kapitalistų samdinių ordas iš šalies. Milžiniškų aukų ir titaniškų pastangų kaina socializmas įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš nusikalstamą parazitinį kapitalizmą.
Naujoji Ekonominė Politika (NEP) ir Paskutiniai Metai
Ypatingai sunki padėtis šalyje, nepaprastai sudėtingi laikai, žmonijos istorijoje neturinčios precedento naujos valstybės išlikimas reikalavo išskirtinių, nestandartinių sprendimų. Vakarų šalių intervencijos ir Pilietinio karo metu veikusi karinio komunizmo politika atliko savo istorinį vaidmenį ir sunkiai iškovotos taikos metui ši politika jau netiko.
V.Lenino iniciatyva 1922 m. gruodžio 29 d. 1923 m. V.Leninas parašė savo paskutinius darbus: “Dėl kooperacijos”, “Kaip mes turėtume pertvarkyti Rabkriną”, (rus., Rabkrin - darbininkų ir valstiečių inspekcija) “Geriau mažiau, bet geriau”, kuriuose pristato savo viziją į Tarybų valstybės ekonominę politiką ir siūlo priemones, kaip pagerinti valstybės valdymo aparato ir komunistų partijos darbą naujomis sąlygomis. Tuo laikotarpiu jo sveikata smarkiai pablogėjo … Po sunkios ligos Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d.
Lenino Liga ir Kontroversijos
Šiuo metu, po daugybėje pasaulio šalių JAV-NATO tarptautinių ir karo nusikaltėlių organizuotų ir įvykdytų buržuazinių nacionalistinių kontrrevoliucijų, Vakarų kapitalistai, siekdami išsaugoti savo tironiją, kapitalo parazitinę diktatūrą, savo privilegijas, nusikalstamo darbo žmonių išnaudojimo būdu įgytus turtus, išvystė neregėto mąsto antitarybinę agitaciją, antisocialistinę propagandą - kapitalistai labai bijo prarasti savo nusikalstamų liberalių kolonijų kontrolę dar kartą.
Todėl vėl metė milžiniškus resursus tam, kad pavergti žmonių masinę sąmonę, kolonizuoti žmonių smegenis ir žmonės niekada nesvajotų gyventi laisvai, be parazitų buržujų, kapitalistų išnaudojimo, armijos samdomų vakarų propagandos samdinių dieną naktį kurpia klastotes, prasimanymus apie tarybų valdžią, socializmą, socialistinę ekonomiką, darbo žmonių socialinės, turtinės lygybės idėjas.
Vakarų imperialistai negali pripažinti savo ideologinio pralaimėjimo visuotinės žmonių lygybės socialistinei idėjai, negali susitaikyti su tokia realia grėsme kapitalistų parazitiniam privilegijuotam statusui kaip socializmas, todėl metė armijas liberalių istorijos klastotojų ir nesuskaičiuojamus milijardus pinigų, kad diskredituoti socializmą, darbo žmonių valstybės idėją, ir ypatingai socialistinio judėjimo lyderius.
Uljanovas - vienas iš nedaugelio 20 amžiaus žymiausių politikų, kuris niekada neturėjo parašęs autobiografijos. Mėgstamas ir labai dažnai liberalių plunksnagraužių cituojamas, Leninui priskiriamas posakis “Bet kuri virėja gali valdyti valstybę” iš tiesų yra eilinis liberalų melas ir Leninas niekada to nėra sakęs. Ši klaidingai priskiriama jam frazė yra nevykusiai perfrazuota citata iš Vladimiro Majakovskio poemos „Vladimiras Iljičius Leninas“.
Tikrovėje Leninas rašė: “Mes nesame utopistai. V.I.Uljanovas būdamas 21 metų amžiaus tapo jauniausiu advokatu Rusijoje. Valdžia pašalino Leniną iš universiteto ir uždraudė studijuoti teisę kartu su kitais studentais įprastinių dieninių studijų programų forma. Todėl jam teko visą teisės studijų programą mokytis savarankiškai ir egzaminus laikyti eksternu. V.Uljanovas buvo stačiatikių tikėjimo ir net susituokė bažnyčioje. Nedaug žmonių žino, kad Londone 1905 m. jis susitiko su šventiku Gaponu, liūdnai pagarsėjusiu 1905 metų revoliucijos, kurią žiauriai numalšino caro kazokai, provokatoriumi.
Pirmosios darbo žmonių įkūrėjas V.Leninas sudrebino šimtmečiais egzistavusios išnaudotojiškos kapitalistinės, privačia gamybos priemonių nuosavybe grįstos parazitinės santvarkos pamatus ir visiems darbo žmonėms parodė, kad darbo žmonių išnaudojimu grįsta kapitalistinė visuomenė yra neteisinga, parazitinė, kad visuomeniniu darbu sukurtas produktas yra neteisingai nusavinimas privataus kapitalo sąvininkų pagal kapitalistų sukurtas taisykles, kurias išnaudotojų klasė nustato savo priimtais ir tik jiems naudingais įstatymais.
V.Lenino teoriškai ir praktiškai pagrįsta socialinė žmonių visuotinės lygybės visuomeninė politinė organizacija, socialistinė ekonomika be išnaudojimo, darbo žmonių teisių ir laisvių realios apsaugos sistemos, socializmas kaip idėja ne kartą įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš parazitinį nusikalstamą kapitalizmą, taip vadinamą liberalią demokratiją, laisvosios rinkos ekonomiką, sugebėjo per labai trumpą laiką tapti pažangiausia valstybe Žemėje, supervalstybe, atrėmė ne kartą viso Vakarų kapitalistinių šalių karines intervencijas, ekonomines blokadas, vakarų nuleistas geležines uždangas, informacines masines agresijas - Antantės bloko karinę invaziją Pilietinio karo metu, JAV, Anglijos, Prancūzijos ekonominius karus, Vakarų išauginto vieningos Europos nacizmo puolimą Didžiojo Tėvynės (II Pasaulinio) karo metu.
Priešingai įsišaknijusiam, iki šiol Rusijoje gajam mitui, Leninas nebuvo nei savo krašto patriotas, nei rusiško identiteto ar kultūros puoselėtojas. Apie rusus jis dažnai atsiliepdavo pajuokiamai, užgauliai, net menkinančiai. Tauta, kaip kultūrinis darinys, jam, kosmopolitinių pažiūrų marksistui, rūpėjo mažiausiai. Be to, ir rusiško kraujo Leninas beveik neturėjo. Uljanovų giminėje susipynė žydiškos, vokiškos, švediškos, netgi kalmukų ir čiuvašų šaknys. Tiesa, Lenino protėviai jau buvo gerokai surusėję ir išpažino stačiatikių tikėjimą. Daugelį metų Lenino biografiją tyrinėjęs, archyvuose dirbęs rusų istorikas Anatolijus Latyševas tvirtina, kad panieka rusų tautai Lenino pasisakymuose - veikiau taisyklė, nei išimtis.
Žinoma, sovietų laikais išleistuose, gana pasirinktinai sudarytuose Lenino raštų tomuose nerasite to rusų pravardžiavimo kvailiais, idiotais, atsilikusiais tamsuoliais, gana dažnai pasitaikančio asmeniniuose Lenino laiškuose, iki šiol nepublikuotuose dokumentuose. O juk kandžiai, vulgariai pasisakyti „revoliucijos tėvas“ be galo mėgo. Vien jau ko vertas Lenino pareiškimas M.Gorkiui, kad rusų „inteligentėliai“ - ne tautos smegenys, o mėšlas. Lenino apskritai netikėjo tautų ateitimi, laikydamasis požiūrio kad „tautiniai prietarai“ - tai trukdis „proletariato vienybei“.
Esą netolimoje ateityje tautos turėsiančios išnykti, o jų vietą užims valstybių sienų, kalbų ir kultūrų skirtumų nevaržoma pasaulinė darbininkų klasė. Tad mąstymas „pasenusiomis“, net „žalingomis“ tautinėmis kategorijomis bolševikams netinka!Lenino požiūris į „senąja“, carinę Rusija, kaip ir dera radikaliam revoliucionieriui, buvo gana aiškus, nuspėjamas. Iki pašaknų sugriauti ankstesnę tvarką, visiškai pertvarkyti visuomenės gyvenimą, atimti ir padalinti, o visus nepaklusniuosius - tiesiog likviduoti.
Iš esmės Uljanovui rūpėjo ne „geresnės“, „teisingesnės“ Rusijos kūrimas (kam ta Rusija, jei atsiveria kur kas platesni horizontai?), o naujai paruoštas, gerai apginkluotas placdarmas pasaulinei komunizmo plėtrai. Netrukus po Spalio revoliucijos Leninas skelbė: „Iš Rusijos nieko neliko, į Rusiją man nusispjaut. Mes tvirtiname ne nacionalinius, o pasaulinio socializmo interesus. Jie aukščiau visų tautinių, valstybinių interesų“.
Apie „nusispjovėlišką“ Lenino požiūrį į gimtąją šalį taip pat rašo buvęs Sovietų Rusijos prekybos ir pramonės liaudies komisaro pavaduotojas, bolševikų vyriausybės pasiuntinys Vokietijoje Georgijus Solomonas-Iseckis. Savo knygoje jis cituoja tokius Lenino žodžius: „Kalbame apie socialistinės valstybės sukūrimą. Rusija taps pirmąja šalimi, kurioje įtvirtinta socialistinė santvarka. O jūs gūžčiojate pačiais! Bet esmė ne tiek Rusijoje. Į ją, mielieji, man nusispjaut. Tai tik etapas per kurį mes žengsime pasaulinės revoliucijos link“.
Pirmojo pasaulinio karo metais Leninas atvirai džiaugėsi rusų pralaimėjimais fronte, vėliau susidėjo su priešiškų šalių, - austrų ir vokiečių žvalgyba, jų padedamas iš emigracijos grįžo į Rusiją, naudojosi kaizerio pinigais „revoliucinėms nuotaikoms“ kurstyti. Tai, kad bolševikus remia vokiečiai, Rusijoje kalbėta jau nuo pat pradžių. To meto spauda Leniną ir kartu su juo atvykusių politinių ekstremistų gaują atvirai vadino tėvynės išdavikais, siūlė jiems nešdintis atgal į Berlyną, pas savo globėja - ūsuotąjį Vilhelmą.
Kariuomenei liejant kraują fronte bolševikai ragino masiškai dezertyruoti, žudyti karininkus, užnugaryje rengė teroro aktus, organizavo streikus ir pogromus. Pagaliau užgrobęs valdžią Leninas įsuko raudonąjį terorą, kurio metu likviduota didžioji dalis „klasinių priešų“ - gabiausia, labiausiai išsilavinusi, darbščiausia tų pačių rusų tautos dalis. Griautos cerkvės, eketėse skandinti dvasininkai...
Remiantis Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro 2016 m. duomenimis 63 % apklaustųjų Leniną įvertino labiau teigiama, nei neigiama istorinė asmenybė. Kelis pastaruosius metus stebimas nuolatinis Lenino „reitingų“ kilimas.
Lenino Liga ir Mirties Priežastys
Kaip rašo Rusijos istorinis žurnalas „Diletant“, ginčai apie V.Uljanovo-Lenino ligą ir mirties priežastį nenutrūksta iki šių dienų: daugelis faktų, susijusių su jo mirtimi, lieka įslaptinti. Tikra sensacija 2017 metais tapo archyve surastas V.Leniną gydžiusių daktarų dienoraštis. Iš šių užrašų galima suprasti, nuo ko iš tiesų buvo gydomas bolševikų vadas. Kai apie radinį buvo paskelbta, dokumentas vėl buvo užrakintas archyvo saugyklose.
V.Uljanovas mirė 1924 metų sausio 21-ąją Gorkuose, greta Maskvos. Oficialioje medikų išvadoje teigta, kad „mirusiojo ligos pagrindu tapo išplitusi kraujagyslių aterosklerozė dėl jų priešlaikinio susidėvėjimo“, o mirties priežastimi tapo kraujotakos sutrikimai ir kraujo išsiliejimas į smegenis. Laikyta, kad ligą išprovokavo itin dideli darbo krūviai, taip pat įtakos turėjo pasikėsinimas į V.Lenino gyvybę 1918 metais.
Nepaisant oficialių pareiškimų, Rusijoje ir užsienyje ėmė sklisti daugybė gandų apie V.Lenino mirties priežastis, tarp kurių vienas gajausių buvo apie tai, kad proletariato vadas sirgo sifiliu. Susirūpinęs dėl šių gandų, sveikatos apsaugos liaudies komisaras Nikolajus Semaška net davė ypatingąjį pavedimą parašyti, kad V.Lenino palaikų skrodimo metu neaptikta „sifilitinių pažeidimų“ požymių. Bet gandai gimė ne tuščioje vietoje - labai jau netipiški buvo aterosklerozės, kuria sirgo pacientas Uljanovas, simptomai.
Pirmieji ligos požymiai pastebėti 1921 metų viduryje: V.Leninui imdavo svaigti galva, jis apalpdavo, jį kankino nemiga ir galvos skausmai. Bloga savijauta būdavo aiškinama įprastu nuovargiu. Bet liga progresavo: alpimai tapo dažnesni, prasidėjo netikėti paralyžiaus, kalbos ir atminties praradimo priepuoliai. Kolegos ir artimieji pastebėjo, kad pasikeitė ir V.Lenino charakteris: jis tapo kaprizingas, dažnai užsiplieksdavo pykčiu. „Senis nuolat... buvo labai suirzęs... ypač suirzdavo pasirodžius N.K. (žmonai Nadeždai Krupskajai - red.)“, - rašė bolševikų partijos narys Jevgenijus Preobraženksis laiške Nikolajui Bucharinui po vizito į Gorkus 1923 metų liepą.
Pačioje 1924 metų pradžioje V.Uljanovui lyg ir šiek tiek pagerėjo. Paskutinė jo gyvenimo diena - sausio 21-oji - prasidėjo įprastai: pacientas gėrė sultinį ir kavą, daug miegojo. „Bet greitai jo krūtinėje ėmė kunkuliuoti... jo kūnu perbėgo traukulys, aš iš pradžių laikiau jo karštą šlapią ranką, paskui tik žiūrėjau, kaip krauju nusidažė nosinaitė“, - taip vyro mirtį aprašė N.Krupskaja. Mirties liudijimas buvo surašytas sausio 22 dieną, ją pasirašė dešimt daktarų.
Čekistų ataskaitose užrašytos pačios populiariausios versijos: Leninas mirė prieš pusę metų ir visą tą laiką buvo užšaldytas; Leninas mirė seniai, bet bolševikai pagamino jo vaškinę lėlę, kurią rodė liaudžiai; Leniną nunuodijo Trockis (Stalinas); Leninas yra gyvas ir išvažiavo į užsienį.
Po 93 metų, 2017-aisiais, gydytojas geriatras Valerijus Novosiolovas, tyrinėdamas galvos smegenų senėjimo procesus, buvusiame centriniame SSRS Komunistų partijos Centro komiteto archyve (dabar - Rusijos valstybinis socialinės ir politinės istorijos archyvas) aptiko „V.Lenino ligos istorijos dienoraštį nuo 1922 m. gegužės 28 d. iki 1924 m. sausio 21 d.“
„Dienoraštyje“ yra budinčiųjų daktarų, gydžiusių vadą, užrašai: simptomų, paskirtų vaistų, procedūrų ir kt. aprašymai. V.Novosiolovas tapo pirmuoju (sprendžiant pagal archyvo įrašus), kam buvo išduotas šis dokumentas nuo jo patekimo į archyvą laiko. Iš „Dienoraščio“ V.Novosiolovas sužinojo, kad pacientas V.Uljanovas buvo gydomas preparatais, kurių pagrindą sudarė arsenas, gyvsidabris, jodas ir bismutas. Šios cheminės medžiagos naudotos gydyti sifilį. Taip pat V.Uljanovui daugybę kartų atliko Wassermanno reakcijos testą (sifilio diagnostika), bet dviejų pirmųjų tyrimų rezultatai į „Dienoraštį“ neįrašyti.
V.Novosiolovo nuomone, „Dienoraštyje“ esanti informacija leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad V.Uljanovas sirgo būtent neurosifiliu. „Nė vienas gydytojas negalėjo užmiršti nurodyti Wassermanno reakcijos rezultatų, jeigu tik jiems nebuvo specialiai nurodyta taip pasielgti. V.Uljanovą gydę daktarai diagnozavo jam sifilitinius smegenų pažeidimus, gydė tik šią ligą, ir kitokio gydymo nebuvo“, - konstatuoja V.Novosiolovas straipsnyje, publikuotame Rusijos mokslų akademijos Uralo skyriaus Ekonomikos instituto publikacijų rinkinyje.
Pasak mediko, nėra nieko keisto ar gėdingo, kad V.Leninas sirgo trečia sifilio stadija - neurosifiliu. XX amžiaus pradžioje kai kuriose Rusijos vietovėse sifiliu sirgo per 43 proc. gyventojų. Dažnai būdavo užsikrečiama buitiniu keliu - per bendrus rankšluosčius ir indus. V.Novosiolovas kreipėsi į archyvą su prašymu leisti nukopijuoti „Dienoraštį“, bet gavo neigiamą atsakymą. Dar daugiau - prieiga prie dokumento apskritai buvo uždaryta, nors įstatymu numatytas 75 metų slaptumo laikotarpis baigėsi dar 1999 metais.
Paaiškėjo, kad „slaptumas“ buvo pratęstas dar 25 metams, kai to paprašė V.Lenino giminaitė Olga Uljanova (mirė 2011 metais). V.Novosiolovas kreipėsi į teismą, prašydamas neteisėtu pripažinti sprendimą uždrausti prieigą prie V.Lenino gydytojų dienoraščio ir išslaptinti dokumentus, tačiau 2018 metų kovą teismas Maskvoje tokį jo ieškinį atmetė. Gydytojų dienoraščio paviešinimas būtų galėjęs padėti tašką beveik šimtą metų trunkančiuose ginčuose apie Spalio perversmo vado ligos ir mirties priežastis. Bet kol kas tai uždrausta.
Šeima ir Asmeninis Gyvenimas
Nadežda Krupskaja - V. Lenino žmona. Jie susituokė, kai V. Leninas gyveno tremtyje Sibire. Tuometinis artimas Vladimiro kolega L. Trockis rašė, kad Nadežda buvo „ištikima Lenino kompanionė, nepriekaištinga revoliucionierė ir viena tragiškiausių figūrų revoliucijos istorijoje“.
Kalbėta, esą poros santuokinis gyvenimas labiau priminė nuolatinį partijos reikalų aptarimą ir idėjines diskusijas negu asmeninius pokalbius ar juo labiau intymų bendravimą. Šiandien spėliojama, kad Nadežda galėjo sirgti skydliaukės liga, kuri sutrikdo menstruacijų ciklą. Taip aiškinama, kodėl V. Leninas ir N. Krupskaja nesusilaukė vaikų.
Tai, kad Inessa Armand buvo Vladimiro meilužė, buvo vieša paslaptis. Dar prieš sutikdama V. Leniną moteris buvo ištekėjusi už Alexanderio Armando ir pagimdžiusi jam keturis vaikus. Išaiškėjus romanui vyras nesiryžo nutraukti santuokos. Priešingai - jis visapusiškai palaikė žmoną: rėmė finansiškai, rūpinosi vaikais, mokėjo užstatus, kai ji dėl revoliucinės veiklos pakliūdavo į kalėjimą, padėdavo nelegaliai kirsti sienas ir t. t. O Inessa buvo ištikima V. Leninui.
Susipažinusi su bolševikų vadu, ji tapo tarsi antrąja jo žmona. Pasitaikydavo, kad laiką užsienyje jie leisdavo trise. Sklido kalbų, kad V. Lenino ir I. Armand meilės ryšys buvo vaisingas, t. y. pora susilaukė sūnaus. Pasakojama, kad mažylį priglaudė ir savu pripažino teisėtas Inessos vyras. Spėliojama, kad nesantuokinis Vladimiro sūnus Andrejaus Armando vardu gali būti palaidotas Lietuvoje, Marijampolės sovietinių karių kapuose. Pati Inessa mirė nuo choleros.
Žmona leido Vladimirui visuomenės akyse susikurti tvirtą šeimos žmogaus įvaizdį. Tačiau griuvus Sovietų Sąjungai ir atvėrus slaptų archyvų puslapius apie V. Leniną paaiškėjo gana pikantiškų detalių. Į viešumą iškilo asmeniniai itin intymūs Vladimiro ir jo bendražygio Grigorijaus Zinovjevo laiškai.
Romantiškos atostogos tęsėsi neilgai. Netrukus V. Leninui teko išvykti Suomiją, tad ryšį teko palaikyti laiškais. Būtent iš jų šiandien sprendžiama apie netradicinę marksistinių idėjų propaguotojo orientaciją. Laiškai atskleidžia, kad meilužiai turėjo įsigiję bendrą būstą, kuriame retkarčiais leisdavo laiką. Kai kuriuose laiškuose galima pajusti ir pavydo gaidelių. Dažniau tai sklisdavo iš G. Zinovjevo pusės.
Iš asmeninio susirašinėjimo aiškėja, kad V. Lenino meilužiu kurį laiką galėjo būti ir L. Trockis. Apie homoseksualius Vladimiro ryšius ir jo santykius su vyrais žinojo ir Nadežda. Istorikai spėlioja, kad tai galėjo būti pagrindinė priežastis, dėl kurios V. Leninas ir N. Krupskaja nesusilaukė vaikų.
Ligos ir Mirtis
Garsus rusų gydytojas Ivanas Pavlovas yra pasakęs, kad Spalio revoliuciją įgyvendino pamišėlis, užsikrėtęs sifiliu. Užsienio žiniasklaida šią bolševikų vado mirties priežastį dažnai iškelia į diskusijų epicentrą. Kalbama, kad sifiliu ideologas galėjo užsikrėsti Prancūzijoje pasinaudojęs prostitutės paslaugomis. Ši nuomonė neturi tvirto pagrindo, mat toks elgesys nelabai derėtų su Vladimiro netradicine seksualine orientacija.
Oficiali Sovietų Sąjungos įkūrėjo mirties priežastis - kraujo išsiliejimas į smegenis. Dar likus dvejiems metams iki išėjimo amžinybėn V. Leninas patyrė du insultus. Egzistuoja ir dar viena Vladimiro mirties versija - apsinuodijimas. Spėjama, kad taip nutikti galėjo dėl 1918 m. įvykdyto pasikėsinimo.
Palikimas
Teigiama, kad Rusijoje yra apie 2 tūkst. V. Lenino paminklų, dar daugiau - apie 20 tūkst. Amžininkų tvirtinimu, V. Lenino mauzoliejuje yra apsilankę per 70 mln. Kalbama, kad kūno skrodimas po mirties buvo atliktas netinkamai. Neva dingo ir visi V. Vyresnysis V. Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos V. Leninas partijos generaliniu sekretoriumi paskyrė J. Staliną, tačiau netrukus ėmė dėl to gailėtis.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Angoros Vilna Kūdikiams: Kaip Tinkamai Rūpintis ir Užtikrinti Maksimalų Komfortą
- Neįtikėtina Andriaus Jančausko Biografija: Sužinokite Visus Paslaptis!