Ignacas Lojola (1491 - 1556) gimė Ispanijoje. Lojola - jo gimimo vieta. XV šimtmečio pabaigoje, kada gimė šv. Ignacas, Europoje vyko dideli dalykai. Jau baigėsi viduramžiai, kada buvo viskas viena: vienas popiežius, viena Bažnyčia, vienas tikėjimas, vienas imperatorius, viena kalba - lotynų, kurią visi suprato - kunigai, vienuoliai ir vienuolės, universitetų profesoriai ir valsčių viršaičiai.
Oficialus šv. Ignaco vardas Azpeitijoje buvo žinomas kaip Iñigo Lopez de Loyola. Jo krikšto vardas buvo Iñigo. Tas vardas Ispanijoje buvo labai paplitęs. Šv. Iñigo, benediktinas, abatas, gyveno vienuolyne, kurio vardas ir vieta vadinasi Oña, netoli Burgoso. Kadangi nežinome šv. Ignaco gimimo dienos, todėl manoma, kad jis gimė to šventojo išvakarėse. Šv. Iñigo šventė yra birželio 1 d.
Pradžioje visados vadinosi Iñigo, paskui, mokslus eidamas, vadinosi jau lotynišku vardu Enecus, vietoje ispaniško Iñigo. Kodėl vėliau pakeitė savo vardą į Ignacą? Manoma, jog todėl, kad Ignacas Antiokietis, šventasis, kankinys, mirė už Bažnyčią, už tikėjimą, o tai mūsų Iñigui tą šventąjį darė labai patrauklų. Antra, Ignaco vardas yra visoje Bažnyčioje žinomas, visuotinesnis. Nuo 1543 metų jau galutinai nusistato vardas Ignacio de Loyola (su viena tik išimtimi).
Jaunystė ir Atsivertimas
Šv. Ignacas buvo paskutinis vaikas iš 13. Abu tėvai anksti mirė. Visa šeima ir visa aplinkuma buvo labai religinga, nors moralė ir toje šeimoje, kaip ir kitose, buvo gerokai pašlijusi. Visi, ir medikai, ir moralistai, ir pamokslininkai labai nusiskundžia, kad moralė, dorovė, nekaltybė tada buvo gerokai puolusi.
Šv. Ignacas anksti paliko savo tėvų namus ir išvyko į Arévalo (Avila) ir auklėjosi don Juan Velazquez de Cuellar namuose. Jis buvo giminė iš Iñigo motinos pusės ir augštas karalių valdininkas. Apie Iñigo jaunystę žinome, kad jis labai daug skaitė "libros de Caballería", ypatingai "Amadį". Tai nieko ypatingo, nes tada visi tas knygas skaitė, neišskiriant nė šv. Teresės Avilietės.
Amadis nėra ispaniškos kilmės, nevaizduoja tautinių didvyrių, riterių, kurie kovojo prieš maurus, prieš okupantus. Amadis yra "el caballero andante", keliaujantis riterius, didvyris, didelis individualistas, kuris kariauja, kame nori. Vienas Iñigo biografų - R. García-Vlloslada - sako, kad mūsų jaunas riteris turėjo "todo el entendimiento lleno", visą savo galvą pripildytą Amadžio nuotykiais, kaip Don Kichois.
Kaip tikras riteris, jis turėjo "savo širdies damą", kurią pats Ignacas savo autobiografijoje vadina "señora no de vulgar nobleza". Vadinasi, turėjo būti karališkos kilmės. Istorikai norėjo sužinoti, kaip ji vadinosi, ta jo širdies karalaitė ar princesė. Vardas čia nesvarbu, tik svarbu pastebėti Iñigo būdo bruožą: jis nepasitenkino paprastais dalykais - ginklų kovose jieško pačios didžiausios pergalės, ką parodo mūšyje prie Pamplonos, o meilėje - princesės ar karalaitės.
Po Pamplonos, po to nelaimingo mūšio, kur jis buvo sužeistas 1521 m. gegužės 20 dieną, įvyko daug dalykų, kurie visiškai pakeitė Iñigo gyvenimą: jis sveiko ilgai, visus likusius tų metų mėnesius, kuriuos jis praleido savo tėviškėje, Lojoloje. Tai yra nepaprastai gražus slėnis, per kurį teka Urolos upelis. Aplinkui slėnį ir pilį yra gražūs, įspūdingi kalnai ir miškeliai.
Iš nuobodumo jis skaitė visas knygas, kurios jam pateko į rankas. Pirmiausia jam rūpėjo riterių avantiūros, paskui jau pradėjo vartyti ir pamaldesnes knygas. Jis rado "Flos Sanctorum", Šventųjų Gyvenimus, parašytus Jacobo de Varazze (de Vorágine). Jis susipažino su gyvenimais tokių didžių šventųjų, kaip šv. Benedikto, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Domininko ir kt. Kita knyga, kuri turėjo lemiančios reikšmės Iñigo gyvenime, vadinosi "Vita Christi", parašyta Ludolfo De Sajonia arba Cartujano, išversta Ambrosio Montesino iš vokiečių kalbos. Ta knyga pasirodė pirmą kartą Strasburge 1474 metais. Ji buvo labai paplitusi.
Jėzuitų Ordino Įkūrimas
Po sužeidimo nusprendęs pasišvęsti Viešpaties tarnystei su bendraminčiais sukūrė naują draugiją, kurios nariai laisva valia davė neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus. Taip susikūrė jėzuitų ordinas. Oficialiai Jėzaus Draugija buvo patvirtinta 1540 m. rugsėjo 27 d. popiežiaus Pauliaus III bule „Regimini militantis Ecclesiae“.
Šv. Ignacas savo draugiją pavadino La Compañía de Jesús. Compañía Ignacui buvo kariškas vienetas, todėl savaime daugiau reiškia negu draugija, arba lotyniškai societas. Jis tą kompaniją pavadino Jėzaus vardu. Tai buvo visiškai naujas dalykas; daugiausia ordinai vadinosi savo steigėjų vardais. Šv. Ignacas nuostabiai tą vardą gynė prieš visus priešus ir prieš visus draugus.
Nuo pat įkūrimo Jėzaus Draugijos misija yra visuotinė ir nepaiso geografinių ar kalbinių sienų. Draugijos struktūros yra skirtos tam, kad ši misija būtų įmanoma. Mes, jėzuitai Centrinėje Europoje, į iššūkius atsiliepiame energingai ir veikliai, bet esame pilni pasitikėjimo Dievu. Siekiame drauge įgyvendinti visuotines apaštalines pirmenybes, kuriomis Draugija suformulavo pagrindines savo veiklos gaires artimiausiems dešimčiai metų: padėti kitiems atrasti Dievą, būti drauge su atstumtaisiais, lydėti jaunimą ir rūpintis bendraisiais namais.
Centrinės Europos provincija apima Austriją, Latviją, Lietuvą, Švediją, Šveicariją ir Vokietiją. Ji įkurta 2021 m. balandžio 27 d., minint šv. Petro Kanizijaus 500-ąsias gimimo jubiliejų. Iš Neimegeno kilęs šv. Petras Kanizijus, pirmasis Vokietijos provincijolas, troško išplėsti jėzuitų veiklą į rytus, iki Lietuvos ir netgi dar toliau, kurį laiką vadovavo Vienos vyskupijai ir mirė Fribūre (Šveicarijoje). Jis suvaidino svarbų vaidmenį savo katekizmais - 1585 m. latviškasis katekizmas yra seniausia spausdinta knyga latvių kalba.
Šv. Ignaco Kelias
2022 m. minėjome 500-ąsias šv. Ignaco Lojolos, jėzuitų ordino įkūrėjo, kelio metines - šiuo keliu 1522 m. nukeliavo Ignacas, o šiandien šis piligrimystės objektas sulaukia vis daugiau piligrimų. Prieš pusmetį išleista dr. Jūratės Micevičiūtės knygų serijos „Šventoji Ispanija“ knyga „5 šv. Ignaco kelio etapai: žmogaus tapsmas“ padeda pažinti gerai žinomą šventąjį kaip piligrimą, susipažinti su ryškia ir nuotykių pilna jo gyvenimo istorija. Kartu išleistas ir Keliautojo gidas, kuriame galima rasti visus šv.
Ignaco kelias - 670 km. Šiuo keliu einama panašiai kaip ir šv. Jokūbo keliu: sužymėti jo etapai, yra piligrimo pasas, kad būtų galima apsistoti alberguose. Pagrindiniai taškai būtų, pavyzdžiui, pradžios miestas Lojola - vieta, kur praėjo vaikystė, jaunystė, labai gera susipažinti su vieta, kur jis būdamas vaiku daug svajojo. Tada dar išskirčiau kelias vietas, kur jis buvo ilgiau apsistojęs, pavyzdžiui, Navaretė. Tos vietos mums padeda pažinti Ignaco pasaulį - kokia buvo situacija tuo metu, kai jis gyveno, koks kontekstas, kaip žmonės gyveno, kas jiems rūpėjo.
Svarbus ir pabaigos taškas - Manresa. Tame miestelyje irgi kiekvienas kampas kalba apie Ignacą. Tai nedidelis miestukas, bet žmonės ten iki šiol, praėjus 500 metų, labai gerai jį prisimena. Manresoje galima aplankyti vietas, kur Ignacas matė regėjimus, mokė žmones dvasinių dalykų, taip pat aplankoma mažytė ola, kurioje, manoma, Ignacas parašė Dvasines pratybas - joje vis dar jaučiasi šv.
Maironių Koplyčia Šv. Ignaco Garbei
Maironių kaimo kapinėse stovi medinė Šv. Ignaco kapinių koplyčia. Dažnai vadinama Jakiškių koplyčia - abu kaimai beveik susilieję, vienoj gatvės pusės Jakiškiai, kitoje - Maironiai, o kapinaitės abiems bendros. Koplyčios pastatymo laikas nežinomas, spėjama, kad XIX a. pabaigoje.
Nedideli religinės paskirties pastatai - koplyčios paplito viduramžiais. Jos buvo įrenginėjamos pilyse, rūmuose, o taip pat ten, kur parapija neišgali pasistatyti bažnyčios. Įdomu, kad statinio pavadinimas koplyčia kilęs iš patalpos, kurioje buvo saugojamas Šv. Maironių kapinių koplyčia turi Šv. Ignaco vardą. Šv. Maironių koplyčia - viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių koplyčių. Jos stogas aukštas keturšlaitis, lyg didelės pirkios (valminis). Dengtas malksnomis.
Maironių koplyčia buvo puošta vietinio dievdirbio Antano Lengvenio skulptūromis. Kultūros paveldo departamento žinioje yra dienynas, kur parašyta, kad „…Jakiškių koplyčioje prie balkio kabo Nukryžiuotasis, išdrožtas meistro A. Lengvenio. Šiek tiek paprastesnis, smulkesnis ir neišdailintas šio drožėjo kryžius su Nukryžiuotuoju buvo prikaltas prie Jakiškių koplyčios apsidės lauko pusėje (DV 946).“ (Žiemgala) Dievdirbys Antanas Lengvenis (1850-1920) kilęs iš Niūraičių kaimo, buvo benamis, keliavo per kaimus, dirbo užsakovų namuose už maistą.
Maironių kaimo Šv. Ignaco kapinių koplyčia pripažinta saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, įrašyta į kultūros paveldo sąrašą. Unikalus objekto kodas: 12227. Deja, dalis kultūros vertybių, dar sovietmečiu įtrauktų į kultūros paminklų sąrašus, yra pradingę. 1980 m. koplyčia buvo remontuojama. Galimai tuo metu iš koplyčios dingo varpas, XVIII a. Kai lankiausi (atsitiktinai) Maironių kapinaitėse, nebuvau iš anksto pasiskaičiusi apie prie balkio prikaltą Nukryžiuotąjį, todėl ir nesidairiau, ar jis dar yra. Nepasidairiau nei akmens su įduba, nuo senų laikų gulėjusio prie koplyčios.
Jėzuitų Veikla Lietuvoje
Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jėzuitai veikė Vilniuje, paskui įsikūrė ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją - universitetą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikė ir po ordino panaikinimo. 1820 m. caro valdžios buvo išvaryti.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl įsikūrė su Vokietijos jėzuitų pagalba. Sovietmečiu gyvavo pogrindyje. Oficiali veikla buvo atgaivinta 1990 m. 1992 m. Kaune, o 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose - Jėzaus Draugijos namai ir rezidencijos. 1999 m. Šiauliuose atidarytas naujokynas.
Šiandien Lietuvoje ir Latvijoje darbuojasi 51 jėzuitas. Jėzuitus įvairiuose kraštuose galite sutikti mokyklose ir universitetuose, visuomeninėse informacijos priemonėse, parapijose. Jie darbuojasi spaudoje, užsiima moksliniais tyrinėjimais, skelbia Kristų misijų kraštuose, vadovauja rekolekcijų namams, padeda pabėgėliams.
Svarbios Datos Jėzuitų Istorijoje
- 1491: Ispanijoje, Lojoloje gimė šv.
- 1540: Popiežius Paulius III patvirtino Jėzaus Draugiją.
- 1556: Romoje miršta ordino įsteigėjas šv.
- 1569: Jėzuitai pasikviesti į Vilnių.
- 1579: Įsteigta Vilniaus akademija - universitetas.
- 1820: Caras išvarė jėzuitus iš Rusijos imperijos.
- 1990: Atgaivinta oficiali jėzuitų veikla Lietuvoje.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Vaikiška mokėjimo kortelė – nuo kelių metų ją galima gauti ir kaip tai veikia?
- Nėštumo Testai Euro Vaistinėje: Išsamus Vadovas, Tipai, Naudojimas ir Patikimiausi Rezultatai