Būsimasis Buda, Sidharta Gautama, gimė laikotarpiu, kai Indija buvo labai dvasinga ir atvira. Šio didelio potencialo laikotarpiu dabartinio Nepalo teritorijoje, Indijos pasienyje, karalių šeimoje gimė Sidharta Gautama, būsimasis Buda. Ankstyvieji metai Sidharta Gautama gimė vietovėje, kuri, manoma, yra dabartiniame Nepale, arba netoli jo. Gimimo vieta - Indijos šiaurė, Himalajų karalystė Nepalas su sostine Kapilavastu.
Budos Gimimas ir Jaunystė
Karalienė Maja pagimdė sūnų Lumbini, Indijos ir Nepalo pasienyje, 623 m. pr. Kr. Berniukas buvo pavadintas Sidharta Gautama. Pasakojama, prieš Siddharthai Gautamai gimstant Šakjų genties valdovo Šuddhodanos sūnumi, jis reinkarnavosi 550 kartų; Siddharthos Gautamos gimimas Šakjų šeimoje laikomas paskutiniu įsikūnijimu. Būsimojo budos motina Maja susapnavo, kad jai į šoną įėjo baltas dramblys. Siddhartha Gautama stebuklingu būdu gimė iš jos šono, nenorėdamas suteikti skausmo.
Pranašą augino tėvas - karalius Sudhodana, nes jo motina, karalienė Maja, mirė neilgai trukus po berniuko gimimo. Penktąją dieną po gimimo į rūmus buvo pakviesti 108 braminai į vardo davimo ceremoniją. Pagal to laikmečio papročius, penktą dieną po Bodhisatvos gimimo 108 išminčiai-braminai susirinko caro rūmuose, kad duotų caraičiui vardą ir išpranašautų jo likimą. Septyni iš jų sutartinai pasakė, kad, jeigu jis liks namie, taps universaliu karaliumi, suvienysiančiu Indiją; tačiau, jeigu jis išeis, taps Buda ir nutrauks neišmanymo šydą nuo pasaulio. Kondana, aštuntasis ir jauniausiasis toje grupėje, paskelbė, kad jis tikrai taps Buda, ir kad jis atsižadės pasaulio, išvydęs keturis ženklus - seną žmogų, sergantį žmogų, mirusį žmogų ir šventą žmogų.
Augdamas jis buvo ypač gabus ir atjaučiantis. Aukšto ūgio, stiprus ir gražus Buda priklausė Karių kastai. Buvo išpranašauta, kad jis taps arba didžiu karaliumi, arba dvasiniu vadovu. Jo tėvai troško galingo savo karalystės valdovo, taigi stengėsi apsaugoti Sidhartą, kad šis nepatirtų netobulos pasaulio prigimties. Karalius, susirūpinęs, kad gali prarasti savo įpėdinį, ėmėsi visų priemonių apsaugoti savo sūnų nuo skausmo ir kančių, apsupdamas jį neįtikėtina prabanga, tame tarpe trimis rūmais ir keturiasdešimt tūkstančių šokančių merginų. Princas Sidharta buvo auklėjamas kaip sosto paveldėtojas. Jis naudojosi visais džiaugsmais, kuriuos duoda grožis, sveikata, valdžia, turtai. Būdamas šešiolikos, po to kai įrodė savo gebėjimus karių varžybose, princas Sidharta vedė savo gražiąją pusseserę Jasodarą. Pasiekęs vyro amžių jis vedė nuostabią panelę. Jį visokeriopai saugojo nuo nelaimių ir kančių.
Susidūrimas su Realijomis
Atskirtas aukštomis rūmų sienomis, princas dvidešimt devynerių metų sulaukė beveik nieko nežinodamas apie išorinį pasaulį, kuriame kunkuliavo gyvenimas. Tačiau būdamas 29-erių jis staiga susidūrė su laikinumu ir kančia. Vieną dieną, negalėdamas nugalėti savo smalsumo, princas Sidharta paprašė vežiko pavežioti jį po vietines apylinkes. Šios kelionės jauną vyrą apstulbino ir šokiravo: pakeliui jis išvydo žmonių lavonų, senių ir ligonių. Pirmiausia jis sutiko labai seną žmogų, papilkėjusį ir luošą, besiremiantį ant lazdos; antrasis vaizdas, kurį jis pamatė, buvo gailestį keliantis ligos išvargintas vyras, gulintis kelyje; trečiasis jo pamatytas vaizdas, buvo negyvas vyras, o ketvirtasis - nuskusta galva ir geltonu apsiaustu apsisupęs vienuolis, besinešantis dubenį išmaldai. Šiurkšti, nepagražinta realybė, apnuoginanti senatvę, ligą ir mirtį, užvaldė princo mintis ir jį susargdino. Supratęs, kad senatvė, ligos ir mirtis ištiks visus, kuriuos jis myli, Sidharta labai nusiminė. Galų gale Sidharta pamatė klajojantį asketą. Vežikas paaiškino savo valdovui, kad asketas yra tas, kuris atsižada viso pasaulio, taip siekdamas išsilaisvinimo nuo mirties ir kančių. Tris pirmieji vaizdai jam sužadino didelę užuojautą ir jis suprato, kad gyvenimas paklūsta senam amžiui, ligai ir mirčiai.
Kitą dieną princas išvydo į gilią meditaciją pasinėrusį jogą. Kai jų žvilgsniai susitiko, o protai susijungė, Sidharta sustojo lyg užhipnotizuotas. Jis akimirksniu suprato, kad tobulumas, kurio ieškojo išorėje, turi glūdėti pačiame prote. Nuo to laiko Sidharta nebejautė jokio malonumo būti rūmuose. Nedžiugino jo net šeimyninė laimė, kai jo žmona Jasodhara pagimdė princui kūdikį - berniuką. Sūnui būsimasis pranašas davė vardą Rahula, kuris reiškia „geležiniai pančiai“.
Atsisakymas ir Paieškos
Sidharta nusprendė atsisakyti karališkų pareigų, palikti šeimą ir pasiekti visišką nušvitimą. Vieną naktį Sidharta vaikštinėjo po rūmus. Prabanga, kuri kadaise jam teikė tiek malonumo, dabar atrodė absurdiška, komiška ir šlykšti. Jis matė muzikantus ir šokėjas, kurie miegojo išdribę, knarkdami ir besitaškydami seilėmis, ir tai jį lūdino. Vaikščiodamas princas mąstė apie senatvę ir ligas, kurios visus netrukus apims, ir apie mirtį, kuri jų kūnus pavers dulkėmis. Jis suprato, kad daugiau nebegali gyventi princo gyvenimo. Tą pačią naktį Sidharta paliko rūmus, nusiskuto galvą plikai ir pakeitė savo karališkus drabužius į elgetos apdarą. Taip, būdamas 29 metų, jis pradėjo savo „nušvitimo“ paieškas. Pakeliui atgal į rūmus, jis gavo žinią apie savo sūnaus gimimą. Tą patį vakarą liepė savo arklininkui pabalnoti jo mėgstamiausią žirgą, Kantaką. Ir šitaip Gautama pradėjo vaikščiojančio vienuolio gyvenimą.
Pirmiausia Sidharta pradėjo ieškoti garsių mokytojų, kurie galėtų paaiškinti jam daugelio tuo metu paplitusių religijų pagrindus, išmokytų medituoti. Iš karto jis ėmėsi ieškoti pačių mokyčiausių mokytojų, kad jie jį išmokytų tiesos, ir greitai jis išmoko visko, ko jie mokė. Įsisavinęs viską, ką šie išminčiai sugebėjo jam perduoti, tačiau neradęs atsakymų į kankinančius klausimus, būsimasis pranašas su penkiais kitais mokiniais išėjo ieškoti „nušvitimo“ savo pačių jėgomis. Tačiau tai jo nepatenkino ir jis toliau nerado sau vietos. Per šešerius metus būsimasis Buda sutiko daugybę talentingų meditacijos mokytojų ir išmoko jų praktikų. Tačiau jis visada suprasdavo, kad jie rodo jam proto galimybes, bet ne patį protą. Šeši bendraminčiai nusprendė siekti išsilaisvinimo iš kančių per fizinius pojūčius - patirdami skausmą, sulaikydami kvėpavimą, badaudami kone iki nukritimo. Tačiau Sidharta vis viena buvo nepatenkintas. Jam ramybės nedavė mintis, kad atsisakydamas malonumų, jis pasiduoda malonumų priešingybei - kančioms ir savęs marinimui.
Sidharta nusprendė išbandyti vidurinį kelią, kuris eina tarp šių dviejų kraštutinumų. Jis prisiminė savo vaikystės potyrius, kuomet jo protas nugrimzdavo į gilią palaimos ir taikos būseną. Taip būsimasis pranašas suvokė, kad išsilaisvinti galima ir per protą. Sidharta suprato, kad užuot badavęs jis turi sustiprinti savo kūną, kad galėtų siekti tolimesnių tikslų. Kai jis priėmė dubenėlį su ryžiais ir pienu iš jį siūlančios merginos rankų, Sidhartos draugai pamanė, kad jis nusprendė nutraukti paieškas, todėl mąstytoją paliko. Iš tiesų jis tik pasuko savuoju keliu, atnešusiu pasauliui naują religiją. Kai jis keliavo per Magadha šalį, jį pastebėję žmonės žavėjosi jo dailia išvaizda ir didinga laikysena. Čia, beveik šešerius metus Gautama praktikavo labai griežtos askezės praktikas. Vieną dieną Sujata, kaimiečio dukra, pamaitino jį riebiu ryžių pienu - „tokiu nuostabiu maistu…, kad mūsų Viešpats pajuto sugrįžtančias jėgas ir gyvybę, lyg stebėjimo ir pasninkavimo dienos būtų pralėkusios kaip sapnas.“
Nušvitimas Bodhgajoje
Galiausiai vietovėje, pavadintoje Bodhgaja, būsimasis Buda nusprendė medituoti tol, kol pažins tikrąją proto prigimtį ir galės būti naudingas visoms būtybėms. Pasakojama, kad aukščiausiąjį pažinimą Sidharta pasiekė, sėdėdamas po šventuoju fikusu, kuris po to buvo pavadintas Bodhio medžiu. O tuomet jis atsisėdo po figmedžiu, po kuriuo prisiekė likti tol, kol nepasieks pilno nušvitimo. Čia jis nugrimzdo į gilią meditaciją ir patyrė nepaprastų išgyvenimų. Pranašo proto būsena simboliškai vaizduojama kaip didysis mūšis su Mara - demonu, kurio vardas reiškia „griovimą“ ir kuris simbolizuoja žabangas spendžiančias ir mus klaidinančias jėgas. Bet Buda nejudėdamas toliau sėdėjo po figmedžiu, Marai toliau jį puolant - pirmiausia ji mėgino sugundyti jį troškimais, išrikiuodama prieš jį viliojančias deives ir šokančias mergeles, tuomet išmėgino jį persirengusi mirtimi, puldama jį uraganais, liūtimis, liepsnojančiais akmenimis, verdančiu dumblu, įniršusiais kareiviais ir žvėrimis - ir galiausiai tamsa.
Mara atsivedė milžiniškas pabaisų kariuomenes, kurios puolė Sidhartą, tačiau šis sėdėjo ramus ir nepajudinamas. Tuomet pati gražiausia Maros duktė bandė suvilioti Sidhartą, bet ir šie gundymai nedavė rezultatų. Mara metė paskutinį iššūkį, sakydama, kad jo dvasiniai laimėjimai kur kas didesni nei Sidhartos. Demono kariai vienu balsu sušuko, kad jie yra to liudytojai. Tada Mara pranašo paklausė: „O kas stos į tavo pusę?“ Sidhartai palietus žemę ranka, ši suriaumojo: „Aš esu tavo liudytoja!“ Galų gale demonas pareiškė, kad ta vieta, kurioje sėdi Sidharta, teisėtai priklauso jam. Savo paskutiniu bandymu gundytoja metė iššūkį jo teisei daryti tai, ką jis darė.
Danguje patekėjus rytinei žvaigždei, Sidharta Gautama pagaliau pasiekė tikrąjį pažinimą, kitaip tariant, atbudo, todėl buvo pavadintas Buda (pažodžiui išvertus iš sanskrito „buda“ reiškia „atbudęs“). Nugalėjęs Marą, Gautama praleido likusią nakties dalį gilioje meditacijoje po medžiu, suvokdamas Keturias Kilniąsias Tiesas. Ir šitaip jis pasiekė Nušvitimą arba Nubudimą, gegužės mėnesio pilnaties naktį, apie 528 m. pr. Kr. Visiško įsisąmoninimo akimirką visi sumišusių jausmų šydai ir sustabarėjusios sampratos ištirpo ir Buda patyrė visaapimantį „čia ir dabar“. Visos atskirtys laike ir erdvėje išnyko. Praeitis, dabartis ir ateitis, čia ir ten, susiliejo į vieną spinduliuojančią intuityvios palaimos būseną. Jis tapo viršlaikiu, visapersmelkiančiu sąmoningumu. Kiekviena kūno ląstele jis žinojo ir buvo viskuo.
Taip gimė Buda, o drauge su juo - budizmo religija. Gautama pasiekė Budos nušvitimą savo paskutinėje Sidhartos Gautamos inkarnacijoje.
Mokytojo Kelias
Iš pradžių Buda nenorėjo mokyti kitų, nes to, ką buvo supratęs, negalėjo išreikšti žodžiais. Jis teigė, kad tik išvalius protą ir mintis, visos iliuzijos išsisklaido ir gali būti patirta Didžioji Tikrovė. Bet po to vėl nukreipė savo dėmesį į pasaulį. Ir vėl pamatė Marą, kuri jo laukė su paskutine pagunda: „Kaip gi tavo patirtis galėtų būti aprašyta žodžiais? Grįžk į nirvaną. Nemėgink perduoti savo žinios pasauliui, nes niekas jos nesupras.
Vis dėlto užuojauta ir mielaširdystė paskatino Sidhartą pabandyti paaiškinti savo filosofiją. Pasiekęs nušvitimą, Buda pėsčias nukeliavo į Šiaurės Indiją ir 45-erius metus nuolat mokė kitus. Savo pirmajame pamoksle jis atskleidė esminį savo ieškojimų atradimą: Keturias Kilniąsias Tiesas, Aštuonlypį kelią ir Vidurio Kelią. Pradėjęs mokyti kitus, Buda sulaukė šimtų pasekėjų. Galų gale jis susitaikė su savo tėvu karaliumi Sudhodana, o žmona Jasodhara tapo vienuole ir jo mokine. Sūnus Rahula, būdamas 7 metų amžiaus, taip pat tapo vienuoliu ir visą likusį savo gyvenimą praleido tėvo pašonėje. Buda nepavargdamas keliavo ir mokė žmones iki pat mirties, kurios sulaukė aštuoniasdešimties. Keturiasdešimt penkerius metus Gautama vaikščiojo dulkėtais Indijos keliais, skelbdamas Dharmą (universaliąją Doktriną), atvedusią prie budizmo susikūrimo. Jis įkūrė Sanghą (bendruomenę), kurios skaičius greitai pasiekė virš 1200 pasekėjų.
Visų kastų ir profesijų žmonės - ir karaliai, ir kurtizanės - jautė jam trauką. Per visą savo gyvenimą Buda drąsino mokinius abejoti jo teiginiais ir patvirtinti juos tik per savo patirtį. „Aš galiu mirti laimingas. Nepasilikau nė vieno mokymo, paslėpto sugniaužtoje saujoje. Daviau viską, kas yra jums naudinga.
Jis išėjo per gegužės pilnatį, maždaug 483 m. pr. Kr.
Budos Mokymai ir Filosofija
Nors gimė princu, jis suvokė, kad sąlygota egzistencija negali suteikti ilgalaikės laimės ar apsaugoti nuo kančių. Po ilgai trukusių dvasinių paieškų jis pasinėrė į meditaciją ir atpažino proto prigimtį. Princas pasiekė nesąlygotą tvarios laimės būseną - Budos būseną, nušvitimą. Ši proto būsena laisva nuo trikdančių jausmų, ji pasireiškia kaip bebaimiškumas, džiaugsmas ir aktyvi atjauta. „Mokau, nes jūs ir visos būtybės nori būti laimingos ir išvengti kentėjimo.
Sidhartha Gautama nebuvo visuomenės reformatorius, nekritikavo valdžios, nesmerkė turtuolių, bet skelbė, kad neprisirišimas prie nuosavybės yra svarbesnis už paprastą turto neturėjimą.
Pagrindinė budizmo mintis: Kosmose viskas siekia nuolatos atsinaujinti. Nėra nekintamos sielos, ji nuolatos kinta. Viskas Kosmose paklūsta Priežasties Įstatymui: nei žmonės, nei Dievai nėra išimtys šiame įstatyme. Esybė, kurianti priežastis, turi atsakyti už jas šiame ar kitame gyvenime, kurį ji gaus sutinkamai su savo karma: geromis ar piktomis mintimis ir darbais. “Aš nemokau nieko kito, tik Karmos Įstatymo”. Buda mokė, kad nėra savarankiško “Aš”, atskirto nuo gyvenimo. Kadangi nėra atskiro “Aš”, tai negalima sakyti, kad kažkas priklauso man. Vienybės įstatymo Kosmose suvokimas pakerta nuosavybės sąvoką. Gautama Buda davė pasauliui Gyvenimo Mokymą, kuris buvo pašvęstas išmokyti žmones naudotis Didžiosiomis Tiesomis kasdieniame gyvenime. Buda tvirtino, kad visų žmonijos kančių ir nelaimių šaltinis yra sąmonės tamsa, norai ir troškimai. Tamsumas - didžiausias blogis ir nusikaltimas. Jis atskleidė, kad išsilaisvinimo nuo kančių kelias glūdi sąmonės nušvitime, palaipsniškame savęs tobulinime.
Atvėręs kelią šios Tiesos link, Buda suskaidė jį į aštuonias teisingas pakopas: atpažinimas, paremtas Priežasčių Įstatymo žinojimu, mąstymas, kalba, veikimas, gyvenimas, triūsas, budrumas ir savidisciplina, susitelkimas. Savęs pažinimo kelyje žmogaus laukia 10 kliūčių, arba pančių: asmenybės iliuzija, abejonės, prietarai, kūniški troškimai, neapykanta, prisirišimas prie Žemės, malonumų ir nusiraminimo troškimas, puikybė, savimyliškumas, tamsumas. Tik sutraukius visus šiuos pančius, galima įgyti aukščiausią žinojimą ir pasiekti išsilaisvinimą - Nirvaną. Nepakanka tik pripažinti mokymą. Juo reikia vadovautis gyvenime. Viskas pasiekiame tik asmeninėmis pastangomis, žmogiškomis rankomis ir kojomis. Kurti gėrį ir pažinti tik vardan tikslo pasiekti nemirtingumą - tai neturi nieko bendro su Kilniuoju keliu. Nirvana - tai nesavanaudiškumo simbolis. “Be jokios minties apie atlygį ir pasiekimus turi būti praeitas gyvenimas, ir toks gyvenimas yra didingiausias iš visų”. Kilnaus Kelio pagrindas - dorovinis tyrumas.
Buda mokė pažinti Gamtos ir savo sielos Dėsnius, nesukaustyti patiems savęs grandinėmis, matyti kančių priežastis ir mokėti ištaisyti jas gėrį kuriančiais veiksmais, savarankiškai pažinti Tiesą, gerbti savo tikėjimą ir nesmerkti bei neneigti kitų, dalintis žiniomis su kitais. Jis mokė minčių ir veikimo be baimės. “Visų aukščiausia - mintis”. “Viskas įvykdoma mintimi”. Ji kuria ir gėrį, ir blogį.
Budos Mokymas neturi jokios prievartos. “Jis veda kitus be prievartos”. Buda atmeta asmenybės garbinimą. “Mokymas gelbėja ne todėl, kad jį duoda Buda, bet todėl, kad jis yra išsilaisvinimas”. Pagrindinis Mokymo principas - ieškok išminties pats. Netikėk tik dėl to, kad tiki kiti. Pažink. Todėl buvo sveikintini klausimai, laisvas, to kas buvo dėstoma, aptarimas. Buda skatino savo mokinius nukreipti žvilgsnius į ateitį, prisakęs savo mokiniams gerbti jį mažiau, nei tą Mokytoją, kuris ateis ateityje. Istorijoje daugiau nėra tokių savęs atsisakymo pavyzdžių.
Budos Įtaka ir Palikimas
Šiandien Gautama Buda užima Pasaulio Viešpaties tarnystę (Apreiškimo knygoje 11,4 jis yra vadinamas Žemės Dievu). Gautama Buda yra Šambalos hierarchas; eterinis Pasaulio Viešpaties ašramas yra virš Gobio dykumos.
Lumbini yra vienas iš keturių svarbiausių budistų piligriminių traukos taškų. Kasmet į Lumbini atvyksta pusantro milijono turistų. Lankytojų daugumą sudaro piligrimai, keliaujantys iš budizmą išpažįstančių kraštų.
Pats Bodh Gaya miestelis yra gana nedidelis, tačiau jame susitinka ir susitelkia viso pasaulio budistų bendruomenės. Be svarbiausios Mahabodhi šventyklos, įamžinusios Budos nušvitimo vietą, čia stovi daug kitų šventyklų, pastatytų pagal jas stačiusių budistinių šalių architektūrines tradicijas. Tikrai verta apžiūrėti Vietnamo šventyklą. Be jokios abejonės pati svarbiausia yra Mahabodhi šventykla. Tikėtina, kad jos vietoje stovėjo ir pirmoji Bodh Gaya šventykla, kurią įkūrė imperatorius Ashoka. Šventyklos teritorija yra gana didelė, joje telkiasi didžiausias piligrimų skaičius. Čia tvyro ypatinga susikaupimo ir ramybės atmosfera, nes Budos pėdomis atsekę tikintieji sutelkia savo dėmesį į dvasines praktikas. Aplink skleidžiasi smilkalų aromatai, žmonės gieda šventas giesmes, mokosi iš išminčių ar medituoja. Pačios šventyklos viduje rasite didelė sėdinčio Budos statulą. Dešine ranka jis liečia žemės paviršių - ši poza simbolizuoja triumfą įveikiant piktųjų jėgų gundymus.
Mahabodhi šventyklos teritorijoje stovi ir Bodhi medis, po kuriuo Buda nušvito. Tiesa medis nėra visiškai tas pats, tiksliau jį būtų vadinti ano medžio palikuonimi. Princas Gautama meditavo šioje vietoje po medžiu, kuriam nuvirtus toje pačioje vietoje išaugdavo naujas medelis, o šiam sutręšus - ciklas vėl pasikartodavo. Šio medžio paunksmė budistams yra pati švenčiausia vieta žemėje. Plačiai išsikerojusio medžio paunksmėje kiekvienas patiria sakralumą, kuris taip suvirpiną sielą, kad išgyventas jausmas lydės visą gyvenimą.
| Vieta | Svarba |
|---|---|
| Lumbini | Budos gimimo vieta |
| Bodhgaya | Vieta, kur Buda pasiekė nušvitimą |
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Neįtikėtini patarimai tėvams: ką daryti, jei vaikas neklauso?
- Druskininkų "Saulutė": Geriausia Vaikų Reabilitacijos Sanatorija Jūsų Vaikui