Vergija buvo vienas pirmųjų žmogaus teisių pažeidimų, kuris sukėlė didžiulį tarptautinį susirūpinimą. Net ir sulaukusi tarptautinio pasmerkimo, vergija ir toliau išlieka viena opiausių šių laikų problemų. Po žodžiu „šiuolaikinė vergija“ slepiasi nemažai žmogaus teisių pažeidimų.
Tai suluošinimas, vaikų naudojimas ginkluotuose konfliktuose, pavergimas už skolas, prekyba žmonėmis ir jų organais, prostitucijos išnaudojimas ir tam tikros praktikos - apartheidas ir kolonijiniai režimai.
Šiuolaikinės vergijos formos
Per daugiau nei dešimtmetį šios formos pasipildė naujomis, tokiomis kaip, baudžiava, priverstinis darbas, darbuotojų migrantų išnaudojimas, priverstinė santuoka ir prekyba nuotakomis. Šiame darbe tyrinėjamos tos vergijos formos, kurios daugiausia yra susijusios su darbu bei jo išnaudojimu. Tai baudžiava, pavergimas už skolas, priverstinis darbas, vaikų darbas bei darbuotojų migrantų išnaudojimas.
Tarp šių praktikų vieningo ir griežto atskyrimo nėra, nes šios veiklos pagrindinė priežastis yra darbo išnaudojimas. Atskleisti šiuolaikinės vergijos formų įvairovę.
Lietuvoje ši tema nebuvo nagrinėta tarptautinės teisės specialistų. Nagrinėjamos tik ankstyvosios vergijos formos. Tarptautiniu lygiu vienintelis taip detaliai tyrinėjęs moderniąją vergiją - K. Bales. Šias vergijos rūšis - „senąją“ ir „naująją“ vergijos formas, yra L. Tucker, Martin A. Klein, S. Miers, J.
Darbo struktūra
Pirmame darbo skyriuje pateikiama teorinė analitinė darbo dalis. Apžvelgiama šiuo klausimu esama literatūra, aptariamos sąvokos, terminai, požymiai, sampratos interpretacija ir problemos analizė teoriniame lygmenyje. Atskiruose skirsniuose nagrinėjamos šiuolaikinės vergijos ištakos, t.y. instituto istorinė raida, pateikiama instituto samprata ir nagrinėjamas jos daugialypiškumas.
Antroje darbo dalyje pateikiamos šiuolaikinės vergijos formos, jų koncepcijos, požymiai. Šis skyrius nagrinėjamas jų efektyvumas. Tyrinėjamos vergijos formos analizuojamos tarptautinės jurisprudencijos kontekste. Šioje darbo dalyje nagrinėjamas tarptautinis vergijos kontrolės mechanizmas JT rėmuose, jo veiklos pranašumai bei trūkumai.
Vergija istorijoje
Vergų paklausa atsirado jau senovės laikais, kuomet plėtojosi žemės ūkis ir žmonės ieškojo efektyvios darbo jėgos. Vergija buvo įprastas reiškinys, dažniausiai svarbus ekonomikai ir visuomenei. Ji prasidėjo Mesopotamijos, Indijos, Kinijos civilizacijose ir tęsėsi Amerikoje moderniuoju periodu.
Iškilo būtinybė sustabdyti vergų prekybą į Amerikos ir Europos šalių kolonijas. Tarptautiniais susitarimais buvo įdėta daug pastangų siekiant panaikinti vergiją. Pirmasis vergiją pasmerkęs dokumentas, buvo 1815 m. Deklaracija, artima visuotiniam vergų prekybos panaikinimui.
XXI a. modernioje visuomenėje šis reiškinys, žinomas kaip „šiuolaikinė vergija“, įgavęs daug jos atmainų ir formų, vis dar neišnykęs. Pirmasis periodas, kai tarptautinės organizacijos ėmėsi priemonių užkirsti kelią šiam reiškiniui, buvo XX amžiaus pradžioje. Svarbus Tautų Sąjungos (dab. Jungtinės Tautos) pasiekimas buvo 1926 m. Konvencijos dėl vergovės priėmimas. Ši Konvencija reglamentuoja vergų prekybos uždraudimą ir visų formų vergijos panaikinimą.
Šioje Konvencijoje nuostatos kartojasi ir 1930 m. Tarptautinės darbo organizacijos priimtoje Konvencijoje dėl priverstinio darbo (Nr. 29). Tuo metu pagrindiniai dalykai, keliantys susirūpinimą, buvo priverstinio ir privalomojo darbo panaikinimas kolonijiniu laikotarpiu. Pasaulyje, kolonijų valdymo laikotarpiu buvo naudojamos įvairios prievartos formos darbui komunikacijos vystymuisi ir bendrai ekonominei infrastruktūrai bei darbui kasyklose, plantacijose ir kitokioje veikloje pasiekti.
Todėl vis labiau imta diskutuoti, kokiomis priemonėmis kovoti su priverstiniu darbu. Antrasis periodas buvo XX a. 5-ame dešimtmetyje, kai kolonijų era artėjo į pabaigą, susirūpinimas priverstiniu darbu dar labiau išaugo. 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (4 str.), o vėliau ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (8 str. 1 d.), pakartojama: „Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas: visų formų vergija ir prekyba vergais draudžiama“.
Taip pat pabrėžiama teisė laisvai pasirinkti darbą. Po metų, 1949 m. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl kovos su prekyba žmonėmis ir trečiųjų asmenų prostitucijos išnaudojimu, kuria siekiama sustabdyti žmonių prekybą. Šiose šalyse.
Taigi 1956 m. Jungtinės Tautos priėmė Papildomą konvenciją dėl vergovės panaikinimo, kuria šalys buvo raginamos panaikinti tokias praktikas kaip, pavergimą už skolas ir baudžiavą. Po metų 1957 m. TDO priėmė Konvenciją dėl priverstinio darbo panaikinimo (Nr. 105), kurioje ragina valstybes imtis efektyvių priemonių, „kad būtų garantuotas greitas ir visiškas priverstinio ar privalomojo darbo panaikinimas“.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje tapo aktualus klausimas dėl moterų ir vaikų darbo išnaudojimo. Šiems dirbti sunkesnius darbus. Šiose šalyse, ir baigiant sunkiu darbu. Tokia situacija įtakojo 1999 m. TDO priimti Konvenciją dėl vaikų nepriimtino darbo (Nr. 182). Šiau praktikoje jos latentinės. 1991 m. Jungtinis Tautų Vyriausiasis Komisaras žmogaus teisėms įvardino šiuolaikines vergijos formas ir pakvietė šalis išspręsti šią problemą.
Žodis „vergija“ šiandien apima daugybę žmogaus teisių pažeidimų. Kartu su tradicine vergija ir vergų prekyba, šie veiksmai apima baudžiavą, priverstinį darbą, vaikų darbą, pavergimą už skolas, darbuotojų migrantų išnaudojimą, vaikų prostituciją ir pornografiją, vaikų išnaudojimą ginkluotuose konfliktuose, prekybą žmonėmis ir jų organais, priverstinę santuoką ir prekybą nuotakomis.
Šiasi ir vergijos formos. Šia „senąją“ vergiją. Šiau pasaulyje per pastaruosius 50 metų įvykę pasikeitimai ekonomikoje ir visuomenėje, paskatino vergijos „atgimimą“. Šiau pagrindinis bruožas - žmogaus laisvės suvaržymas - išlaiko. Teisė į asmeninę laisvę yra viena iš fundamentaliausių žmogaus teisių, nes ji veikia gyvybiškai svarbius individo fizinės laisvės elementus.
Yra išskiriamos tokios teisės į laisvę: a) teisė į laisvę ir saugumą; b) teisė į laisvę judėjimui; c) teisė į laisvę nuo vergijos, nelaisvės (angl. servitude) ir priverstinio ar privalomo darbo. Teisė į laisvę yra prigimtinė žmogaus teisė ir jos negalima varžyti. Šiama, nebent tokias išimtis nustato įstatymas. Niekas savavališkai negali suimti asmens ar laikyti nelaisvėje prievarta.
Pagrindinis vergijos požymis yra žmogaus laisvės suvaržymas, todėl asmuo laikantis kitą asmenį savo valioje, pažeidžia fundamentalią žmogaus teisę į laisvę. Laisvė nuo vergijos buvo pirmoji žmogaus teisė, įtvirtinta ir apsaugota tarptautiniuose dokumentuose. 1926 metais priimta Konvencija dėl vergijos buvo pirmoji daugiašalė žmogaus teisių sutartis. Pagrindinis sutarties tikslas buvo užkirsti kelią vergų prekybai ir uždrausti visų formų vergiją.
Šiomis dienomis vergijos uždraudimas laikomas paprotine tarptautinės teisės elgesio norma (customary international law rule) ir jus cogens norma. Nemažai tarptautinių nusikaltimų apima vergiją, nusikaltimus žmogiškumui, genocidą, tam tikrus karo nusikaltimus ir kankinimus. Be to, Tarptautinis Teisingumo Teismas, viename iš savo sprendimų, apsaugą nuo vergijos nustatė kaip erga omnes įsipareigojimą (Barcelona Traction Case).
Daug sunkumų keliantis tradicinės vergijos panaikinimas XIX a.-XX a. pr. Atsižvelgiant į vergijos koncepcijos ir praktikos skirtumus, mokslininkai ilgai nesutarė dėl vieningos vergijos terminologijos. Kuo daugiau jos atmainų žinome, tuo sunkiau rasti visus apimantį vergijos apibrėžimą. Šiasi.
Apibrėžiant vergijos sampratą buvo daug kontraversiškių disputų. Išsiskyrė du požiūriai: vienoje pusėje buvo skirtingos nuomonės kokias praktikas laikysime vergija ir kokie kriterijai nustatytų jos eliminavimą. 1926 m. Konvencija dėl vergovės yra pirmoji tarptautinė sutartis, kuri apibrėžia vergijos definiciją: „vergovė yra padėtis ar būklė asmens, su kuriuo elgiamasi iš dalies arba visiškai taip, kaip su nuosavybe“ (1str.1d.). Šiau tai nepatenkinamas apibrėžimas, kurį vis dar vartoja JT, nes jis neapima visų vergijos formų aspektų.
Tokios asmens padėties aplinkybės yra lemiamos identifikuojant vergiją. Tai, pavyzdžiui, priklauso nuo a) individo prigimtinės teisės į judėjimo laisvę suvaržymo; b) individo priklausymo kontrolės laipsnio; ir c) duoto sutikimo ir visiško santykių esmės supratimo tarp šalių.
Paprastai vergija pasireiškia, kai vienas žmogus iš esmės „valdo“ kitą taip, jog pirmasis asmuo gali nebaudžiamai išnaudoti pastarąjį. K. Bales išskyrė dvi vergijos rūšis - „senąją“ ir „naująją“ vergiją. „Senoji“ (vergija iki Pilietinio karo JAV pietuose) buvo paremta teisėta nuosavybės teise ir atskyrimu etniniu bei rasiniu pagrindu. Vergai buvo brangūs ir santykiai tarp vergo ir savininko trukdavo ilgą laiką bei nesikeisdavo iš kartos į kartą. „Naujoji“ vergija, priešingai, nėra paremta teisėta nuosavybės teise, bet kitais teisėtais dokumentais, tokiais, kaip darbo sutartys ir skolos. Vergai yra pigūs, tarsi „vienkartinio naudojimo daiktai“ (angl. disposable people). Šiau neatsižvelgiama į jų etninę ar rasinę kilmę. Šis dviejų rūšių atskyrimas labai griežtas.
K. Bales išlaiko tris pagrindinius požymius: vergo laisvos valios praradimas; prievartos panaudojimas arba prievartos grėsmė siekiant kontroliuoti vergą; ir ekonominis išnaudojimas (vergas negauna jokios kompensacijos už savo darbą). Kaip pastebime, šiame apibrėžime yra griežtai atskiriamas materialinio atlygio nebuvimas už vergo atliktą darbą. Šiau galima ir alternatyva - labai menkas atlygis. K. Bales požiūris į vergijos definiciją yra labai griežtas ir neįtraukia daugelio praktikų. Jis tiesiog jų nelaiko vergija. Vergiją jis prilygina ekonominiams santykiams.
K. Bales požiūriui tai nėra vergija. Šiau tai taip pat nebūtinai vergija. K. Bales atskiria „senąją“ vergiją nuo moderniosios, apibrėždamas subjektą, nuo kurio priklauso vergas. Pagal „senąją“ vergiją tai buvo laikomas vergo savininkas (angl. slaveowner). Šis dokumentas, tik įgyjama kontrolė juos valdyti prievarta. Šius asmenis. Todėl žodį „savininkas“ vertėtų pakeisti žodžiu „turėtojas“ (angl. slaveholder). Konvencijoje dėl vergovės yra apibrėžiama, kokie veiksmai laikomi vergų prekyba: „visi veiksmai, susiję su kokio nors asmens pagrobimu, įsigijimu ar disponavimu juo siekiant jį pavergti; visi veiksmai, susiję su vergo įsigijimu siekiant jį parduoti ar išmainyti; visi vergo, įsigyto siekiant jį parduoti ar išmainyti, pardavimo ar išmainymo veiksmai ir apskritai kiekvienas vergų prekybos ar pervežimo veiksmas“ (1 str. 2 d.).
Šioje Konvencijoje pastebimas ryškus „senosios“ vergijos reglamentavimas, nes kalbama tik apie vergų prekybą ir nedetalizuojamos kitos šios praktikos formos, išskyrus privalomąjį ir priverstinį darbą. Atsižvelgiant į šios Konvencijos trūkumus ir į tai, jog vergovė, vergų prekyba panaikinti dar ne visose pasaulio vietose, 1956 m. JTO papildė 1926 m. Konvenciją dėl vergovės panaikinimo (toliau - Papildoma konvencija), kuri padės sutelkti nacionalines ir tarptautines pastangas panaikinti vergovę. Papildoma Konvencija praplėtė vergijos institutą.
Šiais, panašiais į vergiją tuo papildydama vergijos apibrėžimą. Šiau toks išskyrimas retai pripažįstamas. Ši Konvencija papildyta žmogaus, kuris yra priverstas vergauti definicija (angl. forced into slavery). „Vergas“ reiškia tokioje padėtyje ar būklėje esantį asmenį (7 str.1d.), o „tokia padėtis ar būklė“ yra apibrėžta 1926 m. Konvencijoje dėl vergovės. Šiau specialus terminas nebuvo pasiklytas. Vietoj to, pranešime pateikiami siklymai, kurie turėtų sudaryti tokį apibrėžimą. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta nuostata, jog „niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas“ (angl. servitude).
Servitutas yra platesnė koncepcija negu vergija. Sąvoka „servitutas“ nurodo kitas žiaurias ekonomines išnaudojimo formas. Europos Komisija (dab. Europos Žmogaus teisių teismas) byloje Van Droogenbroeck v. Belgium (application no. 7906/77) pareiškė, jog koncepcija „servitutas“ apima „vergo“ įsipareigojimą gyventi kito asmens nuosavybėje be galimybės pakeisti savo statusą. Europos Žmogaus teisių teismas byloje Siliadin v. France (application No. 73316/01) apibrėžė kada asmuo laikomas vergijoje ar servitute.
Šia vergiją, nors iš asmens ir yra atimtas asmeninis savarankiškumas (personal autonomy), jis turi būti laikomas kaip šeimininko nuosavybė, taip susilpninant jo, kaip objekto statusą. Regioniniu lygiu, Europos Žmogaus teisių teismas nenustatė 4 straipsnio EŽTK pažeidimo kur „vergija“ ir „servitutas“ nebuvo taikytini pristatytoms situacijoms. Bylose, susijusiose su priverstiniu ar privalomu darbu, pavyzdžiui, tiek Europos komisija (dab. Europos Žmogaus teisių teismas) pažymėjo, jog paskyrimas įsipareigojimo teikti tam tikras paslaugas (nemokama teisinė pagalba) arba tam tikroje vietoje (izoliuotoje šalies dalyje) nesudaro 4 str. EŽTK pažeidimo (žr. Van Der Mussel v. Belgium No. 8919/80).
Santykis tarp vergijos ir kitų servituto formų gali būti suprantamas dviem aspektais: 1) griežtu ekvivalentiškumu ir 2) pakankamu panašumu. Pirmasis atvejis nurodo, jog praktika turi būti sulyginta su vergija esant artimai analogijai. Reikalaujama, kad panašumas nebūtų painiojamas su lygiavertiškumu. Antrasis, mažiau griežtas, modelis nurodo servituto formas greta vergijos, paremtas „šeiminiu“ panašumu.
Vergijos nusikaltimas yra tarptautinis nusikaltimas, nesvarbu, padarytas valstybės ar individualių asmenų. Nepaisant vergijos požymio, kai su asmeniu elgtasi kaip su daiktu (angl. chattel). Jungtinės Tautos įdėjo daug pastangų siekiant uždrausti ir panaikinti vergiją. Nuo Konvencijos uždraudžiant vergiją ir visas jos formas priėmimo, beveik niekas nepasikeitė vergijos definicijoje.
1998 m. Romos Statutas įtvirtina pavergimo sąvoką, kuri aiškinama taip „pavergimas vykdymas kurios nors ar visų galių, susijusių su nuosavybės teise asmens atžvilgiu, tarp jų ir naudojimasis tokiomis galiomis, vykdant prekybą žmonėmis, pirmiausia moterimis ir vaikais“.
Tik prekyba žmonėmis buvo įtraukta į šį apibrėžimą. Šius. Sociologas prof. K. Bales tyrinėdamas vergijos užsilaikymo priežastis, teigia, kad „vergija nėra vien tik asmens laikymas jėga, tai yra užmaskuota abipusė priklausomybė, iš kurios labai sunku išsilaisvinti“.
Iškyla klausimas, kodėl šios praktikos turėtų būti įvardijamos kaip vergija, užuot.
Panašus:
- Kūdikių primaitinimas nuo 6 mėnesių: ką ir kaip duoti?
- Kūdikių alergijos požymiai: kaip atpažinti ir ką daryti
- Kūdikių svoris ir ūgis: normos ir ką svarbu žinoti tėvams
- Poilsis su vaikais Bulgarijoje: kurortai, pramogos ir patarimai
- Joaquino Guzmano Vaikai: Paslaptys, Šeimos Gyvenimas ir Nusikalstama Prabanga