Kūdikių ir suaugusiųjų odos bėrimai: tipai, nuotraukos ir gydymas

Odos bėrimai vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu paveikia kiekvieną mūsų, tačiau neaiškios kilmės odos bėrimas gali sukelti ir nemažai nerimo, ypač, jei pastarasis pasireiškia mūsų mažiesiems. Kyla klausimas: ar tai alergijos pasekmė, o gal itin pavojingos ligos simptomas? Bėrimas - tai sudirginta, pastebimai pakitusi (spalva ar tekstūra) odos vieta. Sudirginta oda gali būti paraudusi, patinusi, niežtinti ar netgi skausminga. Nors dažniausiai odos išbėrimas pasireiškia ir pakitusiu odos reljefu, pvz.

Prakaitinis bėrimas

Prakaitinis bėrimas - tai savaime praeinanti, laikina odos būklė, kurią sukelia ekrininių (prakaito) liaukų užsikimšimas. Bėrimas atsiranda dėl prakaito liaukos užsikimšimo ir/ar uždegimo, kuris blokuoja prakaito liaukos lataką. Padidėjęs prakaitavimas sukelia korneocitų (odos ląstelių) burkimą ir blokuoja lataką.

Prakaitinio bėrimo tipai

• Paviršinis bėrimas - dažniausiai pastebimas savaitės nesiekiantiems naujagimiams (dažnis nuo 4,5 proc. Dažniausiai stebima 1-2mm dydžio pūslelės pripildytos skaidraus skysčio, pūslelės lengvai pratrūksta, tačiau uždegimą sukelia retai.
• Raudonasis bėrimas - dažniausiai pasireiškianti bėrimo forma (apie 4 proc. naujagimiams ir 30 proc. Latakas užsikimšęs gilesniuose odos sluoksniuose sukelia aplinkinį odos uždegimą, stebimos 2-4 mm dydžio papulės (smulkūs, iškilūs odos spalvos bėrimai), kuriuos supa odos paraudimas. Bėrimas nesusijęs su plauko folikulu.
• Gilioji - latakas užkemšamas giliai (tarp epidermio ir dermos), matomos 1-4 mm rausvos ar odos spalvos papulės, joms nebūdingas niežėjimas, liečiant - standžios.

Kūdikiams bėrimas lokalizuojasi odos raukšlėse: kakle, kirkšnyse, pažastyse, suaugusiems: nugaros, viršutinių galūnių, skalpo, kaklo ir lenkiamųjų paviršių odoje. Pagrindinis gydymo būdas - vengti veiksnių, kurie sukelia pagausėjusį prakaitavimą. Medikamentinis gydymas vietiniais kortikosteroidais naudojamas esant išreikštam niežėjimui, uždegimui, prisidėjus antrinei infekcijai.

Alerginiai bėrimai

Kontaktinis dermatitas

Kontaktinis dermatitas - tai odos uždegimas, sukeltas alergenų ar dirginančių medžiagų, pasireiškiantis niežėjimu ir paraudimu. Kontaktinis dermatitas - tai kitokio tipo egzema, kurią sukelia fizinis prisilietimas prie ko nors, kas dirgina arba sukelia alerginę reakciją. Šiam sutrikimui būdingas intensyvus niežulys, lydimas bėrimo su skysčio pripildytomis pūslelėmis. Dažni kontaktinio dermatito sukėlėjai yra nikelio papuošalai, plaukų dažai, kosmetika, odos priežiūros priemonės, nagų lakas, formaldehidas, šveičiamasis alkoholis ir nuodingoji gebenė. Lietuvoje, pvz., rūta, dilgėlė ar kiti daug eterinių aliejų turintys augalai.

Kontaktinė alergija (dar minima kaip kontaktinis alerginis bėrimas) tai odos, burnos gleivinės arba/ir genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Jei alerginį kontaktinį dermatitą sukelia medžiagos esančios kremuose, alerginiai spuogai pasireiškia tik kremo tepimo vietoje.

Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijos metu. Alerginis bėrimas yra atidžiai apžiūrimas gydytojo, o diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas. Svarbiausia kontroliuojant alerginį kontaktinį dermatitą - tikslus alergizuojančios medžiagos išsiaiškinimas ir jos vengimas. Tad tuomet, kai atlikti alergijos tyrimai gydytojams leidžia nustatyti pagrindinius sukėlėjus, reikia stengtis neturėti su jais sąlyčio. Tačiau, net ir žinant kokia medžiaga sukelia šį alerginį bėrimą kartais kontakto išvengti nepavyksta.

Jei niežulys stiprus, verta išgerti nereceptinių antihistamininių vaistų. Taip pat svarbu nustatyti ir vengti kontakto su bėrimą sukėlusiu dirgikliu. Tiesa, neretai, norint nustatyti alerginę reakciją, gali prireikti testo, kurio metu gydytojas užklijuoja nedidelį pleistrą su alergenais, kad pamatytų, ar jūsų oda reaguoja (tai vadinamas „lopų“ tyrimas).

Alergija maistui

Ne paslaptis, kad vienas iš gretutinių alergijos maistui simptomų (dažniausiai alergija maistui sukelia virškinamojo trakto ir/ar sistemines reakcijas) yra ir raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno. Mūsų imuninė sistema yra sukurta tam, kad apgintų organizmą nuo visų jai žalingų biologinių ir cheminių veiksnių (tokių kaip virusai, bakterijos, vienaląsčiai ar daugialąsčiai parazitai). Visgi, neretai dėl dar ne iki galo išsiaiškintų mechanizmų, imuninė sistema įprastas ir mums visai nepavojingas medžiagas palaiko „priešais“, nuo kurių reikia gintis, ir sukelia stiprią imuninę reakciją. Taip bendrai galėtume apibūdinti bet kurią alergiją.

Alergijos maistui atveju serologinis (IgE antikūnų) ar ląstelinis (T limfocitų) imuninis atsakas kyla suvartojus alergizuojančio maisto produkto. Dažniausi maisto alergenai - pienas, kiaušinis, žemės ir lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės, kviečiai. Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams. Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai.

Vienas tiksliausių šio tipo alergijų diagnostikos algoritmų - išsamus specifinių IgE kraujo tyrimas + diagnozės patvirtinimas gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo kabinete, atliekant provokacinius mėginius. Nors šiuo metu pasaulyje jau atsiranda naujų alergijos maistui išgydymo būdų taikant specifinę imunoterapiją, kol kas toks gydymas nėra patvirtintas ir taikomas klinikinėje praktikoje. Šiuo metu, diagnozavus tikrąją greito tipo alergiją maistui rekomenduojama griežta eliminacinė dieta (pacientams rekomenduojama vengti ne tik paties maisto produkto, bet ir bet kokių jo pėdsakų, o maistą gamintis ir valgyti tik iš asmeninių indų, taip užtikrinant, kad pastarieji nėra turėję nei menkiausio kontakto su alergenu).

Lėto tipo alerginės reakcijos į maistą

Tai - itin kontraversiška tema alergologų ir klinikinių imunologų bendruomenėje, tačiau kol kas tokiomis vis dar laikomos IV tipo (T limfocitų sukeltos) hiperjautrumo reakcijos. Pastarosios pasireiškia praėjus vienai ar kelioms dienoms po alergizuojančio produkto suvartojimo ir yra kiek mažiau pavojingos. Nors, kaip ir greito tipo alerginės reakcijos maistui, taip ir šios gali sukelti virškinimo problemų ir alerginius bėrimus - sisteminių reakcijų, dėl kurių grėstų pavojus gyvybei, lėto tipo alerginės reakcijos į maisto produktus nesukelia. Dažniausiai ši alergija gali pasireikšti viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu ir/ar skausmu, bei nespecifiniais kūno bėrimais.

Kaip ir greito tipo alergijų maistui atveju, taip ir lėto tipo alergijos maistui dažniausiai paveikia mūsų mažuosius. Kaip ir alerginio kontaktinio dermatito, taip ir lėto tipo alerginės reakcijos maistui diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo. Diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas, kuriame, kaip alergenai naudojami švieži maisto produktai ar jų gaminiai (pvz pienas ar jo milteliai, kiaušinis, sojos miltai ir tt.). Kaip gydomos lėto tipo alerginės reakcijos maistui?

Infekciniai bėrimai

Bakterinės infekcijos

Bakterinės infekcijos gali prasidėti kaip nekaltas nubrozdinimas, bet negydomos jos gali virsti didelėmis problemomis. Susidariusi infekcija gali būti mažos dėmelės dydžio arba išplisti po visą kūną, o infekcijos sunkumas taip pat gali būti įvairus - nuo nedidelio užpūliavimo iki pavojingos gyvybei būklės. Jei tai nedidelė infekcija, norint ją išvalyti, pažeistą vietą galima patepti antibiotikų tepalu. Tačiau jei ji pažeidžia didesnį odos plotą, gali prireikti geriamųjų arba intraveninių antibiotikų, rašoma „Merck Manual“.

Kreipkitės į gydytoją nedelsdami, jei pastebėjote geltonų pūlių ar nemalonaus kvapo išskyrų iš žaizdos, padidėjusį paraudimą ir skausmą žaizdos vietoje, pasikeitusią spalvą ar dydį, raudonus ruoželius odoje aplink žaizdą arba jei karščiuojate. Taip pat galite užkirsti kelią odos infekcijoms, jei kiekvieną įpjovimą ar žaizdą iš karto nuvalysite muilu ir vandeniu bei užrišite tvarsčiu. Patartina rankinėje visuomet turėti dezinfekcijai skirtą priemonę ir švarų pleistrą.

Grybelinės infekcijos

Simptomai priklauso nuo to, kurioje kūno vietoje infekcija pasireiškia, tačiau visus juos sukelia grybelis. Užsikrėsti galima kontaktuojant su užsikrėtusiu asmeniu, naminiu gyvūnėliu ar paviršiumi, ant kurio „gyvena“ grybelis. Šios grybelinės infekcijos taip pat gali būti perduodamos per tokius daiktus, kaip batai ir rankšluosčiai. Geriausia grybelinių infekcijų gydymo priemonė yra priešgrybeliniai kremai ir geriamieji vaistai.

Virusinės infekcijos

Vėjaraupiai, sukelti Varicella zoster viruso pasireiškia nedideliais, raudonais, niežtinčiais spuogeliais, kurie įspaudimo metu nepabąla. Keleto skirtingų virusų sukeliama rankų, kojų ir burnos liga pasireiškia panašiu į vėjaraupių bėrimu, tik šį kartą pastarasis yra lokalizuotas išskirtinai ant paciento galūnių ir aplink burną. Smulkus bėrimas yra skausmingas, neniežtintis.

Pūslelinę gali būti sudėtinga diagnozuoti, nes bėrimai dažnai atrodo kaip alerginė reakcija. Tokiu atveju gydytojas gali paimti viruso mėginį, atlikti kraujo tyrimą arba padaryti biopsiją, kad patvirtintų, jog bėrimo priežastis - HSV. Vaistų nuo HSV nėra, tačiau receptiniai antivirusiniai vaistai gali sumažinti pūslelinės protrūkių skaičių ir ligos sunkumą bei trukmę. Gydytojas gali paskirti ir vietinio poveikio priemonių, kurios padeda sumažinti simptomus.

Kitos odos būklės

Atopinis dermatitas (Egzema)

Dažniausiai pasitaikantis egzemos tipas yra atopinis dermatitas - abu pavadinimai dažnai vartojami pakaitomis tai pačiai odos būklei apibūdinti. Atopinio dermatito simptomai dažnai painiojami su psoriazės simptomais, tačiau jie nėra tokie patys. Abu gali sukelti bėrimus su raudonomis, iškilusiomis, niežtinčiomis odos dėmėmis ant rankų ir galvos odos, tačiau egzema paprastai būna su tikrai intensyviu niežuliu. Infekcijų sukėlėjai taip pat skiriasi. Psoriazė yra autoimuninė liga, o egzema gali būti genetinių arba aplinkos veiksnių rezultatas: karštas oras, arba kontaktas su tam tikrais produktais, pavyzdžiui, cheminėmis medžiagomis ar džiovinančiomis plovimo priemonėmis.

Atopinis dermatitas arba egzema - tai lėtinis odos uždegimas, pasireiškiantis intensyviu niežuliu, sausumu, bėrimais. Ši liga itin plačiai paplitusi tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų tarpe, o tikslios jos atsiradimo priežastys vis dar yra nagrinėjamos. Manoma, jog atopinis dermatitas dažniausiai išsivysto dėl genetinio polinkio, odos atsako į tam tikrus alergenus, dirgiklius ar kitus aplinkos veiksnius.

Ūminiai pažeidimai sukelia vandeninį eksudatą (baltyminį, uždegiminį skystį), juos dažnai lydi ir eksfoliacija (odos sluoksnių lupimasis) ir erozija (odos paviršiaus naikinimas). Erozijos apsitraukia šašais, o jiems nukritus, oda ima stipriai pleiskanoti. Pirmo pasirinkimo vaistai gydant atopinio dermatito paūmėjimą yra vietiniai kortikosteroidai, kurie mažina odos uždegimą. Taip pat svarbu odą nuolat drėkinti emolientais.

Šiuo metu atopinį dermatitą visiškai išgydančių vaistų nėra, galima tik slopinti simptomus. Drėkinamosios priemonės (emolientai) gali sušvelninti kamuojančius negalavimus bei padėti išvengti paūmėjimų. Nereceptiniai vaistai šiuo atveju dažniausiai negali palengvinti simptomų, todėl dažniausiai skiriami receptiniai su uždegimu kovojantys preparatai. Dėl atopinio dermatito gydymo būtina pasikonsultuoti su gydytoju alergologu ir klinikiniu imunologu arba dermatologu. Visgi, visų pirma turėtų būti atlikti alergenų tyrimai (ar pasirinkti kiti metodai), kurie leistų sužinoti, kas sukelia atopinį dermatitą - tik tada bus galima visapusiškai įvertinti situaciją ir paskirti tikslingą gydymą.

Seborėjinis dermatitas

Seborėjinis dermatitas (kartais vadinamas „galvos egzema“) yra grybelio sukeliamas bėrimas. Šis grybelis dažniausiai auga riebaluotis linkusiose kūno vietose, tokiose kaip galvos oda, veidas, viršutinė krūtinės dalis ir nugara. Dažnai jį sukelia Malassezia genčiai priklausantys grybai. Plaukuojose kūno dalyse atsiradęs seborėjinis dermatitas dažnai gydomas nereceptiniais šampūnais nuo pleiskanų. Juose esantys ingredientai mažina odos grybelių populiaciją.

Dilgėlinė

Dilgėlinę gali sukelti daugybė veiksnių, įskaitant tam tikrus maisto produktus (pvz., žemės riešutus, kiaušinius, riešutus ir vėžiagyvius), taip pat vaistus, didelį šaltį ar karštį ir ligas bei vabzdžių įkandimus. Taip pat gali būti kalta ir genetika. Organizmui reaguojant į histaminų antplūdį, atsiranda dilgėlinė ir patinimas. Jei dilgėlinę lydi akių, burnos, rankų, pėdų, kojų ar gerklės patinimas arba pasunkėjęs kvėpavimas, gali būti, kad sergate angioneurozine edema. Kartais dilgėlinė išnyksta savaime be jokio gydymo, nors šaltos šluostės uždėjimas ant išbertos vietos gali padėti nuraminti odą. Jei tai nepadeda, išbandykite be recepto parduodamą geriamąjį antihistamininį vaistą, kad sumažintumėte niežulį ir patinimą.

Naujagimių odos būklės

Per pirmas dvi savaites nuo gimimo ant naujagimio odelės galima pastebėti keletą rūšių bėrimų. Daugelis yra gerybines eigos, greitai nunyksta be jokio gydymo. Dažniausiai antrą gyvenimo dieną atsirandančios gelsvai rausvos spalvos, 1-2 mm dydžio papulės arba pustulės apsuptos raudonu vainikėliu - tai toksinė eritema. Neretai pasitaiko ir baltieji spuogai (milija). Tai balsvos kietokos papulės (kaip perlai), dažniausiai atsirandančios ant šnervių, kaktos ir skruostų. Dėl motinos hormonų poveikio gali atsirasti ir naujagimių spuogų (naujagimių acne), kuriems prireikia gydymo (dezinfekuojančios, antibakterinės priemonės).

Dažnos naujagimių odos būklės

• Toksinė naujagimių eritema: Būdinga net 31-72% išnešiotų naujagimių.
• Praeinanti naujagimių pustulinė melanozė: Kiek rečiau sutinkama odos būklė nei toksinė naujagimių eritema, ir dažnesnė tamsaus gymio vaikams.
• Naujagimių aknė: Būdinga apie 20% visų naujagimių ir neturi šeimyninio polinkio.
• Kūdikių aknė: Tai kitas nozologinis vienetas, t. .y, ne ta pati liga, kaip naujagimių aknė. Ji pasireiškia 3-4-ą gyvenimo mėnesį.
• Naujagimių akropustuliozė: Tai gerybinė, pūslelėmis ir pūlinukais pasireiškianti naujagimių odos būklė.
• Miliumai: Tai balti „spuogeliai“, kurie atsiranda dėl keratino ir riebalų sankaupų plauko folikule.
• Prakaitinė: Dažnas reiškinys, ypač gyvenantiems šilto klimato sąlygomis.
• Pūslės, atsiradusios dėl čiulpimo: Tai atmetimo diagnozė, kurią reikia skirti nuo paprastosios pūslelinės, pūslinio impetigo, įgimto sifilio, kandidozės, naujagimių raudonosios vilkligės, paveldimų pūslinių ligų.
• Kraujagysliniai apgamai: Tai ir kraujagyslių navikai, ir malformacijos.
• Marmurinė oda: Būdingas simetrinis, tinklinis odos spalvos pakitimas, labiausiai išreikštas galūnėse ir liemens srityje.
• Arlekino spalvos pokytis: Labiausiai tampa pastebimas, kai vaikas guli ant šono.
• Įgimta dermos melanocitozė („Mongolo“ dėmė): dažniausiai naujagimių pigmentinis sutrikimas.
• Bronzinio vaiko sindromas: Pasireiškia viso kūno odos pilkai rudos spalvos pasikeitimu, praėjus 1-7 dienos nuo fototerapijos, skirtos padidėjusios bilirubino koncentracijos gydymui, pradžios.
• Seborėjinis dermatitas: Šiai ligai būdingas odos paraudimas ir riebios, gelsvos pleiskanos.
• Riebalinis apgamas: Tai įgimtas darinys, dažniausiai pastebimas ant veido ar skalpo.
• Įgimta odos aplazija: Tai grupė heterogeninių ligų, kuriai būdinga lokali odos stoka.
• Erozinė pustulinė skalpo dermatozė: Naujagimiams su perinataliniu skalpo pažeidimu, plaukų netekimą gali lydėti pūlingi, eroziniai, šašais padengti bėrimai, kuriems gydymas antibakteriniais vaistais (tiek vietiniais, tiek ir sisteminiais) neturi efekto.
• Gerybinė skalpo histiocitozė: Dar vadinama „galvos papuline histiocitoze“ - retai sutinkamas, savaime praeinantis ne-Langerhanso ląstelių histiocitozės tipas.

Kiti bėrimų tipai

• Blusų įkandimai
• Laimo ligos bėrimas
• Nuožvarbos
• Juostinė pūslelinė
• Žvynelinė (psoriazė)
• Užkrečiamoji impetiga
• Veido rožinė
• Niežai
• Polimorfinis šviesos bėrimas
• Plokščioji kerpligė
• Folikulitas
• Įvairiaspalvė dedervinė
• Dishidrozinė egzema

Enterovirusinė infekcija

Kasdien susiduriame su įvairiomis virusinėmis infekcijomis, tačiau viena iš jų ypač išsiskiria savo paplitimu ir poveikiu vaikams - tai enterovirusai. Šie virusai gyvuoja ištisus metus ir yra nepaprastai atsparūs aplinkos veiksniams, todėl jais lengva užsikrėsti. Vaikai, turintys dar tik besiformuojantį imunitetą, yra ypač pažeidžiama grupė. Pagrindiniai entero viruso tipai yra: Poliovirusai, Koksakivirusai ir enterovirusas, Echovirusai, Rinovirusai. Enterovirusinės infekcijos vaikams simptomai: Karščiavimas (temperatūra gali pakilti iki 38,5-40°), Viduriavimas, Vėmimas, Bėrimai ant rankų, kojų bei burnoje, Kvėpavimo takų sutrikimai (kosulys, sloga, sunkumas kvėpuoti), Galvos, gerklės skausmas.

Siekiant atskirti entero viruso bėrimus, svarbu atsiminti kelis pagrindinius faktorius: Bėrimai dažniausiai atsiranda ant rankų, kojų ir burnos, kartais ir tarpvietės, užpakaliuko odoje. Tai ypač būdinga rankų, kojų ir burnos ligai. Bėrimai yra mažos raudonos dėmelės arba pūslelės. Kartu su bėrimais dažnai pasireiškia karščiavimas, vėmimas, viduriavimas, gerklės skausmas, apetito praradimas ir bendras silpnumas. Kadangi enterovirusų bėrimai gali būti panašūs į kitų virusinių ligų simptomus, tokių kaip vėjaraupiai ar alerginės reakcijos, svarbu, tik pastebėjus atsirandančius bėrimus ant kūno bei juos lydinčius simptomus, nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją, kuris gali atlikti diagnostinius tyrimus ir patvirtinti infekciją.

Kadangi enterovirusinė infekcija dažniausiai yra lengva ir praeina savaime per kelias dienas ar savaites, gydymas paprastai apsiriboja simptomų kontrole ir paciento būklės stebėjimu. Tai reiškia, kad gydymas yra skirtas palengvinti simptomus ir pagerinti paciento savijautą, kol organizmas pats nesusidoroja su virusu. Ligoniui rekomenduojama daug ilsėtis ir gerti pakankamai skysčių, kad būtų išvengta dehidratacijos, ypač jei yra karščiavimas ar viduriavimas. Jei pacientas karščiuoja bei jaučia įvairius kūno skausmus, gali būti skiriami karščiavimą, skausmą, temperatūrą mažinantys vaistai. Jei yra virškinimo trakto sutrikimų (viduriavimas, vėmimas), rekomenduojama laikytis švelnios, lengvai virškinamos dietos, kad nebūtų dirginamas skrandis ir žarnynas.

Nors dauguma enterovirusų nėštumo metu nėra itin pavojingi, kai kurios infekcijos gali sukelti komplikacijų, pavyzdžiui, sukelti naujagimiui sepsi. Naujagimiams enterovirusinė infekcija gali būti mirtina arba sukelti ilgalaikes pasekmes, pavyzdžiui, neurologinius sutrikimus. Šiuo metu specifinių skiepų nuo visų enterovirusų nėra, tačiau egzistuoja poliomielito vakcina, kuri apsaugo nuo vieno iš pavojingiausių enterovirusų. Ši vakcina yra itin svarbi siekiant išvengti sunkių poliomielito komplikacijų, ypatingai vaikams.

Odos bėrimų gydymo rekomendacijos

Odos sausumas sukelia niežulį, kuris verčia draskytis. Dėl draskymo oda tampa storesnė, todėl niežti dar labiau. Būtent todėl svarbiausiu dalyku turėtų tapti odos drėkinimas. Naudokite losjoną nuo niežulio. Jei be recepto parduodami produktai nepadeda, dermatologas gali paskirti kremų, kurie kontroliuoja niežulį ir padeda atkurti odą. Rinkitės švelnų muilą, kurio sudėtyje nėra dažiklių ar kvapiųjų medžiagų, ir būtinai kruopščiai nuplaukite jį nuo kūno. Venkite ilgo ir karšto dušo. Po maudynių nusausinkite odą ir tepkite drėkinamąjį kremą, kol oda dar drėgna. Jei plonu sluoksniu tepsite ant drėgnos, o ne sausos odos, jis greitai įsigers.

žymės: #Kudiki #Kudikiu

Panašus:

• Kūdikių primaitinimas nuo 6 mėnesių: ką ir kaip duoti?
• Kūdikių alergijos požymiai: kaip atpažinti ir ką daryti
• Kūdikių svoris ir ūgis: normos ir ką svarbu žinoti tėvams
• Atraskite Patogumą Su Nėščiųjų Diržu: Geriausia Ortopedinė Technika Jūsų Komfortui
• Nuostabiausi Naujametiniai Eilėraščiai Vaikams – Atraskite Smagiausias Šventines Giesmes!