Mamos, kurių kūdikiai atitinka auksinį standartą, labai retai rašo į redakciją. Užtat iš istorijų apie blogai miegančius, nuo dieglių kenčiančius, tik ant rankų būnančius, tėvus šokdinančius kūdikius - nors knygas leisk. Vaikų neurologė dr. Med.dr. paprašėme atskirti tikruosius dirglumo požymius nuo įsivaizduojamų.
Kūdikio dirglumas: kada nerimauti?
Tėvai parsiveža naujagimį namo, o šis - nors sausas ir sotus - bet vis zirzia, raitosi, neramiai miega. Parsivežus vaikutį namo, pirmąsias dvi savaites jis labai retai būna dirglus. Dažniau net atvirkščiai - jis būna mieguistas, pavalgo ir miega, pavalgo ir miega. Nuo 2-3 savaičių prasideda dirglumas, kurio priežasčių yra įvairių. Literatūroje tų priežasčių įvardijama šimtai, todėl tikrąją dirglumo priežastį rasti labai sunku.
Juk tokio mažo vaiko niekaip negali paklausti, - kas tau negerai, ko verki? Galima tik stebėti, įsiminti, apgalvoti, ieškoti ryšio su kokiais nors dirgikliais. Tėvus noriu nuraminti, kad dažniausiai mažyliams būna netikras dirglumas, kai vaikas neatitinka tėvų lūkesčių. Jie įsivaizdavo, kad kūdikis ramiai miegos, jį reikės tik pavalgydinti, perrengti nuostabiais drabužėliais ir vėl paguldyti. Staiga tėvai pamato, jog taip nėra, - kūdikis vis daugiau būdrauja (nors turėtų išmiegoti 3 valandas, nes taip parašyta), nežinia ko reikalauja, verkšlena.
Ką daryti, kai kūdikis dirglus?
Natūraliai tėvai vis dažniau tokį kūdikį stengiasi pamaitinti, nes visada verkšlenimas pirmiausia mums siunčia signalą, kad vaikas alkanas. Tačiau net maistas tokio nenuramina. Tada tampa aišku, kad jis nori ištisai būti tik ant rankų. Ant rankų priprasti lengva, nes ant jų kūdikiui saugu. Kūdikiui svarbiausia patenkinti savo poreikius ir patirti malonumus. Poreikis būti sausam ir sočiam patenkinamas labai greitai ir paprastai, užtat poreikį būti saugiam patenkinti užtrunka.
Ar dirglumas gali būti paveldimas?
Kokios priežastys lemia, kad vienas kūdikis toje pačioje šeimoje gimsta kaip iš vadovėlio - miega valgo ir šypsosi, o kitas visą laiką šokdina tėvus ir kelia problemas? Tikrai gali būti taip, kad tos pačios šeimos kūdikiai, net dvyniai, gimsta skirtingo dirglumo. Tai tik įrodo, kad dirglumas gali būti lemtas genetiškai. Juk tie patys tėvai savo vaikus vienodai myli, maitina, migdo - kūdikiai auga identiškoje aplinkoje, bet yra visiškai skirtingo dirglumo lygio. Dažnai tėvai pasakoja, kad „su pirmu neturėjo problemų, augo labai ramus“, o antrą vaikutį jau vedžioja pas neurologą. Beje, jei pirmasis vaikas gimė ramus, o antras aktyvesnis, tėvai jau turi su kuo palyginti ir nerimauja.
Kūdikio virpėjimai (tremoras)
Pirmaisiais mėnesiais tėvus glumina kūdikio virpėjimai (tremoras) - ar jie yra dirglumo požymis? Ne šiaip sau į namus pirmomis savaitėmis ateina apylinkės slaugytoja, ne veltui pirmaisiais mėnesiais kūdikį reikia parodyti šeimos gydytojui. Jie turėtų ne tik vaikutį pasverti, pamatuoti ir paskiepyti, bet ir paklausti, kaip jis valgo, miega, elgiasi. Daugybė kūdikių gali turėti tremorą. Jis rodo šiek tiek padidėjusį dirglumą, tačiau tremorą turi daugiau kaip pusė kūdikių, todėl tai yra norma. Gali pavirpėti smakriukas, rankytės.
Virpėjimai pasireiškia tuomet, kai kažkas kūdikio rutinoje pasikeičia. Tarkime, dedant kūdikį į vonelę, išrengus prieš maudymą, perrengiant, staigiau pakėlus, net ištraukus krūtį ar čiulptuką. Smakriukas padreba, kai kūdikis verkia. Sutinku, kad mamas gąsdina virpėjimai, nes internete galima prisiskaityti siaubingų pasakojimų, kad tai epilepsija, traukuliai. Žinoma, epilepsija yra rimta liga, kurios požymis yra virpėjimai, bet mamos lengvai atskirs, kurie virpėjimai yra normalūs, o kurie dėl ligos. Normalųjį, fiziologinį, kūdikio virpėjimą galima sustabdyti - tarkime virpa rankytės, paimi jas, spusteli, ir virpėjimas išnyksta. Arba - virpa smakriukas, duodi krūtį ar čiulptuką, ir baigiasi.
Marmurinė oda: ar tai dirglumo ženklas?
Ar marmurinė oda - irgi dirglumo ženklas? Per kiek laiko „marmuras“ išnyksta? Ar kūdikėlis marmuruoja dėl tėvų kaltės, kai šie nesužiūri temperatūrų pokyčių, per staigiai vaikutį atšaldo? Ne, marmurinė oda nėra dirglumo požymis. Tai visiškai normali fiziologinė mažų kūdikių būklė, susijusi su kraujagyslių išsidėstymu ir reakcija, kai vienoje vietoje įvyksta spazmas, kitoje - atsipalaidavimas. Tai pirmųjų 2 mėnesių fiziologinė būklė, kuri po to turėtų mažėti. Oda marmurinė tampa dėl nebrandžios termoreguliacijos.
Kūdikėlių kūno temperatūra labai priklauso nuo aplinkos, todėl jie gali labai greitai atvėsti ir taip pat greitai perkaisti, - todėl pirmųjų mėnesių kūdikius reikia itin atidžiai rengti, kloti. Kita problema, kad kūdikiai iki metų negali prakaituoti dėl neišsivysčiusių prakaito liaukų. Žodžiu, odelė yra tokia nebrandi, termoreguliacija tokia prasta, kad vos tik gavusi šaltesnio oro, odelė tampa marmurinė. Kuo kūdikis liesesnis, kuo plonesnis jo poodis, tuo marmuruotumas labiau pastebimas. Kita vertus, poodinis riebalų sluoksniukas kūdikį šildo, ir jis ne taip greitai atvėsta.
Moro refleksas
Kūdikiai, išsigandę ar pajutę didelę erdvę apie save, skėstelėli rankytėmis. Tėvai jaudinasi, nes atrodo, kad vaikus labai baugus, dirglus. Kalbame apie Moro refleksą, kuris, kaip ir kiti refleksai, išnyksta iki 4 mėnesių. Iki tokio amžiaus kūdikėliai dar neturi valingos veiklos, o daugumą veiksmų atlieka motoriškai, refleksiškai. Refleksų yra daug - kūdikiai moka čiulpti, susirasti krūtį, sugniaužti rankytes, pagriebti, žingsniuoti, atsiremti kojytėmis ir t.t.
Moro refleksas - skėsčiojimas - tai įgimta instinktyvi išgąsčio reakcija. Šis išlikimo instinktas būdingas ir gyvūnams, kai išsigąstama kažko netikėto - garso, judesio, prisilietimo pojūčio, - ir pasiruošiama gynybai. Tik ką gimęs kačiukas ar šuniukas irgi turi tokį refleksą, tik jie ne skėsčioja letenėlėmis, o bėga. Žmogui likusi tik rudimentinė, nunykusi savigynos reakcija, tad kūdikėlis tik skėsteli rankytėmis, tarsi bandydamas save apkabinti ir apginti. To reflekso buvimas rodo, kad kūdikio nervų sistema susiformavusi gerai. Deja, tėvams atrodo, kad vaikutis labai baukštus ir perdėtai jautrus, o močiutės išvis barasi - kam gąsdinate kūdikėlį, žiūrėkite, kaip jis skėsčioja.
Tai neišmanymas - kūdikis turi skėsčioti, tik, žinoma, kas savaitę vis mažiau ir mažiau, kol, sulaukęs 4-6 mėnesių, visai nustos tai daryti.
Kūdikio rankų judesiai
Dažnai kūdikiai makaluoja, mosuoja rankytėmis. Internete parašyta, kad tokie judesiai turi gana greitai baigtis, kad tas nekontroliuojamas rankų judėjimas gali tęstis tik mėnesį kitą. Tačiau yra kūdikių, kurie taip makaluoja rankomis ir toliau - tik ne būdraudami, o miego metu, ir save budina. Kada sunerimti? Rankų judesiai vystosi kaip ir visa motorika - stadijomis. Pirmoji stadija yra refleksinė, antroji - valingų judesių įgijimo stadija, o trečioji stadija - tobulinimo. Beje, šioje trečiojoje stadijoje esame mes visi, nes galime lavinti ir tobulinti judesius mokydamiesi tapyti, griežti, siuvinėti.
Kūdikis pirmus mėnesius yra refleksinėje stadijoje, suspaudęs kumštukus dėl padidėjusio tonuso rankytėse, jas per pečius atmetęs, o kai guli ant nugaros - rankytes laiko šalia galvos sulenktas per alkūnes. Po dviejų mėnesių tam tikros nervinės skaidulos pasidengia mielinu, ir nerviniai impulsai jau pradeda sklisti, tonusas mažėja, kūdikis pradeda galėti šį tą daryti rankomis - vis dažniau kelia jas nuo padėties šalia galvos. Kai sulaukia 4 mėnesių, jo rankytės jau susitinka vidurio linijoje, ties pilvuku. Tai nėra sąmoninga veikla, tačiau kūdikis jau gali netyčia pasiekti pakabintą barškutį. Tas makalavimas rankytėmis yra tik tikslingų judesių užuomazga, jų gal būti labai daug ir jie būna „bet kokie“.
Todėl tėvams gali atrodyti, kad vaikas tiesiog mala rankomis. Tais judesiais reikia džiaugtis - vadinasi, rankutės laisvėja, jos jau juda ir ruošiasi tikslingiems judesiams. Seniau buvo mada vystyti vos ne iki metukų, kad naktį vaikas neišsiblaškytų ir neišsibudintų. Vadinasi, visais laikais kūdikiai naktį makaluodavo rankomis tam tikromis miego fazėmis. Nieko nepadarysi - tokia fiziologija, lieka tik palaikyti rankutes, pasūpuoti, apkloti.
Išmoktus įgūdžius kūdikiai naktį kartoja iki kuriozų, tėvai pasakoja, kad išmokęs verstis kūdikis, žiūrėk, vartaliojasi ir naktį, išmokęs ropoti, stojasi ant keturių, sėdėti - sėdasi, o išmokęs atsistoti, - stojasi lovytėje.
Dirglumas: visos paros užtaisas?
Ar dirglumas - visos paros užtaisas? Gali būti visaip. Kartais kūdikis labai neramus dieną, reikalauja dėmesio ir nežinia ko nori, o naktį puikiai miega. Bet dažniau būna taip, kaip sakote, - jei jau kūdikis jautresnės, dirglesnės nervų sistemos, tai bus ir dirglios dienos, ir dirglios naktys. Taip būna ne tik neurologinio dirglumo atveju. Visada reikia žiūrėti, ar kūdikis nealergiškas (alergiški vaikai būna neramūs ir dieną, ir naktį), ar kūdikiui tuo metu nėra kokių nors dirglumą skatinančių situacijų - slogos, besikalančių dantų. Svarbu stebėti ir virškinimo problemas, nes, kai pučia pilvuką, kai vaikutis viduriuoja, jam sutrikęs virškinimas, natūralu, kad jis bus dirglus, piktas, blogiau miegos.
Kada dirglumas praeina?
Kokios trukmės ta bėda - dirglumas? Kada išaugama? O gal neišaugama? Ar vaikas bus pažeidžiamas, isteriškas ir toliau? Sunkiausi būna 2-6 mėnesiai, nes kūdikis dar neturi jokios veiklos, nepasiims žaislo, nesusigalvos užsiėmimo. Jeigu kūdikis dirglesnis, lieka tik tėvų rankos ir kantrybė. Paskui tas dirglumas jau šiek tiek valdomas, nes kūdikį galima sudominti, nukreipti dėmesį, užimti - atsiranda daugiau veiklų, galima jas kaitalioti. Dirglų kūdikį tada jau galima laikyti ne tik ant rankų, bet - kad ir po keletą minučių -manieže, vaikštynėje, šokynėje, gultuke ir t.t. Kai pats išmoksta sėdėti, ropoti vaikščioti, dirglumas turėtų dar mažėti. Tėvams jokiu būdu nepasidaro lengviau, nes tenka dar labiau sutelkti dėmesį, bėgioti paskui, paprastai toks kūdikis nepasiduoda muštrui, nori viską daryt pats, paimtas už rankos, rangosi, nenori paklusti.
Kaip auginti dirgliuką?
Mamos guodžiasi, kad labai nusialina, išsenka, nespėja per dieną net pavalgyti. Gal migdyti suvyniojus rankas? Girdėjau, mamų psichiką labai pagerina Pamelos Druckerman knyga „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ („Bringing Up Bébé“). Jos esmė - suvokti, kad vaikas nėra pasaulio bamba. Mano patarimas - jau prieš gimstant vaikui nusiteikti, kad jis gali būti dirglus. Kodėl liaudies kūryboje yra posakis, kad, gimus kūdikiui, būna bemiegės naktys? Visose liaudies dainose apie motinystę naudojamas šis žodžių junginys. Juk ne šiaip sau. Geriau nusiteikti, kad ne viskas bus gražu ir gera, kad tikrai bus nelengva. Teks nemiegoti, teks nespėti pavalgyti, teks nepadaryti buities darbų.
Jei kūdikis neramus, jokia gėda prašyti pagalbos iš kitų artimųjų. Mama negali likti su tokiu kūdikiu viena, neva čia jos asmeninis reikalas. Jei kūdikis dirglus, tėtis vakare turi perimti jo nešiojimą ir raminimą, kad mama atsigautų, pailsėtų. Reikėtų labai patogiai susidėlioti buitį, neprisiplanuoti jokių papildomų darbų, tokių kaip langų valymas, uogienių virimas ar spintų tvarkymas. Visi tie darbai palauks, juk kūdikis amžinai nebus ant rankų. Sunkiausia dirglius vaikus auginti perfekcionistėms, kurių lūkesčiai yra tobuli. Geriausia pagalba - tiesiog nekelti sau pernelyg aukštų reikalavimų, kiekvieną galimybę išnaudoti poilsiui.
Taip pat nuoširdžiai patarčiau visus nuogąstavimus išsakyti gydytojui, turėti patikimą mediką - ar šeimos gydytoją, ar pediatrą, ar neurologą, kuris išklausys ir patars. Blogiausia likti vienai su interneto patarimais. Dažnai matome - sveikas, gal šiek tiek dirglokas, bet puikiai augantis kūdikis, o visa aplinka teigia - jis toks neramus, nes, matyt, serga. Vanduo juos tikrai nuramina. Tačiau to nereikia įsivaizduoti kaip darbo, kaip pareigos. Jei mama pavargs, bus įsitempsi, jokios naudos.
Dirglius kūdikius ramina lingavimas, jie nusiramina vežami vežimėliu, būdami gamtoje, kur garsai susilieja, niekas nebilda ir netuksi, nėra buities garsų. Mamos pasakoja, kad dirgliukai labai mėgsta važiuoti automobiliu. Pažįstu tėvų, kurie net naktį naudoja šią raminimo priemonę, - sėda į automobilį ir suka ratus apie miestą su kėdutėje sėdinčiu kūdikiu. Vis dėlto to nepatarčiau, tai nesaugu ir tikrai nėra didelės naudos vaikui uostyti išmetamąsias dujas. Jei vaikas nurimsta vežiojamas automobiliu, tai parodo, kad jam patinka monotoniškas greitis, supimas, tą patį galima bandyti kurti namuose. Kartais gali tikti atpalaiduojantys masažai. Nors kūdikiai šiaip masažų nelabai mėgsta, o dirglieji itin nepakantūs svetimų žmonių prisilietimams. Mes mėgstame masažus ir mums atrodo, kad kūdikiui irgi turi patikti, bet dažniausiai taip nėra.
Labai retai, nebent kai nustatoma rimta liga. Net tada dirglumas tėra lydintis simptomas, o pagrindinė priežastis yra liga. Dirgliems kūdikiams ir mažiems vaikams skurta švelnių homeopatinių vaistukų, kurie saugūs. Nepaaiškinamai dirglius vaikus siunčiame pas neurologą, gali būti skirta galvytės echoskopija, patikriname, ar nėra padidėjusio galvospūdžio požymių. Lyčių skirtumo čia nėra, vienodai dirglūs ir berniukai, ir mergaitės, užtat pavelėjimas - didelis. Jei vaikas dirglus, paklauskite tėvų, koks buvote jūs pats vaikystėje.
Ne tik kūdikiai savo dirglumu gali „pašokdinti“ tėvus. Tikimybė, kad dirglus kūdikis vėliau bus aikštingesnis, reiklesnis vaikas - didelė. Perkopę per pirmojo pusmečio slenkstį, tėvai gali šiek tiek atsikvėpti, tačiau prieš akis - daugybė padėjusio dirglumo tarpsnių, kai vaikas blogiau valgo, prasčiau miega, yra irzlus, ožiuojasi, atsisako paklusti rutinai.
Diegliukai: priežastys ir trukmė
Diegliukai - požymis, kad naujagimio žarnynas „mokosi“ „Šeimos medicinos centro“ vaikų ligų gydytoja Laima Bulikaitė paaiškina, jog pilvo skausmai atsiranda naujagimio žarnynui bandant „susidraugauti“ su šio pasaulio bakterijomis ir maistu. Kūdikis gimsta su praktiškai sterilia virškinimo sistema - ir ji turi prisitaikyti virškinti mamos pieną, įvairius kitus produktus. Virškinti mamos pieną pirmosiomis gyvenimo dienomis jam yra kiek lengviau, tačiau tuomet itin svarbu tampa, ką valgo mama.
„Diegliukai atsiranda dėl, sakyčiau, žarnyno nebrandumo, kūdikiui dar trūksta virškinimo fermentų. Ir jie gali pasireikšti nuo poros savaičių amžiaus iki 5-6 mėnesių. Kadangi niekas negali pasakyti, kiek jie truks - tai labai priklauso nuo kūdikio organizmo - tėvams sakau, kad iki 6 mėnesių. Įprastai trunka iki 3 mėnesių, tačiau nustačius ilgesnį terminą, tėvai supranta, kad reikia nenuleisti rankų, nemesti to, ką darė esant stipresniems diegliukams“, - sako pašnekovė. Diegliukų trukmė priklauso nuo to, kaip greitai kūdikio žarnynas užsipildo gerosiomis bakterijomis, kiek jis turi laktobakterijų, kiek - virškinamojo trakto fermentų.
Gydytojos teigimu, išsiaiškinta, jog didesnė tikimybė patirti pilvo diegliukus yra mažesnio svorio kūdikiams, turintiems rūkančius tėvus, gimę Cezario pjūvio metu. „Taip pat vaikas reaguoja ir į tėvelius: jei jie yra jautrūs, dirglūs, nervingi - vaikas taip pat dirgsta. Diegliukus lemia ir jo paties nervų sistema“, - sakė L.Bulikaitė.
Mamos mitybos įtaka kūdikio žarnynui
Kaip mamos mityba veikia procesus kūdikio žarnyne? Dar viena dažna dieglių priežastis - prarytas oras. Pasak gydytojos, kūdikis per daug oro priryja, kai nėra teisingai laikomas žindymo metu, taip pat tėvai nepasistengia, kad vaikas atsirūgtų. Iš stemplės aukštyn neišėjęs oras keliauja virškinimo traktu žemyn.
„Oras patenka į žarnyną ir tuomet kyla daug bėdų. Tokiais atvejais vaikas sudirgsta antroje dienos pusėje ir tai persikelia į naktį. Maitinimo padėtis turėtų būti taisyklinga ir jei vaikas maitinamas mišinukais - stenkitės, kad jis nepersivalgytų. Džiaugiamės, kai vaikas valgus, labai godžiai viską valgo - tačiau tokiu atveju jis prisivalgo daugiau oro“, - atskleidė L.Bulikaitė. Kai vaikas nesiskundžia apetitu, vertėtų jam kas kažkiek laiko duoti pailsėti, atsirūgti. Maitinant pieno mišinuku tarp maitinimų reikėtų duoti atsigerti nesaldinto vandens.
„Po maitinimo reikėtų ilgesnį laiką - apie 20 minučių, palaikyti kūdikį vertikalioje padėtyje - kad oras iš spranduko išeitų į viršų“, - kalbėjo vaikų gydytoja. Maitinančios krūtimi turėtų vengti jau minėto kofeino, vynuogių, razinų, varškės, pieno, sūrio, kopūstų, pupelių, aštrių ir riebių patiekalų, saldžių arbatų, saldumynų - šių produktų poveikį pajus ir vaikas. „Taip pat labai svarbi ir emocinė atmosfera - kaip jaučiasi mama? Paprastai vaikučiai labai jaučia tėvų emocijas. Kokias emocijas jie gauna - tokias ir atiduoda. Ir tuomet verkimo, irzlumo problema tampa dar didensnė“, - perspėjo vaikų gydytoja.
Jos teigimu, kai vaikas valgo iš buteliuko, kyla tos pačios problemos - vaikas prisivalgo oro. Tačiau jau sukurti čiulptukai, kurie nuorina buteliuko turinį.
Kaip palengvinti kūdikio būklę esant diegliukams
Jei kūdikis patiria diegliukus, galima išbandyti įvairias pozicijas, kurios leistų dujoms pasišalinti iš žarnyno: tai gulėjimas ant nugaros, vaiko nešiojimas vertikalioje padėtyje, pilvuko masažas pagal laikrodžio rodyklę, kojyčių prilenkimas prie pilvo, gulėjimas ant pilvuko. Galima naudoti ir šiltus kompresus. Jei nepadeda šie veiksmai, gali būti skiriami vaistai su semetikonu ir gerosiomis žarnyno bakterijomis.
„Gali būti skiriami mišinukai su gerosiomis žarnyno bakterijomis“, - sakė L.Bulikaitė. Jos teigimu, išimtiniais atvejais, kai kūdikis neima mamos krūties, negali jos žįsti arba mama serga kokia nors krūties liga, į buteliuką gali būti pilamas mamos pienas.
Netinkama mityba: grėsmė kūdikio sveikatai
Gydytojų teigimu, 1-3 metų vaikai yra stumte stumiami į pasaulį, kuriame vyrauja netinkami mitybos įpročiai. Tai sukuria grėsmę vaikų sveikatai ir tolesniam vystymuisi: nesaikingas riebalų, baltymų, cukraus vartojimas bei nepakankamas fizinis krūvis kelia nutukimo pavojų, nesubalansuota mityba ir naudingų maistinių medžiagų trūkumas silpnina imunitetą, mažyliai dažniau serga. Netinkama mityba taip pat prisideda prie daugelio kitų problemų: įvairių alergijų, pilvo skausmų, skrandžio veiklos sutrikimų, dantų ligų ir t.t.
Atlikus tyrimą taip pat paaiškėjo, kad tėvai linkę savo mažyliams duoti per daug pieno produktų. Ne išimtis ir įvairūs užkandžiai, pavyzdžiui, jogurtai su priedais, sausainiai, saldainiai ir varškės produktai, kurių sudėtyje yra daug cukraus - jais vaikai maitinami kasdien tarp pagrindinių patiekalų. Džiugina, kad 81 % apklaustųjų tėvų nurodė kiekvieną dieną vaikams duodantys vaisių ir daržovių (60 %), deja, dažnu atveju jie duodami tik kaip užkandis. Gydytojų susirūpinimą kelia tai, kad 43 % tėvų yra įsitikinę, jog saldinti gėrimai gali būti duodami 3 metų nesulaukusiems vaikams.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad dauguma (89 %) tėvų liaujasi gaminę vaiko poreikiams pritaikytą maistą jiems nesulaukus 2 metų.
Maistinių medžiagų poreikis vaikams
„Palygintis su suaugusiaisiais, vaikams reikia 5,5 kartų daugiau geležies, 4 kartus daugiau kalcio, 3 kartus daugiau nepakeičiamųjų riebalų rūgščių ir 7 kartus daugiau vitamino D vienam kilogramui kūno masės. Štai kodėl vaikams kartu su įprastu maistu būtina duoti jų amžiaus poreikiams pritaikyto įvairiapusio maisto bei vengti saldumynų, užkandžių, saldintų gėrimų ir produktų, kurių sudėtyje yra per daug baltymų ir riebalų“, - teigia Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos pirmininkas doc. dr.
Kūdikio kolikos: priežastys ir pagalba
Kūdikių kolikos - tai tipiški pirmųjų gyvenimo mėnesių fizinio diskomforto simptomai, pasireiškiantys intesyviu ir stipriu verkimu. Kolikos metu kūdikis staiga pradeda verkti, dažniausiai vakare. Lyginant su įprastu kūdikio verksmu, šis verksmas yra garsesnis, intensyvesnis, aukštesnių tonų, jį galima pavadinti rėkimu. Remiantis medicinine statistika, iki 20 proc. visų kūdikių kenčia nuo šio diskomforto, kuris paprastai prasideda nuo 2-3 gyvenimo savaitės ir trunka iki kelių mėnesių.
Nors kolikos sukelia didelį stresą tėvams, jų priežastys nėra iki galo aiškios. Tai - neįminta gamtos paslaptis. Medicininėje literatūroje galima rasti išvadą, kad kolikos yra kažkas panašaus į „naujagimio migreną“, tai yra galvos skausmus, kurie atsiranda nesubrendusios nervų sistemos fone. Dauguma pediatrų pripažįsta, kad niekas nežino, kas yra kolikos, bet tai tikrai ne liga, o įprasta vaiko fizinė būklė. Vadinasi, turime suprasti, kad vaikas verkia būdamas visiškai sveikas - be karščiavimo, dehidratacijos ar alkio požymių.
Kolikos priežastys:
- praalkęs kūdikis maitinimo metu labai skuba pasisotinti, todėl netinkamai apžioja motinos spenelį, arba maitinant mišinukais naudojamas netinkamos formos čiulptukas, arba čiulptukas su per didele skylute, dėl ko kūdikis pritraukia daug oro.
- mažylis turi išleisti maitinimo metu susikaupusį orą, todėl būtina leisti jam atsirūgti.
- kūdikis labai daug laiko praleidžia horizontalioje padėtyje, t. y. gulėdamas, todėl virškinimo procesas (taip pat ir dujų susidarymas bei pratekėjimas per žarnyną) sukelia papildomą diskomfortą, sunkumo jausmą bei skausmą - kolikas.
- kūdikis labai daug verkia, o tai jau tikri spąstai. Jausdamas didelį fizinį diskomfortą mažylis ir verkia, ir šaukia. Plačiai atverdamas burną mažylis neišvengiamai nuryja vis naujas oro porcijas.
- kūdikis yra permaitintas. Kūdikiai turi įgimtą sotumo jausmą, todėl jiems reikėtų valgyti tik tiek, kiek jie patys nori. Jei kūdikis suvalgo maisto kiekį, kurio nesugeba suvirškinti (Jūs jį permaitinate), maisto likučiai, kuriems neužteko fermentų, žarnyne pradeda rūgti.
Nežiūrint į intensyvaus verksmo priepuolius, kūdikis yra visiškai sveikas: jis nėra vangus, normaliai priauga svorio, valgo su apetitu, gerai miega ir, paprastai, visada gerai leidžia laiką, išskyrus šias tris pragaro valandas. Visi kūdikiai yra skirtingi, todėl universalių ar klasikinių pagalbos priemonių nuo kolikų nėra, jų reikia ieškoti kiekvienam individualiai.
Kaip padėti kūdikiui esant kolikoms:
- Masažas. Švelniai masažuokite visą mažylio kūną ir stebėkite reakciją.
- Baltas triukšmas - tai pažįstamos ir jaukios atmosferos sukūrimas.
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Kūdikis sėdi: kada pradėti ir kaip padėti? Patarimai tėvams
- Kūdikis nemiega naktį: priežastys ir veiksmingi sprendimai
- Efektyvūs būdai gydyti ir išvengti šlapimo pūslės uždegimo nėštumo metu
- Netikėti atskleidimai apie „Panorama“ vaikiškas prekes: atsiliepimai ir svarbiausi patarimai tėvams!
žymės: #Kudiki