Nieko nėra amžino, kaip kad nieko nėra galingesnio už laiką. Jo tėkmės niekam nepavyko sustabdyti. Neveltui sakoma, jog laikas yra visagalis.
Jam turime paklusti visi, tiek gyvi, tiek negyvi organizmai. Tūkstančiai mokslininkų, mąstytojų, filosofų, astronomų bandė, bando ir dar kiek kartų bandys pažaboti nestabdomą laiko tėkmę.
„Laiko sąvoka yra aiški. Valanda susideda iš žinomo skaičiaus minučių, diena - iš valandų, o metai - iš dienų. Tačiau mes retai kada pagalvojame apie pačią laiko esmę.
Laikas eina nesustodamas, o mes tik sekame jį laikrodžio ir kalendoriaus pagalba. Kol kas negalima jo tirti mikroskopu ar juo eksperimentuoti. Ir vis dėlto jis vis eina.
Negalima pasakyti, kas tiksliai atsitinka laikui praėjus. Laikas išreiškiamas per pasikeitimus, pavyzdžiui, mėnulio apkeliavimu aplink žemę. Laiko slinkimas yra artimai susijęs su erdvės sąvoka.
Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvė, arba visata, atsirado staiga įvykus dideliam sprogimui prieš 13,7 milijardų metų. Iki tol viskas buvo sutalpinta be galo mažame taške.
Šis taškelis talpino materiją, iš kurios vėliau kilo saulė, žemė ir mėnulis - dangaus kūnai, kurie mums pasakoja apie nuolat bėgantį laiką. Iki didelio sprogimo nebuvo nei erdvės, nei laiko.
Pagal reliatyvumo teoriją laiko sąvoka prasideda nuo didelio sprogimo, kaip ir platumos lygiagretės prasideda Šiaurės poliuje. Negalime nueiti toliau į šiaurę, negu iki Šiaurės ašigalio, aiškina Kari Enqvist, kosmologijos profesorius.
Viena labiausiai specifinių laiko savybių yra faktas, kad jis matuojamas judėjimu ir tampa aiškus per judėjimą. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvės vystimasis gali baigtis Visatos griūtimi.
Visa materija tuomet vėl susitrauktų į mažą taškelį, kuris užbaigtų laiko koncepciją, kokią mes suprantame. Vis dėlto paskutiniai stebėjimai nepalaiko sugriuvimo teorijos, greičiau, tarpgalaktiniai atstumai didėja begaliniu greičiu, pridūrė Enqvist (pagal „Science daily“ „Mokslo Lietuva“ 2005-04-17)“.
Taigi laikui nesustabdomai bėgant sensta ir nyksta viskas kas rodos dar taip nesenai atrodė amžina. Neamžinos yra ir visuomenės. Visos, o ypač modernios visuomenės sensta.
Tai priklauso nuo gimstamumo mažėjimo ir sveikatos apsaugos gerėjimo. Modernioje visuomenėje neskubama gimdyti vaikų kol išsimokslinama, kol įsidarbinama, lipama karjeros laiptais, kuriama materialinę bazę ir t.t.
Vėliau turėti vaikų arba neįstengiama, arba nebenorima, pripratus prie laisvo gyvenimo. Modernioje visuomenėje taip pat užtikrinama gera sveikatos priežiūra ir sveikatos apsauga.
Sveikas maistas, sveikas gyvenimo būdas, geras poilsis, laiku diagnozuojamos ligos ir imamasi radikalių priemonių ligų židiniams pašalinti, neleidžiant joms plisti. Taigi modernioje visuomenėje žmogus gyvena ilgiau.
Didėjant ilgaamžių žmonių skaičiui visuomenėje kyla kartų sąveikos problemos - jaunimui nelengva gauti darbo, o seniems žmonėms jį praradus tampa ypatinga problema. Senų žmonių skaičiaus didėjimas lydimas ligų ir negalios.
Tačiau negalios didėjimas senstant ypač pabrėžiamas tarp jaunų žmonių. Jaunimas nepatenkintas senais žmonėmis, kadangi jais reikia rūpintis, išleidžiant dideles sumas pinigų jiems gydyti ir prižiūrėti.
Neretai senų žmonių stengiamasi atsikratyti apgyvendinant juos pensionuose bei prieglaudose. Tokius jaunimo veiksmus lydi socialinė izoliacija, kai seni žmonės jaučia tiek psichologinį, tiek fizinį diskomfortą, išėjus į pensiją sumažėja pajamos, netenkama socialinio prestižo, jie nustumiami į visuomenės paribį ir reikia prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių bei sąlygų .
Kadangi šis sociologijos kursinis darbas skirtas nagrinėti amžiaus ir senėjimo šiuolaikinėje visuomenėje problemoms, tai jame bus susitelkta į klausimus bei problemas susijusias su žmonių amžiumi bei senėjimu.
Sociologijoje senėjimą nagrinėja gerontologija. Gerontologai analizuoja biologinius ir socialinius senėjimo procesus, jų sąveiką gyvenimo eigoje.
Jie siekia suprasti senėjimo priežastis bei prevencijos mechanizmus, sukurti sąlygas būtinas sėkmingam senėjimui ir senatvei. Siekiant pažinti ir valdyti senėjimo procesus reikalingos įvairių mokslo sričių bei gerontologinės praktikos žinios.
Todėl gerontologai remiasi atitinkamos profesinės veiklos srityse sukaupta patirtimi bei tyrimų rezultatais. Biologai tyrinėja, kaip senėjimas veikia žmogaus imuninę sistemą.
Gydytojai siekia rasti ligų gydymo būdų, efektyvių seniems žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi ir, kurie turi psichikos sveikatos problemų. Psichologai studijuoja kūno koordinacijos bei intelektualinės veiklos pakitimus, ekonomistai analizuoja kokios pajamos reikalingos pagyvenusiems ir seniems žmonėms, norint užtikrinti jų gyvenimo kokybę.
Aplinkos pritaikymo specialistai siekia sukurti jaukią, patogią ir saugią gyvenamą aplinką senam žmogui. Pensijų konsultantai domisi pensijų padidinimo būdais. Sociologai analizuoja, kaip senėjimas paveikia žmogaus socialinius vaidmenis ir ryšius, siekia nustatyti seniems žmonės optimalius paslaugų variantus ir modelius.
Socialiniai darbuotojai padeda seniems žmonėms sustiprinti, atstatyti ar iš naujo atrasti ryšį su aplinka. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, kol galų gale visas šias veiklos sritis apibrėžti bei pavadinti - gerontologija, tačiau suprantant, kad ši sąvoka yra kompleksinė, atvira ir negali būti apibrėžta vienprasmiškai .
Taip pat darbe siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp teigiamų ir neigiamų senėjimo aspektų, išryškinant senus žmones kaip neįkainuojamą kiekvienos visuomenės dalį. Tai ypač svarbu senstančiose XXI a. visuomenėse, kur tenka spręsti ne tik bedarbystės, bet ir kompetentingų darbuotojų stokos problemas.
Nuo Ko Viskas Prasidėjo
Nuo pačios žmonijos atsiradimo pradžios buvo pagrindinis klausimas: kokia yra senėjimo priežastis ir kokios yra galimybės sustabdyti senėjimą. Tačiau jau įrodyta, kad senėjimo kaip ir laiko sustabdyti neįmanoma.
Senėjimą galima dalinai atitolinti, palengvinti jo pasemes ar kitaip įtakoti, pasitelkus naujausias technologijas bei medicinos laimėjimus. Tačiau visiškai sustabdyti, išrandant taip vadinamą jaunystės eliksyrą dar niekam nepavyko.
Visiems žinoma, kad nemiršta tas, kas negyvena, nes sunaikinti mirtį galima tik sunaikinus gyvenimą. Nagrinėjant senėjimą kaip procesą mokslininkai nustatė, kad negalima prailginti gyvenimo daugiau nei užkoduota kiekvieno žmogaus genetinėje medžiagoje - dezoksiribonukleino rūgštyje (DNR).
Tačiau įdomu kiek žmogus galėtų nugyventi, jei sugebėtų atsiriboti nuo išorinių veiksnių, stresų, ligų ir kt.? Mokslininkai pabandė atlikti tyrimą naudodami ląstelių kultūrų metodą tirdami žmogaus ląsteles ne organizme, bet kolbose ir sudarydami šioms ląstelėms idealias sąlygas.
Vienas tokių ląstelių tipas - fibroblastinės ląstelės. Jos būdamos daugumos žmogaus audinių elementais gamina vieną iš pagrindinių odos ląstelių, raumenų, sausgyslių ir kraujagyslių sistemos komponentą baltymą - kolageną.
Šios ląstelės buvo paimtos iš įvairaus amžiaus žmonių. Eksperimento metu buvo nustatyta, kad jauno (iki 20 metų) žmogaus ląstelės dalijosi daugiau kartų nei ląstelės paimtos iš senesnio amžiaus žmonių.
Tiesa galutiniai neištirta ar panašiai fibroblastai elgiasi ir žmogaus organizme, tačiau faktas, kad ląstelių kiekis senstančio žmogaus organizme mažėja. Štai senyvų žmonių smegenų masė mažesnė nei vidutinio amžiaus žmonių, o skonį suvokiančių ląstelių ant jauno žmogaus liežuvio yra beveik tris kartus daugiau nei ant seno .
Taigi audinių nykimas ir yra ląstelių nykimo pasekmė, todėl, jeigu žmogus sugebėtų išvengti mirties nuo ligų, jis vis vien mirtų, nes jo ląstelės po tam tikro skaičiaus pasidalijimų liautųsi vykdę savo funkcijas.
Pravartu prisiminti inžinerijos sąvoką - vidutinis mašinų eksploatavimo laikas. Remontas ir dalių keitimas gali tik prailginti mašinos naudojimo laiką. O kas pasakytina apie žmogaus gyvenimo trukmę?
Šiuo metu kriterijus jai nustatyti yra atskiro organizmo augimo ir brandos laiko trukmė. Todėl remiantis statistiniais apskaičiavimais, kiekvienam gyvūnui jo gyvenimo trukmė yra vidutiniškai 5 kartus ilgesnė už laiką per kurį gyvūnas išauga ir subręsta.
Tęsiant temą apie fiziologinius pokyčius žmogui senstant, būtina paminėti, kad fiziniai sugebėjimai yra didžiausi tarp dvidešimties ir trisdešimties metų. Tai pirmieji pastebi sportininkai.
Pasaulyje garsūs sprinteriai ir plaukikai, kurie geriausių rezultatų pasiekia būdami paaugliai ar vos perkopę dvidešimtmetį. Tačiau dauguma žmonių, kurių kasdienybė nereikalauja didelių fizinių pastangų, beveik nepajunta ankstyvųjų silpnumo požymių.
Taigi, jei fiziškai silpnėti pradedama gana anksti, ir tai ryškiau pajunta tik vyresni žmonės, tačiau dėl silpstančio regėjimo aštrumo ir susilpnėjusio prisitaikymo prie kintančios šviesos senesni žmonės patiria daugiau nelaimingų atsitikimų.
Prie jutimo gebėjimų galima priskirti ir klausą, atstumo suvokimą, reakcijos greitį bei ištvermę. Senstant laiptai darosi vis statesni, laikraščio raidės mažesnės, atrodo, neaiškiau pradeda kalbėti aplinkiniai.
Todėl žmonės sulaukę 70-75 metų sukelia daugiau avarijų ir pasiekia santykinai didelį paauglių padaromų autoįvykių skaičių (JAV Nacionalinė tyrimų taryba 1990).
- blogosios: silpsta imuninė organizmo sistema, kovojanti su ligomis, todėl vyresni žmonės tampa jautresni pavojingoms ligoms pvz. vėžiui, plaučių uždegimui ir kt.
- gerosios: dėl per visą gyvenimą susikaupusių antikūnių seni žmonės rečiau serga trumpalaikėmis ligomis pvz.
Remiantis tyrimų atliktų 1990 metais JAV Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenimis vyresni kaip 65 metų žmonės dukart mažiau nei 20-mečiai ir penkis kartus mažiau nei ikimokyklinukai kasmet serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis.
Gimusių JAV, Kanadoje ir Australijoje vidutinė gyvenimo trukmė yra 75 metai, tačiau statistika rodo, kad žmonės, sulaukę 65 metų dar gali gyventi iki 83-jų ir ilgiau. Tai lemia tiek paveldimumas, tiek gyvenimo būdas.
Tam be abejo turi įtakos su amžiumi susiję mitybos, fizinės veiklos, rūkymo ar alkoholio vartojimo padariniai. Netgi klausa, rega, skonis bei plaučių veikla silpnėja ne dėl amžiaus. Svarbu tai ką mes darome savo akims, ausims, plaučiams ir liežuviui.
Psichologiniu požiūriu senstant lėtėja ir nerviniai procesai ir tai pasireiškia gebėjimu apdoroti gaunamą informaciją. Mokslininkų įrodyta, kad apie 80-uosius gyvenimo metus smegenų masė ir būna sumažėjusi 5%, tačiau tai kompensuoja nervinių ryšių skaičius, ypač tų žmonių, kurie yra aktyvūs visą gyvenimą .
Apibendrinat mintį norėtųsi patarti - naudok ir neprarasi. Greičiau surūdija tai, kas nenaudojama, negu nusinešioja tai, kas per daug naudojama. Deja kai kurie žmonės praranda tragiškai daug smegenų ląstelių.
Tai gali iššaukti tiek smegenų navikas, tiek alkoholizmas, kurie yra pagrindinės smegenų erozijos priežastys. Kita, ypač bauginanti negalia - Alzhaimerio liga, kuria suserga apie 3% 75 metų sulaukusių žmonių.
Ši liga gali pažeisti netgi šviesiausią protą. Pirmiausia sutrinka atmintis, vėliau mąstymas ir kalba. Ligai progresuojant sutrinka fiziologinės ir kitos funkcijos kol galų gale žmogus tampa psichiškai „tuščias“ be jokių žmoniškųjų savybių.
Vertinant pažinimo pokyčius žmogui senstant, buvo atlikta eilė bandymų ir eksperimentų, kurie leidžia teigti, jog bandant prisiminti nereikšmingą informaciją ar nesvarbius įvykius paaiškėjo, kad kuo žmogus senesnis tuo daugiau daro klaidų.
Tačiau turtingos senesnių žmonių žinios padeda jiems „pagauti“ prasmingą informaciją. Todėl gebėjimas mokytis ir prisiminti įgūdžius bei prasmingą medžiagą mažiau menkėja .
Bandant analizuoti kaip kinta bendrasis intelektas, priklauso nuo to kokią intelekto apraišką matuojame. Tvirtasis intelektas - žmogaus sukauptos žinios, atspindimos žodyno tekstais - stiprėja iki senyvo amžiaus, o lankstusis intelektas - žmogaus gebėjimas abstrakčiai mąstyti, pavyzdžiui sprendžiant logines problemas senstant silpnėja (Cattell, 1963; Horn, 1982).
Atsižvelgus į išsilavinimą matyti, kad verbalinis intelektas nuo 20 iki 70 metų nekinta, o neverbalinis, pasireiškiantis sprendžiant įvairias užduotis ir galvosūkius, silpsta. Tuo galima paaiškinti kodėl matematikai ir kiti mokslininkai didesnę dalį savo atradimų padaro trečiame ar ketvirtame savo gyvenimo dešimtmetyje, o literatai, filosofai ar istorikai daugiausia pasiekia penktame ir šeštame gyvenimo dešimtmečiuose.
Tai puikiai pabrėžia Marie von Ebner-Eschenbach („Aforizmai“ 1883): „jaunystėje mokomės, sendami suprantame“. Taigi intelektas stiprėja ar silpnėja priklausomai nuo to kaip mes jį vertinsime.
Amžiaus Skirstymas
Amžius, kurio sulaukę žmonės apibrėžiami kaip seni, priklauso nuo žmonijos istorijos laikotarpio. Dar prieš keletą šimtmečių senais buvo laikomi vyresni kaip 30 metų asmenys. Tokių ilgaamžių kaip mūsų protėvis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kuris pragyveno 80 metų buvo vienetai .
Amžiaus stratifikacija parodo nelygų įvairaus amžiaus žmonių pasiskirstymą pagal sveikatą, valdžią ir privilegijas. Įvairiose visuomenėse pasireiškia skirtumai priklausantys nuo industrinio ir technologinio išsivystymo.
Agrarinėse visuomenėse iš pradžių valdžią užgrobė stipresni vyrai, kurie vėliau fizinę jėgą pavertė ekonomine galia. Moderniose visuomenėse valdžia mažiau priklauso nuo amžiaus. Lyderiai paprastai būna vidutinio amžiaus žmonės.
Darbas seniems nėra tokia būtinybė kaip nemoderniose visuomenėse. Kaip jau buvo minėta, įvairiose epochose skirtingai vertinama žmogaus branda tiek fizine tiek psichologine prasme. Mūsų laikais žinoma, kad žmonės ankščiau bręsta, vėliau sensta ir ilgiau gyvena.
Jei pažvelgsime aštuoniolikmečio akimis, tai žmogus perkopęs trisdešimtį bus jau pagyvenęs, o trisdešimtmetis manys, jog pagyvenęs žmogus tampa tik po penkiasdešimties metų. Tą patį galime pasakyti ir apie kitas amžiaus grupes.
Todėl pabandykime užduoti šį klausimą ir sau - kada gi žmogus laikomas senu? Įvairiose kultūrose gyvenimo etapai skirstomi įvairiai. Antai Šv. Lauryno salos eskimai, senais laiko tuos vyrus ar moteris, kurie tampa nepajėgus atlikti savo funkcijų t.y. medžioklei ir panašiai.
Tačiau vėlgi istorijoje žinomi faktai kai septyniasdešimt perkopę vyrai susilaukė palikuonių. Praėjusiame amžiuje buvo manyta, jog žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į keturis etapus: kūdikystė, vaikystė, paauglystė, suaugusiojo amžius ir senatvė.
Tačiau ši nuomonė jau atgyveno. Pavyzdžiui JAV yra skirstoma bent dešimt amžiaus tarpsnių: kūdikystė, ikimokyklinis amžius, darželinukas (mamos mokykla Prancūzijoje), pradinės mokyklos amžius, vidurinės mokyklos amžius (intermediate), aukštosios mokyklos amžius, pagyvenusio žmogaus amžius (young-old) ir senas amžius (old-old) (Hooyman & Kiyak, 1996) .
Dabar kai kurie mokslininkai jau pradėjo skirstyti ir seną amžių į ankstyvąją senatvę (65-75 metai) ir vėlyvąją (po 75 metų), kai fiziškai silpnėjama daug greičiau.
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Kūdikis sėdi: kada pradėti ir kaip padėti? Patarimai tėvams
- Kūdikis nemiega naktį: priežastys ir veiksmingi sprendimai
- Pakaušio Sumušimas Kūdikiui: Kaip Atpažinti, Gydymas ir Svarbiausi Patarimai Tėvams
- Nėštumo testas Camelia vaistinėje: kaip teisingai atlikti ir interpretuoti rezultatus?