Beveik kiekvieno kūdikio gyvenime ateina diena, kai jis į burną įsikiša pirštą, nykštį ar net visą kumštį. Mamos sunerimsta, ar netaps pirštų čiulpimas ilgai užsitęsusiu žalingu įpročiu.
Kodėl Kūdikiai Čiulpią Pirštus?
Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia. Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais. O stebint vaikelį gimdoje tyrimo ultragarsu metu išsiaiškinta, jog dažniausias mažojo užsiėmimas - čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį). Manoma, jog taip žmogučiai mokosi žindimo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus - maitinimuisi iš motinos krūties. Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje.
Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietusiam, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos. Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius. Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną iš mamos hipofizio į kraują. Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis.
Pirštukų čiulpimas po gimimo tampa visiškai kitokiu elgesiu - mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti. Tačiau žindymas yra ne tik būdas teikti kūdikiui geriausią maistą - motinos pieną, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas.
Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, kad tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką. Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota apgaulinga priemonė, nesivarginant patenkinti tikruosius mažojo žmogaus poreikius. Todėl tai nėra geras problemos sprendimas. Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą.
Siaurą tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna - tarp vaiko dantenų lieka vos 4-5 milimetrų tarpas. Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį. Tada kenčia abu: kūdikis - dėl neprivalgymo, o mama - dėl pieno sąstovio krūtyse ir traumuojamų spenelių (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų. Dar viena blogybė - čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu juos nuvalo aplaižydami sergantys suaugusieji.
Likus maždaug mėnesiui, kol išdygs pirmasis dantukas, kūdikis pradeda justi perštintį dantenų niežulį. Pats vaikas geriausiai išmatuoja šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės slenkstį, bando tą niežulį malšinti kasydamasis ranka ar pirštu. Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties - dantukų dygimo sukeltų jutimų.
Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas - sudirgusias dantenas nuramins kontaktas su krūties oda. Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę.
Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio (proto ir judesių) vystymosi etapas - susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis. Burna - pirmoji „tyrimų laboratorija“. Joje kūdikis išsiaiškina, kad anksčiau daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties kūno dalys ir kad jos… nevalgomos! Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą.
Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažasis žmogus atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius. Tai yra didžiulė pažanga. Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje. Štai tada vietoje pirštukų į burną ištirti keliaus viskas, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje.
Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas… O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų.
Šešių mėnesių mažylis jau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando kažką sakyti, moka pakviesti bendrauti, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą. Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais.
Ne tik dideli žmonės, bet ir mažas vaikas, net kūdikis gali būti su charakteriu. Ir savam sprendimui jis gali teikti pirmenybę. Juolab jeigu ne vieną kartą jam teko įsikišti į burną nykštį vietoj mamos krūties ir tai kūdikis darė kaip tik tiksliai tuo momentu, kai to poreikį patenkinančio veiksmo labiausiai reikėjo. Sukėlęs maksimalų efektą, jis gali likti kūdikio atmintyje kaip geriausias.
O kadangi šį veiksmą kūdikis atlieka savo sprendimu ir valia, net ir labai mažas žmogus gali jausti savotišką pasididžiavimą, savo vertę. Todėl gal ir nederėtų blokuoti šių vaikelio savarankiškumo apraiškų.
Kada Piršto Čiulpimas Gali Būti Problema?
Jeigu pirštą nuolat čiulpia metinukas, tai gali būti požymis, kad sulėtėjo vaiko vystymasis arba jis apleistas. Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą. Nuogąstaujama, kad gali suplonėti pirštukas, kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis.
Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo. Epizodiškas, tik retkarčiais, piršto čiulpimas laikomas normaliu dalyku ir nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai maždaug iki dvejų metų. Tokio amžiaus vaikai čiulpdami pirštą nusiramina, jaučiasi saugūs, pagaliau jiems tiesiog patinka.
Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti jau 2-4 metų vaikams. Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.
Kaip Padėti Vaikui Atsikratyti Piršto Čiulpimo Įpročio?
Psichologai nepataria tramdyti vaiką ir nuolat kartoti, kad ištrauktų pirštą iš burnos. Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Geriau nereikia pyktis su vaiku dėl šio įpročio, kritikuoti pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro.
Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan. Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite. Atpratimą nuo piršto, kaip ir nuo čiulptuko, galima paspartinti. Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla. Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms.
Neužsiūkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis. Vaikas vien dėl to nepasidaro laimingesnis. Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus.
Patarimai, Kaip Atsikratyti Piršto Čiulpimo:
- Ištepkite vazelinu: Vaikui dažniausiai nepatinka vazelino skonis, tad jo paragavęs jis, greičiausiai, nebenorės kišti piršto į burną.
- Nustatykite, kas vaikui iššaukia norą imti pirštus į burną: Išsiaiškinę veiksnius, galėsite spręsti, kaip juos pašalinti, arba kaip išmokyti vaiką įveikti stresą ar nerimą kitais būdais.
- Sveikas skanėstas vietoj piršto: Tai gali būti, pavyzdžiui, braškės arba mėlynės.
- Šilkinis užtiesalas nusiraminimui: Švelni tekstilė stimuliuos vaiko lytėjimo pojūtį ir jį nuramins.
- Nebauskite vaiko už nykščio čiulpimą: Nebauskite vaiko, bet švelniai pasikalbėkite su juo - paklauskite, kodėl jis kiša pirštą į burną, kad geriau suprastumėte tokio elgesio motyvus ir priežastis.
- Prie nykščio medicininiu pleistru priklijuokite vatos kamuoliuką: Taip apklijuotą pirštą bus nepatogu kišti į burną, o įkišus - nemalonu.
- Papasakokite vaikui, kodėl tai pavojinga: Nors mažas vaikas ir nesupras visų pavojų, pasistenkite kalbėti jam suprantamais žodžiais.
- Taikykite pozityvaus auklėjimo metodus: Galite nubraižyti lentelę ir žymėti vaiko progresą, o surinkęs tam tikrą kiekį taškų vaikas gali už juos gauti skanėstą.
- Padėkite jiems rasti kitus nusiraminimo būdus: Mokykite vaiką kūrybingai malšinti įtampą ar susidoroti su liūdesiu ar nerimu.
- Užklijuokite ant nykščio pleistrą: Įkišęs apklijuotą pirštą į burną, vaikas pajus nemalonų skonį ir jį iškart ištrauks.
Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra individualus, ir tai, kas veikia vienam, nebūtinai tiks kitam. Būkite kantrūs, supratingi ir palaikykite savo vaiką šioje kelionėje.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Kūdikis sėdi: kada pradėti ir kaip padėti? Patarimai tėvams
- Kūdikis nemiega naktį: priežastys ir veiksmingi sprendimai
- Sužinokite, Kaip Efektyviai Kovoti su Dažniausiais Nėštumo Metu Pasitaikančiais Tinimais – Priežastys ir Gydymo Būdai
- Neįtikėtini Patarimai Geram Miegui Nėštumo Metu – Būsimų Mamų Išsigelbėjimas!