Jei šlapi pirštukai ir apkramtyti nagai jums gerai pažįstamas vaizdelis, žinokite, kad esate tik vieni iš daugelio dėl to besijaudinančių tėvų. Nagų kramtymas - vienas dažniausiai pasitaikančių vaikų įpročių. Anot kai kurių tyrimų, net 40 % vaikų tarp 5 ir 18 metų kramto nagus (kartais - net kojų). Ankstyvoje vaikystėje tai vienodai būdinga ir mergaitėms, ir berniukams; paauglystėje tai dažniau daro berniukai.
Jei jūsų vaikas nuolat čiupinėja, sukinėja ar pešasi plaukus, greičiausiai auginate mergaitę. Šis įprotis prasideda ankstyvoje vaikystėje ir gali tęstis iki paauglystės. Kai kurios mergaitės šiuo įpročiu užsikrečia jau būdamos paauglės.
Nosies krapštymas - įprotis, prasidedantis vaikystėje, tačiau jis gali tęstis net ir žmogui suaugus. Sunku tuo patikėti? 1995 m. atliktas tyrimas parodė, kad net 91 % suaugusiųjų reguliariai krapšto nosį.
Ekspertai teigia, kad ne visada aišku, kas sąlygoja įpročio atsiradimą, tačiau pripažįsta, kad tai yra išmoktas elgesys, nedarantis vaikui žalos. Dalis vaikų įprotį perima iš nuobodulio, neturėdami ką veikti, kitiems tai tampa būdu nusiraminti. Kai pamatysite vaiką ir vėl krapštantį nosį, pabandykite prisiminti, kokią stresinę situaciją jam teko neseniai išgyventi. Taip pat gali būti, kad vaikas mėgdžioja jūsų elgesį. Ar jūs kramtote nagus? Tyrimai rodo, kad šis įprotis netgi gali būti sąlygotas genetiškai.
Kiti įpročiai gali būti kilę iš kūdikystės. Nykščio čiulpimas kūdikiui yra malonus procesas, primenantis valgymą. Dėl šių malonių asociacijų įprotis gali pereiti ir į vaikystės etapą. Plaukų čiupinėjimas gali būti vienas iš būdų atkurti kontakto su mamos kūnu ar drabužiais pojūtį. Kiti vaikai įgyja įprotį norėdami sulaukti dėmesio arba manipuliuoti tėvais. Jei jūsų vaikui atrodo, kad jį ignoruojate, jis gali susigalvoti įprotį, kuris nervins ir atkreips jūsų dėmesį. Nenorėdamas eiti miegoti, vaikas gali sulaikyti kvėpavimą, tikėdamasis, kad tėvai nusileis. Tai išmoktas elgesys, rodantis, kad vaikas nori kontroliuoti aplinką.
„Geros žinios - daugelis įpročių dingsta savaime“, - sako pediatras psichologas D‘Arcy Lyness. „Vienus tėvus jie siutina, kiti yra tolerantiškesni. Dažniausiai įprotis palaipsniui išnyksta, ypač jei tėvai į jį nekreipia dėmesio. Įpročiai dažnai išnyksta ir vaikui pradėjus lankyti mokyklą.
Kaip atpratinti vaiką nuo blogų įpročių?
Jei jums atrodo, kad vaikas jau per didelis turėti vienokį ar kitokį įprotį ar jei tas įprotis erzina kitus, pasinaudokite šiais patarimais:
- Pasakykite vaikui, kad jums nepatinka jo elgesys ir paaiškinkite kodėl. Pavyzdžiui: „Man nepatinka, kai kramtai nagus. Tai atrodo negražiai. Gal galėtum to nedaryti?“ Tai tinka maždaug trijų metų vaikams. Svarbiausia, kad jei kitą kartą pamatysite vaiką vėl kramtantį nagus, nebarkite ir nepamokslaukite. Bausmės, pajuoka ar kritika gali tik paskatinti netinkamą elgesį.
- Įtraukite vaiką į kovą su įpročiu. Paklauskite, ar vaikas nori jo atsikratyti ir kaip geriausiai tai padaryti. Jei jūsų penkiametis sūnus grįžta iš darželio verkdamas, nes vaikai šaipėsi iš jo įpročio, priimkite tai kaip sūnaus pagalbos prašymą.
- Aiškiai pasakykite, kokio elgesio tikitės. Vietoj „nekramtyk nagų“ pasakykite „leisk savo nagučiams augti“. Kartais padeda specialūs bjauraus skonio tepaliukai, bet nuolatinis jų naudojimas gali būti neefektyvus.
- Pagirkite ir apdovanokite vaiką už savikontrolę. Pavyzdžiui, leiskite dukrai nusilakuoti nagučius, jei ji stengiasi nustoti juos kramtyti. Kaskart, kai sūnus susituri ir ištraukia pirštą iš burnos, leiskite jam ilgiau pažiūrėti televizorių ar paskaitykite pasaką.
- Jei jūsų vaiko įprotis - kvėpavimo sulaikymas, geriausia būtų jį tiesiog ignoruoti. Dėmesio rodymas tik paskatins tokį elgesį. Išeikite iš kambario. Net jei vaikas nualptų, jam tai nepakenks. Jis supras, kad demonstruodamas ožius vis tiek negaus, ko nori.
Įpročiai neatsiranda ir neišnyksta per vieną dieną. Procesas, kai blogą įprotį pakeičia naujas geras, gali tęstis 3 ir daugiau savaičių. Nepamirškite vaiko apdovanoti už gerą elgesį.
Kada ieškoti profesionalios pagalbos?
Retais atvejais, įprotis gali būti ne tik įprotis, bet fizinės ar psichinės problemos rezultatas. Įprotis gali būti rimtesnės būklės simptomas. Pavyzdžiui, vaikas gali nuolat krapštyti nosį, nes įsikišo į ją kokį smulkų daiktą. Arba niežti ir erzina po kraujo bėgimo užsilikę krešuliukai. Vaikas, čiulpiantis pirštą, gali kentėti nuo didelio nerimo, įtampos. Paprastai įpročiai yra nekenksmingi. Tačiau kartais pasiekiamas toks lygis, kai vaikas ima save žaloti.
Plaukų lietimas nėra savaime blogas reiškinys, tačiau jei dukrelė juos išsipeša kuokštais, tai gali būti rimto susirgimo - trichotilomanijos - požymis. Jei vaikas iki gyvuonies nusikramto nagus, jis gali pasigauti infekciją. Nuolatinis nykščio čiulpimas gali sąlygoti kreivą dantų augimą. Nosies krapštymas gali būti kraujavimo priežastimi.
Labai dažnai pasikartojantys įpročiai, įtakojantys kasdienį vaiko gyvenimą, medicinoje turi savo pavadinimą. „Kai žmogus stengiasi kontroliuoti savo maniją, jis negali nusiraminti, kol nepakartoja įpročio,“ - sako Wysocki.
Daugelis įpročių yra nežalingi ir pagalbos ieškoti nereikia. Bet jei jie įtakoja vaiko fizinį ir socialinį funkcionavimą ar nesibaigia, nors išbandėte daugelį priemonių, imkitės veiksmų.
Įpročių priežastys ir sprendimo būdai
Žinoma, kai kurie vaikų įpročiai gali būti ir suaugusiųjų netinkamo elgesio su vaikais pasekmė. Svarbu žinoti, kad dauguma įpročių išnyksta vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tačiau, jei įprotis fizinio arba psichologinio smurto pasekmė, šiuo atveju reikalinga specialisto pagalba.
Čiulpimas patenkina natūralų ir įgimtą vaiko poreikį, taip pat ramina. slopina motorinį aktyvumą, mažina neigiamas emocijas, padeda vaikui užmigti. Daugelis tėvų, augindami neramius vaikus, be čiulptuko, kaip ramintojo, neapsieina ir netgi pabrėžia, kad, neduodant čiulptuko, vaikas pradeda čiulpti pirštą, antklodės kraštelį, pliušinį žaislą.
Nuo piršto čiulpimo, kaip ir nuo čiulptuko, vaiką atpratinti reikėtų palaipsniui. Jei vaikas trečiais ketvirtais gyvenimo metais vis dar čiulpia pirštą, tėvams rekomenduojama dažniau jį stebėti ir stengtis nepalikti jo be veiklos.
Ketverių metų ir vyresni vaikai gerai suvokia, kas yra piršto čiulpimas, todėl kartais tai daro paslapčiomis arba užsimiršdami. Iš vaiko, čiulpiančio pirštą, negalima juoktis, bausti ar gąsdinti, kad „nukris pirštukas“, mušti per rankas, teplioti pirštą pipirais, garstyčiomis. Šį įprotį reiktų pabandyti šalinti taip pat išradingai. Mergaitei galima nulakuoti nagučius blizgančiu laku, galbūt tai sulaikys nuo piršto čiulpimo. Kartais padeda istorijos apie kirmėles, mikrobus ir kitas pabaisas, kurios sėdi ant pirštukų.
Pirmiausia, reikėtų pamėginti išsiaiškinti, kodėl, kaip dažnai, kokioje situacijoje vaikas tai daro ir kas tuo metu jo, o gal net ir šeimos gyvenime vyksta ar įvyko. Gal vaiko gyvenime įvyko pasikeitimai: pradėjo lankyti darželį, gimė broliukas ar sesutė, persikraustė į naujus namus, gal prarado artimą žmogų ar patyrė sunkų sukrėtimą. Pirmiausia vaikas turi jaustis ramus, saugus ir suprastas. Pasikalbėkite su vaiku, nuolat paklauskite, kaip jis jaučiasi, kas kelia jam nerimą.
Didesnis vaiko užimtumas padeda užsimiršti apie nagų ar kitų daiktų kramtymą, todėl reikia stengtis nepalikti vaiko be veiklos. Su tokiais vaikais reikia užsiimti: piešti, žaisti, groti. Nuolat pagirti, kad nagučiai gražūs, kai nekišami į burnytę. Vaikai kramto nagus nevalingai ir to nepastebėdami.
Dažniausiai nosį krapšto maži vaikai. Nosyje daugybė receptorių, kurie turi raminamąjį poveikį, taigi manoma, kad tokiu būdu vaikai randa, kaip nusiraminti. Tėveliai turėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, jam paaiškinti, pateikti pavyzdžių, kad tėvelis, mamytė, močiutė, diedukas taip nedaro. Jei vaikas taip save nuramina, reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikas nesijaučia saugus, kas kelia jam nerimą.
Dažniausiai plaukus liečia, sukinėja mergaitės. Dažniausiai šis įprotis prasideda plaukų sukiojimu, o baigiasi - pešiojimu, o tai gali rodyti vaiko nerimą, nesaugumą, vidinę įtampą, nervingumą. Stebėkite vaiką, kokiose situacijose pradeda sukti plaukus, paklauskite, kodėl suka ar pešioja plaukučius. Jei tai tik vaiko įprotis, nuolat girkite plaukučius, darykite kartu šukuosenas. Jei pastebėjote, kad vaikas jaučia nuolatinį nerimą, - kreipkitės į gydytoją.
Vaikai, kurie nepatiria šilumos, jaučia bendravimo, dėmesio, meilės trūkumą, dažnai sėdėdami supa galvą ar visą kūną, tai gali atlikti ir stovėdami. Toks supimas dažnai atsiranda ir dėl to, kad vaikas jaučiasi vienišas, su juo neužsiimama, nežaidžiama. Ilgiau paliktas vienas, vaikas pasiilgsta emocinio kontakto, todėl jis pradeda stimuliuoti save stereotipiniais judesiais: linguodamas, siūbuodamas.
Vaikas gali sulaikyti kvėpavimą ir net pradėti mėlynuoti, ar net nualpti, kas gali įvaryti artimiesiems nemažai baimės. Toks elgesys paprastai prasideda 6-18 vaiko gyvenimo mėnesį ir išnyksta iki 6-7 metų. Dažniausiai vaikai sulaiko kvėpavimą, kai supyksta, išsigąsta, susierzina, negavę tai ko nori.
Vaikams patinka tam tikri ritualai. Todėl vaikui vystantis pasireiškia ritualizuoti, kartais priverstiniai elgesio modeliai įvairiose formose, kurie yra visiškai normalūs. Tokie įpročiai ir ritualai padeda vaikams geriau susidoroti su dideliais šuoliais jų vystymosi procese.
Tokių įpročių priežastis nulemia pasąmonė. Dauguma jų nekelia jokio pavojaus, tačiau tėvai vis tiek turėtų situaciją atidžiai stebėti. Kartais tokie įpročiai tampa liguistais ir virsta manija.
Minkšti žaislai šalia vaiko atsiranda jam dar būnant lopšyje ar vežimėlyje. Todėl jie tampa vaiko neatskiriama dalimi. Tarsi dalele jo paties. Kai kurie vaikai mylimiems minkštiems žaislams pasakoja savo įspūdžius, atskleidžia nerimą ir rūpesčius. Be to, jie puikiai tinka vaidmenų žaidimams.
Myluotis ir glaustytis svarbu kiekvienam vaikui. Tai mažiesiems suteikia saugumo jausmą, todėl kartais stipriai apčiulpta skepetaitė-migdukas tempiama visur kartu. Taip yra todėl, kad antrais ir trečiais gyvenimo metais vaikams labai reikia globojančio asmens ir daug artumo. Jie nuolat nori įsitikinti, kad jis vis dar šalia. Ramybę užtikrina žinomas jausmas, kvapas ir skonis.
Kūdikiams čiulpimo refleksas yra įgimtas, kitaip jie negalėtų žįsti motinos pieno. Be to, čiulpimas pasižymi raminančiu ir atpalaiduojančiu poveikiu. Todėl sunerimęs kūdikis čiulpia ir žinda greičiau. Vėliau mažylis įsigudrina čiulpti savo nykštį, kuris turi didelį pranašumą - jis visada yra šalia, jo nepamesi ir gali čiulpti kada panorėjęs.
Kai susijaudina, plaukus mielai suka ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Šis pasikartojantis judesys ramina ir suteikia saugumo jausmą. Situaciją kontroliuoti padeda paprasčiausias triukas - kai pagaunate save besukantį plaukus, padėkite rankas ant kelių ar stalo.
Nepriklausomai nuo to, apie kokį įprotį eina kalba, turite į tai žiūrėti rimtai ir nepulti kaskart dėl to vaikui priekaištauti. Pagalvokite apie ritualą, kuris leistų jam atsisveikinti su juo (taip pat ir simboliškai). Jeigu vaikas suka plaukus, prasminga paprasčiausiai jam paaiškinti, kaip šio įpročio atsikratyti.
Jums teisingai sakė psichologė, kad čiulpimas yra visiškai normalus - ypač iki dvejų metų. Taip jie nusiramina, jaučiasi saugūs, galų gale - jiems tiesiog patinka! Manoma, kad iki maždaug dvejų metų piršto čiulpimas nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai. Paprastai 2-4 metų vaikai jau atranda kitus nusiraminimo būdus, todėl iš tiesų geriausias patarimas šio amžiaus vaikų tėvams - duokite laiko.
Jeigu vaikas vis dar čiulpia nykštį po ketvirtojo gimtadienio, tai gali turėti pasekmių jo burnos ertmei. Anksčiau buvo manoma, kad piršto čiulpimas yra nekenksmingas vaikams, kuriems dar neišaugę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti net tokiems mažiems kaip 2-4 metų vaikams.
Kodėl? Čiulpimas spaudžia viršutinio žandikaulio šonus ir minkštą vaiko burnos gomurį. Dėl to gali susiaurėti viršutinis žandikaulis ir iškrypti sąkandis. Žinoma, šiais laikais sąkandį galima sutvarkyti plokštele, tačiau tai gali pakenkti ir kalbos raidai, o jau tada prireiks ir logopedo pagalbos. Ir tai dar ne viskas.
Taigi - Jūs visiškai teisingai darote, kad rūpinatės ir norite, jog dukrytė atsikratytų šio įpročio.
- Pradėkite nuo to, kad aptarsite su vaiku, kur čiulpiate pirštą, o kur - ne. Specialistai pataria, pavyzdžiui, leisti vaikui čiulpti nykštį prieš miego metu, esant namuose ir t.t.
- Nesipykite su vaiku dėl šio įpročio.
- Kalbėkite su vaiku apie jo įprotį. Tegul vaikas žino, kad esate šalia ir padėsite visomis išgalėmis, kai jis apsispręs mesti šį įprotį. Nors atrodo sunkiai įtikėtina, tačiau vaikai, su kuriais tėvai kalba apie jų įpročius, dažniausiai vieną dieną ateina ir pasako, kad TO daugiau nebedarys.
- Nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna/išsigąsta/supyksta ir pan.
- Mokykite vaiką suprasti, kada ji čiulpia nykštį. Esmė ta, kad vaikai dažnai tai daro nesąmoningai, apie tai nepagalvoję. Todėl atkreipkite jų dėmesį, pasakykite: „Ar žinai, kad dabar čiulpi nykštį?” galbūt tas įvardinimas padės pakeisti objektą, kuris leidžia pasijusti saugiu.
- Netepkite vaiko nykščio įvairiomis bjaurastimis. Pritariu tiems, kurie sako, kad tai nėra tinkamiausias būdas. Tarkim Jūs kiekvieną rytą gertumėte kavą iš to paties puodelio ir štai vieną rytą jo nebebūtų. Kaip pasijustumėte?
- Būkite kūrybinga. Gal Jūsų vaikas mėgsta kokį nors filmuko herojų? Atkreipkite dėmesį, kad jis nečiulpia nykščio.
- Nepamirškite mano jau anksčiau rašytos frazės - vieną dieną vaikas tikrai liausis.
Iš tiesų labiausiai, mano nuomone, svarbūs yra 2, 3, 4, 7 ir 9 punktai. Nes tą atpratimą - nors ir mažais žingsneliais - galima paspartinti. Tačiau nenorėkite visko per vieną naktį. Galiausiai net sakyčiau, kad juk yra ir logopedai, ir plokštelės. Svarbiausia įsisąmoninti, kad tai - ne pasaulio pabaiga.
Dėmesio (ypač negatyvaus) skyrimas skatina vaiką vėl netinkamai elgtis. Jei į vaiką atkreipiamas dėmesys tik tada, kai jis blogai elgiasi, jis supranta, kad tokiu elgesiu gali priversti tėvus „pastebėti” save. Girkite mažylį už gerą elgesį.
Statistika rodo, kad mažiau nei 9% vaikų, kurie čiulpia nykščius, toliau tai daro būdami ir vyresni nei 5 metai, o didžioji dauguma nustoja tai daryti nuo 2 iki 4 metų.
Norint atsikratyti nykščio čiulpimo įpročio, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas jį čiulpia.
- Pirmą savaitę užsirašykite kaskart, kai pastebėsite vaiko nykštį burnoje.
- Nustatykite, dėl ko jis tai daro. Pvz., Jei pastebite, kad kaskart, kai jam skauda, jis pradeda čiulpti nykštį, tuomet galite daryti išvadą, kad nykštys jam padeda įveikti skausmą.
- Priminkite ir atitraukite: Dabar, kai žinote, kada ir dėl ko jis tai naudoja, galite pasiūlyti jam ką nors mainais už nykščio nečiulpimą. Pvz., Jei jis ketina žiūrėti savo mėgstamą laidą, pasiūlykite jam tai daryti su vynuogių dubeniu, lai valgo, kol bus rodoma jo laida.
- Galite pasiūlyti atlygį už dieną be nykščio čiulpimo. Dienos pabaigoje galite padovanoti vaikui saldainiuką ar mažą žaisliuką, jeigu jam pasiseks visą dieną nečiulpti savo nykščio.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Kūdikis sėdi: kada pradėti ir kaip padėti? Patarimai tėvams
- Kūdikis nemiega naktį: priežastys ir veiksmingi sprendimai
- Nepraleiskite! Geriausios Vaikiškos Kelioninės Kuprinės Berniukams – Atsiliepimai ir Ekspertų Patarimai
- Ryškios vaikiškos striukės: Atraskite tobulą pasirinkimą jūsų mažyliui!