Būsimos mamytės labai jautrios ne tik išorės dirgikliams, bet ir savo kūno signalams. Kiekviena nėščioji turėtų atsiminti, kad į galvos skausmą negalima numoti ranka, nes, esant kai kurioms nėštumo komplikacijoms, pavyzdžiui, preeklampsijai, būdingas galvos skausmas, susiaurėjęs regos laukas, jos sutrikimai.
Taip gali prasidėti ir migrena, jeigu ji yra su vadinamąja aura (mirga akyse ir t. t.), tad ją supainioti su preeklampsija labai lengva. Vis dėlto pirmiausia reikėtų pasimatuoti kraujospūdį: jeigu jis yra 140/90 arba aukštesnis, būtina kuo skubiau skambinti gydytojui ginekologui ir klausti patarimo, nes, laiku nustačius preeklampsiją, išgelbėjama mamos ir kūdikio gyvybė. Na, o jeigu kraujospūdis geras, nepasitarus su gydytoju, galima išgerti tik vieną paracetamolio arba ibuprofeno tabletę. Kad nepadarytumėte žalos savo kūdikiui, jokių kitų vaistų savavališkai gerti negalima.
Placenta ypač laidi pačioje nėštumo pradžioje ir pačioje nėštumo pabaigoje - tai metas, kai kūdikiui tenka didžiausios vaistų dozės, jeigu mama jų geria. Vis dėlto ir kitu nėštumo periodu besilaukianti moteris negali būti rami, kad jos išgeriami vaistai nepateks ir į kūdikio organizmą.
Paprastai migrena nėščiąsias kamuoja rečiau nei nesilaukiančias moteris, nes pati gamta tuo pasirūpino. Migrena dažnai susijusi su menstruacijų ciklu, svyruojančiais hormonais. Ypač artėjant mėnesinėms ji dažna.
Traumos nėštumo metu
Jeigu pargriuvus kyla įtarimas, kad išniro arba lūžo koja ar ranka, reikia vykti į traumatologijos skyrių. Kūdikiui dažniausiai nieko nenutinka, mat jį nuo sutrenkimų ir smūgių saugo vaisiaus vandenys. Tačiau jeigu pargriuvote ant pilvo, nedelsdama kreipkitės į gydytoją, nes nuo sukrėtimo gali atšokti placenta ir kilti pavojus kūdikiui.
Vis dėlto tai turi būti labai didelis sukrėtimas, o paprasčiausiai sukniubus, paslydus ant šaligatvio ar grindų, labai maža tikimybė, kad kūdikiui kas nors nutiks. Net ir nutikus nedideliam eismo įvykiui, būtina nuvykti pas gydytoją ginekologą ir pasitikrinti, ar viskas gerai, mat traumą gali sukelti saugos diržas. Patyrus smūgį, jis gali suspausti nėščiosios pilvą, padidinti pilve spaudimą ir dėl to gali atšokti placenta arba iš dalies atsisluoksniuoti.
Kūdikis greičiausiai traumos nepatirs, nes jis minkštai tūno mamos pilve ir nebijo smūgių. Vis dėlto žalos gali padaryti ne tik smūgis, bet ir nervinė įtampa, dėl kurios gali prasidėti nepageidaujami nėštumo pokyčiai, pavyzdžiui, kraujavimas, pilvo skausmai. Jeigu po eismo įvykio, kad ir nesmarkiai, kraujuojate iš makšties, būtinai nueikite pas savo gydytoją, kuris patikrins, ar nieko nenutiko.
Fizinis krūvis nėštumo metu
Saugiai nešti ji gali iki 5 kg svorį, nors ir kiek laiko nėštumui. Dar saugiau, jeigu tą svorį paskirstys per pusę ir neš po 2,5 kg kiekvienoje rankoje. Nėščiai moteriai nepatartina nieko kelti nuo grindų arba tai daryti reikia itin atsargiai, nes per nėštumą raiščiai yra laisvesni, lengviau pasitempti nugarą, koją, ranką. Be to, kai ką nors keliame, padidėja slėgis pilve, gimda yra spaudžiama žemyn - tai gali lemti priešlaikinį gimdymą. Prisiminkite, kai ką nors keliate per mėnesines - iškart pajuntate didesnį kraujo pliūpsnį, tas pats vyksta ir per nėštumą. Vaikučiui dėmesį galima parodyti ir kitais būdais: pasėdėti šalia, padainuoti dainelę, pažaisti, patogiai įsitaisius.
Dažnas šlapinimasis ir šlapimo nelaikymas
Nėštumo pradžioje ar pabaigoje dažnai šlapintis nieko bloga. Pirmais mėnesiais pamažu didėjanti ir kylanti virš mažojo dubens gimda spaudžia aplinkinius organus, tuo pačiu metu - ir šlapimo pūslę. Tai gali sukelti norą dažniau šlapintis. Nėštumo pabaigoje vaisiaus galvutė leidžiasi į dubenį ir vėl pradeda spausti pūslę, todėl moteris turi dažniau vaikščioti į tualetą net naktį. Tai nėra ligos požymis.
Nėščioji dažniau nei įprastai šlapinasi dar ir dėl to, kad pastojus inkstų veikla suaktyvėja ir išskiria daugiau šlapimo, nes organizmas, auginantis žmogutį, turi išvalyti daugiau nuodingųjų medžiagų. Tačiau jei šlapindamasi moteris jaučia skausmą, jai peršti - tai gali rodyti ryškų šlapimo takų, ypač šlapimo pūslės, uždegimą. Jei nėščioji pradeda skųstis strėnų, juosmens skausmu, gydytojai dažniausiai įtaria šlapimo takuose esant užkratą. Uždegimą rodo ne dažnas šlapinimasis, bet jei šlapime aptikta daugiau, nei reikia, leukocitų (uždegiminių ląstelių), todėl būtina atlikti šlapimo tyrimą.
Reikia žinoti, kad šlaplę gali perštėti, jei yra ryškus makšties, išorinių lyties organų uždegimas. Grybelį, kuris ir sukelia perštėjimą, niežulį, atsirasti dažnai paskatina nėštumas. Šlapimo nelaikymą sukelia mechaninės priežastys, mat paskutiniais nėštumo mėnesiais kūdikio galva ima spausti šlapimo pūslę. Tada besijuokiant, čiaudint, nusikosėjus išbėga keli šlapimo lašeliai. Per nėštumą dėl šios bėdelės nereikia nieko daryti - praeis savaime. Po gimdymo rekomenduojama kuo dažniau daryti tokius pratimus: stipriai suspausti makšties raumenis, tarsi norėtumėte sustabdyti šlapimą. Šie pratimai sustiprina makšties raumenis ir padeda susitraukti gimdai.
Nugaros skausmai
Jei skausmas juosmens srityje, tai gali būti dėl inkstų geldelių uždegimo, akmenligės ar kitos inkstų ligos. Menčių (arba sprando) skausmas gali rodyti, kad sutriko širdies veikla arba nėščioji dirbo nepatogiai sėdėdama (stovėdama). Nėščiąją nugaros skausmas dažniausiai pradeda varginti nėštumui jau įpusėjus, nes tuo laiku stuburui tenka didesnė apkrova, pakinta moters eisena, ji pradeda vaikščioti atsilošusi (augant gimdai ir vaisiui, kūno svorio centras persikelia į kryžkaulį).
Būsimai mamai reikėtų vengti aukštakulnių batelių, sunkių nešulių. Patartina lankyti baseiną. Jei nugaros skausmas vargina ne dėl ligos, galima atlikti lengvą mankštelę (dėl jos reikėtų pasitarti su gydytoju), tinka švelnus strėnų ir visos nugaros masažas. Po 20 nėštumo savaitės patartina segėti korsetą. Artėjant gimdymui, kai kada nugaros skausmas rodo, kad į pasaulį skuba kūdikis. Po gimdymo praėjus maždaug 6-8 savaitėms, skausmas atlėgsta.
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis, - vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis - 7-12 proc. Rizikos veiksniai: infekcija, polihidramnionas, daugiavaisis nėštumas, gimdos kaklelio nepakankamumas, placentos atšoka, trauma, lytiniai santykiai, vaisiaus raidos anomalijos, invazinės diagnostinės procedūros (amniocentezė, kordocentezė ir kt.), medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas).
Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Vaisiaus dangalus silpnina bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, spermos proteazės.
Klinika ir diagnostika
Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties. Apžiūrint makšties skėtikliais, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Esti teigiamas kristalizacijos testas, užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas). Paimama medžiagos makšties tepinėliui ir makšties išskyrų bakteriologiniam pasėliui, infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti. Tiriant ultragarsu, nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis.
Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina stebėti nėščiosios būklę: temperatūrą, pulsą 2-4 kartus per dieną, leukogramą, CRB - kasdien, įtarus šlapimo takų infekciją - atlikti šlapimo tyrimą, pasėlį. Stebimas makšties išskyrų pobūdis, gimdos aktyvumas. Labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę: judesius, atlikti KTG, biofizinį profilį, doplerometriją.
Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą reikia diferencijuoti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo, hydrorrhoea gravidarum.
Gydymas
Kai vaisius išnešiotas, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla per 24 val. prasideda 80-90 proc. moterų, o kai neišnešiotas - 50 proc. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galima placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis, bevandenio laikotarpio trukmė. Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė.
- 22-24 savaičių nėštumas: prognozė vaisiui nepalanki, sužadinamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą.
- 25-34 savaičių nėštumas: tęsiamas nėštumas, jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, skiriama tokolizė, vaisiaus plaučių brandinimas, antibiotikų terapija.
- Daugiau kaip 35 savaičių nėštumas: jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (kai yra chorioamnionitas, vaisiaus hipoksija, nėštumo patologija), skiriama antibiotikų terapija.
Priešlaikinis gimdymas
Priešlaikinis gimdymas, partus praematurus, - gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis - 6-8 proc. Ši patologija yra dažniausia (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis.
Skiriamos keturios rizikos veiksnių grupės: motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija bei socialiniai ir biologiniai veiksniai. Motinos ligos, dažniausiai turinčios įtakos priešlaikiniam gimdymui: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.
Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija. Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas. Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.
Klinika ir diagnostika
Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei, partus praematurus incipiens, būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys trumpėti (80 proc.) ir (ar) plėstis gimdos kaklelį (3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.
Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina: nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę; apžiūrėti makšties skėtikliais gimdos kaklelį vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą); paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui; įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.
Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, įvertinama gimdos kaklelio būklė paga. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, širdies veiklą klausant akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiau tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiomenų atsidarymą.
Nėštumo tęsimo kontraindikacijos: vaisius žuvęs, yra vaisiaus apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe, ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas, yra vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos), sunki preeklampsija ar eklampsija, sunki ekstragenitalinė patologija, gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos, intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×109/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija), progresuojantis gimdymas.
Gydymas
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriama lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai. Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai.
Tokolizei vartojami vaistai:
- Kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas). Nifedipinas mažina miometriumo kontraktiliškumą, efektyvus pirmiausia pasirenkamas tokolitikas.
- Prostaglandinų inhibitoriai.
- Beta adrenomimetikai.
- Oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban). Blokuoja oksitocino receptorius. Naudojamas lašinės infuzijos stacionare. Nepageidaujamas poveikis minimalus.
Palaikomoji tokolizė jokiais tokolitikais nerekomenduojama! Tokolizės trukmė - ne ilgesnė nei 48 val. Maži neišnešioti naujagimiai turi gimti tretines sveikatos priežiūros akušerijos ginekologijos paslaugas teikiančiuose stacionaruose. Nėštumo ir gimdymo rizika, baigtis ir prognozė aptariami su nėščiąja ir jos vyru. Šeimos gydytojas turi mokėti diagnozuoti gresiantį nėštumo nutrūkimą ir teikti pirmąją pagalbą prasidėjus priešlaikiniam gimdymui.
Vaisiaus hipoksija
Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija. Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija.
Motinos organizme deguonies homeostazė gali sutrikti, kai yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis. Vaisiaus patologija, galinti lemti jo hipoksiją, yra širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija.
Placentos ir virkštelės patologija, sąlygojanti hipoksiją, yra priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai, virkštelės apsuka apie vaisiaus kūno dalis, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Klinika ir diagnostika
Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, auskultuojant girdimi padažnėję (daugiau kaip 150 k./min.) ar suretėję (mažiau kaip 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai vaisiaus hipoksijos požymiai yra šie: kardiotokogramos pokyčiai, žali vaisiaus vandenys.
Gydymas
Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu įtarus ar nustačius vaisiaus hipoksiją, taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies 10 l/min., nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu, gimdos hiperdinamijos ar hiperstimuliacijos atveju tinka intraveninė tokolizė beta mimetikais (partusistenu). Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas
Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, dėl to labiau palinksta vaisiaus galvutė ir stuburas, galūnės prisispaudžia prie kūno: vaisius įgauna ovalo formą. Virkštelės kilpos paprastai esti priekyje prie krūtinės, tarp sukryžiuotų rankų ir kojų. Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) ir virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys.
Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makštinio tyrimo metu pro gimdos kaklelį čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga. Virkštelės iškritimo dažnis 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų.
Etiologija
- Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės).
- Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą (pvz., priešlaikinis gimdymas).
- Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimas, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos.
- Siauras dubuo.
- Atloštinės galvos pirmeigos.
- Polihidramnionas.
- Daugiavaisis nėštumas.
Kudikio vaisiaus didele pusle priežastys
Pirmieji ligos simptomai Arijui pradėjo ryškėti dar jam negimus. Berniuko mama Indrė prisimena, kad 30-ąją nėštumo savaitę gydytoja patikros ultragarsu metu pastebėjo labai didelę vaisiaus šlapimo pūslę. Arijui gimus, jam dažnai kartojosi šlapimo takų infekcijos, šlapimo susilaikymo epizodai, todėl šlapimas pradėtas nuleisti per kateterį. Sulaukus šešių mėnesių, išryškėjo ir kitas simptomas - nesituštinimas.
Įvertinus paciento būklę, varginančius simptomus ir bendradarbiaujant su Japonijos Kejo universitetu atliktas egzomo tyrimas ir nustatyta ACTG geno mutacija. Pasak jos, sergant šiuo sindromu, dėl inervacijos (nervų ir nervinių skaidulų pasiskirstymo audinyje ar organe) sutrikimų neveikia skrandžio, žarnų ir šlapimo pūslės raumenys, todėl pacientai negali tinkamai maitintis, šlapintis ir tuštintis. „Sindromui būdingi nuolat pasikartojantys žarnyno obstrukcijos požymiai, šlapimo susilaikymo ir infekcijų požymiai.
A. Lukošiūtė-Urbonienė priduria: nors šios retos ligos priežastis negydoma ir gydymo nustatymas nepakeičia paciento priežiūros taktikos, tačiau nustatyta diagnozė suteikia aiškumo tiek tėvams, tiek gydytojams.