Sunkią akimirką leiskite ištiesti pagalbos ranką. Suprantame netekties skausmą ir siūlome profesionalią pagalbą, kuri apsaugos nuo rūpesčių ir leis išlaikyti rimtį bei susikaupimą. Mes nesumažinsime netekties skausmo, tačiau pasirūpindami laidotuvių ritualo organizavimu suteiksime galimybę atsisveikinti su brangiu žmogumi, susitelkti į prisiminimus ir išlydėti jį amžinojo poilsio.
Laidojimo Paslaugos ir Ritualai
Laidojimo paslaugas teikiame trijuose filialuose Elektrėnuose ir Kaišiadorių rajone. Nuomai siūlome skirtingo dydžio šarvojimo sales Elektrėnuose ir Kaišiadorių rajone. Salėse yra visi laidojimo reikmenys, kurie nuomojami pagal artimųjų pageidavimus. Esant poreikiui, siūlome velionio palaikų saugojimą žemoje temperatūroje. Paimsime ligonį iš nurodytos vietos ir pasirūpinsime reikalingų dokumentų tvarkymu.
Kremavimas ar Tradicinis Laidojimas
"Žmogus turi būti palaidojamas kūnu, nesvarbu, kokios formos jis yra. Tikrai negalima žmogaus pelenų išbarstyti pavėjui. Kūnas turi būti palaidojamas vienoje vietoje. Dabar jau nebe taip dažnai sulaukiu klausimų apie tai, bet vis dar yra. Vis dar gajus mitas, kad kūno kremavimas - pagoniška tradicija. Tai netiesa, - teigė kunigas Vilius Viktoravičius.
Pats skausmingiausias laidotuvių momentas - karsto uždarymas. Gal todėl didelių emocijų išvengiama, kai šarvojama urna, o ne velionio kūnas. "Tai būtų labai prasminga. Ant kapų gėlės numiršta per dieną, o bažnyčioje jos dar prie altoriaus žydėtų savaitę ar antrą. Kai kurie žmonės, laidodami urną, taip ir padaro, tai labai gražus poelgis - savita maldos tąsa. Kartais žmonės mano, kad mirusiajam atneštų gėlių negalima dėti niekur kitur, tik ant jo kapo. Tai - mitas.
"Kėdainių krematoriumas yra pakoregavęs kainas. Dabar abu laidojimo būdai gali kainuoti panašiai, kremacija gali būti brangesnė ne daugiau nei 150 eurų. Tradicinį būdą brangina duobės iškasimas, prabangesnis karstas, - patirtimi dalijosi "Aternos" vadovė. - Kremavimo atveju paprastai imamas paprastesnis karstas. Kėdainių krematoriumo administracija pataria nepirkti atskirų įkapių velioniams, kurie bus šarvojami kremuoti. Pasak jų, galima tiesiog aprengti mirusįjį tvarkingais jo paties drabužiais. Tai taip pat sumažina bendrą laidotuvių kainą.
Atsisveikinimo Papročiai
Dažniausiai ryte prasideda atsisveikinimas, o tos pačios popietę rengiamos laidotuvės. Maždaug pusė kremuoti apsisprendusių žmonių laidojimo namuose atsisveikina su mirusiuoju, o tada išveža kūną kremuoti. "Nuo to, kad iš toli grįžę giminaičiai pamatys urną, niekas nepasikeis. Jie lygiai taip pat gali nueiti prie kapo. Nepamirškime, kad urna taip pat yra savotiškas karstas, ir jam sekcijoje - ne vieta.
Šermenys ir Gedulas
"Į šermenis ateina vis mažiau žmonių. Tik, kai miršta žinomas mieste žmogus ar įžymybė, susirenka daug jį pažinojusiųjų. Laidojant darbingo amžiaus žmogų, taip pat ateina daugiau norinčiųjų su juo atsisveikinti. Atsisveikinti su senoliais atvyksta nedaug artimųjų, o gedulingų pietų pakviečiami tik patys artimiausi.
Kai kurie žmonės tokiose kapavietėse įsirengia savotišką kolumbariumą: žemėje išbetonuoja duobę, kurią dengia plokšte. Kiti urnas laidoja tiesiog žemėje. Klaipėdoje ir Lėbartų, ir Joniškės kapinėse yra kolumbariumų. Kripta išnuomojama 100 metų. Už kremavimą bei kriptą šiam laikui tenka sumokėti 2,2 tūkst. Kriptoje gali tilpti visos šeimos urnos, ji gali atstoti šeimos kapavietę. Racionaliai skaičiuojant visas išlaidas, kriptos kaina nebeatrodo milžiniška. "Jeigu artimieji nesumokės kriptos nuomos, suprantama, pelenų neišmesime bet kur. Turime numatę vietą, kur bus sudedamos nesumokėjusių ir artimųjų nepasiimtos urnos. Nepagarbu bet kur išmesti palaikus, kol kas tokių atvejų nebūta.
Sovietmečio Įtaka Laidojimo Ritualams
Ankstyvaisiais N. Chruščiovo administracijos metais Lietuvos Komunistų partija pastebėjo, kad jos antireliginė programa nedavė greitų rezultatų, nes pastaroji nepajėgė praplėsti takoskyros tarp Lietuvos žmonių ir Bažnyčios. 1957 m. rugpjūčio 12 d. 1960 m. vasario 1 d. Lietuvos CK KP priėmė papildomą nutarimą „Apie priemones dėl bažnyčios įtakos silpninimo ir prieš dvasininkijos pažeidinėjimus tarybinių įstatymų apie kultus“. Jame Centro komitetas teigė, kad bažnyčios įtaka masėms buvo vis dar didelė, nes 1957 - 1959 m. bažnyčios krikšto, santuokos, laidotuvių apeigų skaičius beveik nesumažėjo.
1961 m. prie Garliavos esančiame „Aušros“ kolūkyje buvo įvestos Krikštui alternatyvios apeigos. Jos buvo pavadintos „vardynomis“, liudijančiomis, jog vardo suteikimo ceremonija buvo ritualo kulminacija. Jose tėvai bei „kūmai“, vėliau vadinti „vardatėviais“, buvo raginami dėti visas pastangas, kad kūdikis taptų pilnaverčiu komunistinės visuomenės nariu. Kartu buvo sudarytos sekuliarios santuokos apeigos, kurias siekta padaryti iškilmingesnėmis įtraukiant į jas liaudies tradicijas. Centrinė ceremonija jose buvo iškilmingos jaunųjų priesaikos.
Sekuliarios laidotuvių apeigos nepasižymėjo ypatingomis ceremonijomis, tačiau jas siekta padaryti svaresnėmis komunistinių organizacijų sekretorių, kolūkių pirmininkų dalyvavimu bei gedulo melodijas grojusių pučiamųjų instrumentų ansamblių pagalba. Komunistinė pasaulėžiūra atmetė gyvenimą po mirties, todėl sekuliariose laidotuvėse buvo pabrėžiamas pėdsakas, kurį velionis paliko savo darbu prisidėdamas prie tobulesnės visuomenės kūrimo.
Tačiau sekuliarių laidotuvių metu retai dalyvaudavo pučiamųjų instrumentų ansambliai, partijos bei miesto vykdomųjų komitetų atstovai ar kolūkių pirmininkai. Laidotuvės praeidavo tyliai, be moralinės vietos komunistų pagalbos. Tarp sekuliarių ritualų Lietuvos komunistinėje visuomenėje populiaresnės tapo tik santuokos apeigos. Šiam tikslui Partija pastatė ištaigingus civilinės registracijos skyrius, kuriuos visuomenė populiariai vadino “santuokos rūmais”. Vardynos taip pat tapo įprastu socialistinės visuomenės reiškiniu, tačiau jos neturėjo tokio pasisekimo, nes po jų tėvai dažnai slapta krikštijo kūdikius bažnyčioje. Nepopuliariomis išliko sekuliarios laidotuvių apeigos.
Tradiciniai Laidojimo Papročiai
Laidotuvės - labiausiai archajiška, mažiausiai kitusi gyvenimo ciklo dalis. Tačiau dėl sekuliarizacijos, globalizacijos ir ši sritis patiria radikalių permainų. Daugelis papročių, rodžiusių ypatingą šio pasaulio ir anapusybės ryšį, užsimiršo. Mirtis senojoje lietuvių kultūroje buvo suvokiama kaip natūralus gyvenimo procesas, tad jai iš esmės ir ruoštasi visą gyvenimą. Vyresnieji iš anksto pasisiūdavo įkapes, pasigamindavo karstus.
Prasidėjus agonijai, pas mirštantįjį susirinkdavo marintojos. Marintojos buvo religingos moterys - dažniausiai tretininkės ar našlės iš to kaimo parapijos špitolės. Tradicinėje kultūroje itin reikšmingas vaidmuo teko kaimo bendruomenei. Ji padėdavo artimiesiems pasiruošti laidotuvėms, dovanai padirbdindavo karstą arba pasiūdavo įkapes.
Mirtis senojoje baltų pasaulėžiūroje buvo suvokiama kaip natūrali gyvenimo tąsa, o ne liūdnas reiškinys. Dar 20 a. pirmoje pusėje mirusieji buvo šarvojami savo namuose, pagrindinėje patalpoje. Namuose laikytasi tylos, rimties. O apie mirtį visam kaimui pranešdavo samdytas ar šeimos palieptas berniukas. Jis mušdavo į medinę lentą, pakabintą ant medžio. Dar 20 a. pirmoje pusėje eidamos į šermenis moterys būtinai atsinešdavo marškon suvyniotą duonos kepalo prariekimą, jį padėdavo mirusiojo kambaryje ant stalo. Šalia atsirasdavo ir alaus ąsotis. Duona laikyta moterų auka mirusiajam. Žmogui mirštant, į jo namus rinktasi melstis už jo vėlę. Ypač vertinta vaikų malda. Jie melsdavosi kaip angeliukai sustoję ratu aplink karstą.
Mirčiai palengvinti naudotos įvairios priemonės. Marintojos kalbėdavo tam tikras maldas: „Jėzau, Marija, Juozapai šventas, pribūkite prie mirusiojo dūšios...“ siekiant mirusiojo kūnui nuo sielos lengviau atsiskirti. Manyta, kad velionis mirtimi gali apkrėsti artimuosius. Todėl šie vengdavo kontakto su mirusiojo kūnu, palaikus mazgodavo profesionalios prausėjos, žmonės iš pašalies. Žinia apie mirtį buvo pranešama net gyvuliams. Jei velionis laikė bites, netekties valandą išeidavo laukan pabarbenti į avilius.
Mirus žmogui, jam pirmiausia užmerkdavo akis. Jei viena liks dėbsoti, mirusysis gali išsivesti kitus. Todėl per šermenis būdavo uždangstomi veidrodžiai. Pasitaikydavo, kad mirtys kurią nors šeimą įnikdavo lankyti viena po kitos. Tada mirusieji iš trobos būdavo išnešami pro langą. Lietuviai tikėjo, kad po durų slenksčiu gyvena mirusių giminės narių vėlės, jos gali pakenkti. Deramą žmogaus palydėjimą į amžinąją kelionę reglamentavo per amžius nusistovėjusios tradicijos. Paprastai mirusysis būdavo apraudamas.
„Raudojimas laikytas apeigine laidotuvių dalimi, šiuo reikalu samdytos profesionalios raudotojos. Jos atliko tam tikrą psichoterapinę funkciją - netekties metą padėdavo artimiesiems sumažinti psichologinę įtampą. Tokiu būdu jie galėjo išsiverkti ir jiems atlėgdavo“, - sako R. Vėliau archajišką raudojimo tradiciją perėmė katalikiškos giedojimo giesmės. Nekrikštyti vaikai, sakramentų nepriėmę žmonės ir savižudžiai seniau buvo laidojami nešventintoje žemėje, paprastai už kapinių tvoros, liaudiškai tariant „už zomato“.
Kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius yra palikęs atsiminimą, kaip vaikystėje Seredžiuje išvydo pašarvotą senuką. Jis buvo aprengtas baltais drobės marškiniais, baltomis drobinėmis kelnėmis ir balta megzta kepure su dideliu bumbulu. Anksčiau mirusiųjų su batais niekas nelaidodavo vien dėl to, kad tokia avalynė buvo nepaprastai brangi. Vietoj jų siūdavo šlepetes. Etnologė atkreipia dėmesį, kad senesniais laikais žmonės nukirptų plaukų ar nagų neišmesdavo, viską dėdavo į tam tikrą maišelį. Po mirties jį karste pakišdavo velioniui po pagalve.
Mirusiam krikščioniui karste į rankas įdėdavo rožinį, moterims - Marijos, o vyrams - Jėzaus paveikslėlį. Kartais - nosinaitę, kad galėtų ašaras nusišluostyti, jei pomirtiniame pasaulyje suims graudulys. Be rožinio, dar buvo dedami ir škaplieriai. Svarbi laidotuvių dalis - šermenų vaišės, arba gedulingi (želabni, želauni) pietūs.
Žinodamas, kad netrukus teks mirti, ramiai pasiruošdavo šermenims, susitaupydavo pinigų laidotuvėms, pasisiūdavo įkapes, pasigamindavo karstą, ūkininkas net paliepdavo jo šermenims papjauti kiaulę ir privirti alaus. Vyravo tikėjimas, esą kiekvienas į pasaulį atėjęs žmogus atsineša savo dalią, o jam išeinant artimieji atsidėkodami laidotuvių svečiams atiduodavo tam tikrą mirusiojo dalią. Todėl buvo verdamas alus, rengiamos skerstuvės, keliamos vaišės“, - aiškina R. Alaus užgėrimu lietuvių kultūroje buvo sutvirtinami įvairūs ritualai: alaus gėrimas ir jo nuliejimas žinomas ir per gimtuves, ir per vestuves, ir per laidotuves. Alus, pasak etnologės, yra apeiginis lietuvių gėrimas.
Gedėjimo laikotarpis trukdavo vienus metus. Po mėnesio buvo rengiamos ketvirtinės (keturnedėlis), kai susirenkama į šv. Mišias ir aplankomas mirusiojo kapas. Gedėjimo tarpsniu dėvimi tamsių spalvų drabužiai, draudžiama linksmintis, kelti ar eiti į vestuves, vengiama reikšmingesnių vaidmenų per krikštynas. Atsisveikinimo su mirusiuoju ciklą užbaigdavo metinės, per kurias taip pat buvo užsakomos šv. Mišios. Nors gedulas pasibaigdavo, dvasiniai ryšiai tarp gyvųjų ir mirusiųjų nenutrūkdavo.
Panašus:
- 5 mėnesių kūdikio primaitinimas: nuo ko pradėti ir ką svarbu žinoti?
- 8 mėnesių kūdikio pusryčiai: skanios ir sveikos idėjos
- Pūliuoja kūdikio akis: priežastys, gydymas ir prevencija
- Nepraleiskite šių svarbių patarimų: kaip tinkamai aprengti kūdikį žiemą ir užtikrinti jo šilumą
- Išskyros nėštumo metu: svarbiausi faktai ir patarimai kiekvienai būsimoje mamai!