Gruodžio 23-ioji svarbi tuo, kad po ilgo laiko, kai dienos vis trumpėjo, šviesusis paros metas pradeda viena minute ilgėti. „Taigi saulutė sugrįžo. Ir saulutės sugrįžimas kartu yra ir didžiųjų žiemos švenčių laukimas. Tas laukimas tikrai neprailgs, jei tinkamai tam pasiruošite“, - sako etnologas prof. Giedrė Balčiūtė.
Kūčių pavadinimu šiandien vadiname žiemos šventės - saulėgrįžos išvakares, kai dienos trumpumas ir nakties ilgumas pasiekia savo ribas. Nakties ilgumas senovėje sudarė šventą laiką, priešingai dabartiniams urbanizuotiems laikams, kai elektra namuose, kaime ir mieste praktiškai jau kasdienybė ir net naktį mieste yra šviesu. Krikščionybės paveiktos senosios tradicijos dar vis atspindi tam tikrus senovinius papročius. Kūčios - viena iš seniausių švenčių pagal Saulės kalendorių, žyminti saulėgrįžą.
Tai išskirtinė lietuviams šventė, kurią švenčia nedaug kitų tautų (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, sentikiai). Buvo tikima, kad elgesys per Kūčias turės poveikį visiems metams, o tai rodo, jog Kūčios buvo siejamos su nauja metų pradžia. Pasak profesoriaus, etnologo, LEU dėstytojo Liberto Klimkos, šiais laikais Kūčių vakarienė - viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi kiekviena lietuvių šeima.
Išskirtinai lietuviški Kūčių papročiai - tikėjimas, kad už vaišių stalo susirenka ir protėvių vėlės, patiekalai iš visų šeimos auginamų javų ir ankštinių, taip pat gamtos gėrybių, nakties burtai ir ateities spėjimai. Lietuvoje ypač ryškias tradicijas išlaikė dvi senosios lietuvių kalendorinės šventės - Vėlinės ir Kūčios, kurios iki šiol yra labai svarbios daugumai Lietuvos žmonių.
Kūčių Dienos Prietarai ir Darbai
Prieš Kūčias stengdavosi užbaigti visus darbus, susitaikyti su žmonėmis, su kuriais būdavo susipykę, taip pat atiduodavo skolas, jei kam skolingi. Kūčių dienos prietarai: Jeigu ryte pramiegosi - visus metus būsi slunkius, taigi visi stengdavosi atsikelti anksti. Visą dieną buvo laikomasi „sauso“ pasninko: nevalgoma mėsos ir pieno valgių arba „juodo“ pasninko: iki vakaro nieko nevalgydavo, nes susilaikymas atneš sėkmę kitais metais.
„Senajame Lietuvos kaime jau nuo ryto būdavo nekasdienis bruzdesys. Kas tą rytmetį pramigs, bus slunkius visus ateinančius metus. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi „sauso“ pasninko, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo“, kai apskritai iki pat vakaro nieko nevalgoma. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras, senesnieji žmonės - dar ilgai saulute džiaugsis. Ši diena yra santarvės, tad net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš,“, o „mes“. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti. Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, būtina susitaikyti“, - teigia Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, etnologas L.
Sakoma, kad jei per Kūčias kam nors ką paskolinsi, tai jam kartu ir savo laimę atiduosi. Tvarkydavo namų vidų, puošdavo eglišakiais, karpiniais, kabindavo šiaudinius sodus su obuoliu viduje virš stalo, vaikų darbelius iš šiaudelių. Svarbiausia susitvarkyti trobos vidų: sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais, karpiniukais, palubėje pakabindavo vaikų nupintų paukštelių iš šiaudelių.
Ši diena yra santarvės, tad net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš,“, o „mes“. Kūčių diena skiriama ruošai, o tylos ir susikaupimo kupinas vakaras - apeiginiam šeimos susibūrimui prie vaišių stalo. Dirbti galima tik keletą darbų - pavyzdžiui, pasigauti žuvų Kūčių stalui. Jei Kūčių dieną iš miško parsineši glėbį malkų ar žabų - laimė lydės visus metus, o namai bus kupini džiaugsmo.
Kūčių Stalas ir Valgiai
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę, statydavo patiekalus. „Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių, po staltiese - šieno. Šalia kryželio - kalėdaičiai (kaime dažniau plotkelėmis vadinti) ir paraikyta juoda ruginė duona. Po jų dalijimosi, po maldos ir tėvo palaiminimo pradėdavo vakarieniauti“, - teigia LEU profesorius.
Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo, vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Kad ateinančiais metais lydėtų sėkmė, stengdavosi paragauti visų patiekalų, tuomet metai bus sotūs ir derlingi. Lietuvoje yra priskaičiuota virš šimto Kūčių valgių, nors ant stalo reikėdavo tik 9-ių, o po baudžiavos panaikinimo jų skaičius padidėjo iki 12 ir 13, nes tiek buvo apaštalų Paskutinės vakarienės metu.
Ant baltų genčių stalo puikavosi šerniena arba kiauliena, vištos, gaidžiai, žąsys, aviena, jautiena. Mėsa nebuvo draudžiama. Žuvies patiekalai ateina su krikščionybe ir jos epochos žuvies simbolika. Nors dabar daug kas pagrindiniu Kūčių patiekalu laiko kūčiukus, tačiau nuo gilios senovės pagrindiniu šios šventės valgiu buvo iš įvairių grūdų gaminama kūčia.
Prisimindavo paskutiniaisiais metais mirusius artimus žmones, šeimos narius, kurių tą vakarą nėra namuose. Kūčių vakarą daug kur yra tradicija padėti lėkštes (ar vieną) tiems šeimos nariams, kurie jau yra mirę - tikima, kad tokį vakarą jų vėlės sugrįžta į namus ir vaišinasi kartu. Vaišės vėlėms: Po vakarienės stalo nenukraudavo, o palikdavo vaišes vėlėms - dūšelėms, kurios ištisus metus globos namiškius. Kūčiukai įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinami, yra teiginių, kad tai - apeiginė duonelė vėlėms maitinti. Maži gaminami dėl to, kad vėlės neturi kūno, o prikepama daug, kad visoms vėlėms užtektų, nes lietuviai savo krašte gyvena labai seniai ir vėlių pamaitinti daug turi.
Anot etnologo, šventiniai valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg perdirbti, smulkinti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise. Juk norima pavaišinti ir protėvių vėles. Apie senolius kalbama ir prie stalo. Tai tradiciškai yra pagrindinė tema.
Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažai regioninių skirtumų. Ir ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai Lietuvoje yra priskaičiavę jų daugiau už šimtą, nors ant stalo reikėdavo tik devynių patiekalų.
Pagal saulėgrįžą vertindavo ar pakaks maisto iki pavasario, nors dar būdavo pūgų ir šalčio, bet ilgėjančios dienos teikdavo viltį. Važiavo pasisemti kūčių vandens, kuris virsdavo vynu.
Būrimai ir Spėjimai Kūčių Vakarą
Ateities, likimo burtai: Sakoma, kad tas, kuris ilgiau Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam tėvo ūkis atiteks. Arba kas pirmas Kūčias pavalgys, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis. Po vakarienės iš po staltiesės traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškia ilgą ir laimingą gyvenimą, trumpas, plonas - vargus, storas ir šakotas - turtus, žolė su sudžiūvusiu žiedu - meilę ir vedybas, su varpa - turtus, vaisingumą. Kokių grūdų po šienu šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Po vakarienės mama imdavo kviečių saują ir berdavo grūdus vaikams ant galvų - kuris iš jų daugiau grūdų sugaus, tas turtingiau gyvens. Kas laukia kitąmet galima sužinoti nuėjus slapta prie kaimynų namų: kokius žodžius pirmus ten sakant išgirsit - tokie ir bus metai. Sakoma, kad Kūčių naktį reikia miegoti po pagalve pasidėjus lazdyno riešutą, įsidėjus jį į piniginę - visus metus nepritruks pinigų.
Kūčių nakties orų, derliaus spėjimai: Kūčių naktis ypatinga - tvarte naktį kalba gyvuliai, o kiemo šulinyje sekundei vanduo pavirsta vynu; jo išgėrus žmogus tampa visažiniu. Jei dangus žvaigždėtas, į krūvas susibūrusios žvaigždės - reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas - daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. Jei Kūčių dieną ant stogo pakraščio laikosi daug sniego - bus daug baravykų. Jei Kūčių vakaras giedras, ryškios žvaigždės, tai žiema bus šalta, o vasara karšta, Joninės - be lietaus. Jei Kalėdos sniegingos, baltos, tai Velykos - žalios, jei Kalėdos juodos - tai Velykos bus baltos. Jei per Kalėdas medžiai miške apšarmoję - vasara bus lietinga, jei medžiai pliki - vasara šilta ir sausa. Jei Kūčių diena saulėta - kitais metais gali tikėtis gero pupų ir žirnių derliaus, jei lyja - miežiai gerai derės.
Meilės burtai: Merginos daugybe būdų stengdavosi sužinoti savo likimą, išsiburti būsimą vyrą. Griebti saują kūčiukų (arba riešutų) ir suskaičiuoti - jei skaičius porinis, ateinantys metai bus poringi, jei ne…dar viengungiais pabūsite. Merginos apkabindavo tvorą, jei lyginis skaičius tvoros virbų, tai kitais metais susiras savo pusę. Netekėjusios merginos mesdavo batą per petį link durų, jei bato priekis į durų pusę - iškeliaus iš namų, ištekės, jei bato priekis žiūri į namus - dar kitąmet bus namuose. Kas jis? Galima pasidėti po pagalve kelis lapelius su vardais ir ryte nežiūrint vieną ištraukti. Sakoma, kad Kūčių vakarą nulupus obuolį aplink ratu taip, kad lupena nenutrūktų, ir permetus per galvą atgal, - iš jos galima perskaityti pirmą mylimojo vardo raidę. Būsimąjį galima susapnuoti: privalgyti sūrios silkės, pasistatyti prie lovos stiklinę vandens - kas sapne ją paduos, už to ir ištekėsi.
Kūčių Šventimas Globos Namuose
Jaukiai prie Kūčių stalo susibūrusi Globos namų bendruomenė klausėsi kunigo Donato palaiminimo ir atliko bendrą maldą. Sėdant prie Kūčių stalo labai svarbu ne patiekalų skaičius, bet pačiam būti visokeriopai švariam: tiek kūnu, tiek dvasia - atsiprašyti, ką užgavome ar įskaudinome - teigė Donatas. Džiaugdamiesi smagia popiete, Globos namų bendruomenės nariai, padedant Sauliui, atliko kalėdinę dainą, kuri skatino diskusiją dalinantis Kūčių šventės tradicijomis.
Prieš didžiąsias metų šventes, naujienų portalo JP kalbinta Šv. Juozapo globos namų gyventoja Janytė sakė: „Jaučiu Kalėdinę dvasią, bet labai kažko trūksta. Aplinka papuošta, įvairiomis spalvomis mirga salės, koridoriai. Mano kambaryje ant langų kaba angeliukai, viename lange stovi dvi eglutės, bet širdį skauda iki gelmių, nes šalia manęs nėra artimųjų. Turiu sūnų, bet jis toli, Čikagoje“. Gerumu gaubė svetimi. Šiandien Šv. Juozapo globos namai, kaip ir visą laukimo mėnesį dvelkia gerumu - tarsi sugriuvo senolių rutina ir vienišumas bent trumpam liko užmarštyje.
„Kalėdinis laikas būna persotintas ir sotus dėmesiu bei rūpesčiu. Tai laikas, kad yra daugiau vilties nei bet kada“, - tvirtino Šv. Juozapo globos namų vadovas Patrikas Skrudupis. Senoliai aplankė šventiškai pasipuošusį miestą, Kalėdinę eglę. Prieš šventes namų gyventojai mėgavosi grožio procedūromis. Kalėdų proga bendruomenę sveikino Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos choristai. Gyventojai sulaukė ir Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos mokinių tapybos parodos „Mano emocijos“. Senolius įvairiomis dovanėlėmis pradžiugino daugelis miesto mokyklų ir darželių.
Prieš didžiąsias metų šventes, vienišus senolius aplankė ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Susitikime D.Nausėdienė teigė, kad sumažėjusios pajamos, sveikatos problemos ar siaurėjantis socialinis artimųjų ir draugų ratas, vis didėjantis vienišumo jausmas lemia senyvo amžiaus asmenų socialinę atskirtį. Pasak pirmosios ponios, bendruomenių galia ir tikėjimas žmonių gerumu gali padėti spręsti šią problemą.
žymės: #Globos
Panašus:
- Marijampolės gyvūnų globos namai: Padėkite beglobiams gyvūnams!
- Ylakių senelių globos namai: kainos, atsiliepimai, kontaktai
- Utenos gyvūnų globos namai: rekvizitai, kontaktai ir kaip galite padėti
- Natūralūs Kontracepcijos Metodai: Ar Tikrai Veiksmingi ir Saugūs? Privalumai ir Trūkumai
- Vaikų Adaptacija Darželyje: Efektyvūs Patarimai Tėvams, Kad Vaikas Jaustųsi Saugiai