Gera naujiena visiems legendinio Rokio Balboa gerbėjams: jau sausio viduryje Lietuvos kino teatruose pasirodė veiksmo filmas „Krydas: gimęs kovoti“. Čia Sylvesteris Stallone vėl pasirodo ringe, šįkart tam, kad užaugintų kitą čempioną.
Pirmą kartą į ringą ir kino ekranus Rokis Balboa (aktorius Silvestras Stalonė) žengė 1976 metais. Pirmajame serijos filme jo varžovas buvo Apolas Krydas, vėliau tapęs vienu geriausių Rokio draugų. Praėjus beveik 40-čiai metų, estafetę perima Apolo sūnus Adonis (akt. Michael‘as B. Jordan‘as). Savo žymiojo tėvo nepažinojęs Adonis polinkį į boksą, matyt, gavo su genais. Tuo metu, kai jo bendraamžiai trinasi gatvėse, vaikinas prakaituoja bokso salėje. Trokšdamas įrodyti, kad ne veltui nešioja vieno žymiausių istorijoje boksininkų pavardę, Adonis nusprendžia vykti į Filadelfiją ir paprašyti, kad žymusis jo tėvo varžovas ir bičiulis taptų jo treneriu.
Po to, kai buvo paskelbta, jog prie ikoniškos „Rokio“ franšizės vairo stos jaunasis Ryanas Coogleris, kino kritikai nebuvo itin optimistiški. Iš vienos pusės, režisierius savo sąskaitoje turėjo ypač gerai įvertintą dramą „Fruitveilo stotis“ (Fruitvale Station, 2013). Iš kitos pusės, tai buvo vienintelis jo filmas. Po šio filmo sėkmės 29-erių kino kūrėjas gavo daug įvairių pasiūlymų, bet visus juos atmetė, kai juo susidomėjo pats Sylvesteris Stallone.
Jaunajam talentui buvo patikėta itin sunki misija - vėl atgaivinti ir per visiškai kitokią prizmę perteikti legendinę „Rokio“ franšizę. Asmeniškai, nebuvau labai patenkintas, kad Holivudas bando iš tokios žinomos filmų serijos kaip „Rokis“ išspausti dar šiek tiek sulčių. Kartais, kai viską padarai teisingai, dera ir sustoti. Viskas lyg ir buvo užbaigta su filmu „Rokis Balboa“ 2006 metais, todėl net ir Ryano Cooglerio paskirimas į režisieriaus kėdę nelabai džiugino, nors režisierius ir pasižymėjo nuostabiu debiutu kine su savo socialine drama „Fruitveilio stotis“.
Ryanas Coogleris pats parašė aistringą 200 puslapių scenarijų, o pagrindiniame vaidmenyje regėjo vienintelį aktorių - „Fruitveilo stotyje“ puikiai suvaidinusį kitą jauną talentą - Michaelą B. Jordoną. Scenarijų teko gerokai sutrumpinti, tačiau režisieriaus užsivedimas ir tikėjimas savo projektu pamažu įtikino ir kitus.
Būdamas tikrasis „Rokio“ gerbėjas, Coogleris, kaip ir J. J. Abramsas „Žvaigždžių karuose: galia nubunda“ (Star Wars: The Force Awakens, 2015), nusprendė laikytis originalios formulės, patikrintų siužetinių vingių ir stilistikos. Septintas filmas franšizėje pasakoja apie nesantuokinį legendinio Apollo Creedo sūnų Adonį Johnsoną. Augdamas be tėvų, blaškydamasis iš vienų prieglaudos namų į kitus, jis užsiaugina kovotojo charakterį. Dar vaikystėje jį susiranda Apollo našlė ir ima auginti kaip savo sūnų. Užaugęs Adonis, kurį draugai vadina Doniu, neranda laimės ir ieško išeities boksuodamasis. Palikęs Los Andželą, jis ima ieškoti savo kelio Filadelfijoje, kur netrukus susipažįsta su savo velionio tėvo bičiuliu Rokiu Balboa. Pastarasis, įkvėptas prisiminimų ir beveik tėvo-sūnaus ryšio su Doniu, nusprendžia jį treniruoti.
Franšizės tradicijos
Žiūrint filmą, neapleidžia mintis, jog visa tai kažkur matyta. Ir išties, visi „Rokio“ filmai turi sau būdingą pasikartojimą. Tai primena žaismingą taktą, kuris yra turiningas žaidžiantiems pagal franšizės tradicijas, tačiau gan rutiniškas ieškantiems inovatyvumo kine. Klystkeliais pasukęs protagonistas. Netikėtai atsiradęs meilės subjektas, įkvepiantis siekti aukštumų. Senas ir savo asmeninių problemų turintis treneris (filmuojant šį filmą Sylvesteriui Stallone buvo tiek pat metų, kiek ir 1976-ųjų „Rokyje“ trenerį Mikį suvaidinusiam Burgessui Meredithui). Galų gale - treniruočių montažai ir finalinė kova.
Jei pirma ir antra dalys buvo gan sudėtingi egzistenciniai individo portretai, trečia ir ketvirta - beveik karikatūriški pirmtakų šešėliai, penkta - lengvai pamirštamas intarpas, o šešta - garbingas legendos užbaigimas, tai septintoji dalis nusileidžia kažkur per vidurį. Filmas neša viziją ateitiems kartoms, su kur kas labiau šiuolaikiška erdve, stiliumi ir protagonistu, tačiau tuo pačiu vis dar stipriai pasikliauna praeities šlovės sentimentais. Donio mylimoji Bianka (Tessa Thompson) atlieka reliatyviai menką vaidmenį filme, nors jos personažas ir turi asmeninę dramą. Skirtingai, nei Rokio mylimoji Adriana, kuri turėjo ne tik kur kas sudėtingesnį personažą, bet ir didesnę psichologinę įtaką Rokiui. Treniruočių montažams taip pat trūksta emocinio krūvio bei psichologinės individo dramos vystymo. Rodos, pritrūkta laiko, nepaisant to, jog septintoji dalis yra ilgiausios trukmės iš visų filmų.
Galiausiai, reikia pripažinti, kad itin stiprus afroamerikietiškos kultūros pojūtis - hiphopas, skuteriais važinėjantys jaunimas, skirtinga bendravimo maniera ir t.t. Ironiška, kad „Krydas“, tiesdamas kelią naujai kartai ir naujiems tęsiniams, vadovaujasi nostalgijos faktoriu. Dėl to žiūrovas kur kas sėkmingiau asocijuojasi su Rokiu. Sylvesteris Stallone atliko vieną geriausių vaidmenų savo karjeroje, niekuo nenusileisdamas pirmajam „Rokiui“, ar 1997-ųjų „Farų žemei“ (Cop Land). Veikėjo vidinė egzistencinė drama, liūdesys, vienatvė, naujais įsižiebusi viltis sugrįžti į kovų pasaulį ir netikėti sveikatos iššūkiai - visa tai yra kur kas paveikiau, nei gana sausa Donio arka. Neveltui Sylvesteris Stallone buvo antrą kartą nominuotas „Oskarui“ už Rokio įkūnijimą. Tiesa, šį kartą už antro plano vaidybą.
Filmuojant 2008-ųjų „Imtynininką“ (The Wrestler), prancūzų operatorė Maryse Alberti įgavo labai naudingos patirties, todėl kovų scenos „Kryde“ perteiktos ypač realistiškai, efektingai ir stilingai. Išskirtinė yra maždaug 6 minučių kova filmo viduryje. Ji nufilmuota vienu kadru, kurio metu negalima atsistebėti ne tik Michaelo B. Jordono fiziškumu, bet ir kameros judesiais, kurių dėka žiūrovas tampa trečiu asmeniu ringe. Būtent fizinė Michaelo B. Jordono vaidyba yra kiek apvalantis faktorius.
„Krydas“, kaip savo likimą tiesianti franšizė, yra kur kas paveikesnė tiems, kurie nėra matę ar neprisimena, kitų „Rokio“ dalių. Tačiau tokių nėra daug, todėl Ryano Cooglerio režisūrinis sprendimas prisodrinti scenarijų aliuzijomis į praeitus filmus, padaro meškos paslaugą naujajam herojui. Panašu, jog Donio laukia dideli iššūkiai ne tik būsimuose scenarijuose, tačiau ir kino salėse. To paties nebuvo galima pasakyti apie 1976-ųjų „Rokį“, kuris, nors ir sunkiai gavo finansavimą, iškart tapo franšiziniu ženklu.
Vis dėlto, pats filmas, apjungiant techninę ir emocinę puses, yra patenkinanti patirtis.
Techninė pusė ir aktorių kolektyvas
Ne tik scenarijus buvo pritaikytas juodaodžių kultūrai, bet ir garso takelis, kuris puikiai tiko rodomam veiksmui. Filmo peržiūros metu galima išgirsti tokius puikius muzikinius kūrinius, kaip 2Pac hitą „Hail Mary“, grupės The Roots ir Johno Legendo dainą „The Fire“, reperio Nas atliekamą dainą „Bridging the Gap“ ir kitus gabalus, priartinančius mus prie taip vadinamos „juodosios“ JAV gatvių visuomenės. Negalima nepagirti ir kameros darbo, už kurį buvo atsakinga kino operatorė Maryse Alberti, su net 71 filmu savo sąskaitoje. Staigūs perėjimai nuo vieno ringo kampo iki kito, puikiai sufokusuotos treniruotės ir dėmesys detalėms - visa tai pagyvina juostą ir sukuria išties puikią fiestą akims. Bežiūrint filmą mes matome tikrą gyvenimą, mes jaučiame gatves ir jų problemas, o tai yra labai gerai. Garso montažas, juostos montažas, spalvų tono išdėstymas, net ir pirmuosius „Rokio“ filmus primenančios dekoracijos nepalieka abejonių - filmas paruoštas labai atsakingai. Techninė pusė itin stipri, o vizuali dalis taip pat atrodo patraukliai ir priartina mus prie tikrovės.
Vertinant pagrindinio aktorių dueto pasirodymą, galiu pasakyti, kad jis vertas apdovanojimų. Kai kuriuos jau pelnė, kai kuriems tiek S. Stallone, tiek M. B. Jordanas buvo nominuoti, todėl jų darbas įvertintas išties deramai. Adonio Krydo vaidmens atlikėjas, Michaelas B. Jordanas jau antrą kartą bendradarbiauja su režisieriumi R. Coogleriu, ir, mano nuomone, tai dar vienas puikus bendradarbiavimo vaisius. Solidžiai atrodantis jaunuolis, mokantis puikiai perteikti savo emocijas, mokantis vaidinti ir turintis įspūdingus fizinius duomenis, nuostabiai įkūnijo Krydo palikuonį. Tą patį galima pasakyti apie Sylvesterį Stallone, kuris, atėjus garbiam amžiui, parodė, kad moka puikiai vaidinti. Juokinga, kad jo kino karjera prasidėjo būtent nuo Rokio vaidmens, už kurį jis tuomet gavo Oskaro nominaciją. Galbūt sėkmė pasikartos ir jis, praėjus keturiasdešimčiai metų, pelnys apdovanojimą už tą patį vaidmenį. Tokių atvejų pasitaiko, juk taip nutiko ir su Paulu Newmanu, suvaidinusiu tą patį veikėją filmuose „Biliardistas“ (1961 m.) ir „Pinigų spalva“ (1986 m.). Kitus vaidmenis atliko Tessa Thompson, kuri ne itin sėkmingai pamėgino filme pakeisti Adrianos vietą - pritrūko charizmos. Tarp svarbesnių vaidmenų atlikėjų galima paminėti ir Tony Believas, įkūnijusį Adonio oponentą Rikį Konloną, bei Ritchie‘į Costerį, perteikusį Rokio kolegą ir padėjėją.
Filmo kūrybinė grupė
- Režisierius: Ryan Coogler
- Prodiuseris: Sylvester Stallone, Nicolas Stern
- Scenaristas: Sylvester Stallone, Ryan Coogler, Aaron Covington
- Vaidina: Sylvester Stallone, Michael B. Jordan
- Trukmė: 133 min.
žymės: #Gime
Panašus:
- Neįtikėtina „Krydas: Gimęs Kovoti“ sėkmė: aktorių paslaptys, siužeto vingiai ir tęsinio naujienos
- Neįtikėtina Filmo „Krydas: Gimęs Kovoti“ Apžvalga – Atrask Kovos Dvasios Paslaptis!
- Neįtikėtina tiesa apie krydą: Kas tai yra ir kodėl visi apie tai kalba?
- Vitamino D perdozavimas kūdikiams: kaip atpažinti pavojingus simptomus ir išvengti rizikos
- Neįtikėtini Kieto Virto Kiaušinio Privalumai: Kaloringumas, Maistinė Vertė ir Naudingi Patarimai