Abortai - vienas iš prieštaringiausiai vertinamų ir daugiausiai diskusijų keliančių klausimų šiuolaikinėje visuomenėje. Vieni juos palaiko, kiti smerkia, bet visi labai gerai žino viena - nė vienas iš mūsų dabar nenorėtume būti tų milijonų negimusių vaikų vietoje.
Juk mes esame čia, gyvename ir galime diskutuoti šiais klausimais tik todėl, kad mes gimėme, tiksliau, mums buvo leista gimti. O mūsų gyvenimas neprasidėjo gimimo momentu - dar būdami motinos organizme, mes jau buvome unikalūs žmonės su užprogramuotomis savybėmis, kurios vėliau, po gimimo, žmogui augant ir vystantis, pradeda atsiskleisti. Nuo pat pastojimo momento jau susiformuoja būsimas vyriškos arba moteriškos žmogus su savo išvaizda, paveldėtais polinkiais, pomėgiais, charakterio savybėmis.
Tokia chromosomų kombinacija gali susidaryti tik vieną vienintelį kartą. Antros tokios pačios kombinacijos, antro tokio paties žmogaus niekada nebuvo ir niekada nebus. Net jeigu apvaisinimo momentu vėl susitiktų dviejų tų pačių žmonių ląstelės - jų kitas palikuonis gali būti tik panašus, bet niekada nebus toks pats. Kiekvienas žmogus jau yra unikalus nuo pat apvaisinimo momento. Naujas organizmas labai greit auga, formuojasi, įgauna akivaizdžiai žmogiškas formas.
Daug kas akivaizdžiai žmogiško pavidalo embriono nelaiko žmogumi, šis klausimas yra vis dar labai plačiai diskutuojamas. Krikščionybė ir Islamas, dvi pasaulinės religijos, turinčios tą pačią istorinę kilmę, šiuo klausimu turi labai konkrečią nuomonę, kuri daugeliui yra labai gerai žinoma - žmogus tampa žmogumi nuo pat apvaisinimo, nuo unikalaus, tik tam vieninteliam individui būdingo genetinio derinio susidarymo.
Šiais laikais labai akcentuojama moterų teisė į apsisprendimą. Puiku, niekas ir nesako, kad moterys negali turėti apsisprendimo teisės. Bet yra ir kitas klausimas, apie kurį kažkodėl kalbama kus kas mažiau - tai vaiko teisė gyventi. Mes visi dabar naudojamės ta teise, o kas būtų tokiu atveju, jeigu į mūsų šią teisę būtų pasikėsinta? Mūsų dabar čia tiesiog nebūtų.
Mes taip ir nebūtume išvydę pasaulio, negalėtume džiaugtis gyvenimu, negalėtume matyti kitų žmonių, bendrauti, negalėtume netgi susidurti su gyvenimo sunkumais ir juos nugalėti (o sunkumai gyvenime yra neišvengiami ir kartais netgi reikalingi - jie grūdina asmenybę), žodžiu, mes negalėtume gyventi. Pagalvokite apie tuos žmones, kurie taip ir neišvydo pasaulio, kurių dabar nėra tarp mūsų, ir niekada nebuvo, nors ir galėjo būti, nes jie jau buvo atsiradę kaip biologiniai dariniai, jie jau buvo žmogiško pavidalo individai su rankomis ir kojomis, bet taip ir negimė. Jų vietoje galėjome būti bet kuris iš mūsų (...).
Išmokome reikalauti laisvo pasirinkimo. Svaiginantis aukštis, laimingos ateities vizija bei neribotos laisvės iliuzija trukdo atsimerkti ir blaiviai pažiūrėti - kas realiai su mumis vyksta? Ką darome ir kuo tampame pakibę virš žmoniją rišančių moralinių saitų? Štai patikėjome, kad galima laisvai pasirinkti, kurie iš mūsų turi teisę gyventi, o kurie neverti netgi gimti. Laisvė skirstyti žmones į „vertus“ ir „nevertus“ tiesiogiai siejama su žmonijos atstovo dydžiu ir jo mamos pageidavimu. Lietuvoje šis pasirinkimas iki 12 vaiko gyvenimo savaitės yra laikomas legaliu.
Tačiau bandant jį tvirčiau užfiksuoti teisėje, išryškėja tam tikri kliuviniai. Nuo 1996 m. Ji turi užtikrinti palankią aplinką vaikui visose jo vystymosi stadijose bei adekvačią pagalbą besilaukiančioms motinoms. Taip pat ši norma leidžia kvestionuoti aborto ir kitokių žalingų intervencijų prenatalinėje stadijoje teisėtumą. O tai kelia grėsmę neriboto pasirinkimo idėjai. Ryžtingai, bet labai atsargiai, projekto rengėjai ėmėsi iškilusios problemos.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko baisaus, kad VTAPĮ projektas kalba apie vaiką kaip „savarankišką teisės subjektą“. Kai geriau pagalvoji, supranti, kad papildomas „savarankiškumo“ kriterijus vaikų atžvilgiu yra perteklinis, dirbtinis ir neatitinkantis tikrovės. Juk dėl amžiaus ir išsivystymo lygio vaikai nebūtinai yra savarankiški, dažnai - netgi labai priklausomi nuo mamos, šeimos. Argumentuojama tuo, kad Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme iki gimimo taikoma ne vaiko, bet embriono (vaisiaus) sąvoka; ir tuo, kad vaiko iki gimimo apsauga kėsinasi į moters laisvą apsisprendimą bei pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - EŽTPLA konvencija) įtvirtiną teisę į privataus gyvenimo gerbimą.
Ne naujiena, jog panašūs argumentai įtikina teisės departamentus bei specialistų konsultuojamus Seimo komitetus. Tiesa, kad vaiko iki gimimo vystymosi stadijos biomedicinos moksle yra skirstomos į embriono, vaisiaus (zigotos, gemalo, conceptus ir kt.). Tačiau gimusio vaiko raidos stadijų įvardijimas nepaneigia, kad teisiškai žmogus iki 18 metų yra laikomas vaiku. VTAPĮ vaiko apsaugą nustato, remdamasis 1989 metų JT Vaiko teisių konvencija (toliau - JT Konvencija). Taigi abiejuose dokumentuose pateikiama sąvoka „vaikas“ savo apimtimi turėtų sutapti.
JT Konvecijos preambulėje paskelbta: „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“. Lietuvos teisėje taip pat galime aptikti „dar negimusio vaiko“ sąvoką - taip žmogus iki gimimo pavadinamas keliuose Civilinio Kodekso straipsniuose (pvz., 2.2 straipsnio 2 dalis, nustato, kad teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo).
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad EŽTPLA konvencijoje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą neįpareigoja valstybių užtikrinti galimybės nutraukti nėštumą (pvz., 2004 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Silva Monteiro Martins Ribeiro v. Portugal Nr. 16471/02; 1988 m. spalio 5 d. sprendimas Jean-Jacques Amy v. Belgium Nr. Dar negimusių vaikų gyvybės atėmimo (nėštumo nutraukimo) tvarka yra patvirtinta tik vienasmeniškai priimtu Sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Taigi ji negali būti kriterijumi, vertinant VTAPĮ projekto nuostatas.
Saugoti ją būtina nuo pradžios, o ne nuo kažkurios vėlesnės vystymosi stadijos. Juolab, kad žalingas aplinkos poveikis prenatalinėje stadijoje gali sutrikdyti protinį ir fizinį vaiko vystymąsi, visam laikui pakenkti jo sveikatai ir pabloginti viso gyvenimo kokybę. Moters gerovės atžvilgiu nėštumo nutraukimas taip pat nėra geras pasirinkimas. Tai patvirtina moksliniai tyrimai, kurie rodo, kad abortas daro didelę žalą mamos fizinei ir psichinei sveikatai.
Ypač stipriai abortas kenkia moterų psichiniam stabilumui: reikšmingai padidėja moterų savižudybės rizika, dažnos depresijos ir kiti psichiniai sutrikimai. Nusileiskime iš ideologinių aukštybių ir pamatysime - nėra argumentų, kurie paneigtų pamatinį žmogiškumo reikalavimą, kad niekam nevalia nutraukti žmogaus gyvybės. Renkantis iš tiesų laisvai, utilitaristiniai argumentai (patogumas, finansinis stabilumas, aplinkinių spaudimas, laukimas, reikėjimas, planavimas…) negali nusverti mažo, bet augančio žmogaus viso gyvenimo perspektyvos. Pasirinkimas, nulemtas įvairių dalinių veiksnių, bet ignoruojantis didžiausią įmanomą vertybę, nėra laisvas. Tikrai laisva mama visada rinktųsi vaiko gyvenimą.
Tenka prisiminti akivaizdžią, bet dažnai pamirštamą tiesą - ne mamai, ne tėčiui, ne valstybei, o į pasaulį ateinančiam žmogui jo gyvenimo labiausiai reikia. Čia naujo žmogaus laukia neaprėpiamas gyvenimo gylis, plotis, aukštis ir grožis… Tad jeigu pasisakome už kiekvieno žmogaus laisvą pasirinkimą, būkime nuoseklūs - leiskime vaikui gimti, augti ir pačiam laisvai rinktis.
Visuomenės Požiūris ir Vyrų Vaidmuo
Apskritai šiuolaikinė visuomenė turi labai priešišką požiūrį į naujos gyvybės atsiradimą. Vaikams gimti sudaroma daugybė kliūčių ir jų auginimas vis dažniau priimamas ne kaip normalus, populiacijos išlikimui reikalingas dalykas, bet kaip kažkoks lažas, kliūtis gyventi. Šiais laikais atrodo kad tau, žmogau, apskritai geriau negimti, nes tu vos užsimezgęs jau imi „trukdyti“.
Truškai daryti karjerą, trukdai mėgautis vienadieniais malonumais, trukdai užsiiminėti lytiniais santykiais, trukdai leisti pinigus savo reikmėms ir taip toliau. Keista situacija - juk naujo žmogaus atėjimas į pasaulį turėtų būti laukiamas ir džiuginantis įvykis. Bet ne - sužinoję, kad lytiniai santykiai turėjo „baisiausių pasekmių“ (t. y. įvyko pastojimas), šiuolaikiniai abiejų lyčių atstovai ima reaguoti kaip į kažką tragiško. Dalis vyrų puola bėgti nuo „bėdos“ kuo toliau, o dalis moterų ima ieškoti būdo, kaip „sutvarkyti tą bėdą“.
Taip, kad ir kaip keistai vis tai skambėtų, bet naujo žmogaus užsimezgimas - šiais laikais tai laikoma katastrofa! Visuomenė nenori atsigaminti, nenori pratęsti savęs. Kokia ateitis laukia tokios visuomenės, kuri į giminės pratęsimą žiūri su pasibaisėjimu? Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti demografijos specialistai, bet tam iš tiesų net nebūtinos kažkokios specifinės žinios.
Kiekvienas gali pasižiūrėti statistiką, koks gyventojų mažėjimas vyksta jau kelis dešimtmečius visoje Europoje, bei susipažinti su ateities prognozėmis. Jos, deja, yra liūdnos. Labai dažnai yra naudojamas argumentas: „jeigu ne abortai, tai būtų pilni konteineriai išmestų kūdikių ir pilni vaikų namai pamestų vaikų, ir būtų labai daug vyrų paliktų vienišų motinų“.
Bet ar šitas argumentas tikrai yra toks prasmingas, kaip gali pasirodyti? Kaip pavyzdį galima paimti musulmoniškas šalis. Daugelyje musulmoniškų šalių abortai yra draudžiami, ir yra tik vienas atvejis, kai įstatymas leidžia nutraukti nėštumą - jeigu dėl jo kyla grėsmė motinos gyvybei. Pavyzdžiui Irane, labai religingoje šalyje, kur religija neatskirta nuo valstybės ir kas atsispindi oficialiame šalies pavadinime (Irano Islamo Respublika), abortai yra leidžiami tik grėsmės moters gyvybei atveju.
Bet nepaisant to, musulmoniškose šalyse nėra nei pamestų vaikų, nei kūdikių konteineriuose. Ir vyrai moterų nepalieka nei nėščių, nei su vaikais - nes tai visuomenėje yra netoleruojama, tai yra baisi gėda, nusižengimas visuomenės taisyklėms (pradėti reikia jau nuo to, kad lytiniai santykiai tose visuomenėse priimtini tik susituokus). Net jeigu vaiko tėvai miršta, jį užaugina giminės kaip savo vaiką. Taigi, kaip matome, argumentas „bus pilni konteineriai kūdikių, pilni vaikų namai pamestinukų“ yra niekinis. Viskas priklauso nuo visuomenės požiūrio į naują mažą žmogų.
Musulmoniškose šalyse bei tradicinėje krikščioniškoje Europoje (maždaug iki II pasaulinio karo) vaikas buvo beveik šventas dalykas, ir toks dalykas, kaip „nenoras“ auginti buvo labai griežtai smerkiamas. Buvo suvokiama pareiga užauginti naują kartą, iš esmės tradicinių vertybių visuomenėse ši pareiga laikoma pačia pagrindine gyvenime. Tuo tarpu šiuolaikinės Vakarų civilizacijos visuomenės požiūris visai kitoks.
Milijonai moterų nužudo ir išmeta savo naujagimius, palieka juos ligoninėje, atiduoda į vaikų namus, milijonai vyrų palieka nėščias moteris pagal principą „mano darbas - tavo vaikas“. Ir kas baisiausia, visuomenė tai vis mažiau smerkia ir suranda tam vis daugiau įvairių pateisinimų.
Apskritai, vyrų vaidmuo taip pat yra labai svarbus, nes vaiko pradėjime dalyvauja du žmonės, ir tie du žmonės turėtų dalyvauti tolimesniame vaiko auginime iki pilnametystės (dažniausiai netgi ilgiau - studijavimas, įsitvirtinimas darbe ir t. t.). Deja, mūsų dabartinėje visuomenėje vis dažniau pastebimas vyrų „nusiplovimas“ nuo būsimo vaiko auginimo. Dažnai netgi alimentų ar bet kokios paramos augančiam vaikui išsireikalavimas yra labai problemiškas.
Nors šiais laikais, kai yra DNR testai, įrodyti tėvystę nėra sunku, bet problema tame, kad savo vaiko palikimas šiais laikais yra praktiškai nebesmerkiamas (nebent vyresnės kartos žmonių). Vėl galima palyginti su jau minėta tradicine XX a. pradžios Europos krikščionybe, ar musulmoniškų šalių praktika - ten toks dalykas, kaip vyrai, palikę savo vaikus, yra neįsivaizduojami.
Materialinis Argumentas ir Hedonizmas
Kitas labai dažnas argumentas - materialinis. Atseit, neleidžia finansinės sąlygos, aš vaikui negaliu duoti to ar ano. Bet ar jūs prisimenate savo vaikystę? Dauguma žmonių juk augo ne turtuolių šeimose, ne viską turėjo. Tėvai nepirko kiekvieno užsigeisto daikto, nerengė firminiais rūbais, nevežiojo atostogauti po užsienius, nevedė į prestižines mokamas mokyklas, bet nepaisant to, daugeliui mūsų tėvai buvo, yra ir bus patys svarbiausi žmonės gyvenime, nepriklausomai nuo jų finansinės padėties.
Nes tokie dalykai, kaip ryšys tarp tėvų ir vaikų, yra vertinami ne materialiais kriterijais. Ar vaikystėje labai kam nors rūpėjo tokie dalykai - gyventi prabangiame kotedže ar „chruščiovkėje“, važinėti prabangiu automobiliu ar troleibusu, atostogauti užsieniuose ar kaime? Daugeliui vaikų tai absoliučiai nerūpi. Vaikams visų pirma rūpi, kad kartu būtų juos mylintys tėvai ir kiti artimieji. O bado ar lūšnynų, panašių į Lotynų Amerikos favelas be vandentiekio ir elektros, Lietuvoje nėra.
Mes visi esame ir pavalgę, ir apsirengę, ir turime stogus virš galvos, ir netgi visokių „gyvybiškai nebūtinų“ technologijų, tokių kaip kompiuteriai ar televizoriai. Ko ypatingo reikia dar, norint užauginti vaikus? Keista, kai visuomenėje, kurioje žmonės praktiškai turi viską, kas reikalinga pragyvenimui, taip nenorima užauginti naujos kartos. Juk kaip bebūtų keista, bet greičiausiai šiuo metu vietinių gyventojų mažėja būtent Europoje - turtingiausiai gyvenančiame žemyne. Niekas nesako, kad reikia auginti po 5 vaikus, bet faktas yra toks, kad daugelyje Europos šalių gimstamumo rodiklis siekia tik 1,3 vaiko šeimoje, kai populiacijos atsistatymui reikia 2, 2. Kokios viso to perspektyvos, manau, kiekvienam aišku. Lietuvoje per 23 metus praradome apie 22 proc. gyventojų (beveik kas ketvirto žmogaus!), ir ne tik dėl emigracijos...
Dėl abortų ir apskritai pastojimo temos, įdomus yra vienas toks grynai filosofinis pamąstymas apie žmonių hedonistišką prigimtį. Juokinga kartais yra žiūrėti į visuomenę iš šalies: vaikų nereikia, rūpesčių nereikia, pastoti nereikia, bet va sekso - tai jau reikia. Tai tokiu atveju, iš karto kyla klausimas: jeigu jau tas pastojimas yra tokia didelė katastrofa, tokia didelė bėda - tai kam tada iš viso užsiiminėti tuo seksu?
Neužsiiminėji, ir ramu - jeigu jau taip nesinori vaikų, tai jų ir neturėsi, nes be sekso jie tikrai negims. Bet ne - sekso reikia, to trumpo biologiško malonumo apatinėje organizmo dalyje reikia, o vaikų tai jau nereikia. Bet juk lytinis santykiavimas, dabar vadinamas madingu žodeliu „sex“, iš tikrųjų ir yra biologiškai skirtas būtent giminei pratęsti, o ne malonumui.
Malonumas evoliucijos eigoje susiformavo kaip šalutinis dalykas - gamtos „padėka“ už biologiškai tikslingą veiksmą, panašiai kaip malonus sotumo jausmas pavalgius. Žmonės, patys protingiausi padarai pasaulyje, šito nenori suprasti, ir akivaizdžiai linkę vergauti tam malonumui, dėl jo aukoti viską - vien dėl to trumpo malonumo.
Akivaizdžiai sumaišyta priežastis ir pasekmė: daugelis pastojimą suvokia kaip malonaus veiksmo „šalutinį produktą“, atseit, sekso tikslas - malonumas, o pastojimas - čia jau kaip kažkas šalutinio, ne paties svarbiausio, dažniausiai net nereikalingo. Nors iš tikrųjų biologiškai pastojimas ir yra tikslas, o malonumas - tik šalutinis produktas.
Tikybos Pamokos ir Dorovinis Ugdymas
Verta trumpai pakalbėti ir apie kitą klausimą - privalomą tikybos mokymą mokykloje. Keista, kad ir šis klausimas sutinkamas su tokiu pasipiktinimu, nors iš tikrųjų, mano manymu, dorinis ugdymas neabejotinai vaikams yra reikalingas, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, kur smurto, sekso, materializmo, egoizmo ir degradacijos yra kaip niekad daug, ir žmonėms, o ypač vaikams, būtina yra turėti stiprią moralinę sistemą, norint atsilaikyti tam visam blogiui ir sugebėti išlikti doru žmogumi net šiais laikais, kai aplink tiek purvo.
Religija visais laikais buvo pagrindinė moralinių vertybių nešėja, visada skatinusi žmones siekti gėrio ir nepasiduoti blogiui, rauti blogį su šaknimis iš savo sielos ir padėti kovoti su blogiu savyje aplinkiniams. Ko gero, religijos praradimas ir moralinių vertybių paniekinimas ir yra priežastis to, kokiame moraliniame purve mes gyvename šiais laikais.
žymės:
Panašus:
- Žmogus Voras Vaikams: Geriausi Žaislai, Filmai ir Komiksai
- Vaikiška patalynė Žmogus-voras: pradžiuginkite savo superherojų!
- Atskleista: Kaip Gimsta Žmogus – Prigimties Paslaptys, Karma ir Dvasinio Tobulėjimo Kelias
- Kaip Teisingai Maudyti Kūdikį: Svarbiausi Patarimai Kiekvienam Tėveliui!
- Sužinokite viską apie socialinės globos namų psichologo pareigybės aprašymą – reikalavimai, atsakomybės ir karjeros galimybės!