Pastaraisiais metais tapo ypač populiarios piligriminės kelionės. Viena tokių yra maršrutas, vedantis Kristaus Kryžiaus keliu. Ypač daug šventų, su Jėzaus vardu siejamų vietų, Izraelyje, taip pat Egipte, Palestinoje.
Evangelijų pasakojimai apie Jėzaus gimimą
Evangelijoje pagal Luką ir Evangelijoje pagal Matą pasakojama, jog nekaltai Mergelei Marijai apsireiškė arkangelas Gabrielius, kuris pranešė, kad ji pagimdysianti Mesiją, t. y. Išganytoją. Giliai tikinti Dievu Marija sutiko ir, būdama penkiolikos metų, susižadėjo su dailide Juozapu. Šis, sužinojęs, kad jo sužadėtinė laukiasi, suabejojo merginos padorumu. Tačiau abejones išsklaidė pasirodęs angelas - jis pasakė, kad jiems gims Dievo siųstas vaikas. Juozapas pasižadėjo tapti kūdikio tėvu ir pakrikštyti jį Jėzaus vardu, kuris reiškia „Dievas yra išganymas“.
Susituokę Juozapas ir Marija, kaip pasakojama, apsigyveno Nazarete (150 km nuo Jeruzalės). Dar prieš gimstant kūdikiui, jie patraukė į tolimą kelionę - į Juozapo protėvių miestą Betliejų užsirašyti. Betliejuje jiems nepavyko rasti vietos nakvynei nė vienoje užeigoje. Pagal Luką iš angelo apie Jėzaus gimimą sužinoję piemenys atbėgo į Betliejų jo pasveikinti. Vedami Betliejaus žvaigždės, tuo metu ryškiai spindėjusios danguje, pagarbinti Jėzaus gimimo atvyko ir trys Rytų išminčiai. Karalius Erodas, pabūgęs pranašysčių, kad gimė jo konkurentas, naujasis žydų karalius, ir jis neteks sosto, liepė išžudyti visus naujagimius ir berniukus iki dvejų metų amžiaus.
Archeologiniai atradimai Betliejuje
Evangelijose rašoma, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje, maždaug 1 m.e. metais - būtent su tuo kiekvienam žmogui šis miestas ir asocijuojasi. Čia atlikti archeologiniai kasinėjimai parodė, kad žmonės Betliejuje gyveno jau tūkstančius metų, o atrasto nekropolio kapai siekia net ir 4000 metų.
Kristaus gimimo bazilika
Pirmasis sustojimas Betliejuje - Kristaus gimimo Bazilika, vieta, kasmet sutraukianti tūkstančius piligrimų iš viso pasaulio. Bažnyčia pradėta statyti 325 m. imperatoriaus Konstantino, toje vietoje, kur, tikima, gimė Jėzus Kristus. Gimimo grotą rasite nusileidę į nedidelį po pagrindiniu altoriumi esantį urvą. Kristaus gimimo vietą čia žymi keturiolikakampė žvaigždė, o aplinkui žiba sukabintos 15 sidabrinių lempų, simbolizuojančių skirtingas krikščionių konfesijas.
Kelionė į Betliejų
Betliejų galima lengvai aplankyti iš Jeruzalės - šiuos miestus skiria vos 10 km. Kadangi Betliejus įsikūręs Palestinos teritorijoje, Izraelio piliečiams ten lankytis draudžiama. Susisiekimas tarp Izraelio ir Vakarų kranto labai apsunko (o kai kam ir tapo praktiškai neįmanomas) Izraeliui 2000 m. (po Antrojo palestiniečių sukilimo) pradėjus statyti betoninę skiriamąją sieną. Daugelis izraeliečių mano, kad ši siena jiems - saugumo garantas (iš tiesų po jos pastatymo Izraelyje ženkliai sumažėjo teroristinių išpuolių).
Kad ir kokia liūdna būtų realybė, užsieniečiams Vakarų krante lankytis apribojimų nėra (tik reikia su savimi turėti pasą) - tad daugelis turistų iš Jeruzalės bent pusdieniui nuvyksta ir į Betliejų. Autobusu nr. 21, kuris kursuoja nuo rytinės Jeruzalės stoties, esančios prie Damasko vartų. Bilietas kainuoja 5 NIS (1,25 Eur, mokėti galima autobuse). Kelionė trunka apie 20-30 min., o autobusas stoja pačiame Betliejuje, tačiau kiek toliau nuo senamiesčio ir lankytinų objektų. Egged autobusas nr. 234. Šis autobusas Jeruzalėje išvyksta nuo Sultan Suliman ir Hanev’im gatvių kampo ir vyksta iki vieno iš patikros punktų. Nuo ten vėlgi reikėtų imti taksi arba sėsti į palestiniečių autobusą. Taksi. Jeigu taupote laiką ar tiesiog ieškote patogumo - iš Jeruzalės iki Betliejaus galima nuvykti ir taksi. Arabų taksistai klientus daugiausiai gaudo Alyvų kalno papėdėje ir prie Liūto vartų (Lion‘s gate). Automobiliu. Dauguma automobilių nuomos kompanijų Izraelyje nuomotu automobiliu neleidžia vykti į Vakarų krantą. Mano manymu, patogiausias būdas pasiekti Betliejų yra autobusu nr. 21 - taip aš čia pastarąjį kartą ir atvykau.
Kitos svarbios vietos Izraelyje
Izraelyje yra daugybė vietų, menančių Jėzaus gyvenimą ir jo stebuklus. Piligrimai neaplenkia ir Kafernaumo, kur išvykęs iš Nazareto ilgai gyveno Jėzus. Čia jis subūrė pirmuosius mokinius, sinagogoje gydė žmones ir darė kitus stebuklus. Šiame mieste yra ir Jėzaus sekėjo apaštalo Šv. Prie Tiberiados, didžiausio Izraelio gėlo vandens ežero, Jėzus išbandė savo mokinių tikėjimą.
Kilus audrai ir siautėjant ežero bangoms, Kristus žengė ežero paviršiumi. Iš Tiberiados ežero išteka Biblijoje minima Jordano upė, kurioje buvo krikštytas Jėzus. Piligrimams ši vieta taip pat šventa. Kiekvienam maga pasinerti į šventuosius Jordano vandenis.
Jeruzalėje, vadinamųjų trijų religijų mieste, yra didžioji krikščionių šventenybė Kristaus kapo bazilika. Ji stovi toje vietoje, kurioje pagal šventuosius raštus buvo nukryžiuotas, palaidotas ir po trijų dienų prisikėlė Jėzus Kristus. Pirmoji Kristaus kapo bažnyčia buvo pastatyta 335 metais. Daugybę kartų ji buvo nugriauta, nuniokota gaisrų, perstatyta. Tik 1810 m. atstatyta bazilika išliko nepakeista iki mūsų laikų.
Ypač įdomi senoji Jeruzalė, kurios istorija siekia daugiau kaip keturis tūkstantmečius. Ji apjuosta mūro siena su dvylika vartų (tačiau veikia tik septyni. Aukso vartai, pro kuriuos Jėzus įžengė Verbų sekmadienį, užmūryti). Jeruzalėje piligrimai neaplenkia ir Getsemanės sode esančio Alyvų kalno, Tautų bažnyčios (ją statė skirtingų tautybių žmonės). Pasakojama, kad nukryžiavimo ir kančios išvakarėse Jėzus su savo mokiniais nakvojo kriptoje, kuri buvo įrengta Getsemanės alyvų sode, esančiame už Jeruzalės miesto sienos.
Melsdamasis Jėzus čia praleido paskutiniąsias valandas, būtent čia Judas Iskariotas išdavė jį romėnų kareiviams. Viena švenčiausių krikščionims vietų yra ir Tabgha. Pagal evangelistą Morkų ant Tiberiados ežero (dar vadinamo Galilėjos, arba Kinereto) kranto Jėzus sakė pamokslą iki pat nakties. Jam pagailo alkanų žmonių, todėl paėmė du kepaliukus duonos ir dvi žuvis, sukalbėjo maldą, palaimino maistą ir liepė išdalyti jį žmonėms. Teigiama, kad tuo maistu pasisotino penkiatūkstantinė minia. Toje vietoje, kur įvyko stebuklas, V a. buvo pastatyta „Duonos Padauginimo“ bazilika, kuri vėliau buvo sugriauta ir ne per seniausiai atstatyta.
Turino drobulė
Turinas - dar viena vieta, liudijanti Jėzaus Kristaus stebuklą. Turino katedros karališkojoje koplyčioje saugoma garsioji drobulė - viena iš katalikybės relikvijų, tradiciškai laikoma Jėzaus Kristaus įkapėmis. Pirmąsyk viešai ši drobulė buvo demonstruojama 1355 metais Prancūzijoje. Vyskupas, palaikęs drobulę klastote, uždraudė ją garbinti ir rodyti viešai. 1532 metais drobulė nukentėjo nuo Šamberi bažnyčioje kilusio gaisro, bet po kelerių metų vienuolės ją restauravo. Švenčiausioje Kristaus drobulėje matyti Dievo atvaizdo kontūrai. Tiesa, dėl šios drobulės autentiškumo tarp mokslininkų vis dar tebeverda aštrios diskusijos.
Žmogiškasis Jėzus
Kaip pasakoja padavimas, Jėzui lankant Nazaretą Jis nuvyko į vietos sinagogą. Pagal savo gimimą ir išsilavinimą Jis galėjo vadovauti žydų tarnybai ir skaityti pamokslus kaip rabinas, t.y. šventikas. Įtūžusi minia nutempė pranašą miesto gatvėmis. Jis nesipriešino. Tik kai privedė prie skardžio, ramiai perėjo kiaurai per minią, nes Jo laikas dar neatėjo. Tada pasakė žymiąją frazę: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose” (Lk. 6:4).
Kapernaume savo mokinių grupę Jėzus pradėjo versti į darbinę organizaciją ir palaipsniui mokyti juos tų žinių, kurias turėjo pats. Prasidėjo Jo pribloškiančių stebuklų ir išgijimų srautas. Dvariškio sūnų Jis išgydo per atstumą, gydo prisiliesdamas arba valdingu žodžiu „išsivalyk” arba „stokis ir eik”. Išgydo akluosius ir luošius, paralyžiuotus ir raupsuotuosius, apsėstuosius ir išprotėjusius. Jis prikelia mirusiuosius, žvejų tinklus pripildo žuvimi, sukuria žuvį ir duoną, kad pamaitintų tūkstančius alkstančiųjų, atėjusių Jo paklausyti; vaikšto vandeniu ir sutramdo audrą. Visas savo okultines žinias apie gamtos ir žmogiškosios dvasios paslaptis Jis panaudoja žmonėms ir nieko - sau, dosniai atiduoda, nepaisant minios nepasitikėjimo, fariziejų nepakantumo, gydytojų ir dvasininkijos pasipriešinimo. Taip ėjo per šalį Didingasis Keliauninkas.
Trečių Velykų dienomis Jėzus kartu su mokiniais iškilmingai įvažiavo į Jeruzalę, Jį sveikino liaudis, o sinedrionas jau ruošė Jam susidorojimą. Šališkas teismas, sušauktas naktį, nepilnos sudėties ir pažeisdamas jo priimtas teismo taisykles, pripažino Jėzų pavojingu maištininku. Šventikai, reikalaudami pranašui mirties bausmės, nuvedė Jėzų pas Pilotą po to pas Erodą Antipą ir vėl pas Pilotą. Pilotas, nematydamas Jėzaus kaltės, bandė pakeisti mirties bausmę paleidžiant kalinį dėl šventės, pasmerkdamas jį negailestingam plakimui, tačiau šventikai ir jų kurstoma liaudis reikalavo nukryžiavimo.
Kalėdos
Bažnyčios liturginių metų raida iš pradžių rėmėsi ne žvilgsniu į Kristaus gimimą, bet tikėjimu, jog Jis prisikėlė. Tad pirmapradė krikščionijos šventė yra ne Kalėdos, bet Velykos. Juk prisikėlimas pagrindė krikščionių tikėjimą ir leido atsirasti Bažnyčiai. Todėl jau Ignotas Antiochietis (miręs vėliausiai 117 m. po Kr.) krikščionimis vadina tuos, kurie „nebesilaiko šabo, bet gyvena vadovaudamiesi Viešpaties diena“.
Kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., pirmą kartą patikimai nustatė Ipolitas Romietis apie 204 metus savo parašytuose Danielio knygos komentaruose; be to, Bazelio (Basel) ankstesnysis egzegetas Bo Reicke atkreipė dėmesį į švenčių kalendorių, kuriuo remiantis Evangelijoje pagal Luką vienas su kitu susieti pasakojimai apie Krikštytojo gimimą ir Jėzaus gimimą. Iš to išeitų, kad jau Lukas savo Evangelijoje Jėzaus gimimo diena laiko gruodžio 25-ąją. Šią dieną anuomet būdavo švenčiama Judo Makabėjaus 164 m. pr. Kr. Šiaip ar taip, Kalėdų šventė aiškų pavidalą krikščionijoje įgijo tik IV a., išstumdama romėniškąją nenugalėtojo dievo-saulės šventę ir išmokydama Kristaus gimimą laikyti tikrosios šviesos pergale.
Ypatinga žmogiškoji šiluma, per Kalėdų šventę mus paliečianti taip, kad ši šventė krikščionijos širdyje toli pralenkė Velykas, išsirutuliojo tik viduramžiais, ir prie šios naujovės atsiradimo iš savo gilios meilės Žmogui Jėzui, Dievui su mumis, prisidėjo Pranciškus Asyžietis. Tomas Celanietis savo antrajame gyvenimo aprašyme pasakoja štai ką: „Labiau negu bet kurią kitą šventę, Kalėdas jis švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Jis sakydavo, jog tai švenčių šventė, nes tą dieną Dievas tapo Kūdikėliu ir žindė krūtį kaip visi žmonių vaikai. Pranciškus - nepaprastai švelniai ir atsidavusiai! - apkabindavo Kūdikėlį Jėzų vaizduojančius atvaizdus ir, kupinas užuojautos, kaip vaikai šnabždėdavo švelnius žodžius.
Iš tokios nuostatos radosi garsusis Kalėdų šventimas Grečo (Greccio) miestelyje. Apie šią prakartėlės naktį Celanietis pirmojoje biografijoje pasakoja jaudinančiu būdu, esmingai prisidėjusiu prie gražiausio Kalėdų papročio - prakartėlės - išsiskleidimo. Todėl pagrįstai galime sakyti, kad Grečo naktis krikščionijai iš naujo padovanojo Kalėdų šventę, tos šventės ištarai, jos ypatingai šilumai bei žmogiškumui, mūsų Dievo žmogiškumui persiduodant sieloms ir suteikiant tikėjimui naują matmenį. Prisikėlimo šventė kreipė žvilgsnį į mirtį nugalinčią ir mus būsimo pasaulio vilties mokančią Dievo galią.
Galbūt naudinga čia dar akimirksniui stabtelėti ir paklausti: kurgi yra šis tikėjimo istorijoje gana savitą reikšmę įgijęs Grečas? Tai nedidelis Riečio (Rieti) miestelis slėnyje Umbrijoje (Umbria), ne per toliausiai į šiaurės rytus nuo Romos. Ežerai ir kalnai suteikia šiam žemės ruožui ypatingo žavesio bei tylaus grožio, ir šiandien mus vis dar jaudinančio, juolab kad vietovė dar beveik nepaliesta turizmo bruzdesio. Grečo vienuolynas, stovintis 638 metrų aukštyje, šiek tiek dar primena savo ištakų paprastumą; jis liko toks pat kuklus, kaip ir kaimelis jo papėdėje, kaip ir poverello laikais, supamas miško, kviečiančio stabtelėjus pasižvalgyti.
Celanietis teigia, jog Pranciškus ypač mylėjęs šio lopinėlio gyventojus dėl jų neturto bei paprastumo; jis čia dažnai atvykdavęs pailsėti, jį traukė ir nepaprastai asketiška, nuošali celė, kurioje netrukdomas galėjęs kontempliuoti dangiškuosius dalykus. Žmonių neturtas, paprastumas, jų tylėjimas ir kūrinijos kalbėjimas - būtent tokie įspūdžiai Asyžiaus šventajam siejosi su šia vietove. Tačiau grįžkime prie 1223 m. Kalėdų. Grečo teritoriją Asyžiaus neturtėliams buvo perleidęs vienas kilmingasis, vardu Jonas; Celanietis praneša, jog jis, nepaisydamas savo aukštos kilmės ir reikšmingos padėties, „neteikė jokios reikšmės savo kraujo kilnumui ir veikiau troško pasiekti sielos kilnumą“.
Celanietis pasakoja, jog šis Jonas tą naktį patyrė įstabaus regėjimo malonę. Jis pamatė lovyje gulintį kūdikį, kurį iš miego pabudino šventojo Pranciškaus artumas. Autorius priduria: „Šis regėjimas išties atitiko tikrovę, nes Kūdikėlis Jėzus iki tol iš tikrųjų daugelio širdyje buvo nugrimzdęs į užmaršties miegą. Šiuo paveikslu labai tiksliai nusakomas naujas matmuo, kurį savuoju širdį bei protą persmelkiančiu tikėjimu krikščionių Kalėdų šventei padovanojo Pranciškus, - Dievo apreiškimo, glūdinčio būtent Kūdikėlyje Jėzuje, atradimas. Kūdikėlyje Jėzuje ryškiausiai atsiskleidžia beginklė Dievo meilė: Dievas ateina be ginklų, nes nenori užkariauti iš viršaus, bet trokšta laimėti iš vidaus, perkeisti iš vidaus. Jei kas nors ir gali palenkti žmogų, nugalėti jo savavališkumą, smurtingumą, jo godumą, tai tiktai kūdikio bejėgiškumas. Kartu neužmirškime, kad aukščiausias Jėzaus Kristaus garbės titulas yra „Sūnus“ - Dievo Sūnus; dieviškoji garbė įvardijama žodžiu, kuriuo Jėzus nusakomas kaip nuolatinis vaikas. Jo buvimas kūdikiu nepakartojamai atitinka Jo dieviškumą, kuris yra „Sūnaus“ dieviškumas. Taip Jo buvimas kūdikiu rodo, kaip galime ateiti pas Dievą, būti sudievinti. Kas nėra supratęs Kalėdų slėpinio, tas nėra supratęs ir esminio buvimo krikščionimi momento.
Šventajam Pranciškui nurodžius, Grečo oloje Šventąją naktį stovėjo jautis ir asilas. Kilmingajam Jonui jis buvo pasakęs: „Norėčiau visiškai tikroviškai priminti Kūdikio gimimą Betliejuje ir visus vargus, kuriuos Jam teko pakelti kūdikystėje. Nuo tada jautis ir asilas tapo nuolatinis prakartėlės vaizdavimo elementas. Bet iš kur jie atsirado? Kaip žinoma, Naujojo Testamento Kalėdų istorijose apie tai nieko nepasakojama. Aiškindamiesi šį klausimą, susiduriame su dalyku, vienodai svarbiu visiems Kalėdų papročiams, maža to, su Kalėdomis ir Velykomis susijusiam liturginiam bei liaudiškajam Bažnyčios pamaldumui apskritai. Jautis ir asilas nėra tiesiog pamaldžios fantazijos vaisiai; Kalėdų vyksmo palydovais jie tapo Bažnyčios tikėjimo Senojo ir Naujojo Testamento vienybe dėka. Bažnyčios tėvai šiuos žodžius laikė pranašiška kalba, kuria numatoma nauja Dievo tauta, Bažnyčia iš žydų ir pagonių. Dievo atžvilgiu visi žmonės, žydai ir pagonys, buvo kaip jaučiai ir asilai, neturį proto ir pažinimo.
Kalėdų pavaizdavimuose viduramžiais visada krinta į akis beveik žmogiški šių galvijų veidai, tai, kaip jie išmanančiai, pagarbiai stovi ir lenkiasi Kūdikėlio slėpiniui. Bet ar tikrai Jį atpažįstame? Statydami jautį ir asilą prakartėlėn, turime suvokti visus Izaijo žodžius, kuriais ne tik skelbiama Evangelija - būsimo pažinimo pažadas, bet ir smerkiamas dabartinis aklumas. Kas šiandien yra jautis ir asilas, o kas „mano tauta“, kuri nesupranta? Iš ko atpažįstamas jautis ir asilas ir iš ko atpažįstama „mano tauta“? Norėdami surasti atsakymą, turime su Bažnyčios tėvais dar kartą grįžti prie pirmųjų Kalėdų.
Kas nepažino? Ir kas pažino? Nepažino Erodas, kuris nieko nesuvokė nė tada, kai jam buvo papasakota apie Kūdikį, tik dar labiau tapo apakintas valdžios troškimo ir jį lydinčios persekiojimo manijos (plg. Mt 2, 3). Nepažino „su juo ir visa Jeruzalė“ (ten pat). Nepažino nė žmonės švelniais drabužiais - prakilnieji (plg. Mt 11, 8). Nepažino mokytieji, Bibliją išmanantys Rašto aiškinimo specialistai, tiksliai žinoję reikiamą Rašto tekstą, tačiau, nepaisant to, nieko nesuvokę (plg. Pažino, palyginti su šiais aukštesnės padėties žmonėmis, „jautis ir asilas“ - piemenys, išminčiai, Marija ir Juozapas. Ar galėjo būti kitaip? O kaip mes? Ar nesame taip nutolę nuo tvartelio todėl, kad esame tam per daug prakilnūs ir per daug protingi? Ar nesame taip įsipainioję į mokslišką Biblijos aiškinimą, kokio nors teksto istorinio autentiškumo ar neautentiškumo įrodinėjimus, kad nebematome paties Kūdikio ir nebegirdime, ką Jis mums sako? Tad šią naktį jaučio ir asilo veidai žvelgia į mus klausdami: mano tauta nesupranta, o tu ar girdi savo šeimininko balsą? Statydami pažįstamas figūras prakartėlėn, turėtume Dievą prašyti suteikti mūsų širdžiai paprastumo, kuris leistų mums kūdikėlyje atrasti Viešpatį - kaip tai kadaise Greče pavyko Pranciškui.
žymės: #Gime
Panašus:
- Kaip Lengvai Nuvažiuoti į Panevėžio Lopšelį-Darželį „Diemedis“ + Išsamūs Sodo Namų ir Sklypų Apžvalgos Lietuvoje
- Šokiruojanti 1996 m. Kaišiadorių Naujagimių Sąrašų Ataskaita: Atraskite Demografinės Raidos Paslaptis!
- Šiaulių Vaiko Teisių Apsaugos Skyrius: Viskas, Ką Turite Žinoti + Kontaktai
- Pigios Lovos Vaikams – Atrask Geriausią ir Patogiausią Pasirinkimą Vaiko Kambariui!
- Kaip Sėkmingai Pirmajį Kartą Maudyti Kūdikį: Nepakeičiami Patarimai Tėvams