Laura Sintija Černiauskaitė - prozininkė, žurnalistė, dramaturgė, yra išleidusi septynias knygas. 1994 m. apdovanota Mariaus Katiliškio premija, 2004 m. pjesė „Liucė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“, 2005 m. apdovanota Jono Marcinkevičiaus premija, 2008 m. tapo Kazimiero Barėno premijos laureate, 2009-aisiais rašytojai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, 2011 m. - Jurgos Ivanauskaitės premija.
Lauros Sintijos Černiauskaitės apysaka „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ - knyga, skirta vaikams, beįžengiantiems į paauglystės metus. Paauglystė - laikotarpis, kai jaunas žmogus pradeda uždavinėti (ir sau, ir kitiems) labai sudėtingus klausimus, į kuriuos atsakymų dažnokai neranda ir ne vieną dešimtmetį pragyvenęs žmogus. Autorė meistriškai įveda į vaiko pasaulį, kuriame atsispindi ir baimės, ir viltys, ir svajonės, pirmieji pamąstymai apie anapusinį pasaulį.
Pagrindiniai įvykiai ir veikėjai
Knygos herojai patiria neįtikėtinų, kvapą gniaužiančių nuotykių, nors taip ir lieka neaišku - tikrų ar tik menamų.
Degtukė nubudo su ašaromis akyse; kurį laiką nenorėjo net pasijudinti. Pašiauštaplunksnio niekur nebuvo matyti. Ir gerai! Kažkodėl truputį ant jo pyko, truputį gėdijosi…
Iš pasikeitusios šviesos ji suprato, kad artinasi pietūs; šykšti žiemos saulė, šiaip ne taip persismelkusi per storus debesis, suspindo ant palatos sienos. Jos šviesa tarytum atsėlino iš sapno ir dėl to dar labiau norėjosi verkti. O tai netrukus ir atsitiko!
Durys tylutėliai prasivėrė, jų plyšyje išdygo dvi smalsios galvutės: baltai kepurėta Luknės ir juodai kepurėta Giriaus. - Tai žinok, kad jau nebesapnuoji, - nusitraukdamas kepurę pareiškė Girius ir apsidairė, vertindamas palatą.
- O kaip tau atrodo? Atvažiavome aplankyti sergančios draugės, - atrėžė Girius, žvaliai vaikščiodamas po visą palatą. Nuo Giriaus pusbačių dribo purvinas sniegas, bet jam buvo nė motais. - Kaip mane radot? - Ką, ar nepažįsti Giriaus? - Ne ne! - atsitraukė Degtukė.
- Laikyk ją! Jie čiupo Degtukę už rankų, prispaudė prie pagalvės ir puolė kaip išprotėję bučiuoti jos skruostus, kaktą ir lūpas. Iš pradžių Degtukė ne juokais išsigando, bet netrukus ėmė įtarti, jog tai dar vienas pokštas, kurio esmę ji tuoj sužinos. Be to, į lūpas ją daugiausia bučiavo Girius, ir nuo tų bučinių ji visa ėmė gal net visai maloniai dilgčioti.
- Ką čia darot, durniai!.. - Kas jums darosi? - Nepyk, mes čia to ir atvažiavome… Užsikrėsti, - kiek aprimusi paaiškino Luknė.
- Aha. Aš irgi taip sakau, - pritarė Luknė. - Ar tau labai bloga? Degtukė norėjo atsakyti, kad dar neturėjo laiko kaip reikiant panuobodžiauti, tačiau ginčytis su Giriumi buvo beprasmiška.
Ji nuleido kojas ant grindų ir pamėgino atsistoti: jos virpėjo lyg pervirę makaronai. Nusprendusi į šį reiškinį nekreipti dėmesio, nutapeno prie sieninės spintos ir liepė Giriui nusigręžti. Luknė padavinėjo drabužius. Apsirengti nebuvo taip paprasta, kaip galėjai tikėtis, liga Degtukę taip sulėtino, kad net juokinga.
Kai Degtukė pagaliau apsirengė, akies kampeliu ieškodama Pašiauštaplunksnio ir mėgindama atspėti, kur jis užlindo šį kartą, Luknė privedė ją prie lango ir parodė ligoninės kieme stovintį juodą džipą. - Nieko sau, - sumurmėjo Degtukė. - Bet kaip įkalbėjot ją?
Ant ledo Degtukė stovėjo pirmą kartą. Kojos virpėjo ir visai neketino klausyti savo šeimininkės, nuo ledo vėsos ir aplinkui zujančių čiuožėjų Degtukę krėtė šiurpas. Atrodė, kad blizgantys pačiūžų peiliai raižo ne tik ledą, bet ir ją pačią, jie erzino net labiau už garsiai plyšojančią muziką, kuri kitu atveju Degtukei gal net būtų patikusi. Bet tik ne šiandien.
- Aš nenoriu, - purtė galvą Degtukė. - Kas čia sudėtingo? Statai koją - čiūžt! Paleidusi Degtukę ji išsiveržė į priekį, demonstruodama tokius grakščius „čiūžt“, kad Degtukė ir vėl susverdėjo, šį kartą iš nevilties.
- Atsipalaiduok, ji gi čiuožia nuo ketverių metų, - paguodė jis. - Tu ne eik, o čiuožk! - iš tolo šūktelėjo Luknė.
Degtukė irgi „čiuožė“. Virpančiomis kojomis, atkišusi užpakalį ir prakaituojančiais pirštais įsikibusi į Girių. Jautėsi tokia apsalusi nuo jo artumo ir taip bijojo jį apvilti, kad stengėsi turbūt labiau dėl jo negu dėl savęs. Jis buvo atidus, švelnus ir draugiškas, koks prie kitų niekada nedrįsdavo pasirodyti. Tik Degtukei tekdavo laimė kartais išvysti gerąjį Giriaus veidą.
Jei tik ji būtų mokėjusi čiuožti… Kaip grakščiai jie atrodytų ant ledo susikibę už rankų! Patyliukais ji pasižadėjo trūks plyš išmokti. Ir kaip tik tada, kai jau, atrodo, ėmė sektis, kai Degtukė išdrįso trumpam pasileisti, juos nelyginant vabalų būrys aplenkė vaikigaliai.
Vienas netyčia užkliudė Degtukę, ji susverdėjo ir dribo ant užpakalio taip skaudžiai, kad akyse sutavaravo žali ratilai. Vaikigaliams tai visai nepatiko. Degtukė matė, kaip jie apsigręžia ir, grėsmingai brėždami apverstas eglutes, artėja prie jų pasiruošę pulti Girių.
Bet jis visai nepabūgo, net priešingai. Girius mėgo kovoti ir nugalėti, kitaip su juo ir nenutikdavo. Išsigando Degtukė. Ji pasikėlė ant ledo keturiomis ir pamėgino atsistoti, bet neįstengė. Jai padėjo pričiuožusi Luknė.
Ji lyg boksininkė sugniaužė pirštinėtus kumščius, įsibėgėjo ir iš visų jėgų trenkėsi į nugarą stambiausiam bernui. Nuo netikėto smūgio jis davėsi į priekį ir užkliudė kitą, o tas - šalia stovintį, taigi trys vaikigaliai jau gulėjo ant ledo, o likę du, atšokę į šalis, sumišę prapliupo žvengti. Girius, to tik ir laukęs, prišoko prie vadeivos ir pastūmė jį pačiūžos šonu lyg šiukšlių maišą. Jis visas liepsnojo iš įniršio ir pasitenkinimo.
Per ledą atskubėjo du juodai apsirengę vyrukai su juodomis kepurėmis. Vienas čiupo Girių, kitas - Luknę, ir, persimetęs per petį kaip maišus išsinešė į persirengimo kambarius. Iš pradžių Degtukė palaikė juos apsaugos darbuotojais, tramdančiais įsipešusius vaikus, ir, stebėdama, kaip dvyniai daužosi ir rėkia kabėdami žemyn galvomis, karštligiškai svarstė, ar jiems iškvies policiją.
Tačiau kažkas čia buvo ne taip… Visų pirma, vyrukai nusitaikė tik į Luknę ir Girių, bet nekreipė dėmesio į vaikigalius. O juk per stebėjimo monitorius turėjo matyti, kad jovalą užvirė jie. Antra, ji staiga lyg per miglą atsiminė, kaip vaikams pešantis Bronė atsistojo ir kažkam pirštu parodė į Brunavičiukus, tarsi reikalaudama, kad juos sučiuptų.
Taip, ji pažinojo tuos vyrukus ir aiškiai bei įsakmiai bedė pirštu į savo išlepusius auklėtinius, kurių slapta nekentė. Ką visa tai reiškia? Degtukei pasidarė bloga. Nesitikėdama, kad jis išgirs. - Kas čia vyksta? - Tavo draugus ką tik pagrobė pradedančių banditėlių gauja… - išsišiepė Pašiauštaplunksnis.
- Gal nori sužinoti, kas jos vadeiva? - Broncė?.. Pašiauštaplunksnis pašnairavo į Degtukę, tarsi primindamas: pati sakei, kad aš nepaprastas. - Jei nori žinoti, tai ji pakišo vaikams mintį be tėvo žinios atsibelsti taip toli nuo namų. Ji seniai laukė tokios progos. - Vajetau!
- Raktelis nuo Bronės džipo, kuris stovi mašinų aikštelėje ir kurio jai nebeprireiks, - mirktelėjo Pašiauštaplunksnis. - Bronės… Tai kvailiai! - kažkodėl džiūgavo Pašiauštaplunksnis. Jis nekantriai sutarškino rakteliu: - Greičiau imk, ir bėgam.
- Ką man siūlai, mažyli? - O kas čia tokio? - O man - tik šešeri. Ne metai svarbu, mergyt! - Turi. Juk sėdi šalia, kai vairuoja tėvai, ar ne? Degtukė apsidairė. Tikrai - niekas nekreipė dėmesio į keistą jųdviejų porelę, visi atrodė susirūpinę tik savimi.
Ji apsiavė aulinukus ir atsistojo, Pašiauštaplunksnis padavė pūkinę striukę ir baltąją kepurę su bumbulu.
žymės: #Gime
Panašus:
- Knygos vaikams ir paaugliams: TOP skaitomiausios ir įdomiausios
- Audio knygos vaikams nemokamai: kur klausytis internete?
- Geriausios knygos vaikams nuo 5 metų: TOP 10 rekomendacijų
- Liucija Zorūbaitė: Įkvepianti Aktorės Biografija ir Neįtikėtina Kūrybinė Kelionė
- Paul De Miko: Įkvepianti Biografija ir Sėkminga Karjera, Kurią Privalote Žinoti!