Kodėl mamoms susipina meilė ir nerimas, džiaugsmas ir pyktis, rūpestis mažyliu ir didžiulė atsakomybė? Kodėl kartais motinystė ne tik suteikia didžiulį džiaugsmą, bet ir įklampina į depresijos liūnus? Vos sužinojusios, kad laukiatės, pateksite į informacijos jūrą, ką reikėtų valgyti ir ko ne, kokie simptomai gali išduoti tikras ar tariamas problemas, kokią programėlę parsisiųsti, kad galėtumėte sekti kiekvieną vaikelio vystymosi savaitę. Baisu suklysti, todėl tarsi nejučia vėl patenkame į mokyklos suolą ir mėginame suprasti, kuris atsakymo variantas teisingas.
Knyga „Motinystės šešėliai“ - pažinimo kelionė, o ne atsakymų paieška. Ar patarimų nebus? Bus, tikrai bus. Papasakosiu, ką sužinojau iš mokslininkų ir ką supratau, su šimtais klientų sėdėdama savo kabinete, bet ne tai svarbiausia.
Apie Knygos Autorę
Psichologė, analitinės (jungiškosios) krypties psichoterapeutė ir keturių vaikų mama Sigita Valevičienė du dešimtmečius gilinasi į nėštumo ir motinystės temas, konsultuoja besilaukiančias ir pagimdžiusias moteris, ruošia poras gimdymui ir tėvystei. Ji dalyvauja socialinio projekto „Mamos mums rūpi“ veikloje, yra Pogimdyminės depresijos centro lektorė, Lietuvos psichologų sąjungos reprodukcinės psichologijos specialistų grupės narė, veda įvairias paskaitas visuomenei ir specialistams.
Motinystės Šešėliai: Ką Reikia Žinoti
„Reikia priimti save - perskaitome gražiame instagramo poste ir apima visai geras jausmas. Bet ką reiškia priimti save, kai norisi papurtyti savo vaiką?“ - pastebi psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė, ką tik parašiusi knygą „Motinystės šešėliai“.
Būtent apie tai ir knyga „Motinystės šešėliai“. Apie tai, kad mamos nesmerktų ir nekaltintų savęs, nevytų į kampą, o šiek tiek atsipalaiduotų ir nebijotų klysti, nebijotų tiesiog būti ir, žinoma, nepamirštų pagalvoti ne tik apie vaiką, bet ir save. Skamba gerai, bet kaip visa tai padaryti? Apie tai naujoje knygoje S. Valevičienė.
- Kai ėmėmės leisti „Motinystės šešėlius“, teko girdėti klausimų, kodėl šešėliai. Juk laukimas ir motinystė - džiugus ir lūkesčių kupinas laikas, tad kodėl reikia kalbėti apie šešėlius, juk žmonės nenori priimti negatyvo. Ką atsakytumėte taip galvojantiems?
- Motinystė - didžiulis vidinis pokytis. Keičiasi ne tik mūsų smegenys, bet ir gyvenimo matymas, reakcijos, jausmai, vertybės, santykis su savimi ir pasauliu. Mama tampanti moteris iš esmės perverčia savo gyvenimą ir atranda save iš naujo. Deja, mūsų vakarietiškam mąstymui atrodo, kad pokytis turi būti tik pozityvus. Ypač kalbant apie motinystę, nes teigiama, kad tik laiminga mama gali sukurti gerą vaikystę vaikui. Tačiau dažniausiai šis pokytis kupinas pačių įvairiausių patyrimų ir jausmų. Ir kai moteris susiduria su daugybe jausmų, pasidaro baisu, nes visi aplink sako, kad neturėtų taip būti. Nėra taip paprasta susitikti su motinystės šešėliais, nes tai veikia ne tik mamos, bet ir vaiko gyvenimą. Bet vidiniai ir išoriniai ryšiai kuriasi, kai pradedame matyti gilesnius dėsnius ir jų prasmę. Labai noriu, kad neliktume paviršutiniame bandyme sureguliuoti savo vidinį pasaulį ir jausmus. Toks santykis ne augina ryšius, bet juos nukarpo.
- „Motinystės šešėliai“ nėra patarimų ar greitų sprendimų rinkinys (tiesa, šiek tiek patarimų yra). Tai motinystės istorija su visomis spalvomis ir atspalviais. Kodėl šiame greitame pasaulyje pasirinkote kiek kitokį kelią? Ar greitų atsakymų ir sprendimų, kalbant apie motinystę, nebūna?
- Man rodos, greiti atsakymai kuo toliau, tuo mažiau veikia. Jie nėra neteisingi, tiesiog neturime laiko įsigilinti ir suprasti juos. Reikia priimti save - perskaitome gražiame instagramo poste ir apima visai geras jausmas. Bet ką reiškia priimti save, kai norisi papurtyti savo vaiką? Ar kai vaikui verkiant negalite prie jo prieiti? Kuo toliau, tuo daugiau terapijos metu man tenka stabdyti žmones ir klausti: o ką jums reiškia tai, ką pasakėte? Dažniausiai už pasakytos frazės būna pauzė ir tuštuma. Knygoje nemažai rašiau apie pyktį, kurį dažniausiai laikome neigiamu jausmu ir bandome sukontroliuoti. Tačiau pyktis be galo svarbus jausmas, jis kyla, kai jaučiamės nesaugiai, kai pažeidžiamos mūsų ribos, kai esame pervargę, kai nepatenkinti mūsų poreikiai. Taip psichika bando mus apsaugoti, tad verta paklausti savęs, ką pyktis bando pasakyti ir kas slypi už jo. Turime pradėti savęs klausti sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada iškils iškart. Dėl to šiuolaikiniame greitame pasaulyje kur kas vertingesni man atrodo ne patarimai, bet istorijos ir pasakojimai, kaip veikia mūsų vidinis pasaulis.
- Dvidešimt metų nagrinėjate motinystės ir santykių temas, ar yra dalykų, kurie mūsų visuomenėje vis dar mažai suprantami, aptariami ir kuriuos iškeliate knygoje „Motinystės šešėliai“?
- Visą gyvenimą jaučiu ir didelį susirūpinimą aplink vykstančiais procesais, ir kartu dažnai jaučiuosi, lyg į viską žiūrėčiau iš šono. Jei ateina jausmas, kad mūsų kolektyviniai procesai krypsta į vieną pusę, man kyla noras kiek nors juos atsverti. Gyvename neįtikėtinai dosniais ir įdomiais laikais, tačiau greitis ir perteklius pareikalauja savo duoklės. Knygoje sukasi mintis, kad visos teorijos ir psichologinės žinios apie tai, kaip užauginti žmogų, nepadės padaryti to tobulai. Tapę mamomis, susiduriame su gyvenimu, kuris labiau panašus į kūrybą, o ne į teisingai išsprendžiamą matematinę formulę. Noriu padėti mamoms atrasti drąsos tapti kūrėjomis - tyrinėti, ieškoti, mokytis, pažinti, o ne būti mokinukėmis, kurias mokytojas tuoj tuoj nubaus už padarytą klaidą. Žinios yra gerai, tačiau seminarų, knygų, mokymų ir informacijos pertekliaus kaina - jausmas, kad yra tas teisingas atsakymas. Dar viena tema, apie kurią šiandien daug kalbame, yra depresija. Depresija yra tai, kas blogai ir ją reikia pagydyti. Vėlgi, tai nėra netiesa - daug darome, kad šio emocinio sunkumo būtų kuo mažiau ir tikrai svarbu ją gydyti. Bet... yra ir gilesnis sluoksnis, kurį sunku atverti greitai atsakant į žurnalistų klausimus ar rengiant informacinį lankstinuką. Neretai terapiniame kabinete stebiu, kaip depresija tampa gilios vidinės transformacijos dalimi, kai iškyla mūsų vaikystės patirtys ir pradeda matytis tai, nuo ko visą gyvenimą bėgame. Susitikimas su savimi kartais yra juodas, skausmingas ir klampinantis. Neretai šiame procese reikia pagalbos, kad nepasiklystume ir neįklimptume. Ir tas gilaus vidinio pokyčio išgyvenimas leidžia naujai patirti save ir gyvenimą. Tad depresija po gimdymo nereiškia, kad man nepavyko, aš bloga mama, aš silpna, brokuota ar su manim kas nors negerai. Meilė sau - tai galėjimas lydėti save nelengvose vidinėse kelionėse. Ir dar man labai svarbi poros santykių tema. Jie mylėjo vienas kitą ir jiems gimė vaikas - graži istorijos pabaiga. Mūsų santykiai išgyvena didžiulį virsmą, kai iš dviejų tampame trys, keturi... Rodos, apie tai dar mažiau kalbame, dar mažiau suprantame ir dar labiau išsigąstame, kai nesuprantame vienas kito, kai neatpažįstame, kad kas nors tarp mūsų keičiasi. Gal mes nemylime vienas kito - natūraliai iškyla klausimas, už kurio slypi didžiulė baimė ir nesaugumas.
- Kaip suprasti, kad motinystės kelyje atsiranda šešėlių ir nebandyti apgauti savęs, kad jų nėra? Juk kartais atrodo, apsimesiu, kad nematau, pralauksiu ir praeis.
- Čia vienas tų klausimų, į kurį lengva atsakyti, bet tikrai nėra paprasta padaryti. Svarbu leisti sau jausti ir domėtis savo vidiniu pasauliu. Kai tampame mamomis, visas dėmesys krypsta į vaiką, tad nėra paprasta atsigręžti į save. Atsigręžti ne dėl to, kad paremontuočiau save dėl vaiko, bet dėl to, kad esu svarbi sau. Vis daugiau kalbame apie mamų emocinę sveikatą, bet dažniausiai tai apsiriboja tik vaiko gerove - nesinervinkite, nes pakenksite vaikui. Tuomet mamos ne leidžia sau patirti motinystę, bet elgiasi taip, kaip būtų geriausia vaikui. Buvimas su vaiku - emocinis santykis, iš gelmės pradedantis kelti mūsų vaikystės patyrimus. Šios patirtys veikia mamos ir vaiko santykį. Žinoma, tai labai sunku pamatyti, priimti ir pastebėti be pykčio ir agresijos sau. Dažniausiai, kai kyla skausmas, pyktis, liūdesys ar nerimas, įsijungia vidinis kritikas. Sukurti santykį su tuo vidiniu kritiku, gebėti su juo konfrontuoti, bet kartu suprasti jo gerą norą mus apsaugoti nuo klaidos yra motinystės dalis. Ji labai svarbi, jei norime tuos kylančius šešėlius suprasti, priimti ir išmokti jų nešamas pamokas.
- Motinystę lydi baimė pakenkti vaikui, auginti jį kaip nors ne taip, ir kartu didžiulis noras duoti vaikui visa, kas geriausia, sukurti geriausią jo versiją, apsaugoti nuo to, ką galbūt mamos patyrė pačios. Be abejo, tai utopija, bet ji turbūt užvaldo ne taip jau retai?
- Šis noras yra be galo gražus ir potencialus. Vaikas gauna didžiulę dovaną būti su mama, kurios visas dėmesys sutelktas į jį. Bet kaip ir viskas gyvenime, šis siekis turi savo kainą ir šešėlį - jis gali įkalinti. Kuris maisto gabalas geresnis mano vaikui? Kaip apsaugoti jį, kad vilkas nenuneštų? Tokius klausimus spręsdavo mūsų protėviai. Tuo tarpu šiuolaikinės mamos ne tik sprendžia, kokie nematomi pesticidai tūno neekologiškame brokolyje, bet ir bando išugdyti emocinį intelektą, lavinti muzikinę klausą, stimuliuoti vystymąsi masažais ir pratimais, parinkti geriausią auklėjimo metodą nerimaudamos, ar jis tikrai išspręs vaiko gyvenimo problemas. Kaip naudotis mūsų kultūros teikiamomis gėrybėmis, bet nepanirti į jas, klausimas kiekvienai. Čia susiduriame su tokia egzistencine tema - koks mano santykis su pasauliu, kiek esu atsakinga už to santykio kūrimą.
- Šešėliuose pradeda matytis šviesa. Šioje knygoje ieškojau būtent jos - prasmės, vilties ir gilesnės istorijos. Man rodos, tai yra kelias į gyvenimišką išmintį. Juk tose unikaliose ir savitose istorijose yra kažkas, kas mus, mamas, labai giliai jungia ir vienija. Sulaukę mažylio, tampame dideliu indu, per kurį susikuria naujas pasaulis. Mums reikia matomų ir jaučiamų rankų, kad mus laikytų. Mums reikia nusileisti į savo sielos gelmes, kur glūdi įaustos buvusių kartų patirtys, kaip išgyventi pokyčius. Dėl to knygoje norėjau ne paaiškinti, o papasakoti, kad nurimtume, kad sustiprėtume, kad nesijaustume vienišos. Knygos rašymas - tai lyg santykio mezgimas su nepažintu skaitytoju. Tai didelė garbė. Ši knyga - tai istorijos 30-ties moterų, išdrįsusių ieškoti pagalbos Krizinio nėštumo centre (toliau - KNC), o dabar sutikusių pasidalinti savo asmenine patirtimi su kitais. Jos švelniai, jautriai ir atsargiai dėlioja žodžius apie tai, kas skaudu motinystėje, apie ką nepatogu, tačiau verta ir prasminga kalbėti! Pasiryžusios atverti širdį, jos tampa pavyzdžiu kitoms moterims, kaip svarbu ieškoti paguodos sunkiu metu bei priimti gyvenimo iššūkius, kad ir kokie jie būtų.
Mums, moterims, suteikta išskirtinė duotybė - savo įsčiose išnešioti ir pasauliui padovanoti naują gyvybę. Tačiau kiekvienos iš mūsų kelias į motinystę yra unikalus ir savitas. Ir nė vienas kelias nėra geresnis ar prastesnis. Jis tiesiog kitoks. Vienoms jis - gan sklandus, kitoms - paženklintas įvairių skaudžių ir netikėtų patirčių: negalėjimo pastoti, neplanuoto nėštumo, persileidimo, priešlaikinio ar negyvagimio gimdymo, svarstymo nutraukti nėštumą ar aborto, sudėtingo gimdymo, ligos ar vaikelio raidos sutrikimo, naujagimio / kūdikio atsisakymo ar netekties, poros santykių krizės, vienišos motinystės, sunkių emocijų nėštumo metu ar po gimdymo ir kt. Mes pasimetame, išsigąstame, sudvejojame, nusiviliame, susigėstame, kaltiname save, jei kelias į motinystę užtrunka, prasideda per anksti ar per vėlai, atsiveria per dažnai ar per retai; pasijuntame vienišos, apleistos, nesaugios, išduotos, nesvarbios, jei partneris ar artimieji nepalaiko, atstumia; nerimaujame, norėdamos kuo geriau apsaugoti, globoti gyvybę dar nėštumo metu ar jau laikydamos ją ant rankų; liūdime, pykstame, išgyvename sielvartą, širdgėlą, neteisybę, dvasios kančią, kai užklumpa netektis.
Kad ir ką patirtume - gimties džiaugsmą ar netekties skausmą, - mes esame labiau panašios nei skirtingos. Esame moterys, patiriančios motinystės išbandymų, skausmingai besikeičiančios, ieškančios bendrystės ir atramų, kitokios būties ir išminties, kad vėl galėtume jautis laimingos bei mylimos. Ši atvirumo ir nuoširdumo prisodrinta knyga mums visiems padės geriau suprasti, ką iš tikrųjų patiria moterys - kokios jų mintys, jausmai, emocijos, kūno pojūčiai - ir kokios pagalbos joms reikia ne visada lengvoje motinystės kelionėje. Keturiasdešimt keturios moterys jautriai pasakodamos savo asmenines istorijas atskleidžia šešėlinę motinystės pusę, kuri dažniausiai nutylima, taip pat parodo, koks gyvybiškai svarbus žmogiškumas šalia esančiam. Kai besilaukianti ar neseniai pagimdžiusi moteris patiria sunkumų ar išgyvena netektį, svarbu, kad artimieji, aplinkiniai, gydytojai, psichikos sveikatos priežiūros specialistai, kitas medicinos įstaigų personalas, pagalbos centrų darbuotojai būtų ypač dėmesingi, atjaučiantys, palaikantys, teikiantys saugumą ir pagalbą.
Kaip rodo Krizinio nėštumo centro patirtis, dažnai moteriai reikia žinoti, kad ji ne viena, kad yra žmonių, kurie nuoširdžiai išklauso, rūpinasi, leidžia jaustis savimi, geba išbūti su kito skausmu, nuramina, padrąsina ir įgalina, o kartais - labai konkrečiai padeda paslaugomis, daiktais, materialiai ir pan. Ne visų mūsų motinystės tapsmas lengvas, bet su geranoriška ir laiku suteikta pagalba - kur kas šviesesnis ir viltingesnis (Rūta Mickevičienė, KNC psichologė, knygos sudarytoja).
žymės:
Panašus:
- Knygos apie ryšį su vaiku: kaip stiprinti ir puoselėti santykius
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Toskanos Vaikas Knyga: Istorija, Įkvėpta Italijos Saulės
- Vaikiškos žieminės kelnės: šiltos ir patogios pramogos lauke
- Auklės kvalifikacija Lietuvoje: Sužinok, ar gali dirbti aukletoja be patirties!