Trijų Karalių diena - sausio 6-oji - tradiciškai užbaigia kalėdinį laikotarpį. Krikščionių šventė Epifanija reiškia Jėzaus Kristaus dieviškumo apsireiškimą.
Trijų Karalių vardu Europoje tai pažymima nuo 12 amžiaus, kai iš Italijos į Kiolną Vokietijoje buvo perkeltos trijų legendinių išminčių, aplankiusių Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų, relikvijos. Remiantis Biblijos pasakojimu, po Jėzaus gimimo trys išminčiai iš Rytų šalies ieškojo ypatingos žvaigždės, kuri nuvedė juos į Betliejų pagarbinti gimusio Mesijo.
„Jėzaus gimimo dieną jį aplankė izraelitai piemenėliai ir nusilenkė pripažinę Kristų kaip Mesiją. O Trijų Karalių atėjimas su dovanomis pas gimusį Jėzų simbolizuoja, kad ir pagonys, ne tik išrinktoji tauta, gimusį Kūdikį pripažino Karaliumi, kurio taip laukė“, - sakoma Biblijoje.
Lietuvoje liaudiškieji Trijų Karalių šventės papročiai nėra sudėtingi, betgi jie smagūs. Po kaimus vaikščiodavo trys jauni vyrai, užsidėję blizgučiais papuoštas karūnas, prisiklijavę linų ar avikailio barzdas. Vienas jų būtinai suodinais skruostais. Toji dažniausiai nupinta iš šiaudų, papuošta kokiais blizgančiais ar spalvotais popieriukais.
Karaliai, kiekvienuose namuose išsakę gerus palinkėjimus ir pagiedoję giesmes, šventinta kreida ant durų staktos užrašo tris raides K, M, B, tarp jų deda tris kryželius. Tariama taip pažymint karalių vardus - Kasparas, Merkelis, Baltazaras. Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia išminčiaus šventumą.
Beje, paženklinti namo angas per saulėgrįžą - labai sena tradicija. Kitados tai darydavo pats namų šeimininkas. Sakydavo, saulei leidžiantis jis „krikštus deda“, kad piktosios dvasios vidun neįsismelktų. Kryželiai angliuku būdavo rašomi ne tik ant durų, bet ir virš langų, taip pat tvarto staktų, ant aruodų ir skrynių.
O štai žvaigždės nešiojimo paprotys galėjo atsirasti iš to, kad per saulėgrįžos šventę po kaimus būdavo nešiojamas saulės atvaizdas. Dar įdomu, kad Lietuvoje kiekvienas etnografinis regionas vis savaip Trijų Karalių šventę pažymėdavo.
- Žemaičių „karaliai“ karūnas nusipindavo iš šiaudų, dar pasipuošdavo perpetinėmis juostomis, rankose turėdavo krivules. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis.
- Aukštaičių „karaliai“ vilkėdavo kailiniais: vieno ilgų ilgiausi, antro - puskailiniai, trečio - išvirkšti. Per juosmenį ir pečius ryšėdavo margąsias juostas. Kai kuriose vietovėse susidarydavo visas persirengėlių pulkas: Tris Karalius lydėdavo kareiviai, visų priekyje eidavo Pranašas, o gale - velniukas.
- Suvalkijoje Trys Karaliai dažniausiai keliaudavo per sodybas raiti. Savo vardų raides rašydavo ir ant ėdžių bei rakandų, iš kurių šeriami gyvuliai. Šeimininkas Karalius šio bei to paklausinėdavo, laukdamas protingo ir sąmojingo atsakymo.
- Vilnijos krašte Trijų Karalių palydovais būdavę Dievo Motina, Karalienė, šv. Juozapas, Giltinė, velniukas. Dar prisidėdavęs ir Krivių Krivaitis. Jis būdavo pasirėdęs tautiniais drabužiais ir su žynio krivule rankoje; sakydavęs patriotines prakalbas.
Persirengėliai iš aplinkinių kaimų dažnai atvykdavę ir į sostinės viešąsias įstaigas, kavines bei restoranus; visur būdavę maloniai sutinkami.
Trijų Karalių vaikštynės, kaip ir Užgavėnių, buvusios žinomos jau pirmoje 19 amžiaus pusėje. Tuomet tą dieną, sausio 6-ąją, persirengėliai vaikščiodavo po kaimus, linkėdavo ūkininkams sėkmės, gerų metų, gausaus derliaus.
Dar senovės lietuvių pastebėjimu, per Tris Karalius diena pailgėja per gaidžio žingsnį, arba tiek, kiek avinas pašoka į viršų, ir vis labiau artina žemę link pavasario.
Trijų Karalių dieną bažnyčiose laiminama kreida ir smilkalai. Kreidos gabalėlį parsinešę į namus, tikintieji tradiciškai namų duris arba staktas pažymi išminčių vardų pirmosiomis raidėmis - K, M, B.
Trijų Karalių dieną baigiasi didžioji saulutės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko jau prisidėjo 16 minučių. Kaime pasakytų: diena pailgėjo per gaidžio žingsnį! Tokį žymų poslinkį galima būdavo pastebėti ir senovėje, naudojant tik primityvius kalendorinių matavimų metodus, - pagal saulės vietą horizonte, jai tekant arba leidžiantis. Štai iš čia ir tas gaidžio žingsnis...
Saulėgrįža - pagrindinė kalendorinė gairė toms tautoms, kurios gyveno iš žemdirbystės triūso. Ši data kitados būdavo siejama su augmenijos dievybe, mitologizuojama ir ypatingai iškilmingai švenčiama. Egipto karalystėje sausio 6-oji laikyta pasėlių globėjo dievo Ozirio švente. Senovės Graikijoje tai žalumynų dievo Dionyzo gimtuvės. Tuo metu nevalia kai kurių darbų imtis: tarkime, negalima nei verpti, nei siūti. Nesgi tikėta, kad aštriu įnagiu dvasios galinčios susižeisti.
Paskutiniąją to tarpsnio dieną namuose būdavo smilkoma, - tegu čia paviešėjusios vėlelės keliauja į anapus, mirusiųjų karalystėn. O kad atgal nesugrįžtų, durys būdavo pažymimos burtų ženklu. Žinia, viena yra mitinis priežasčių aiškinimas, kita - praktiniai žmonių sumetimai.
žymės: #Gime
Panašus:
- Filmukas Vaikams Apie Tris Karalius: Šventinė Magija Ekrane
- Vytautas Didysis: Nežinomos Faktai apie Jo Gimimą, Mirtį ir Didžiulę Įtaką Lietuvai
- Karaliaus Mindaugo Paslaptys: Kaip Lietuvos Valstybės Įkūrėjas Pakeitė Istoriją
- 5 metų vaikų žaidimų idėjos, kurios privers šypsotis kiekvieną vaiką!
- Su Gimtadieniu, Mokytoja! Nuoširdžiausi Sveikinimai ir Šilčiausi Linkėjimai