Apvaisinimas - tai spermatozoido ir kiaušialąstės susiliejimas, jų branduolių susijungimas ir naujos gyvybės užsimezgimas. Tai dažniausiai įvyksta kiaušintakyje.
Šiame straipsnyje aptarsime, kas vyksta po apvaisinimo, kaip susidaro zigota ir kaip ji vystosi toliau į gemalą, taip pat panagrinėsime dvynių vystymosi ypatumus ir placentos reikšmę gemalui.
Kiaušialąstės ir spermatozoidai
Kiaušialąstė ir spermatozoidas yra dviejų tipų lytinės ląstelės, kurios susijungia apvaisinimo metu, tačiau jos labai skiriasi savo struktūra, funkcijomis ir dydžiu. Kiaušialąstė (ovocitas) yra moters lytinė ląstelė, kuri susidaro moters organizme. Kiaušialąstės yra didesnės nei spermatozoidai, nes jos yra atsakingos ne tik už genetinės medžiagos perdavimą, bet ir už būsimam embrionui reikalingų medžiagų tiekimą.
Spermatozoidas yra vyro lytinė ląstelė, atsakinga už moters kiaušialąstės apvaisinimą. Skirtingai nei kiaušialąstė, spermatozoidas yra daug mažesnis ir turi uodegėlę, kuri leidžia jam judėti link kiaušialąstės.
Kiaušialąstė yra moters lytinė ląstelė, didesnė ir nejudri, atsakinga ne tik už genetinės medžiagos perdavimą, bet ir už embriono maitinimą. Spermatozoidas yra vyro lytinė ląstelė, daug mažesnė ir judri, kurios pagrindinė funkcija yra apvaisinti kiaušialąstę, perduodant genetinę informaciją.
Apvaisinimas ir zigotos susidarymas
Per lytinį aktą sėkla išsiveržia į moters lytinius takus - įvyksta ejakuliacija. Nuo makšties iki kiaušintakio ampulės, kur dažniausiai apvaisinama kiaušialąstė, spermatozoidas juda apie 1 - 1,5h ir nukeliauja apie 20cm atstumą. Pakeliui žūva daug spermatozoidų, jie rezorbuojasi.
Kiaušintakiuose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi apie tris paras, dėl to sperma, patekusi net kelias dienas prieš ovuliaciją, gali jos “sulaukti” ir apvaisinti kiaušinėlį.
Kiaušialąstė apvaisinimo metu esti gana pasyvi. Kiaušintakiuose jos apvalkalėlis suminkštėja, o paviršiuje esanti tam tikra medžiaga - fertilizinas turi įtin didelės reikšmės apvaisinimui. Tuomet kiaušinėlio paviršiuje formuojasi apvaisinimo membrana, keičiasi jos laidumas (įvyksta depoliarizacija), dėl to kiti spermatozoidai nepapuola, kai jau vienas jų prasiskverbia, ir žūva.
Kontakto vieta (zona pellucida) dėl fermentų lyg sukietėja. Prieš patekdamas į kiaušialąstės citoplazmą, spermatozoidas netenka uodegos. Po to susilieja abiejų ląstelių branduoliai, susijungia chromosomos. Susidaro kokybiškai nauja ląstelė - zigota, užsimezga nauja gyvybė.
Tai - ląstelė, atsirandanti susiliejus dviem gametoms. Po apvaisinimo susidaro diploidinė ląstelė, iš jos ima augti ir vystytis naujas organizmas. Dažniausiai zigota susidaro susijungus lytinėms ląstelėms (gametoms): vyriškajai (spermatozoidui) su moteriškąja (kiaušialąste). Lytinių ląstelių branduoliai susijungia ir tampa vienu. Tokiam branduoliui dalijantis mitoziškai, ląstelių skaičius vis dvigubėja.
Būsimo individo lytis nulemiama apvaisinimo metu. Apvaisinimo metu nulemiami ir kiti požymiai (ūgis, akių ir odos spalva, net sveikata, ligos). Žnogaus genotipe esti 22 poros somatinių ir viena pora lytinių chromosomų (iš viso - 46 chromosomos).
Visos moters ir vyro įvairių ląstelių chromosomos esti vienodos, išskyrus lytinių chromosomų porą. Subrendusios lytinės ląstelės turi viengubą (haploidinį) chromosomų rinkinį (iš viso - 23 chromosomos). Nesubrendusios lytinės ląstelės turi dvigubą chromosomų rinkinį.joms bręstant, šis rinkinys dalijasi taip, kad į subręndusią lytinę ląstelę atsitiktinai (arba motinos, arba tėvo) patenka tik viena iš dviejų vienos poros chromosomų.
Iš pirminės moters lytinės ląstelės (XX) randasi dvi vienodos subrendusios kiašialąstės, kuri kiekviena turi po X lytinę chromosomą. Iš pirminės vyro lytinės ląstelės (XY) susidaro vienas subrendęs spermatozoidas su X, o kitas - su Y lytine chromosoma.
Jeigu kiaušialąstę apvaisins spemratozoidas su Y lytine chromosoma - užsimegs vyriškos lyties gemalas, jei su X - moteriškos. Vadinasi, tėvo sspermatozoidai lemia vaiko lytį.
Dažniausiai spermatozoidai su Y lytine chromosoma esti judresni ir griečiau pasiekia kiaušinėlį, dėl to gimsta daugiau berniukų, tačiau vyriškos lyties gemalas esti jautresnis išorės poveikiams ir dažniausiai žūva dar negimęs (tuomet prasideda savaiminis persileidimas). Nustatyta, kad 100 naujagimių mergaičių tenka 104 - 106 berniukai, tačiau vėlgi daugiau jų gimusių miršta.
Susidariusi nauja zigota turi dvigubą - diploidinį chromosomų rinkinį (viena homologinė - tos pačios poros chromosoma esti paveldėta iš tėvo, kita iš motinos). Susijungus lytinių ląstelių branduoliams ir susidarius zigotai, apvaisinimas baigiasi.
Gemalo vystymasis
Toliau zigota bręsta, auga, dalijasi, segmentuojasi. Apie 4 - 6 dieną nuo apvaisinimo rutuliojasi blastocista: šviesesnės ląstelės (trofoblastas) nutolsta nuo tamsesniųjų (embrioblasto), tarp jų atsiranda ertmė užpildyta skysčiu.
Tuomet toks ląstelių darinys keliauja kiaušintakiu link gimdos ir apie 7 parą įkrenta į ją. Prieš pat įkrentant į gimdą blastocistą dengiančio trofoblasto ląstelės išleidžia ataugėles, kurios padeda įsitvirtinti gimdoje. Visą laiką nuo apvaisinimo iki implantacijos gemalas mmaitinasi iš kiaušialąstės atsargų, po to maisto medžiagas gauna per gimdos kraujagysles iš motinos.
Nuo pat apvaisinimo gemalo trofoblastas gamina hormoną - chorioninį gonadotropiną, kuris stimuliuoja geltonkūnio progesteroną ir kartu su juo palaiko nėštumą bei turi įtin didelės reikšmės placentai susidaryti. Beje, šis hormonas - tai cheminis impulsas pogumburiui bei hipofizei apie pastojimą.
Dažniausiai gemalas implantuojasi gimdos viršutinėje priekinėje arba viršutinėje užpakalinėje sienelėje. Pasitaiko, kai gemalas įsiterpia į gimdą labai žemai (tai - pirmeigė placenta), tuomet tokioje vietoje susiformavusi placenta dažnai atsisloksniuoja pirma laiko (gresia persileidimas).
Gemalas gali įplantuotis ir ne gimdoje (tai - negimdinis nėštumas), pvz., kaiušintakiuose ar pilvo ertmėje.
Dvynių vystymasis
Dvyniai vystosi arba iš vienos zigotos (homozigotiniai arba monozigotiniai), arba iš dviejų (heterozigotiniai arba dizigotiniai). Taip nutinka dėl tam tikrų priežasčių nulemiamo zigotos pasidalijimo į genetiškai identiškas dalis. Siamo dvyniai visuomet yra monozigotiniai, išsivystę ne iki galo pasidalijus embrionui ir dvyniams neatsiskyrus.
Placentos reikšmė
Placenta formuojasi gemalo sąlyčio su gimda vietoje, blastocistos dangalo - trofoblasto gaureliams įaugus į gimdos gleivinę (apie 12 savaitę). Į trofoblasto gaurelius iš jo pusės įauga kraujagyslės. Taip susidaro choriono gaureliai, kurie išskiria gimdos gleivinę ardančius fermentus, dėl to apie juos susidaro ertmelės - lakunos, kurias užpildo motinos kraujas.
Per placentą iš motinos į vaisių patenka deguonis, maisto medž., vitaminai, o iš jo į motinos organizmą grąžinamas CO2 ir medžiagų apykaitos liekanos. Pro placentą prasiskverbti virusai, kai kurie vaistai, nikotinas ir narkotikai. Štai kodėl nėščiai moteriai draudžiama rūkyti, vartoti narkotikus ir kai kuriuos vaistus, kurie neigiamai veikia gemalo formavimąsi ir brendimą.
Placenta - tai hormonų gamykla. Ji iškiria chorioninį gonadotropiną, progesteroną, o nėštumo pabaigoje - ir estrogenus. Pastarieji skatina gimdos sienelės susitraukimus. Placentoje kaupiasi kai kurios medžiagos (pvz., glikogenas, geležis). Ją su vaisiumi jungia virkštelė (umbilicus). Virkštelė esti 1 - 2 cm skersmens, 0,5 - 0,6m ilgio (ji formuojasi iš vaisiaus dangalų ir priedų - amniono ir trynio maišo).
Vaisiaus vandenys yra sudėtinga biologiškai aktyvi terpė, dalyvaujanti motinos ir vaisiaus medž.apykaitoje. 99 jjos sudaro vanduo. Nėštumo pradžioje vaisiaus vandenis gamina tik amniono epitelis. Vėliau dar prisideda vaisiaus šlapimas, nuolat išskiriamas į amniono ertmę.
Nėštumo eigoje vandenų daugėja. Daugiausia jų (virš 1000ml) būna 38 - 39 nėštumo savaitę. Nėštumo pabaigoje jų sumažėja iki 8800ml (300 - 1500ml). Nėštumui užsitęsus, vandenų toliau mažėja. Mažas vandenų kiekis būdingas placentos funcios nepakankamumui.
Vandenyse randama 0,2 - 0,4g baltymų, šiek tiek gliukozės, elektrolitų, bilirubino, kai kurių hormonų, palyginti nemažai kreatino (iki 2mg) ir kt.
Nėštumo pradžioje vaisiaus vandenys būna skaidrūs, vėliau padrumzlėja nuo vaisiaus odos plaukelių (lanugo), epidermio ląstelių ir odos riebalinių liaukų produktų.
Nėštumo metu visą laiką vyksta viasiaus vandenų apykaita: dalis jų rezorbuojasi į motinos kraujo apytaką, dalį sunaudoja vaisius. Nėštumo pabaigoje per parą jis praryja 300 - 500ml vandenų. Manoma, kad vandenis rezorbuojasi ir per vaisiaus virkštelę, ir per odą. Vaisiaus vandenų skystoji dalis visiškai pasikeičia maždaug per 3 valandas, eelekrolitai ir kitos medž.
Vaisiaus vendenys atlieka ir grynai mechaninę funkciją: vaisius juose laisvai vystosi ir juda, yra apsaugotas nuo traumų. Gimdymo metu vaisiaus vandenų puslė padeda atsidaryti gimdos kaklelio žiomenims.
žymės:
Panašus:
- Sužinokite, Iš Kokios Žiedo Dalies Po Apvaisinimo Susidaro Sėklos Gemalas!
- Kaip Gauti Dirbtinio Apvaisinimo Kompensaciją Lietuvoje – Išsamus Vadovas
- Kaip Apvaisinimo Metu Nustatoma Lytis: Atidengiame Mitus ir Tikrąją Realybę
- Leukocitai nėštumo metu: normos ir ką tai reiškia
- Viktoras Malinauskas: Neįtikėtina Biografija, Kūryba ir Amžinas Atminimas