Simonas Daukantas (1793-1864) - lietuvių istorikas, rašytojas, švietėjas ir pirmasis Lietuvos istoriją parašęs lietuvių kalba. Jis gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, Skuodo rajone, pasiturinčioje valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas dirbo eiguliu aplinkiniuose Sapiegų miškuose. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo.
Mokslo Kelias
Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. 1814 m. pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, po to - į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir nuo filologijos studijų visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1825 m. VU studijavo 1816-1822 m. - klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas.
Baigdamas studijas universitete, 1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“.
Darbas ir Kūryba
1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką. Rygoje ir Peterburge sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus.
1833 m. išleista „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Apie 1837 m. baigė rašyti „Istoriją žemaitišką“, kurią 1850 m. perdirbo, pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Peterburge parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Tai vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, išspausdinta Peterburge 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu. 1850 m. pasirodė „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
1835 m. sudarė ir išleido pirmąjį lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių“. Rinko ir publikavo dainas („Dainės žemaičių“, 1846). Tai veiklai ieškojo ir talkininkų (yra žinoma, kad jam talkino apie 50 žmonių). Leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838), parengė lietuvių kalbos vadovėlį „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842).
Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Vertė antikinius veikalus: Kornelijaus Nepoto knyga „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Justino „Istorija“. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias.
Buvo artimas kraštiečio kunigo, pranciškono, gydytojo, botaniko, švietėjo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bičiulis. Susipažino apie 1834 m., kada S. Daukantas buvo atvykęs iš Rygos į Žemaitiją. Manoma, kad S. Daukantas su J. Pabrėža susitiko Kretingos pranciškonų vienuolyne, norėdamas perduoti savo veikalo „Istorija žemaitiška“ rankraštį. J. Pabrėža diegė bendrinę rašomąją žemaičių kalbą, siekė ją sunorminti, todėl norėjo, kad S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ būtų perrašyta ir išspausdina sava rašyba.
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas, 1850-1855 m. gyveno Varniuose. Padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas. Apie 1855 m. persikėlė į Kuršą. 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje (netoli dab. Jelgavos). Grįžęs į Žemaitiją glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais smarkiai pasiligojo.
Visuomeninė veikla ir Pažiūros
1847-1854 m. S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.
S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830-1831 m. S. Daukanto visuomeninės - politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus.
S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Savo istoriniuose darbuose perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija.
Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas.
Atminimo Įamžinimas
1861 m. S. Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo.
1994 m. Simono Daukanto vardu pavadinta Kretingos 4-oji vidurinė mokykla, 2015 m. Šiandien Papilėje (Akmenės r.) - dviguba šventė: Simono Daukanto muziejaus 30-metis ir Daukantinės - Lietuvos šviesuolio 223-iasis gimtadienis. Muziejus buvo atidarytas Sąjūdžio išvakarėse, vietoje čia planuoto Ateizmo muziejaus. Sąjūdžio metais muziejus tapo atgimimo ir kultūros centru. Šviesa iš muziejaus pasklido plačiai.
Papilė tvirtai suaugusi su S. Daukantu. Papilės centre stovintis skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas S. Daukantas laiko „Lietuvos istoriją“, kitos rankos pirštu bedžia žemyn. Vienos rankos pirštu S. Daukantas laiko „Lietuvos istoriją“, kitos rankos pirštu bedžia žemyn. Vienas mano, kad S. Daukantas skatina mokytis istorijos, kitiems - kad rodo, jog čia - tavo šaknys, čia tavo tauta, treti - semkis stiprybės iš knygos, skaityk, švieskis. Skuodo rajone, Kalviuose, gimęs S. Daukantas Papilėje gyveno paskutiniuosius trejus gyvenimo metus, palaidotas ant piliakalnio.
Papilėje veikia Simono Daukanto gimnazija, o memorialinis muziejus įsikūręs J. Basanavičiaus ir S. Daukanto gatvių sankryžoje. Muziejus įkurtas Ignoto Vaišvilos, S. Daukanto bičiulio, Papilės bažnyčios administratoriaus, statytoje altarijoje, joje glaudėsi garbaus amžiaus kunigai. Sovietmečiu čia buvo numatyta įkurti Lietuvos TSR ateizmo muziejaus filialą Papilėje. Bet papūtė kiti - „perestroikos“ - vėjai. Tik įėjus į muziejų, dvelkteli šaltis - spalio žvarba pro duris smelkiasi kartu. Muziejaus vadovė kviečia į seklyčią arba, kaip S. Daukantas raštuose mini, svetlyčią, gerąją trobą. Įkūrus muziejų, dabartinėje svetlyčioje tebegyveno žmonės.
S. Daukanto ekspozicija suskirstyta į keletą dalių, istorija pradedama pasakoti nuo garbaus žemaičio gyvenimo kelio. Muziejuje eksponuojamas originalus S. Daukanto „Lietuvos istorijos pirmasis leidinys 1893 m.“, antrasis „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ leidimas. Muziejuje saugomas ir J. "Yra muziejaus lankytojų, kurie netiki, kad toks stebuklas galėjo išlikti iš XIX amžiaus. Turime įrodymą - nuotrauką, kurioje fotografas įamžino paskutinius keturis papilėniškius, kurie dar atsiminė S. Daukantą. Šalia jų pastatyta šviesuolio kėdė", - rodo E. Ekspoziciją praplečia Papilės Juros periodo atodangos fosilijos ir kapinyno radiniai, dailininkų A. Každailio, R. Šakalio, A. Surgailienės, papilėniškio A. Muziejaus kiemelyje saugoma pirmoji S. Daukanto kapo antkapinė plokštė.
Ant antkapio įrašyta: „D. D. G. Cze Gul Kunas Symona Daukąta Rasztinika Warga Pieles Gimuse Metuse 1793 Miruse 1864 M. "Aš tikiu D. Veisienės žodžiais, kad, palietus šią plokštę, gali pasisemti įkvėpimo, pajusti S. Daukanto dvasią. Keletas lankytojų rašytojų vėliau man rašė, kad įkvėpimo sulaukė. Klėtelė kieme pastatyta maždaug prieš dešimtmetį, joje eksponuojami papilėniški buities rakandai. Iš miesto atvykusiems vaikams, sako E. Šmukštaitė, įdomu, kas yra prosas, ližė, verpimo rateliai, kalataukos. "D. Veisienės dėka galime didžiuotis, kad muziejus yra kultūros židinys, kad čia vyksta tiek veiklų", - sako E. Šmukštaitė.
Už klėtelės - Lakštingalų slėnis ir prieš dešimtmetį atkastas XVIII amžiaus akmeninis takelis. Takelis jungiasi su pažintiniu taku, juo galima nueiti iki piliakalnio, ant kurio palaidotas S. Šventė organizuojama nuo 2005 metų D. Veisienės sumanymu. Antrus metus bendradarbiaujama su tarptautiniu poezijos festivaliu „Poezijos pavasariu“. Muziejuje, sako E. Šmukštaitė, tuščia nebūna. Muziejaus vadovės teigimu, čia lankėsi ir svečiai iš JAV, save kildinantys iš S. Daukanto šeimos.
Simonas Daukantas mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, būdamas 71 metų. Jo atminimas gyvas iki šių dienų, o jo darbai ir idėjos tebėra svarbūs Lietuvos kultūrai ir istorijai.
Svarbiausi faktai apie Simoną Daukantą
| Faktas | Informacija |
|---|---|
| Gimimo data | 1793 m. spalio 28 d. |
| Gimimo vieta | Kalviai, Skuodo rajonas |
| Mirties data | 1864 m. gruodžio 6 d. |
| Mirties vieta | Papilė, Akmenės rajonas |
| Veikla | Istorikas, rašytojas, švietėjas |
| Svarbiausias darbas | Pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba |
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Parduodu vaikišką snieglentę: geriausi pasiūlymai ir patarimai
- Kaip Saugiai Įvesti Eriukų Mėsą Kūdikiui: Gardūs Receptai ir Ekspertų Patarimai