Bergamas, Italijos miestas, gali pasigirti turtinga istorija ir kultūra. Šiame mieste gimė nemažai žymių žmonių, įskaitant religinius lyderius ir kitas įtakingas asmenybes.
Popiežius Jonas XXIII
Vienas iš žymiausių Bergamo gyventojų yra popiežius Jonas XXIII, gimęs 1881 m. lapkričio 25 d. bažnytkaimyje, vardu Sotto il Monte. Augo 13 vaikų būryje. Vos 11 metų įstojo Į Bergamo žemąją kunigų seminariją. Augštesniąsias teologijos studijas baigė Romoje ir 1904 m. buvo įšventintas kunigu.
Kelias į popiežiaus sostą
Būsimojo popiežiaus kelias nėra žymus didelėmis staigmenomis. Į bažnytinės hierarchijos augštumas jis kopė lėtais žingsniais. Visų pirmiausia jaunas kunigas Roncalli patraukė Bergamo vyskupo žvilgsnį, ir šis tuojau po šventimų pasirinko jį savo asmenišku sekretoriumi. Tose pareigose išbuvo apie 10 metų. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. kun. A. Roncalli buvo pašauktas į kariuomenę, kurioje pradžioje dirbo sanitariniame skyriuje, vėliau tarnavo kapelionu, užsipelnydamas leitenanto laipsnį. 1925 m. iš Romos Kurijos šis dvasiškis perėjo į diplomatinę tarnybą, kuri, galima tarti, apėmė visą jo gyvenimą. Pradžioje Pijaus XI buvo paskirtas apaštališku vizitatoriumi Bulgarijai ir pakeltas arkivyskupu. Ten išbuvęs 10 metų, tapo paaugštintas naujais titulais ir naujomis pareigomis. 1935 m. jis paskiriamas apaštališkuoju vikaru Turkijai ir Sv. Sosto delegatu Turkijai ir Graikijai.
Žinant pokarinę maišatį Prancūzijos viduje, naujoji arkivysk. Angelo Roncallio vieta daugelio buvo laikoma pati sunkiausia Vatikano diplomatinėje tarnyboje. Ją ypatingai darė opią Maršalo Pataino vyriausybės ankstesni ryšiai su Šv. Sostu. Naujojo nuncijaus uždavinys buvo laimėti daugiau palankumo Vatikanui prancūzų nuolat besikaitaliojančios valdžios sluogsniuose ir sužadinti pasitikėjimą krikščionybe šioje tautoje, bandančioje persilaužti po smarkių sukrėtimų. Persilaužimas gi tuomet buvo skaudus, linkstąs daugiau kariojon pusėn. Juo labiausiai naudojosi komunistai. Nuncijus Roncalli tokioje padėtyje išskleidė savo diplomatinius sugebėjimus. Jo įtaka, kaip diplomatų dekano, Prancūzijoje visą laiką buvo žymi. Ir čia vėl, bemaž per dešimtį metų veikdamas, nuncijus jau galėjo pastebėti savo triūso vaisius. Nesklandumai tarp vyriausybės palengva buvo išlyginti, pasitikėjimas krikščionybės gyvastinga jėga šioje tautoje sustiprintas. Pagaliau nuncijaus veikla ir Vatikane buvo pilnai įvertinta, 1953 m. pakeliant arkivysk. A. Dabar iš ilgos diplomatinės tarnybos jis perėjo į pastoracinę dirvą, kuri jam visuomet buvo arčiau širdies. Naujasis kardinolas paskiriamas Venecijos arkivyskupu-patriarku. Iš tos vietos jis atvažiavo ir į naujo popiežiaus rinkimus, tokiame vėlyvame amžiuje pats gal visai nebemanydamas tapti išrinktu. Bet kai Apvaizda numatė jį vadovauti Bažnyčiai, kard. A. Roncalliui nepritrūko jėgų nulenkti galvą ir tarti sutikimo žodį.
Popiežiaus pontifikatas
Naujasis popiežius savo dvasine ir fizine jėga nuostabiai pradėjo reikštis nuo pat išrinkimo valandos. Suteikęs tradicinį palaiminimą šv. Petro aikštėje susirinkusiai miniai, jis paskelbė, kad konklava prailginama ir pasiliko su kardinolais iki ateinančios dienos. Per naktį paruošė savo pirmąją kalbą, kurią pasakė susirinkusiems jį sveikinti kardinolams. Joje palietė pagrindines problemas, taip seniai kankinančias žmoniją, tarp jų labiausiai iškeldamas taiką. Jonas XXIII taikos reikalu kreipėsi į valstybių galvas, kviesdamas nesigailėti triūso jai įgyvendinti. Čia jis pasirodė savo pirmatako Pijaus XII idėjų tęsėjas. Jono XXIII stiprumą liudijo ir vainikavimo iškilmės lapkričio 4 d. Tos ilgos ir didžiai įspūdingos apeigos, užtrunkančios apie penkias valandas, reikalauja iš žmogaus daug jėgų. Naujasis popiežius, jau baigiąs 77 metus amžiaus, jas atliko nuostabia ištverme. Jis pats atlaikė pontifikalines mišias šv. Petro bazilikoje, apsuptas augštųjų Bažnyčios dvasininkų, 57 valstybių oficialių delegatų, savo giminių ir gausios minios žmonių.
Jonas XXIII savo kalboje ryškiai iškėlė savo kaip ganytojo vaidmenį. Ten jis pirmiausia išreiškęs džiaugsmą žmonijos maloniu dėmesiu popiežiui, priminė ir savo baimę šv. Petro įpėdinio pareigų šakotumu bei didžiu svoriu. Čia jis pažymėjo, kad vieni iš popiežiaus laukia, kad jis būtų diplomatas, kiti, kad gabus valstybininkas, treti, kad mokslininkas, organizatorius arba asmuo, atviras visoms modernaus gvvenimo pažangos formoms. Bet ten pat Jonas XXIII atkirto, jog tai nėra idealaus popiežiaus savybės. Popiežiuje labiausiai turi atsispindėti gerojo ganytojo - Kristaus - paveikslas.
Palaimintasis Tomas iš Olera
Šeštadienį Bergamo katedroje šiaurės Italijoje buvo paskelbtas palaimintuoju kapucinas vienuolis Tomas iš Olera. Popiežius Pranciškus sekmadienį Vidudienio maldos kalboje, kurią pasakė Sardinijoje, be kita ko paminėjo XVI ir XVII amžiuose gyvenusį naująjį palaimintąjį. Tomas Acerbis, toks jo tikrasis vardas, gimė Olera (Italija) 1563 metais ir mirė Insbruke (Austrija)1631 metų gegužės 3 dieną. Pasak kardinolo, tikėjimas, meilė, nuolankumas ir artimo meilės darbai yra tik keli šviesūs palaimintojo bruožai. Vienuolis nebuvo baigęs mokslų, tačiau turėjo neabejotiną talentą įtikinamai ir giliai kalbėti apie Dievą tiek paprastiems žmonėms ir vargdieniams, tiek inteligentams ir kunigaikščiams. Tomas iš Olera ypatingai sielojosi dėl krikščionių nevienybės. Per savo keliones po Venecijos, Tirolio ir Austrijos vietoves vienuolis nuolat kvietė krikščionis į vienybę. Tomo šventumas garsas neišblėso per šimtmečius.
Nors buvo dėta pastangų pradėti beatifikacijos bylą tuoj po jo mirties, tačiau nuolatiniai karai ir kitos priežastys nulėmė, kad byla formaliai buvo pradėta tik XX amžiaus antroje dalyje. Parengiamosios fazės buvo pradėtos 1963 ir 1966 metais dviejuose atskiruose procesuose Bergame ir Insbruke. Jos buvo užbaigtos suderintai 1968 metais. Beatifikacijos šventimu, pirmąja įvykusia Bergamo katedroje, buvo paminėtos palaimintojo Tomo iš Olera gimimo 450 metinės. Bergamo vyskupija didžiuojasi, jog netolimoje ateityje bus kanonizuotas Tomo iš Olera kraštietis, iš Bergamo kilęs palaimintasis popiežius Jonas XXIII. Jo, drauge ir pal.