Karina Krysko - žymi dainininkė, šokėja, grupės „69 danguje“ narė, pramoginių laidų vedėja ir aktorė, įkūnijanti pagrindinius herojus žymiuose teatro spektakliuose. Jau daugiau nei ketverius metus ji džiaugiasi galėdama būti mama.
Karina Krysko ir Motinystė
Apie kokią šeimą visuomet svajojote? Kiek norėtumėte turėti vaikų? Vaikystėje, paauglystėje norėjau turėti keturis vaikus - dvi mergaites ir du berniukus. Tačiau kai užaugi, požiūris keičiasi, pradedi viską suprasti kitaip. Aš pamačiau, kad auginti vaikus nėra lengva. Aišku, norėtųsi daugiau vaikų - svajoju turėti bent du, tačiau dabar toks darbingas laikas…
Visada galvojau, kad kai Majukas jau paaugs ir su juo bus galima susitarti, tuomet ir bus tinkamas laikas antrajam. Auginti du panašaus amžiaus vaikus yra tikrai labai sunku. Ypač sunku pirmaisiais metais, kol vaikelis dar labai mažas, mokosi ropoti, su juo dar negalima susišnekėt. Į lopšelį mes Majaus taip ir neleidome.
Sakoma, kad kuo didesnis vaikas, tuo sudėtingesnės problemos. Ar pritartumėte šiam teiginiui? Man regis visais etapais tos bėdos atrodo didelės. Kažkas praeina, tuomet vėl atsiranda kitokių sunkumų, naujų užduočių tėvams. Tačiau visi sunkumai pasimiršta ir vėliau atrodo tikrai menki.
Dabar dažnai būna taip, kad Majus prašosi, kad jį aprengčiau, pamaitinčiau, nors viską tikrai puikiai moka ir darželyje atlieka pats! Žinoma, tai užima daug laiko, bet kita vertus, manau, kad taip jis reikalauja mano dėmesio.
Jeigu namuose esu aš, tuomet ir reikalauja tik manęs. Neklauso jokių močiučių, reikalinga mama. Gal todėl, kad jis pagal horoskopo ženklą yra skorpionas - sakoma, kad gimę po šiuo ženklu žmonės yra labai prisirišę prie mamų. Ir aš tikrai jaučiu iš jo, kad Majui manęs tikrai labai reikia.
Mūsų tvarkaraščiai slenkantys ir dažnai keičiasi. Todėl mūsų šeimoje viskas dažniau vyksta ekspromtu: pamatome, kad turime laisvo laiko ir iš karto nusprendžiame, ką konkrečiai darysime. Kadangi gyvename prie Kauno marių, mėgstame eiti pasivaikščioti į miškelį, einame į netoli esančios mokyklos stadioną, kuriame Majus važinėjasi dviračiu. Mes labai mėgstame būti gamtoje, todėl tikrai laukiame vasaros.
Kas liečia šokius ir dainavimą, nematau, kad jis būtų į tai linkęs. Netgi darželyje per dainavimo pamokėles jis nieko nenori daryti. Bet neseniai auklėtoja pasakojo, kad kai Majus dėliojo žaisliukus ir žaidė, sudainavo visą dainavimo pamokėlių repertuarą. Pasirodo jis žino visus žodžius, viską moka, tiesiog nenori to daryti ir negalima priversti.
Dažniau stengiuosi susitarti gražiuoju, bandau rasti kokį nors priėjimą. Na, ir man kartais atrodo, kad jis nieko blogo nedaro. Jeigu kažkur laksto, kažkur užlipa, aš nematau nieko blogo. Kartais man aplinkiniai sako, jog esu jam per daug nuolaidi, per daug minkšta.
Visko būna, kartais ir nespėju. Sunkiausi periodai turbūt yra šventiniai: prieš Kalėdas ir Naujus Metus. Taip pat sudėtingas rugsėjo mėnuo, kai teatre prasideda sezonas. Didelis užimtumas būna iki sausio mėnesio. Todėl jau sausio viduryje galima pradėti galvoti ir apie atostogas.
Karina Krysko ir Scena
Vaidinti vaikams - ir paprasta, ir sudėtinga, įsitikinusi dainininkė Karina Krysko. Ji jau šešerius metus scenoje įkūnija vieną populiariausių Lietuvos mergaičių - Kakę Makę. „Vaidinant Kakę Makę, manyje nubunda vidinis vaikas, kuris iš visos širdies šoka, dainuoja, bendrauja su žiūrovais ir skleidžia džiugią nuotaiką. Tai man pavyksta natūraliai, nesunkiai. Tačiau tuo pačiu metu, pasirodyti prieš šimtus vaikų - tikrai nelengvas iššūkis, nes niekada nežinai, kaip jie tave priims. Juk mažieji dažniau mato Kakę Makę nupieštą knygelėse, todėl reikliai vertina, ar atitinku jų susikurtą įvaizdį. Labai laukiu miuziklo „Kakė Makė ir laiko mašina“ parodymų. Bus nenuobodu visiems, nes prireiks ir salės pagalbos“, - pasakojo K.
Žiūrovų laukia ir trys scenos premjeros: „Šiubi Bam“, „Čiūčios ir Pirato daina“ bei „Draugystės šluota“.
Miuzikle „Elisabeth“ kuriate vienus pagrindinių vaidmenų. Karina tampa Austrijos-Vengrijos imperatore Elžbieta, žinoma dar ir Sisi vardu, o Jeronimui tenka alegorinis personažas - Mirtis. Šiame miuzikle veikia standartinis meilės trikampis, kurio dalimis esame ir mes su Karina. Elizabet įsimylėjusi Mirtį, kuri spektaklyje tarsi įvilkta į žmogišką pavidalą. Elizabet lieka realizuoti save per grožį. Ji tampa gražiausia, o kartu ir nelaimingiausia Europos moterimi, kuri nuolat balansuoja ties gyvenimo ir mirties riba.
Miuzikle parodomas Elžbietos gyvenimas nuo paauglystės iki mirties, iliustruojami esminiai jos gyvenimo tarpsniai.
Kol kas tai mano didžiausias vaidmuo. Galėčiau jį palyginti nebent su Barbora Radvilaite. Vis dėlto Elizabet charakteris - sudėtingesnis. Kurdama šį vaidmenį turiu daugiau ką veikti. Kaip virsti imperatore? Po truputį, žingsnelis po žingsnelio - tikrai nepersikūniju į ją akimirksniu. Tam reikalingos repeticijos ir laikas, per kurį galiu labiau įsigilinti į savo personažą. O toliau viskas vyksta bandymų keliu. Per vieną repeticiją mano kuriama Elizabet gali būti vienokia, per kitą - šiek tiek kitokia. Dar turiu laiko jos personažui išgryninti.
Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Karina įkūnija įvairaus amžiaus Elžbietą - nuo paauglės iki garbaus amžiaus senjorės.
Šiuo metu daug dirbu ne tik scenoje, bet ir mintyse. Tad kol kas didesnis darbas vyksta mano viduje, o ne išorėje, - Jeronimas gali jaustis visiškai saugus. Yra be galo daug žmonių, savo amato profesionalų, dirbančių prie šio spektaklio ir mums padedančių. Bendraujame tiek su režisieriais, tiek su to paties vaidmens kitais atlikėjais. Kalbamės, diskutuojame, ieškome istorinės medžiagos apie šią realiai gyvenusią asmenybę. Dabar kaip tik skaitau knygą apie Sisi - taip ją meiliai vadino tėvai.
Žinoma, yra be galo didelis skirtumas. Gal atrodys juokinga, bet pats sunkiausias spektaklis man buvo „Kakės Makės svajonių gimtadienis“. Ten visą laiką reikėjo būti labai linksmai mergaitei, be paliovos strikinėti ir dainuoti, tad po kiekvieno spektaklio jausdavausi išgręžta kaip kempinė. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol išmokau protingai paskirstyti savo jėgas, kad nepervargčiau jau per pirmąją sceną. Kalbant apie dainavimą koncerte - ten vėlgi kitaip. Atlikėjas turi daugiau laisvės. Gali būti savimi.
Kai užlipi ant Muzikinio teatro scenos, matai žmones, jaučiančius pagarbą tavo darbui, dainavimui, pastangoms. O koncertuose būna visko…
Man po kiekvieno spektaklio, jau persirengus, tiesiog privalu gerą pusvalandį ramiai pasėdėti grimo kambaryje. Labai nemėgstu skubėti.
Kol kas mano juokingiausias momentas, tiksliau, baisiausias, kai pamirštu tekstą ir nežinau, ką dainuoti. Tuomet pradedu improvizuoti ir iš jaudulio tarsi visas gyvenimas akimirksniu prabėga priešais akis (juokiasi).
Man atrodo, kad tas vidinis jaudulys artistą lydi visuomet, tik vieni jį išmoksta valdyti, o kiti - ne. Man irgi vienais atvejais lengviau pavyksta su tuo tvarkytis, kitais - sunkiau. Tarkim, tiesioginis eteris, renginio filmavimas.
Karina Krysko ir Jeronimas Milius
Susikalbėjimas: rakto į Karinos sūnaus Majaus širdį J.Miliui neteko ilgai ieškoti.
Čia vyko pirmieji mūsų rimtesni darbai. Turiu omenyje miuziklo „Grafas Montekristas“ pastatymą 2014 m.
Manau, kad tai visai neblogai. Juk per repeticijas dažnai nelieka laiko tų epizodų aptarti, išsakyti savo nuomonės. Tad namuose surengiame jų aptarimus! Ne tik aptariame, bet ir prasidainuojame. Turim sąlygas parėkauti (juokiasi).
Kol buvo mažesnis, kokių trejų, tikrai prašydavo. Šaukdavo: „Oi, mama, ne! Nedainuok!“ Jam, matyt, labai garsiai ir keistai atrodė tas mano dainavimas (kvatojasi). O dabar, kai baigiame su Jeronimu namuose repetuoti, kartais girdime, kaip Majus iš savo kambario niūniuoja neseniai girdėtą melodiją, kartais net su visu tekstu. Jeronimo prasidainavimus jis moka atmintinai.
Ne… Manau, kad jam labiau patinka klausytis. Daug kartų bandžiau kalbėtis, ar jis nenorėtų mokytis groti kokiu nors muzikos instrumentu arba lipti ant scenos ir dainuoti. Tai Majus sakė, kad lipti į sceną tikrai nenorėtų. Nes nejauku jam. Gėda. Gal ateityje? Tiesa, ir miuzikle „Elizabeth“ yra kaip tik Majaus amžiaus - dešimtmečio berniuko - vaidmuo. Galvojome, gal sūnus galėtų? Bet paskui atmetėme šitą mintį kaip nevykusią. Majus - be galo aktyvus, negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Šiuo metu jam labiausiai tinka lengvoji atletika, kurią ir pradėjo lankyti. Beje, jis dar labai mėgsta daryti visokius akrobatinius triukus, batutų parke verstis kūliais ir šokinėti salto.
Mes galime būti drauge, bet kartu ir atskirai. Tarkim, visi trys skaityti knygas. Namuose, paplūdimyje, gamtoje. Dar mėgstame eiti pasivaikščioti, bet jau ne trise, o keturiese, nes turime šunį Braunį. Mūsų visų. Visi drauge važiavome į prieglaudą, rinkomės, kurį šuniuką norime išgelbėti.
Jei vienas atsipalaiduoja, tai kitas susigriebia. Pas mus tikrai nėra vadinamosios meniškos netvarkos. Jei vienam užeina noras kažką būtinai sutvarkyti - tas ir tvarko. Kitą dieną galbūt tvarkos manija aplankys kitą. Vadiname save tvarkingais, nes esame matę ir kur kas netvarkingesnių namų už mūsų (abu kvatojasi). Kas gamina valgyti? Vienareikšmiškai - Karina. Užtai pusryčius ruošia Jeronimas. Man ilgiau užtrunka išsikrapštyti iš lovos, susiruošti. Ir apskritai tie buities reikalai nekelia per didelio žavesio, bet negi dabar samdysi namų tvarkytoją?
Nevengiame ir lengvai papliurpti. Juokais lengviau tarsi nejučiomis užkabinti tas problemas, kurios abiem skaudžiausios.
Esate garsi ir graži pora. Gyvenate ir dirbate intensyviu grafiku. Nuolat būnate po didinamuoju žiniasklaidos stiklu.
Karina Krysko ir Skyrybos su Sauliumi Skambinu
Niekada per daug apie asmeninį gyvenimą neatviraudavę K. Krysko ir S. Skambinas net ir po ilgai trukusių kalbų apie skyrybas šio fakto nepuolė tvirtinti. Santuokos griūtis visgi atsidūrė viešumoje, kai byla oficialiai pasiekė teismą, bet buvę sutuoktiniai ir toliau susilaikydavo nuo plačių komentarų.
Tai nebuvo skaudu. Mes nesame iš tų žmonių, kurie skalbtų savo skalbinius viešai. Esame du suaugę brandūs žmonės, suprantame, kad kartais santykiams ateina galas, išsisėmėme. Ateina tokia riba, kai nebeturi ko paimti iš žmogaus ir ką jam duoti. Supranti, kad reikia judėti toliau. O norint keliauti pirmyn reikia užbaigti vieną etapą ir pradėti naująjį, kuris būtų šviesus, progresyvus. Mes šį sprendimą priėmėme draugiškai susėdę pasikalbėti, ir tai įvyko.
Jeigu pažiūrėtume į mūsų senelius, kurie nugyvendavo visą gyvenimą kartu, matytume, kad jų gyvenimo tempas buvo kur kas lėtesnis. Atrodo, kad mes gyvenimą nugyvename per daug trumpesnį periodą. Dėl to pora ir išsisemia. Supranti, kad ateina laikas kažką keisti. Manau, tikrai neverta kankintis, neverta kartu likti ir tik dėl vaikų. Mano nuomone, vaikai tampa laimingesni, kai mato laimingus tėvus.
Taip, būtent, - net nepažįsta. O kalba, rašo ir aptarinėja, tarsi viską žinotų. Žinomumas turi dvi medalio puses. Vienoje viskas yra kaip ir gerai, o kitoje - prasčiau. Tokiu atveju, jei tau blogai, tave nuteis dvigubai. Gyvename visuomenėje, kuri dažnai teisia, net neįsigilinusi į situaciją, sprendžia už mus. Man tai yra keista. Kas turi suktis žmogaus, kuris pila purvus, galvoje? Juk mes šį gyvenimą gyvename, tik mes jį matome iš vidaus ir tik mūsų reikalas, kaip norime jį nugyventi. Tie patarėjai iš šono, kurie neva viską geriau žino, galėtų geriau tvarkyti savus gyvenimus.
Nesakyčiau, kad mums nepavyko. Manyčiau, kad mums netgi labai pavyko. Su Karina mes kartu nugyvenome labai gražų laikotarpį, turime nuostabų sūnų, kuris, mano manymu, yra tikras stebuklas. Mes atlikome viską, kas buvo mums numatyta mūsų bendru laikmečiu. Mums viskas buvo gerai, tiesiog supratome, kad atėjo laikas keistis ir judėti toliau. Dėl to ir nesame kartu. Mes labai daug ką sukūrėme, nuveikėme. O po visko ėmėme kurti naujus gyvenimo etapus. Man svarbiausia, kad net ir dabar su Karina sutariame puikiai, mes galime pasitarti ir dėl vaiko, ir šiaip pabendrauti. Matau, kad jai puikiai sekasi. Aš tikrai dėl to džiaugiuosi, esu jos talento gerbėjas ir visada būsiu, nes, mano nuomone, ji yra ypač talentingas žmogus. Aš džiaugiuosi jos sėkme.
Aš galvoju, kad apskritai santykių pagrindas yra pagarba. Meilė, jausmai keičiasi, transformuojasi. Bet jeigu santykių pagrindas yra pagarba vienas kitam, ryšį ir toliau pavyks išlaikyti. O prireikus, kai supranti, kad viskas jau išsemta, kad reikia judėti toliau, ta pagarba išlieka. Ji nesikeičia ir niekur neišnyksta. Net ir išsiskyrus keliams galima kuo puikiausiai bendrauti ir kalbėtis. Tokia mano gyvenimiška patirtis.
Sunku įvardyti tikslų laiką. Viskas atėjo savaime, lašas po lašo. Aš šio klausimo nė nesvarsčiau. Man atrodo, kad supratau tą, ir viskas. O kada tas suvokimas jai ir man atėjo, sunku pasakyti.
Ne, žinote, kai viduje yra susitaikymas, kai suvoki viską iš vidaus, nebėra jokių sunkumų. Aišku, nesinorėjo viešai apie tai kalbėti, lįsti į analizes. Nemanau, kad tai buvo sunku. Net nežinau, kaip perteikti tą jausmą, kai ateina supratimas, kad viskas pasikeitė ir kad gyveni jau kitomis mintimis. Tuomet visos mintys sukasi tik apie ateitį, ką su ja daryti, kaip kurti, ką statyti, kokie darbai laukia ir t. t. Viskas palaipsniui klostėsi be jokių didelių lūžių. Nebuvo jokių dramų, viskas vyko švelniai, po truputį dėliojosi į savas lentynas, ir dabar tiek aš, tiek Karina esame laimingi.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Vaikas auga": geriausios knygos apie vaikų auginimą ir vystymąsi
- Nėštumo pradžios simptomai: kada kreiptis į gydytoją?
- Gydytoja Gintarė Dapkienė atskleidžia: Kaip užtikrinti vaikų sveikatą ir tinkamą mitybą!